- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-16
- Bylos Nr.
- eAS-332-1062/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00161-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Ramutė Ruškytė (pran.)
- Atsakovas
- Tauragės rajono savivaldybės taryba Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Tauragės apskrityje, Tauragės rajono savivaldybės tarybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje pareiškimą atsakovui Tauragės rajono savivaldybės tarybai dėl Tauragės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento atitikimo teisės aktų reikalavimams.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Tauragės apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 1 d. teismui pateikė pareiškimą, prašydamas ištirti, ar atsakovo Tauragės rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 1-365 1 punktu patvirtinto Tauragės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento (2018 m. vasario 3 d. redakcija) (toliau – ir Reglamentas) 149 ir 174 punktai (149 punktas ta apimtimi, kurioje nurodyta, kad savivaldybės tarybos komiteto narys turi teisę dalyvauti komiteto posėdyje nuotoliniu būdu. Jeigu iki atitinkamo komiteto posėdžio likus vienai dienai komiteto narys praneša komiteto pirmininkui apie pageidavimą dalyvauti komiteto posėdyje nuotoliniu būdu, tokiam komiteto nariui yra užtikrinama galimybė dalyvauti komiteto posėdyje nuotoliniu būdu (vaizdo konferencijos būdu), naudojant atitinkamas technines priemones. Jeigu komiteto narys apie pageidavimą dalyvauti komiteto posėdyje praneša likus mažiau kaip vienai dienai, komiteto pirmininkas neprivalo sudaryti galimybių komiteto nariui dalyvauti komiteto posėdyje nuotoliniu būdu. Komiteto narys yra asmeniškai atsakingas už tai, kad jis turėtų technines galimybes dalyvauti komiteto posėdyje nuotoliniu būdu pagal komiteto pirmininko nurodytas technines sąlygas. Jeigu dėl techninių trukdžių nėra galimybės užtikrinti tinkamo komiteto nario dalyvavimo komiteto posėdyje (pvz.: trūkinėja ar dingsta ryšys ir pan.), laikoma, kad komiteto narys komiteto posėdyje nedalyvauja, o jeigu komiteto posėdis jau buvo prasidėjęs – nedalyvauja likusioje posėdžio dalyje; 174 punktas ta apimtimi, kurioje nustatyta, kad, esant nuotoliniam komiteto nario dalyvavimui komiteto posėdyje, gali būti daromas atitinkamas vaizdo įrašas), atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 3 punktą, 24 straipsnio 2 ir 3 punktus, 26 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 6 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą bei Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
II.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. kovo 14 d. nutartimi nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje pareiškimą.
Teismas pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjo teikiamo abstraktaus, t. y. su individualia byla nesusijusio, prašymo ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui turinį, akivaizdu, jog pareiškėjo abejonės grindžiamos ne teisiniais argumentais, o apsiribojama bendro pobūdžio teiginiais, įvardijant tik teisės aktų normas, atitiktimi kurioms abejojama, tačiau pačių abejonių nepagrindžiant jokiais teisiniais argumentai, kodėl manoma, kad norminis aktas prieštarauja įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui.
Pavyzdžiui, pareiškėjas, iškeldamas abejonę dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikties Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 3 punktui, apsiriboja Vietos savivaldos įstatymo normos turinio citavimu ir iškelia abejonę, kad komiteto posėdyje dalyvaujančių asmenų ratas gali būti pakankamai didelis, todėl visi dalyvaujantys galės pasisakyti, paklausti, gauti atsakymus į šiuos klausimus, balsuoti, jei atskiri savivaldybės tarybos nariai posėdyje dalyvaus nuotoliniu būdu, taip pat abejoja, ar šias ir kitas savivaldybės tarybos nario pareigas savivaldybės tarybos nariai galės įgyvendinti, dalyvaudami komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu. Taigi teisės akto atitiktis įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui nepagrindžiama jokiais teisiniais argumentais, o tik išreiškiama abejonė.
Pareiškėjas, iškeldamas abejonę dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikties Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 punktams, vėlgi apsiribojo Vietos savivaldos įstatymo normų citavimu ir abejone, kad tarybos nariai, dalyvaudami komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu, negalės pasinaudoti visomis šiomis teisėmis ir negalės tinkamai atstovauti savo rinkėjams (pvz., teise dalyvauti diskusijose svarstomais klausimais, žodžiu pateikti pastabas dėl savivaldybės tarybos sprendimų projektų, dėl savivaldybės tarybos darbo tvarkos, siūlyti tarybai papildyti arba pakeisti tarybos posėdžio darbotvarkę, balsuoti svarstomais klausimais, teikti paklausimus savivaldybės teritorijoje esančioms įstaigoms ar pareigūnams ir kt.).
