- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-29
- Bylos Nr.
- e2A-457-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02596-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Romualda Janovičienė, Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- E. K., uždarajai akcinei bendrovei „Arvydų giria“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Arvydų giria“ apeliacinį skundą ir atsakovo E. K. (E. K.) prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Meicė“ ieškinį atsakovams E. K. (E. K.) ir uždarajai akcinei bendrovei „Arvydų giria“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – R. W.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Meicė“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi su ieškiniu atsakovams E. K. (toliau – ir atsakovas) ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Arvydų giria“ (toliau – ir atsakovė, ir apeliantė) į Vilniaus apygardos teismą, kuriame prašė pripažinti negaliojančia ab initio 2009 m. rugpjūčio 10 d. Trišalę atsiskaitymų užskaitymo sutartį Nr. 20090810/02 (toliau – ir ginčo sutartis, ir ginčijamas sandoris), taikyti restituciją bei priteisti iš atsakovės ieškovei 579 240,03 Eur skolos, procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taip pat ieškinyje ieškovė suformulavo prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės UAB „Arvydų giria“ turto areštą, kurį Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi tenkino.
Šalies argumentai
2. Pradiniame ieškinyje ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. (iš tikrųjų 2015 m. spalio 14 d. – teismo pastaba) nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė „Garantis“. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtino kreditorių sąrašą, nustatydamas šiuos kreditorinius reikalavimus: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) – 12 836,71 Eur, o R. W. – 2 240 617,50 Eur. Ieškovės teigimu, atsakovas E. K. yra ieškovės akcininkas, nuosavybės teise valdantis 47 proc. ieškovės akcijų, kuris paskolino ieškovei 4 462 398,72 Lt (1 292 400 Eur). Anot ieškovės, pagal 2009 m. rugpjūčio 6 d. Trišalę atsiskaitymų užskaitymų sutartį Nr. 20090806/01 ji turėjo 2 000 000 Lt (579 240,03 Eur) reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Arvydų giria“. Ieškovė ir atsakovai E. K. bei UAB „Arvydų giria“ 2009 m. rugpjūčio 10 d. sudarė Trišalę atsiskaitymų užskaitymo sutartį Nr. 20090810/02, pagal kurią susitarė, jog ieškovė perleidžia savo reikalavimo teisę į UAB „Arvydų giria“ atsakovui E. K., o ieškovės skola pastarajam sumažėja 2 000 000 Lt (579 240,03 Eur).
3. Ieškovė pažymėjo, kad 2008 metais vienintelis ilgalaikis įmonės turtas buvo 100 proc. UAB „Trakų investicijos“ akcijų, kurių vienos nominali vertė – 100 Lt. Ginčo sutarties sudarymo dieną vienintelis ilgalaikis įmonei priklausantis turtas buvo 2 844 278,40 Lt (823 760,25 Eur) reikalavimo teisė į UAB „Trakų investicijos“, kuri ginčo sutarties sudarymo dieną neturėjo jokio ilgalaikio turto. Visą jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą UAB „Trakų investicijos“ perleido atsakovei UAB „Arvydų giria“ dar 2009 m. liepos 31 d., o reikalavimo teisę į gautinas sumas už parduotą turtą perleido ieškovei 2009 m. rugpjūčio 6 d. Trišale atsiskaitymų užskaitymo sutartimi Nr. 20090806/01, t. y. dar iki ginčo sutarties sudarymo. Tokiu būdu ginčo sutarties sudarymo dieną UAB „Trakų investicijos“ neturėjo jokio ilgalaikio ar vertingo trumpalaikio turto ir faktiškai buvo nemoki. Po ginčo sutarties sudarymo ieškovė faktiškai komercinės veiklos nebevykdė, neturėjo jokių pajamų ir turto, iš kurio būtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriais. Taigi, ginčo sutartimi įmonė perleido vienintelį turimą turtą (579 240,03 Eur) vienam iš savo kreditorių, tokiu būdu panaikindama galimybę patenkinti kitų kreditorių reikalavimus.
4. Ieškovės teigimu, sudaryta ginčo sutartis pažeidė kreditorių teises, nes buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių – atsakovui E. K., kitų kreditorių atžvilgiu, dėl to įmonė tapo nemoki. Anot ieškovės, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartimi buvo patvirtinti ieškovės kreditorių Valstybinės mokesčių inspekcijos ir R. W. reikalavimai, todėl ieškovė teigė, kad jie turi galiojančias bei neabejotinas reikalavimo teises, kurių bendra suma 2 253 454,21 Eur. Kadangi ginčo sandoriu, kuriuo buvo suteikta pirmenybė vienam kreditoriui kitų kreditorių atžvilgiu, ieškovė neteko vienintelės reikalavimo teisės, kurią galėjo realizuoti, tokiu būdu ir galimybės padengti savo įsiskolinimus kitiems kreditoriams, todėl akivaizdu, kad ginčo sutartis pažeidė ieškovės kreditorių interesus. Atsakovo E. K. reikalavimo teisės turėjimas savaime nesukūrė prievolės atlikti tarpusavio skolų įskaitymą, todėl šalys neprivalėjo sudaryti ginčo sutarties. Ieškovės teigimu, atsakovai, sudarydami sandorį, žinojo, kad jis pažeis kitų kreditorių teises. Atsakovas E. K. yra ieškovės akcininkas, kuris tvirtino ieškovės 2008 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl jam buvo žinomi ieškovės turimi įsipareigojimai kitiems kreditoriams. Atsakovė UAB „Arvydų giria“ ginčo sutarties sudarymo metu buvo dukterinė UAB „Užupio investicijos“, kurios 100 proc. akcijų priklausė ieškovės vadovui A. K. (A. K.) ir jo sutuoktinei A. S. (A. S.), įmonė. Anot ieškovės, UAB „Arvydų giria“ būdama dukterinė UAB „Užupio investicijos“, kurios akcininkas buvo ieškovės vadovas, įmonė, žinojo apie kitų kreditorių ginčo sandoriu pažeidžiamas teises.
