Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, sekretoriaujant Ingridai Petuškinienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo. Nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus. Prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės bei turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Alytaus pataisos namai laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2018 m. liepos 9 d. neaprūpino jo higienos priemonėmis – dantų šepetėliu, dantų pasta, skutimosi peiliukais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti.

Teismas pažymi, kad CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, taikoma ieškinio senatis (CK. 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., LAT 2008-01-02 nutartis byloje Nr.3K-7-2/2008, 2010-04-13 nutartis byloje Nr. 3K-3-170/2010).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2018 m. liepos 9 d., tai patvirtina žyma ant voko (b. l. 6). Prašydamas netaikyti ieškinio senaties termino, pareiškėjas nurodo, jog atvykęs į Alytaus PN susirgo nepagydomomis ligomis, todėl apie nieką negalėjo galvoti, buvo sugniuždytas fiziškai bei morališkai, paaiškino, kad šiuo metu yra gydomas, jo sveikata pagerėjo, todėl tik dabar kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Be to, pareiškėjas teigė, kad apie savo teisių pažeidimą ginčo laikotarpiu nežinojo, kadangi nebuvo susipažinęs įstatymais ir kitais teisės aktais. Alytaus PN pareiškėjo nesupažindino su jo teisėmis bei teisių gynimo būdais. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2018 m. liepos 9 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad fizinio asmens liga pati savaime nepripažįstama svarbia priežastimi praleistam skundo padavimo terminui atnaujinti. Liga, sutrukdžiusi kreiptis į teismą, pripažįstama svarbia termino praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (2018 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-238-756/2018; 2018 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-224-822/2018; 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-140-556/2018). Nagrinėjamu atveju, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai teismo paskaičiavimu, jis turėjo teisę pateikti skundą dėl Alytaus PN neišduodamų higienos priemonių, ne kartą teikė skundus teismams: pareiškėjas 2012 m. spalio 31 d. Alytaus apylinkės teismui pateikė apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2012 m. spalio 19 d. nuosprendžio (Kauno apygardos teismo byla Nr.1A-124-493/2013); 2013 m. gegužės 21 d. Kauno apygardos teismui pateikė skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendžio (Kauno apygardos teismo byla Nr. 1A-587-114-2013); 2013 m. gruodžio 10 d. Alytaus apylinkės teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio taikymo (Lazdijų rajono apylinkės teismo byla Nr. T-75-780/2013); 2013 m. gruodžio 11 d. Kauno apylinkės teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio taikymo (Kauno apylinkės teismo byla Nr. T-41-240/2014); 2014 m. balandžio 3 d. Alytaus apylinkės teismui pateikė apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžio (Kauno apygardos teismo byla Nr. 1A-457-478-2014); 2014 m. birželio 16 d. Kauno apylinkės teismui pateikė prašymą dėl bausmės vykdymo pradžios nustatymo (Kauno apylinkės teismo byla Nr. T-741-738/2014); 2014 m. gruodžio 10 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl neturtinės žalos priteisimo (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-2778-437/2016) ir kt. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikatos būklė jam nesutrukdė aktyviai ginti savo teises teismine tvarka. Todėl teismas nepripažįsta svarbia termino praleidimo priežastimi pareiškėjo nurodytos priežasties, jog pareiškėjas atvykęs į Alytaus PN susirgo nepagydomomis ligomis, buvo sugniuždytas fiziškai bei morališkai, ir tai jam sutrukdė paduoti skundą.

Teismas taip pat akcentuoja, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 3 d.), todėl galiojant šiam teisės principui, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų (žr. LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-598/2012). Taigi, įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikomas subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui. Be to, pareiškėjas nurodo, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. LVAT taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. LVAT 2014-11-27 nutartį byloje Nr. A-442-1096/2014).

Taigi, pareiškėjo nurodomi argumentai nelaikytini svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklaususiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2018 m. liepos 9 d.

Pareiškėjas iš atsakovės prašo priteisti 10 000 Eur turtinės žalos atlyginimo už iškritusių dantų sudėjimą bei sugedusių dantų taisymą.