Pareiškėjas, iškeldamas abejonę dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikties Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 daliai, apsiribojo tik vertinimu, jog nebuvo aišku, ar savivaldybės tarybos narių dalyvavimą savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu galima laikyti jų dalyvavimu komitetų posėdžiuose, ir kėlė klausimą, ar teisėta bus tai, jei savivaldybės tarybos nariams bus apmokama už jų dalyvavimą komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu. Jeigu tokio dalyvavimo negalima laikyti dalyvavimu komitetų posėdžiuose ir tarybos nariams būtų apmokėta, tai būtų savivaldybės lėšų švaistymas.
Pareiškėjas, iškeldamas abejonę dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, apsiribojo vertinimu, jog, jei minėtos Reglamento nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariai komitetų posėdžiuose gali dalyvauti ir nuotoliniu būdu, prieštaravo Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms, jie prieštaravo ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui.
Pareiškėjas, iškeldamas abejonę dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytam įstatymo viršenybės principui bei Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytam sistemiškumo principui, šių abejonių iš vis nepagrindė jokiais teisiniais argumentais.
Pareiškėjas Reglamento 149, 174 punktų prieštaravimą įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui grindė cituodamas kitas Reglamento (115.3, 166, 167, 168, 170, 171 ir kt.) punktų nuostatas ir iš to kildino Reglamento 149 bei 174 punktų prieštaravimą. Tačiau teismas pabrėžė, kad norminėse administracinėse bylose atliekamo tyrimo dalykas yra norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui. Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti norminių administracinių aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams. Todėl Reglamento 149 ir 174 punktų atitikties vertinimas kitoms Reglamento nuostatoms negalėjo būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, taip pat šiuo vertinimu negalėjo būti grindžiamas ir pareiškimas dėl norminio akto atitikties įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo abejonė nebuvo pagrįsta aiškiais teisiniais argumentais, iš principo apsiribota tik lakoniška konstatuojamojo pobūdžio išvada, nurodant teisės aktų normas. Tokie abstraktaus, t. y. su individualia byla nesusijusio, prašymo (pareiškimo) ištirti norminio administracinio akto (jo dalies) atitiktį įstatymui ar Vyriausybės nutarimui argumentavimo (teisinių motyvų) trūkumai sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą atsisakyti priimti tokį prašymą (pareiškimą). Pareiškėjas savo pareiškimo nemotyvavo ir nepagrindė teisiniais argumentais, dėl to nebuvo norminės administracinės bylos dalyko, o tai sudarė savarankišką bei pakankamą pagrindą atsisakyti priimti tokį pareiškimą.
III.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Tauragės apskrityje atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 14 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl pareiškimo priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas, vertindamas teismo argumentus, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtina tirti norminių teisės aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams, pažymi, kad jis teismo neprašo ištirti, ar Reglamento 149 ir 174 punktai atitinka kitus Reglamento punktus. Kituose Reglamento punktuose įtvirtintas reglamentavimas pateiktas tam, kad būtų matyti, kokių šiuose ir kituose Reglamento punktuose bei kituose teisės aktuose nustatytų savivaldybės tarybos nario pareigų negalės įgyvendinti savivaldybės tarybos nariai, dalyvaudami komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu, ir kodėl. Kadangi savivaldybės tarybos nariai, dalyvaudami komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu, negali tinkamai įgyvendinti savo pareigų, tokio jų dalyvavimo negalima laikyti dalyvavimu komitetų posėdžiuose, o tai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 3 punktui. Pareiškėjas pareiškime aiškiai nurodė manantis, jog savivaldybės tarybos nariai, dalyvaudami komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu, negalės pasinaudoti Reglamente bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 punktuose numatytomis teisėmis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis pareiškimo nemotyvavo ir nepagrindė teisiniais argumentais, todėl nėra norminės administracinės bylos dalyko. Reglamentas yra paskelbtas ir galiojantis, pareiškėjas aiškiai nurodė, kokie Reglamento punktai ir kokia apimtimi, jo nuomone, prieštarauja konkrečioms įstatymų teisės normoms. Teisiniai argumentai, kodėl Reglamento 149, 174 punktai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 3 punktui, 24 straipsnio 2 ir 3 punktams ir 26 straipsnio 1 daliai, nurodyti, t. y. savivaldybės nariai, komitetų posėdžiuose dalyvaudami nuotoliniu būdu, negalės vykdyti Vietos savivaldos įstatyme ir Reglamente nustatytų savivaldybės tarybos nario pareigų, naudotis teisėmis, tinkamai atstovauti savo rinkėjams. Reglamento 149, 174 punktai prieštarauja minėtoms Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms, todėl jie neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, tad akivaizdu, kad jie prieštarauja ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatytam įstatymo viršenybės principui bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytam sistemiškumo principui. Taigi, pareiškimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad būtų ištirtas Tauragės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento (2018 m. vasario 3 d. redakcija) 149 ir 174 punktų atitikimas Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 3 punktui, 24 straipsnio 2 ir 3 punktams, 26 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 6 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą, konstatavęs, jog pareiškėjo abejonė dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikimo nurodytoms teisės aktų nuostatoms nebuvo pagrįsta aiškiais teisiniais argumentais.