5. Be to, ieškovė ieškinyje pažymėjo, kad ginčo sutarties sudarymo metu ieškovei atstovavo jos vadovas A. K., kuris buvo akcininkas UAB „Užupio investicijos“, nuosavybės teise valdžiusios 100 proc. UAB „Arvydų giria“ akcijų. Ieškovės teigimu, UAB „Arvydų giria“ iš ginčo sandorio turėjo naudos, nes įgijo didelės vertės nekilnojamąjį turtą išvengdama realaus prievolės įvykdymo, o būtent:
5.1. UAB „Trakų investicijos“, kurios 100 proc. akcijų priklausė ieškovei, visą savo nekilnojamąjį turtą perleido UAB „Arvydų giria“.
5.2. Reikalavimas į UAB „Arvydų giria“ skolą tarpusavio užskaitų būdu buvo perleistas atsakovui E. K..
5.3. UAB „Arvydų giria“ realiai nepadengė ginčo sutartimi perleistos reikalavimo teisės, tai, anot ieškovės, akivaizdžiai patvirtina, jog tarp ieškovės atstovo – vadovo A. K., atsakovės UAB „Arvydų giria“ ir atsakovo E. K. buvo piktavališkas susitarimas, siekiant perleisti vienintelį didelės vertės UAB „Trakų investicijos“ (ieškovės dukterinės bendrovės) turtą, siekiant išvengti realaus kainos už šį turtą sumokėjimo.
5.4. Ginčo sandoriu ieškovės buvęs vadovas, būdamas UAB „Arvydų giria“ patronuojančios įmonės akcininku, faktiškai perkėlė visą ieškovei priklausantį turtą UAB „Arvydų giria“, dėl to ieškovė nutraukė savo komercinę veiklą, neteko viso turto ir daugiau jokių pajamų negavo. Taip šalys išvengė ieškovės kreditorių savo reikalavimų tenkinimo nukreipimo į ieškovės turtą.
5.5. Atsakovas E. K. yra buvusio ieškovės vadovo A. K. tėvas, todėl akivaizdu, kad sudarant ginčo sutartį tarp šalių buvo piktavališkas susitarimas. Ieškovės nuomone, ginčo sutartis pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 13 d. nutartimi nustatė ieškovei 14 dienų terminą pateikti faktinius duomenis, ar nors vienas ieškovės kreditoriaus reikalavimas, kuris yra patvirtintas bankroto byloje, atsirado iki buvo sudarytas ginčo sandoris (2009 m. rugpjūčio 10 d.), jeigu taip, kokie yra reikalavimo (reikalavimų) faktiniai pagrindai ir dydžiai, kada reikalavimas (reikalavimai) atsirado, ar toks reikalavimas (tokie reikalavimai), galbūt atsiradęs (atsiradę), iki buvo sudarytas ginčo sandoris, buvo visiškai arba iš dalies įvykdyti (reikalavimo teisė (teisės) visiškai ar iš dalies pasibaigusi (pasibaigusios)).
Šalies argumentai
7. Ieškovė, vykdydama pirmiau nurodytus pirmosios instancijos teismo pavedimus, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo 880 000 Eur piniginę prievolę pagal 2007 m. gegužės 24 d. Paskolos sutartį (275 000 Eur paskolos grąžinimo terminas 2010 m. gegužės 24 d.), 2007 m. birželio 15 d. Paskolos sutartį (302 500 Eur paskolos grąžinimo terminas 2010 m. birželio 15 d.) ir 2009 m. sausio 16 d. Paskolos sutartį (302 500 Eur paskolos grąžinimo terminas 2014 m. sausio 16 d.). Anot ieškovės, sutartinių prievolių atsiradimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu. Taip pat ieškovė nurodė, kad kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija nepateikė informacijos apie prievolės atsiradimo momentą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, 2009 m. rugpjūčio 7 d. perleidusi vienintelį jai priklausiusį turtą – UAB „Trakų investicijos“ akcijas, jokios veiklos nevykdė, todėl kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai susidariusi 11 686,61 Eur prievolė už pelno mokestį kilo dar iki ginčijamo sandorio sudarymo.
Žemesnės instancijos teismas
8. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu už akių tenkino ieškovės ieškinį visiškai, pripažino negaliojančia 2009 m. rugpjūčio 10 d. Trišalę atsiskaitymų užskaitymo sutartį ir taikė restituciją – priteisė ieškovei BUAB „Meicė“ iš atsakovės UAB „Arvydų giria“ 579 240,03 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
9. Atsakovė UAB „Arvydų giria“ 2017 m. balandžio 19 d. pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą už akių. Atsakovė nesutiko su sprendime už akių padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Anot atsakovės, ieškovės ieškinys pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi ieškinys teismui buvo pateiktas 2016 m. gruodžio 1 d., o nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjo 2015 m. spalio 27 d. Taip pat atsakovė nesutiko su ieškovės ieškinyje pateikta pozicija dėl neva egzistavusio atsakovės, ieškovės buvusio vadovo A. K. bei atsakovo E. K. piktavališko susitarimo sudarant ginčo sutartį. Ji pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 3K-3-501/2013 pagal ieškovės akcininko R. W. kasacinį skundą, konstatavo, kad 2009 m. liepos 31 d. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „Trakų investicijos“ pardavė savo turėtą nekilnojamąjį turtą UAB „Arvydų giria“ už 2 000 000 Lt, t. y. didesnę kainą nei turto vertinimo ataskaitoje buvo nustatyta jo rinkos vertė. Taip pat atsakovė atkreipė dėmesį, kad pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo pažymėta, jog 2009 m. rugpjūčio 6 d. UAB „Meicė“, UAB „Arvydų giria“ ir UAB „Trakų investicijos“ sudarė Trišalę atsiskaitymų užskaitymo sutartį, kurios pagrindu UAB „Trakų investicijos“ perleido UAB „Meicė“ 2 000 000 Lt vertės reikalavimo teisę į UAB „Arvydų giria“ remiantis tuo, kad UAB „Trakų investicijos“ buvo skolinga UAB „Meicė“ 4 844 278,40 Lt pagal 2009 m. rugpjūčio 6 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Ši ieškovės įgyta 2 000 000 Lt reikalavimo teisė 2009 m. rugpjūčio 10 d. E. K., UAB „Meicė“ ir UAB „Arvydų giria“ sudaryta Trišale atsiskaitymų užskaitymo sutartimi buvo perleista E. K., taip sumažinant ieškovės įsiskolinimą pastarajam fiziniam asmeniui nuo 4 462 398,72 Lt iki 2 462 398,72 Lt. Atsakovė pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog dėl šių sudarytų sandorių ieškovės turtinė padėtis nepablogėjo, nes perleidus jos dukterinės bendrovės UAB „Trakų investicijos“ nekilnojamąjį turtą, ieškovė įgijo didelės vertės reikalavimo teisę, kuria pasinaudojo atsiskaityti su savo kreditoriumi, taigi žala ieškovei nebuvo padaryta. Dėl to atsakovė teigė, kad ieškovės argumentai dėl CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyto sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo taikymo yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.
