Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui S. H. F. dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje akcinė bendrovė „Telia Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

UAB" Omnitel" teikė atsakovui pramogines paslaugas trumpuoju numeriu, nors pagal atsakovo planą tik ištikimiems klientams „Asmeninis" atsakovas tokių paslaugų užsakęs nebuvo. Atsakovas už jam teiktas paslaugas, pagal nustatytus tarifus bei pateiktą įrangą, buvo susimokėjęs visus mokesčius, už paslaugas, kurių neužsakė mokėti atsisakė. Atsakovo teigimu jis bandė išsiaiškinti kas ir kodėl nurodytas pramogines paslaugas teikė, tačiau jam išsiaiškinti nepavyko (b. l. 26-27, 49-51).

Tretysis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje akcinė bendrovė „Telia Lietuva“ teismui atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, byla nagrinėtina trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) AB „Telia Lietuva“ (buvęs - UAB „Omnitel“) ir atsakovas sudarė Sutartį, pagal kurią AB „Telia Lietuva“ atsakovui atsižvelgiant į Sutartyje numatytus terminus ir sąlygas suteikė mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis sumokėti už minėtas paslaugas. (b. l. 15-17). Atsakovui buvo pateiktos dvi PVM sąskaitos faktūros už laikotarpį 2010-05-16 – 2010-06-15 24,44 Lt sumai (šios sąskaitos liko neapmokėta suma 7,01 Lt) ir už laikotarpį 2010-06-16 – 2010-07-15 18,67 Lt sumai, viso atsakovas liko neapmokėjęs 7,44 Eur (25,68 Lt) (b. l. 19-20). 2011-07-26 AB „Telia Lietuva“ (AB „Omnitel“) ir UAB „Gelvora“ sudarė Skolų portfelio pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 11-20-32/TR3700-10896, pagal kurią AB „Telia Lietuva“ (UAB „Omnitel“) atlygintinai perleido UAB „Gelvora” naudai visas reikalavimo teises pagal aukščiau nurodytas PVM sąskaitas faktūras atsakovo atžvilgiu (b. l. 4, 10-14). Ieškovas pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal minėtas sąskaitas-faktūras (b. l. 5).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl suteiktų paslaugų – mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugų ir apmokėjimo už jas. Atsakovo teigimu jis buvo apmokėjęs už jam suteiktas paslaugas bei įrangą, tačiau neapmokėjo sąskaitų už atsakovui teiktas pramogines paslaugas, kurių jis užsakęs nebuvo. Ieškovės teigimu, už atsakovo nurodytas pramogines paslaugas sąskaitos buvo pateiktos apmokėti atitinkamai 2010 m. balandžio ir gegužės mėnesiais, šios sąskaitos buvo apmokėtos ir dėl jų ginčo nėra. Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti įsiskolinimo sumą, susidariusią už laikotarpį nuo 2010-05-16 iki 2010-06-15 – 2,04 Eur (7,01 Lt) sąskaitos likutis ir už laikotarpį nuo 2010-06-16 iki 2010-07-15 – 5,40 Eur (18,67 Lt).

Darytina išvada, kad ieškovė reikšdama reikalavimus turi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti, kad paslaugos pagal išrašytas sąskaitas buvo suteiktos, todėl atsakovui kyla pareiga jas apmokėti.

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog iš įmonės veiklos kylantiems šalių ginčams dėl įsiskolinimo kiekvienu atveju sprendžiant tokių reikalavimų pagrįstumą turi būti nustatomas faktinis pagrindas įsiskolinimui atsirasti – šalių sudaryta dvišalė sutartis arba, tam tikrais atvejais, kiti civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai, numatyti CK 1.136 str. 2 d.. Todėl teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui teisiškai reikšmingos aplinkybės yra šalių sutartinių santykių buvimo nustatymas, kadangi atsakovui prievolė apmokėti įsiskolinimą gali kilti tik tuomet, jei tarp šalių buvo sudarytas sandoris dėl ieškovo minimos paslaugos teikimo ar darbų atlikimo.

Nagrinėjamu atveju šalys nurodė, kad jas siejo sutartiniai santykiai sutarties pagrindu dėl mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas. Pagal pateiktus byloje duomenis – išrašytas sąskaitas, pasirašytą sutartį, pripažintina, kad šalis siejo sutartiniai santykiai. Tačiau ieškovės teigimu atsakovui buvo suteikta paslauga pagal sudarytą sutartį, o atsakovo teigimu paslaugos pagal sudarytą sutartį buvo apmokėtos, liko neapmokėtos pramoginės paslaugos, kurių atsakovas su ieškove sutartimi sutaręs nebuvo. Kadangi šalis siejo tęstinio pobūdžio teisiniai santykiai ir ginčas kilo pagal dvi sąskaitas, darytina išvada, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turi pagrįsti ne tik pačių sąskaitų išrašymo faktą, tačiau ir tai, kad paslaugos bei kokios paslaugos buvo realiai suteiktos.

Išaiškintina, kad PVM sąskaitos faktūros išrašymas yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei, tačiau vien šio dokumento pagrindu civiliniai – teisiniai santykiai neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2004; 2003-10-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/2003). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pasisakęs, jog ieškovo išrašyta PVM sąskaita faktūra atsakovui pati savaime neįpareigoja atsakovo apmokėti joje nurodytą sumą, nes tokiai prievolei atsirasti būtinos papildomos sąlygos – įrodymai apie sutarties vykdymą, konkrečios ūkinės operacijos atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2004).

Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad byloje duomenų dėl paslaugų suteikimo už dvi ginčo sąskaitas nėra. Ieškovė teigė, kad visos atsakovui pateiktos sąskaitos buvo apmokėtos, liko neapmokėta dalinai viena ir kita pilnai neapmokėta sąskaita (b. l. 19-20). Teismas nurodo, kad vien ta aplinkybė, kad kitos sąskaitos buvo apmokėtos, nesudaro teisinių prielaidų pripažinti, kad vien sąskaitos išrašymas pats savaime sudaro neginčytiną pareigą ją apmokėti atsakovui. Vien ta aplinkybė, kad buvo išrašyta sąskaita, kuri kitos šalies jokiais veiksmais, dokumentais ar pan. nėra pripažinta, patvirtinta, nesudaro pagrindo priteisti nurodytą sumą. Ieškovė teismui pateikė prieštaringus duomenis. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad sąskaitos yra išrašomos mėnesio 16 dieną už laikotarpį nuo praėjusio mėnesio 16 d. iki einamojo mėnesio 15 d. Ieškovė teigia, jog atsakovas neapmokėjo už jam teiktas paslaugas pagal sudarytą Sutartį ir šios paslaugos nėra susijusios su atsakovo nurodomomis pramoginėmis paslaugomis. Vertinant atsakovui pateiktas apmokėti sąskaitas faktūras, išrašytas 2010-06-16 ir 2010-07-16 matyti, jog sąskaitoje išrašytoje 2010-06-16 yra nurodomas mokestis už planą Asmeninis 19,31 Lt ir įrangos mokestis 5,13 Lt, viso 24,44 Lt, sąskaitoje, išrašytoje 2010-07-16, yra nurodoma apmokėti plano Asmeninis 8,67 Lt mokestį. Atkreiptinas dėmesys, jeigu atsakovas neapmokėjo už jam suteiktas paslaugas, kodėl nei vienoje iš šių dviejų sąskaitų nėra nurodoma skola, kaip ir atsakovui nesumokėjus už paslaugas nurodytas 2010-06-16 7,01 Lt, ši suma nebuvo įtraukta į 2010-07-16 išrašytą sąskaitą. Pasak ieškovės neapmokėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos susijusios su planu Asmeninis ir įrangos mokesčiu. Ieškovės atstovas nurodytų aplinkybių, bei kokio dydžio yra plano Asmeninis mokestis teismui paaiškinti negalėjo, išklotinių už atsakovui teiktas paslaugas taip pat teismui pateikti negalėjo. Taip pat ieškovė teigdama, jog atsakovas skolingas už suteiktas mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas pagal sudarytą tarp šalių Sutartį, teikia duomenis, jog susidaręs įsiskolinimas atsirado „<dėl trečiųjų šalių teiktų turinio paslaugų, tai ne „Omnitel“ teiktos elektroninio ryšio paslaugos, pramoginio turinio paslaugų tarifus teikia pramogines paslaugas teikiančios įmonės>...<jų kainos nėra nustatomos mobiliųjų paslaugų operatoriaus>“ (b. l. 105, 107). Taip pat byloje pateiktas Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos Teisės ir personalo skyriaus atsakymas atsakovui dėl jo pateikto skundo tyrimo, kuriame nurodoma, kad „<...iš „Omnitel“ gautais duomenimis tariamai atsakovui teikusi paslaugas įmonė yra Ericsson IPX, kuri yra registruota Švedijoje, tačiau turi vartotojų aptarnavimą ir Lietuvoje, kreiptasi į šį centrą prašant nurodyti, kokiu pagrindu atsakovui buvo teiktos paslaugos...>“(b. l. 29). Jeigu vertinti aplinkybę, kad atsakovas liko skolingas už pramogines paslaugas, teiktas nuo 2010-03-17 iki 2010-04-10 (b. l. 30) ir atsakovui už jas pagal 2010-04-16 išrašytą sąskaitą neapmokėjus (b. l. 54), mėnesiu vėliau 2010-05-16 išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje (b. l. 56) šios pramoginės paslaugos kaip likutis (skola) nėra įtrauktos, kaip nėra įtrauktos ir į vėlesnes dvi sąskaitas (b. l. 19-20). Apibendrinant nustatytus duomenis darytina išvada, jog iš ieškinyje pateiktų aplinkybių, teiktų į bylą įrodymų nėra aišku už kokias paslaugas atsakovas liko skolingas, kas tas paslaugas teikė, kokiu tarifu jos buvo apmokestintos ir, jeigu jos buvo teiktos teisėtai, kam už jas reikia atsiskaityti. Šių aplinkybių ieškovės atstovas teismui paaiškinti negalėjo.

Bendrasis CPK 12 str. įtvirtintas šalių rungimosi principas, kuris reiškia, kad kiekviena šalis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010 ir kt.).

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visuma, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė savo reikalavimo dėl suteiktų paslaugų, jų pobūdžio pagal išrašytas sąskaitas faktūras – 2010-06-16 PVM sąskaitą faktūrą, serija JUP Nr. 5084328231 ir 2010-07-16 PVM sąskaitą faktūrą, serija JUP Nr. 5085156101, todėl ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas (CPK178 str., 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Valstybei iš ieškovės priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 5,37 Eur (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d., 96 str.,).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“, įmonės kodas 125164834, buveinė Juozapavičiaus g. 1, Vilnius, valstybei 5,37 Eur (penkis eurus 37 ct) išlaidas susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.