Teismas pažymi, kad turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis). Taigi turtinės žalos atlyginimo institutas turėtų būti suprastinas, kaip siejantis žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y., kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Pagal teismų praktiką, pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“).

Byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl Alytaus PN veiksmų pareiškėjas neteko turto ar patyrė kitų nuostolių. Pareiškėjas taip pat nepateikė paskaičiavimų ir įrodymų, pagrindžiančių turtinės žalos dydžio realumą. Todėl pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę žalą nėra. Skundas šioje dalyje atmetamas, kaip nepagrįstas.

Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog Alytaus pataisos namuose jam nebuvo išduotos šios higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad nuteistiesiems (vyrams), atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą į mėnesį išduodami šie higienos reikmenys: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo bei 1 rulonas tualetinio popieriaus. Minėtoje aprūpinimo normoje nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (akto redakcija nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 7 punkte buvo numatyta, kad suimtiesiems be aukščiau paminėtų higienos priemonių (skalbiamojo ir tualetinio muilo, tualetinio popieriaus) kas mėnesį papildomai išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos suimtiesiems ir nuteistiesiems numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėliu, skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, 4-5 punktuose nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant jų prašymui. Pažymėtina, kad pagal Aprašo 5 punktą, higienos reikmenų išdavimas siejamas su nuteistojo nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu.

Dėl higienos priemonių išdavimo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui dantų pasta, dantų šepetukas ir skutimosi peiliukai nebuvo išduoti. Atsakovės atstovo teigimu, šių higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo numatytas galiojusiuose teisės aktuose, be to, pareiškėjas dėl šių priemonių išdavimo į administraciją raštu nesikreipė.

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, minėtais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. LVAT 2017-04-03 nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986-07-08 sprendimą L. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d.) sprendimą L. prieš Slovakiją).

Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi be kita ko tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad higienos priemonių trūkumas sulaikytam asmeniui yra nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. EŽTT pažymėjo, kad atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, tai aktualu ir sprendžiant dėl valstybės pareigos higienos priemonėmis aprūpinti ir nuteistąjį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje (žr. LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį byloje Nr. A-1121-858/2017) suformavo praktiką, pagal kurią nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus – neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju vertintina, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos nenumatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo aukščiau nurodytos LVAT praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti valstybės neveikimą (neteisėtus veiksmus) CK 6.271 straipsnio prasme.

Dėl higienos priemonių išdavimo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d iki 2018 m. liepos 9 d..

Kaip jau buvo minėta, pagal 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktą, higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems nuo 2017 m. tolesniu tęstiniu kalinimo laikotarpiu yra siejamas su asmens nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtinto Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 7 punkte (b. l. 33-35).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Apraše nustatyta tvarka būtų teikęs prašymus pataisos namų administracijai dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skutimosi peiliukų) išdavimo. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas buvo laikomas mokiu (b. l. 28-30). Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo Alytaus pataisos namų neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d iki 2018 m. liepos 9 d., nekonstatuotini, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų) neišdavimo jis jautėsi diskriminuojamas, teko kreiptis į odontologą, nes dėl dantų nepriežiūros pradėjo skaudėti dantys, jie ėmė gesti. Byloje yra pateiktos medicininės pažymos, iš kurių matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundėsi dantų skausmais (b. l. 42,43). Taip pat pareiškėjas, teigė, kad buvo žeminamas jo orumas, patyrė dvasinius bei psichologinis išgyvenimus, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir patirtis, dantų skausmus galėjo sąlygoti išimtinai tik higienos priemonių Alytaus PN neišdavimas. Tačiau teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs aprūpintas jo nurodytomis higienos priemonėmis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl darytina išvada, kad atsakovui neišdavus asmens higienos priemonių, pareiškėjui galėjo kilti neigiamos pasekmės, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu), kurie vertintini ir Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimu.

CK 6.250 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200,00 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo H. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti H. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 200,00 Eur (du šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.