Atsiliepimas
10. Ieškovė atsiliepime į atsakovės UAB „Arvydų giria“ pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prašė pareiškimą atmesti ir sprendimą už akių palikti nepakeistą. Dėl atsakovės argumentų, susijusių su praleistu vienerių metų ieškinio senaties terminu ginčyti sandorius actio Pauliana pagrindu, atsakovė pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punktu, laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Ieškovė paaiškino, jog buvęs ieškovės vadovas A. K. iki šiol yra neįvykdęs pareigos perduoti įmonės dokumentus bankroto administratoriui. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi bankroto byloje paskyrė buvusiam vadovui 1 000 Eur baudą už dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratoriui, o 2016 m. birželio 27 d. išdavė vykdomąjį raštą. Ieškovės teigimu, bankroto administratoriui tik 2016 m. spalio mėn. pavyko gauti kai kurių įmonės dokumentų kopijas, todėl ieškinys buvo pareikštas nedelsiant po dokumentų gavimo ir jų vertimo į anglų kalbą, nepraleidus įstatyme nustatyto ieškinio senaties termino. Dėl kitų pareiškimo argumentų, susijusių su atsakovų piktavališko susitarimo nebuvimu, ieškovė nurodė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai. Atsakovės UAB „Arvydų giria“ akcijos priklauso UAB „Užupio investicijos“, kurios vadovas ir akcininkas yra A. K., kito atsakovo E. K. sūnus. Be to, UAB „Užupio investicijos“ akcijos priklauso A. K. sutuoktinei A. S., todėl atsakovai yra tarpusavyje susiję asmenys, kurių nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taip pat atsakovai iš ginčijamo sandorio gavo naudos, nes E. K. įgijo reikalavimo teisę (vienintelį ieškovės turėtą turtą) į UAB „Arvydų giria“, o UAB „Arvydų giria“, būdama susijusi su atsakovo E. K. sūnumi A. K., neliko skolinga ieškovei. Be kita ko, ieškovė nurodė, kad atsakovės nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje ginčijama sutartis niekada nebuvo ginčo objektas, todėl dėl jos joks teismas nėra priėmęs jokio sprendimo ir juo labiau pripažinęs jos teisėta bei nepažeidžiančia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teismui teiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė UAB „Arvydų giria“ akcentavo šių actio Pauliana sąlygų nagrinėjamoje byloje nebuvimą: 1) praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas ginčijant sandorius actio Pauliana instituto pagrindu; 2) ginčijamu sandoriu ieškovės kreditorių interesai nebuvo pažeisti (žala nei ieškovei, nei jos kreditoriams nebuvo padaryta); 3) skolininkas buvo sąžiningas; 4) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo sąžiningas; 5) ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovės kreditoriai neturėjo galiojančių ir vykdytinų reikalavimo teisių į ieškovę.
Šalies argumentai
12. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais argumentais, teigė, kad:
12.1. ginčijamos sutarties sudarymo metu tiek ieškovės kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija (kurios reikalavimas, anot ieškovės, susidarė už 2007 – 2008 m. apskaičiuotą į valstybės biudžetą mokėtiną pelno mokestį), tiek kreditorius R. W. turėjo reikalavimo teises į ieškovę;
12.2. ginčijama sutartis pažeidė ieškovės kreditorių interesus, nes ja buvo suteikta pirmenybės teisė vienam kreditoriui kitų kreditorių atžvilgiu;
12.3. pagal kasacinio teismo praktiką, administratoriaus sužinojimas apie įmonės sandorius siejamas su dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo diena, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl actio Pauliana instituto taikymo nebuvo praleistas.
13. 2018 m. birželio 28 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio pagrindo patikslinimo, kuriame be pradiniame ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ir argumentų, papildomai nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog atsakovas E. K. neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę, todėl tarpusavio skolų įskaitymas nebuvo galimas. Atsižvelgdama į tai, ginčijamą sutartį ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), t. y. kad įskaitymas buvo atliktas su asmeniu, neturėjusiu priešpriešinio vienarūšio reikalavimo į ieškovę, kadangi ieškovė neturi duomenų, jog atsakovas E. K. kokiu nors būdu būtų įgijęs bent 2 000 000 Lt reikalavimą į ieškovę. Tuo atveju, jei teismas vertintų, kad net ir esant tarpusavio reikalavimų užskaitymui galioja ginčijamos sutarties sąlyga dėl ieškovei priklausiusių reikalavimo teisių perleidimo atsakovui E. K., ieškovė prašė ginčo sutartį panaikinti kaip prieštaraujančią juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnis), nes ieškovės tikslai buvo siekti pelno, o už perleistą reikalavimo teisę ieškovė iš atsakovo E. K. negavo jokios komercinės naudos.