Pareiškėjas su tokia išvada nesutinka ir tvirtina, kad teismui pateiktas pareiškimas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. įskaitant) pareiškimą ištirti norminio administracinio ar kito bendro pobūdžio teisės akto teisėtumą pateikti laikantis teisės aktuose įtvirtintų sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-209/2012, 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013).
Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad pareiškimu prašoma ištirti norminio administracinio akto – Reglamento – nuostatas. Pareiškėjas (Vyriausybės atstovas) patenka į subjektų, turinčių teisę administraciniam teismui pateikti pareiškimą, siekiant ištirti, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, ratą, numatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tačiau, sprendžiant dėl tokio pareiškimo priėmimo nagrinėti, būtina nustatyti ir tai, ar neegzistuoja pagrindai, kuriems esant teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, ar prašymas nėra grindžiamas ne teisiniais motyvais (4 p.).
Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra įtvirtinta, kokius reikalavimus turi atitikti abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Šio įstatymo 112 straipsnio 1 dalyje tik nustatyta, kad tokio prašymo forma yra pareiškimas (išskyrus kreipiantis bendrosios kompetencijos ir specializuotiems teismams), tačiau 116 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles. Todėl pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo turinys turėtų iš esmės atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 ir 25 straipsniuose išdėstytus reikalavimus, atsižvelgiant į specialių procesinių normų, išdėstytų šio įstatymo šešioliktame skirsnyje, nuostatas bei ginčų dėl norminių administracinių aktų specifiką. Taigi kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagrindas yra teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-171/2013, 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-905-492/2015).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Priėmus nagrinėti pareiškimą dėl norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo ištyrimo, kurio turinys neatitinka minėtų reikalavimų, nebūtų užtikrinamas rungimosi principo įgyvendinimas, nes būtų suvaržytos atsakovo (viešojo administravimo institucijos, priėmusios ginčijamą norminį administracinį aktą) teisės, kadangi atsakovui būtų sunkiau atsiliepime išdėstyti savo poziciją dėl pareiškėjo argumentų bei pasirengti teisminiam nagrinėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012, 2015 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-221-502/2015).
Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad nė vienas pareiškėjo pareiškime pateiktas argumentas nebuvo teisinis ir nesudarė pagrindo šį pareiškimą priimti nagrinėti. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškimo turiniu, su tokia išvada nesutinka.
Pareiškime dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 3 punktui, kuriame įtvirtinta, kad savivaldybės tarybos narys privalo dalyvauti komiteto, kurio narys yra, posėdžiuose, nurodyta, jog abejotina, ar tarybos narių dalyvavimą savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu galima laikyti jų dalyvavimu komitetų posėdžiuose, ar tokiu būdu jie galės įgyvendinti Vietos savivaldos įstatyme, Reglamento 115.3 papunktyje ir VIII skyriuje, kituose teisės aktuose nustatytas savivaldybės nario pareigas. Pareiškėja konkrečiai įvardijo, kokioms pareigoms vykdyti savivaldybės tarybos nario dalyvavimas savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose, jos nuomone, sudarys kliūtis, t. y., jeigu atskiri savivaldybės tarybos nariai posėdyje dalyvaus nuotoliniu būdu, dėl didelio komiteto posėdyje dalyvaujančių asmenų skaičiaus ne visi dalyvaujantieji galės pasisakyti, paklausti, gauti atsakymus į savo klausimus, balsuoti. Taigi, šiuo atveju iš tikrųjų abejojama ne nurodytų Reglamento nuostatų atitiktimi Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 3 punktui, o svarstoma dėl kitų Reglamento nuostatų tinkamo įgyvendinimo, galiojant Reglamento 149, 174 punktams. Pirmosios instancijos teismas šių argumentų pagrįstai nepripažino teisiniais motyvais dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (jo dalies) galimo neatitikimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškime dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 punktams, kuriuose numatytos savivaldybės tarybos narių teisės, be kita ko, dalyvauti diskusijose svarstomais klausimais, savivaldybės tarybos posėdžio metu klausti pranešėjus, kalbėti dėl vedimo tvarkos, kreiptis su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat valstybės institucijų, kurios veikia savivaldybės