Atsiliepimas
14. Atsakovė UAB „Arvydų giria“ atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad patikslintame ieškinyje nurodytos naujos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos ir įvertintos kitoje kasacinio teismo byloje (civilinės bylos Nr. 3K-3-501/2013), todėl prašė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovei 5 000 Eur baudą, jos 50 proc. priteisiant atsakovei. Taip pat argumentavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindų pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia actio Pauliana instituto pagrindu. Anot atsakovės, byloje yra suėjęs sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties actio Pauliana ieškiniui pareikšti terminas, nes ieškinys pareikštas po daugiau nei vienerių metų nuo nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Teigė, kad teisė ginčyti sutartį kreditoriui R. W. baigėsi 2010 m. rugpjūčio 10 d. (po metų laiko nuo ginčijamos sutarties sudarymo), tačiau nei per šį terminą, nei kada nors vėliau ieškovės kreditoriai sandorio neginčijo. Bankroto administratorius ginčija sandorį, sudarytą prieš 7 metus iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Įrodymų, patvirtinančių termino praleidimo priežasčių pagrįstumą, byloje nėra. Be kita ko, atsakovė teigė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu R. W. ir Valstybinė mokesčių inspekcija turėjo galiojančias reikalavimo teises. Ginčijamo sandorio sudarymas nepažeidė ieškovės ir jos kreditorių interesų. Byloje nėra jokių duomenų, kad kiti ieškovės kreditoriai, jei tokių buvo, būtų pareiškę norą užskaityti savo skolą ir sudaryti analogiško pobūdžio susitarimą, koks buvo pasirašytas ir ginčijamas šioje byloje. Taip pat byloje nėra duomenų, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, todėl šis sandoris iš viso negalėjo būti sudarytas. Atsakovė įsitikinusi, kad ginčijamo sandorio šalys buvo sąžiningos, nes ginčo sandoriu nebuvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais. Kadangi byloje nėra įrodymų, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki ar tokia tapo po sandorio sudarymo, todėl atsakovai negali būti laikomi nesąžiningais, kaip teigia ieškovė. Taip pat atsakovė nurodė, kad ginčo sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu nei CK 1.80 straipsnio, nei CK 1.82 straipsnio, nei CK 1.91 straipsnio pagrindais.
15. Atsakovas E. K. atsiliepime į patikslintą ieškovės ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia ieškinio pagrindo keitimą, buvo išnagrinėtos kitoje civilinėje byloje, vykusioje tarp tų pačių šalių ir užbaigtoje įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-501/2013). Atsakovo teigimu, minėtoje byloje buvo konstatuota, kad jis yra ieškovės kreditorius ir šioje civilinėje byloje ginčijamu sandoriu jo 4 462 398,72 Lt reikalavimas į ieškovę buvo sumažintas 2 000 000 Lt suma (iki 2 462 398,72 Lt). Atsakovas paskolino ieškovei 1 292 400 Eur (4 462 398,72 Lt) sumą, kuri buvo skirta refinansuoti ieškovės paskolą A. K.. Taip pat atsakovas kvestionavo ieškovės patikslinto ieškinio argumentus dėl ginčijamos sutarties prieštaravimo ieškovės kaip juridinio asmens veiklos tikslams. Šiuos argumentus atsakovas grindė pirmiau minėtoje kasacinio teismo nutartyje padarytomis išvadomis apie šalių sudarytų sandorių naudą ieškovei. Dėl actio Pauliana instituto taikymo atsakovas nurodė, kad byloje ieškovė neįrodė visų būtinų šio instituto taikymo sąlygų, o būtent: 1) nepagrįsta ir neįrodyta galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė; 2) nepagrįsta ir neįrodyta, kad ginčijama sutartimi buvo pažeistos kreditorių teisės, nes ją sudarydama ieškovė tapo nemoki arba buvo apsunkintos ieškovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais; 3) praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties actio Pauliana ieškiniui pareikšti terminas.
16. Trečiasis asmuo R. W. atsiliepime į patikslintą ieškovės ieškinį prašė ieškovės BUAB „Meicė“ ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad atsakovo E. K., atsakovės UAB „Arvydų giria“ bei ieškovės buvusio vadovo A. K. veiksmai yra ne tik nesąžiningi ir neteisėti kitų kreditorių atžvilgiu, tačiau turi ir nusikalstamos veikos – turto pasisavinimo požymių. Teigė, kad ieškovei priklausė vienintelis turtas – UAB „Trakų investicijos“ akcijos. Pastarajam juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas Trakų rajone. Buvo parengtas nekilnojamojo turto vystymo projektas, kurio vertinimą 2008 m. birželio 30 d. atliko bendrovė Thornaby, Ltd, nustatydama, kad užbaigto statybos objekto vertė – 19 250 000 Eur, o viso projekto vertė – 25 250 000 Eur. Šis vertinimas buvo atliktas iki atsakovui E. K. įsigyjant ieškovės akcijas, todėl tiek ieškovės vadovas A. K. (atsakovo E. K. sūnus), tiek pats atsakovas žinojo, kiek realiai verti nekilnojamojo turto objektai ir kokia galima nauda. Paaiškino, kad ieškovė buvo investavusi daug lėšų į minėtą projektą, buvo gauti leidimai detaliesiems planams rengti, sklypų amalgamacijai, tam tikrų statybos darbų atlikimui, buvo rengiamas statinių projektas. Trečiojo asmens teigimu, 2009 m. liepos 27 d. jam atsistatydinus iš ieškovei priklausančios dukterinės bendrovės UAB „Trakų investicijos“ vadovo pareigų, per porą savaičių buvo perleistas visas tiek UAB „Trakų investicijos, tiek UAB „Meicė“ turtas. Aplinkybė, kad visi sandoriai sudaryti tarp susijusių asmenų per itin trumpą laiko tarpą, o ieškovė realiai pinigų negavo, trečiojo asmens manymu, patvirtina piktavališką šalių susitarimą ir faktą, kad sandoriai pažeidė kreditorių interesus, nes ieškovė prarado galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Tai, kad atsakovas E. K. daugiau nei 10 metų iš atsakovės UAB „Arvydų giria“ nereikalavo atsiskaityti pagal atsakovo įgytą itin didelės vertės reikalavimo teisę, anot trečiojo asmens, patvirtino, jog tiek byloje ginčijamo sandorio tikslas, tiek nekilnojamojo turto perleidimo sandoriais buvo siekiama pasisavinti (išvesti iš įmonės) turtą ir taip išvengti atsiskaitymų su kitais kreditoriais. Be kita ko, trečiasis asmuo teigė, kad atsakovas E. K. byloje neįrodė, jog turėjo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę, todėl ir įskaitymas buvo negalimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
17. Vilniaus apygardos teismas skundžiamu 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-3211-275/2018, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiais 2009 m. rugpjūčio 10 d. Trišalės atsiskaitymų užskaitymo sutarties, sudarytos E. K., UAB „Arvydų giria“ ir BUAB „Meicė“, 2 ir 3 punktus, priteisė iš atsakovės UAB „Arvydų giria“ ieškovei BUAB „Meicė“ 579 240,03 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 579 240,03 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškovės ieškinio dalį atmetė. Taip pat minėtu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės UAB „Arvydų giria“ į valstybės biudžetą 5 319 Eur žyminio mokesčio.
18. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtintą ieškovės BUAB „Meicė“ kreditorių sąrašą ir juo patvirtintus Valstybinės mokesčių inspekcijos (12 836,71 Eur) bei R. W. (2 240 617,50 Eur) reikalavimus, darė išvadą, jog dalis šių įsiskolinimų jau egzistavo sudarant ginčijamą sandorį. Teismas konstatavo, kad byloje nebuvo paneigti ieškovės paaiškinimai, jog R. W. 880 000 Eur reikalavimas ir 11 686,61 Eur prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai jau buvo atsiradę iki ginčijamo sandorio sudarymo. Teismo vertinimu, šias aplinkybes pagrindė byloje esančios paskolos sutartys bei akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktas, dėl to ieškovei buvo apskaičiuotas pelno mokestis. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu jau buvo nemoki, nes įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę turimų reikalavimo teisių.
19. Konstatavęs ieškovės nemokumą ir pirmenybės suteikimą atsakovui E. K., teismas sprendė esant pagrindui tas sandorio dalis, kuriomis buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, pripažinti negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčijamos sutarties dalis, kuria šalys patvirtino, kad ieškovė yra skolinga atsakovui E. K. 4 462 398,72 Lt pagal 2009 m. rugpjūčio 6 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, negali būti pripažinta negaliojančia, nes šia sutarties sąlyga tik patvirtinama tai, kas nurodyta kitoje sutartyje, kurios ieškovė neginčijo.
20. Dėl CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatytos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, susijusios su trečiojo asmens nesąžiningumu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas E. K. žinojo apie ieškovės turimus įsipareigojimus trečiajam asmeniui R. W., nes atsakovas buvo ieškovės akcininkas ir tvirtino jos finansinės atskaitomybės dokumentus. Atsižvelgęs į byloje surinktus įrodymus dėl trečiojo asmens reikalavimo atsiradimo momento, teismas darė išvadą, kad trečiasis asmuo buvo suteikęs paskolą ieškovei ir ji nebuvo grąžinta sandorio sudarymo laikotarpiu. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė argumentų dėl ginčijamo sandorio sudarymo būtinumo, todėl darė išvadą, jog reikalavimo teisės perleisti atsakovui E. K. ieškovė neprivalėjo.
21. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad trečiasis asmuo R. W. turėjo sužinoti apie ginčijamą sutartį civilinės bylos Nr. 3K-3-501/2013 nagrinėjimo metu. Joje buvo nurodyta, jog ieškovė BUAB „Meicė“ 2009 m. rugpjūčio 6 d. Tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo sutartimi įgytą 2 000 000 Lt reikalavimo teisę ginčijama sutartimi perleido atsakovui E. K.. Taigi, teismas konstatavo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana instituto pagrindu reikalavimui pareikšti yra praleistas. Vis dėlto, įvertinęs tai, kad kreditorius R. W. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, teismas sprendė, jog kreditoriaus veiksmai buvo pakankamai aktyvus, ginant jo pažeistas teises, o atsakovų sudaryta eilė sandorių per pakankamai trumpą laiko tarpą apsunkino kreditoriaus interesų gynimo būdo pasirinkimą, taip pat teismas atsižvelgęs į tai, kad bankroto administratorius terminą praleido nežymiai – nuo 2016 m. spalio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d., laikė, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujino.
22. Teismas taip pat nesutiko su ieškovės argumentu, kad byloje nebuvo pateikti duomenys, jog atsakovas E. K. iš viso turėjo reikalavimo teisę į ieškovę ir galėjo atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Vilniaus apygardos teismas sprendė, kad šioje nutartyje jau minėtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodytos kaip nustatytos aplinkybės, jog ieškovė turėjo skolų tiek R. W., tiek ir 4 462 398,72 Lt dydžio skolą atsakovui E. K.. Šias aplinkybes teismas laikė prejudiciniais faktais, kadangi jas neigiantys asmenys, t. y. ieškovė BUAB „Meicė“ ir trečiasis asmuo R. W. dalyvavo nagrinėjant kitą civilinę bylą. Teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad ginčijamos sutarties įžanginėje dalyje buvo nurodyta, jog sutartis sudaryta atsižvelgus į tai, kad ieškovė BUAB „Meicė“ skolinga atsakovui E. K. 4 462 398,72 Lt pagal 2009 m. rugpjūčio 6 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, o šis aktas bei 2009 m. rugpjūčio 6 d. Tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo sutartis nėra nuginčyti. Teismo vertinimu, byloje nebuvo nuginčyta aplinkybė, kad atsakovas E. K. iš viso neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę BUAB „Meicė“. Kadangi ieškovė ginčijo visas ginčijamos sutarties nuostatas, teismas darė išvadą, kad sutarties dalies, kuria sutarties šalys patvirtina buvus pirmiau nurodyto dydžio ieškovės įsiskolinimą atsakovui E. K., pripažinti negaliojančia nėra teisinio pagrindo.
23. Be to, teismas pripažino, kad ieškovės nurodytos aplinkybės apie atsakovų tarpusavio ryšius ir sąsajas, leido daryti išvadą, jog atsakovai žinojo apie kitų kreditorių teisių pažeidimą ginčijamo sandorio sudarymo metu.