teritorijoje, vadovus ir valstybės tarnautojus, dalyvauti ir kalbėti komitetų ir komisijų posėdžiuose, kuriuose svarstomi jo pateikti arba su jo elgesiu susiję klausimai (analogiškos teisės normos nustatytos Reglamento 116.2 ir 116.3 papunkčiuose, Reglamento 161-165 punktuose ir 172 punkte numatytos kitos savivaldybės nario teisės), nurodyta, kad manytina, jog tarybos nariai, dalyvaudami komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu, negalės pasinaudoti visomis šiomis teisėmis, todėl negalės tinkamai atstovauti savo rinkėjams. Taigi, pareiškėjas mano, kad Reglamento 149, 174 punktais gali būti pažeistos atitinkamos savivaldybės tarybos nario teisės (jis negalės pasinaudoti visomis šiomis teisėmis), nustatytos Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 punktuose. Kitaip tariant, Reglamento 149, 174 punktai neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 punktų atitinkamų nuostatų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau minėtas pareiškėjo argumentas dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 punktams, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra pripažintinas teisiniu motyvu, tačiau jis stokoja aiškumo, nes pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečias Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 punktų nuostatas Reglamento 149, 174 punktai pažeidžia ir kaip konkrečiai pažeidžia. Šiame kontekste akcentuotina, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 straipsniu, teismas turi būti aktyvus, padėti asmenims įgyvendinti procesines teises. Pavyzdžiui, manydamas, kad pareiškime pateikti nepakankami teisiniai motyvai (motyvai, stokojantys aiškumo) teismas gali pasinaudoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe nurodyti pareiškimo trūkumus ir pareiškėjui nustatyti terminą šiems trūkumams pašalinti.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo abejonės dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 6 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui pareiškime nebuvo pagrįstos teisiniais motyvais. Dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 daliai (savivaldybės tarybos nario veiklos apmokėjimas) pareiškime nurodyta, kad, jei savivaldybės tarybos nario dalyvavimo komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu negalima laikyti dalyvavimu komitetų posėdžiuose, bet už tokį dalyvavimą savivaldybės tarybos nariams būtų apmokėta, tai būtų savivaldybės lėšų švaistymas. Šis argumentas remiasi prielaida, kad, jei Reglamento 149, 174 punktų nuostatos būtų pripažintos neatitinkančiomis Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 3 punkto, 24 straipsnio 2 ir / ar 3 punktų, savivaldybės tarybos nario dalyvavimas komiteto posėdyje nuotoliniu būdu nebūtų galimas. Akivaizdu, jog pripažinus, kad savivaldybės tarybos nario dalyvavimas komiteto posėdyje nuotoliniu būdu nėra galimas, savivaldybės tarybos narys, dalyvaudamas komiteto posėdyje tokiu būdu, netektų su tuo susijusių teisių, tarp jų – teisės į apmokėjimą už darbo laiką atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas. Teiginiai, kad savivaldybės tarybos narių dalyvavimas komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdų galbūt negali būti laikomas dalyvavimu komitetų posėdžiuose aptariamų teisės normų prasme ir todėl už tokį dalyvavimą komitetų posėdžiuose savivaldybės tarybos nariams galbūt neturėtų būti apmokama, negali būti pagrindu pripažinti, kad savivaldybės tarybos narių dalyvavimas komitetų posėdžiuose nuotoliniu būdu nėra galimas (prieštarauja teisės aktų nuostatoms). Todėl pareiškėjo abejonės dėl Reglamento 149, 174 punktų nuostatų atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 1 daliai negali būti vertinamos kaip savarankiški teisiniai motyvai. Pareiškėjo abejonės dėl Reglamento 149, 174 punktų atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui (teisėtumo principui), Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui (įstatymo viršenybės principui) bei Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui (sistemiškumo principui) taip pat grindžiamos vien tuo, kad minėtos Reglamento nuostatos galbūt yra nesuderinamos su Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 3 punktu, 24 straipsnio 2 ir 3 punktais bei 26 straipsnio 1 dalimi, nepateikiant jokių išsamesnių argumentų. Taigi, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą iš dalies yra teisėtas ir pagrįstas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą, kaip visiškai nepagrįstą teisiniais motyvais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o klausimas dėl pareiškėjo pareiškimo priimtinumo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje atskirąjį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.