24. Vilniaus apygardos teismas skundžiamu sprendimu netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti ginčo sutartį negaliojančią CK 1.82 straipsnio pagrindu, nes sutartis, kuria grąžinama paskola vienam iš kreditorių, yra skolininko prievolės įvykdymas, o tai atitinka juridinio asmens veiklos tikslus. Dėl CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorio negaliojimo pagrindo teismas pažymėjo, kad šiuo pagrindu ieškinį gali reikšti nukentėjęs asmuo, tačiau pagal byloje pareikštą reikalavimą teigiama, kad buvo pažeisti ne ieškovės, o jos kreditorių interesai, todėl ir šiuo pagrindu ieškinį taip pat atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
25. Apeliantė atsakovė UAB „Arvydų giria“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo pripažinti negaliojančiais 2009 m. rugpjūčio 10 d. Tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo sutarties, sudarytos ieškovės BUAB „Meicė“, atsakovo E. K. ir atsakovės UAB „Arvydų giria“, 2 ir 3 punktai, priteista iš atsakovės UAB „Arvydų giria“ ieškovei BUAB „Meicė“ 579 240,03 Eur skola, 5 proc. dydžio metinės palūkanos, taip pat iš atsakovės UAB „Arvydų giria“ valstybei priteista 5 319 Eur žyminio mokesčio suma, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Meicė“ ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taip pat apeliantė prašo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodiniame teismo posėdyje.
Žemesnės instancijos teismas
26. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų CK 6.66 straipsnio taikymo taisyklių, t. y. pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei netinkamai taikant materialinės teisės normas, nepagrįstai buvo konstatuotas visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų buvimas, dėl to buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.
26.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė ieškovės argumentams, kad trečiojo asmens R. W. finansinis reikalavimas ir prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai jau buvo atsiradę iki ginčijamo sandorio sudarymo. Teismas nedetalizavo, kuo Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo patvirtinimo ieškovės BUAB „Meicė“ bankroto byloje 2016 m. sausio 18 d. faktinė aplinkybė pagrindžia ir įrodo, kad 12 836,71 Eur dydžio Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas egzistavo ginčijamos sutarties sudarymo dieną (2009 m. rugpjūčio 10 d.). Atsakovės teigimu, ieškovė į bylą pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. balandžio 6 d. pažymą, kuri įrodo, kad pagrindinė prievolės valstybės biudžetui dalis (999,93 Eur) susidarė dar 2009 m. spalio 2 d., t. y. po ginčijamos sutarties sudarymo (2019 m. rugpjūčio 10 d.). Iki tol ieškovės skola Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo tik 14,47 Eur. Dėl trečiojo asmens R. W. finansinio reikalavimo pagrįstumo byloje nebuvo pateikti tinkami įrodymai, t. y. įrodymai apie tai, kad trečiasis asmuo byloje esančiomis paskolos sutartimis realiai perdavė pinigus ieškovei. Ieškovės pateikti įrodymai šiuo klausimu neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas sprendime dėl jų įrodomosios galios nepasisakė.
Atsiliepimas
26.3. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo ginčo sandoriu konstatuotu kreditorių teisių pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai BUAB „Meicė“ kreditoriais laikė Valstybinę mokesčių inspekciją ir R. W., tačiau ir, nesant tam pagrindo, traktavo jų teisių pažeidimus, ginčo sandorio sudarymo faktą vertindamas formaliai, neatsižvelgdamas ir netirdamas jo faktinių pasekmių. Ieškovės prievolės kreditoriams ne tik nebuvo pradelstos, bet ginčijamos sutarties sudarymo metu nebuvo netgi vykdytinos, todėl traktuoti šiuos reikalavimus pradelstais teismas neturėjo pagrindo. Bankroto byla ieškovei iškelta praėjus 6 metams nuo ginčo sandorių sudarymo, o tai verčia abejoti dėl ieškovės nemokumo 2009 m. rugpjūčio 9 d. Šioje byloje ieškovės turtinė padėtis apskritai nebuvo tirta, todėl teismo argumentai dėl ieškovės nemokumo ginčijamos sutarties sudarymo dieną, yra suformuoti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįsti.
26.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo prejudicinius faktus, nustatytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2013.
26.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrindė ir nemotyvavo savo išvados dėl sandorio privalomumo, apsiribodamas išvada, kad atsakovai nenurodė argumentų dėl ginčijamo sandorio būtinumo. Atsakovės teigimu, ji visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant prejudicinius faktus, grindė ginčijamo sandorio faktinį naudingumą ieškovės interesams, tam byloje netgi buvo atlikta ekspertizė, tačiau, anot atsakovės, teismas šiuos argumentus pabrėžtinai ignoravo.
26.6. Sprendime teismas visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai konstatavo sandorio šalių nesąžiningumą. Dėl šio fakto konstatavimo teismo sprendimas yra apskritai nemotyvuotas. Aplinkybė, kad atsakovės UAB „Arvydų giria“ akcininkės UAB „Užupio investicijos“ akcininkas vadovas A. K. buvo ieškovo vadovas, nepatenka į CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų prezumpcijų sąrašą.
26.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Senaties praleidimo ir atnaujinimo priežasčių svarbą teismas analizavo ir siejo su R. W. veiksmais, nors ieškovas byloje yra bankroto administratorius. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad bankroto administratorius ieškinio senaties terminą praleido nežymiai, nes finansiniai dokumentai jam nebuvo perduoti laiku.
26.8. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, išėjo už ieškinio ribų, priimtu sprendimu yra pažeidžiamos atsakovės teisės, todėl jis turi būti naikinamas apeliacine tvarka. Atsakovė mano, kad byloje privalėjo būti tirtos ir nustatytos konkrečios aplinkybės, kad restitucija natūra negalima, tuomet turėjo būti tiriamos ir analizuojamos aplinkybės, susijusios su pradine prievole – ar ji yra galiojanti, nebuvo įvykdyta, pakeista ir pan. Bendriausia prasme, pripažinus ginčo sutartį negaliojančia, šalys turėjo būti grąžintos į padėtį, kuri būtų buvusi iki šios sutarties sudarymo. Tačiau teismas, nenustatęs, kad byloje restitucija natūra yra negalima, priteisė iš atsakovės ieškovei 579 240,03 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
27. Atsakovas E. K. prisidėjime prie apeliacinio skundo prašo apeliantės UAB „Arvydų giria“ apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė visas actio Pauliana taikymo sąlygas, todėl ieškinys buvo patenkintas nepagrįstai. Iš prisidėjimo prie apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas pritaria apeliantės argumentams nurodytiems šios nutarties 26.2. – 26.7 punktuose.
Atsiliepimas
28. Atsiliepime į apeliacinį skundą ir į prisidėjimą prie apeliacinio skundo ieškovė BUAB „Meicė“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
Šalies argumentai
28.1. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog kreditorių R. W. ir Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo teisės buvo atsiradusios iki ginčijamo sandorio sudarymo. Pirma, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. balandžio 11 d. rašte nurodyta, kad mokestinė nepriemoka už avansinį pelno mokestį turėjo būti įvykdyta 2008 m. gruodžio 30 d. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo teisės ir dydžio nekvestionavo. Todėl minėti duomenys laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais prima facie įrodomąją reikšmę. Antra, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kreditorius R. W. reikalavimo teisę į ieškovą įgijo pagal 2007 m. gegužės 24 d. paskolos sutartį, 2007 m. birželio 15 d. paskolos sutartį ir 2009 m. sausio 16 d. paskolos sutartį. Visos trys paskolos sutartys buvo sudarytos dar iki ginčo sutarties sudarymo. Byloje taip pat pateikti išrašai iš banko sąskaitos, patvirtinantys R. W. atliktus mokėjimus pagal minėtas paskolos sutartis.
28.2. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ginčo sutartimi nebuvo pažeisti kreditorių interesai. Ginčijama sutartis pažeidė kreditorių interesus, nes ja buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių – atsakovui E. K., kitų kreditorių atžvilgiu, dėl to ieškovė neturi galimybės atsiskaityti su kitais kreditoriais. Pažymėtina, jog kreditorių interesai nebūtinai gali būti pažeidžiami tik skolininkui tapus nemokiu. Kreditorių teises pažeidžia tokie atvejai, kai skolininkas, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti.
28.3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio su atsakovu E. K.. Priešingai nei mėgina įrodyti apeliantė, ieškovė jokios finansinės naudos iš ginčijamo sandorio negavo. Šiuo atveju buvo įvykdyta klasikinė schema, kai susijusiems asmenims perleidžiamas visas turtas, o vėliau atliekamas tarpusavio skolų įskaitymas ir vienintelės turimos reikalavimo teisės į turto pirkėją perkėlimas, tokiu būdu suteikiant pirmenybę vienam iš kreditorių. Apeliantė klaidina teismą, jog paskolos, gautos iš R. W., buvo nuolat dengiamos. Iš išrašų iš banko sąskaitos matyti, kad po šio kreditoriaus suteiktų paskolų ieškovei, pastarajam jokie grąžinimai nebuvo atlikti.
Žemesnės instancijos teismas
28.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo sandorio šalių nesąžiningumą. Ginčijamas sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų, todėl akivaizdu, kad šis sandoris pirmiausia buvo naudingas atsakovams, kadangi atsakovė UAB „Arvydų giria“ įgijo didelės vertės nekilnojamąjį turtą, už kurį nesumokėjo nė cento, o atsakovas E. K. patenkino dalį savo tariamos reikalavimo teisės į nemokią bendrovę, įgydamas reikalavimo teisę į įmonę, valdančią didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Atsakovė UAB „Arvydų giria“, būdama dukterinė bendrovė UAB „Užupio investicijos“, kurios akcininkas ir vadovas buvo ieškovės vadovas A. K., yra susiję asmenys, kurių nesąžiningumą preziumuoja įstatymas (CK 6.67 straipsnis). Atsakovų nesąžiningi veiksmai taip pat buvo konstatuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. ITS-8002-203/2015.
28.5. Ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino ginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu. Dėl šio argumento pagrįstumo ieškovė iš esmės pakartojo ir pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl ieškovės vadovo dokumentų bankroto administratoriui neperdavimo, kartu pažymėdama, jog nepavykus dokumentų gauti iš vadovo, dalis dokumentų 2016 m. spalio 24 d. buvo atsiųsta trečiojo asmens R. W., po bankroto administratorės kreipimosi.
28.6. Taip pat nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai dėl netinkamo restitucijos nagrinėjamoje byloje taikymo ir skolos priteisimo. Nesuprantamas apeliantės argumentas dėl restitucijos natūra šioje byloje netaikymo, nes ieškovės manymu, priteisdamas skolą teismas būtent ir taikė restituciją natūra.
29. Trečiasis asmuo R. W. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliantės UAB „Arvydų giria“ apeliacinio skundo bei atsakovo E. K. prisidėjimo prie apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir ieškovės BUAB „Meicė“ atsiliepimas į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos objekto
30. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tiek absoliučių pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, tiek pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
31. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo dėl actio Pauliana ir restitucijos institutų taikymo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų
32. Šioje byloje apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą actio Pauliana instituto taikymą, teigdama, kad teismas nepagrįstai pripažino nagrinėjamu atveju egzistavus actio Pauliana taikymo sąlygas.
33. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana). Šio straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (2 dalis). Vadovaujantis CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (3 dalis). Sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (4 dalis). Sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas (5 dalis).
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.
Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės
35. Neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė yra viena actio Pauliana tenkinimo sąlygų.
36. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado, iki buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Ši actio Pauliana tenkinimo sąlyga yra privaloma, nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Tais atvejais, kuriais actio Pauliana yra pareikštas bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėms apginti, būtina išsiaiškinti, ar bankroto bylos procese patvirtinti kreditorių reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-695/2017).
37. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstais ieškovės atstovo teiginius, jog trečiojo asmens R. W. kaip kreditoriaus reikalavimas ir prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos jau buvo atsiradusi iki ginčijamo sandorio sudarymo. Iš dalies sutiktina su apeliante, nes ji, kaip asmuo nedalyvavęs bankroto byloje tvirtinant kreditorių reikalavimus, turi teisę nagrinėjamojoje byloje ginčytis dėl faktinės aplinkybės, sudarančios jai pareikšto ieškinio pagrindą – neabejotinų ir galiojančių kreditorių reikalavimų egzistavimo ginčo sandorio sudarymo metu.
38. Ieškovė patikslintame ieškinyje teigė, kad tiek Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, tiek trečiasis asmuo R. W. turi galiojančias ir neabejotinas reikalavimo teises, kurių vertė 2 253 454,21 Eur. Atsiliepime į apeliacinį skundą ir prisidėjimą prie apeliacinio skundo trečiasis asmuo R. W. nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog trečiasis asmuo turėjo galiojančią 880 000 Eur reikalavimo teisę 2009 m. rugpjūčio 10 d. trišalės atsiskaitymų užskaitymo sutarties sudarymo dieną. Šiuos teiginius trečiasis asmuo grindžia 2007 m. gegužės 24 d. paskolos sutartimi, pagal kurią R. W. paskolino ieškovei UAB „Meicė“ 275 000 Eur., 2007 m. birželio 15 d. paskolos sutartimi, pagal kurią R. W. paskolino ieškovei UAB „Meicė“ 302 500 Eur, 2009 n. sausio 16 d. paskolos sutartimi, pagal kurią R. W. paskolino ieškovei UAB „Meicė“ 302 500 Eur, padengdamas (refinansuodamas) įmonės skolą kreditoriui A. K., 2008 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartimi, pagal kurią R. W. paskolino A. K. 580 015 Eur, apmokėti A. K. įsipareigojimus „Kapital Lithuanian BV“ ir D. A.. Šių paskolų realų suteikimą trečiasis asmuo grindė į bylą pateiktais išrašais iš UAB „Meicė“ banko sąskaitos, mokėjimo nurodymais bei sutarties įvykdymo aktu.
39. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nustatė šias reikšmingas aplinkybes:
39.1. Iš prie ieškovės atstovo 2018 m. balandžio 3 d. prašymo dėl papildomų įrodymų pateikimo pridėto AB banko „Hansabankas“ 2008 m. birželio 9 d. išrašo iš UAB „Meicė“ sąskaitos (duomenys anglų kalba, vertimo į lietuvių kalbą nėra) galima daryti prielaidą apie bankines operacijas, kad 2007 m. gegužės 24 d. R. W. pervedė ieškovei UAB „Meicė“ 275 000 Eur, 2007 m. birželio 4 d. R. W. pervedė ieškovei UAB „Meicė“ 275 000 Eur, 2007 m. birželio 15 d. R. W. pervedė ieškovei UAB „Meicė“ 85 500 Eur. Vis dėlto, iš to paties išrašo iš banko sąskaitos matyti, kad ieškovė UAB „Meicė“ atlikdavo pavedimus trečiajam asmeniui R. W. (pavyzdžiui, 2007 m. gegužės 24 d. atliktas 250 000 Eur mokėjimas R. W., 2007 m. liepos 2 d. atliktas 55 000 Eur mokėjimas R. W.).
39.2. Taip pat ieškovės atstovas prie 2018 m. balandžio 3 d. prašymo pridėjo dar vieną sąskaitos išklotinę, tačiau ji pateikta ne visos apimties ir vėl užsienio kalba apie bankines operacijas, t. y. nėra aišku, nei kokios tai sąskaitos išrašas, nei kam priklausė ši sąskaita. Vis dėlto, iš šios sąskaitos išrašo taip pat matyti, kad trečiajam asmeniui R. W. buvo atliekami pavedimai (pavyzdžiui, 114 626,53 Eur pavedimas, atliktas 2008 m. gruodžio 1 d., taip pat 25 516,87 Eur pavedimas, atliktas 2009 m. kovo 23 d., 23 426,61 Eur pavedimas, atliktas 2010 m. gegužės 25 d., 7 807,87 Eur pavedimas, atliktas 2010 m. gegužės 31 d., 14 000 Eur pavedimas UAB „Silver falls“, atliktas 2009 m. kovo 2 d., paskirtyje nurodant „loan from R. W.“ (liet., „paskola iš R. W.“), 6 000 Eur pavedimas, atliktas 2010 m. gegužės 10 d., 45 000 Eur pavedimas, atliktas 2008 m. liepos 30 d.).
39.3. Ieškovės atstovas 2018 m. gegužės 21 d. pateikė teismui AB „Swedbank“ banke esančios UAB „Meicė“ sąskaitos išrašą, kuris iš esmės atitinka šios nutarties 39.1 – 39.2 punktuose aptartus išrašus, ir iš kurio galima daryti prielaidas, kad tiek R. W. atliko mokėjimus UAB „Meicė“, tiek UAB „Meicė“ atliko mokėjimus R. W.
40. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 31 punkto matyti, kad teismas dėl trečiojo asmens R. W. 880 000 Eur reikalavimo dydžio ir galiojimo sprendė išimtinai atsižvelgęs tik į byloje esančias paskolos sutartis, visiškai neanalizavęs kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, tai yra šios nutarties 39 punkte nurodytų mokėjimo pavedimų, nenustatęs, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais šie mokėjimai buvo atlikti ir ar kiti išrašuose esantys mokėjimai nėra susiję su paskolos sutarčių vykdymu, tai yra, tiek paskolos sutartimis nustatytų sumų pervedimu ieškovei, tiek skolos atitinkamais terminais (ne)grąžinimu kreditoriui.
41. Be kita ko, iš į bylą pateiktos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2018 m. balandžio 6 d. rašto Nr. (23.28-08-1) RNA-9850 nėra aišku, kada atsirado ieškovės UAB „Meicė“ prievolė mokėti 10 192,17 Eur pelno mokestį. Viena vertus, rašte nurodoma, kad šis mokestis apskaičiuotas už mokestinį laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., tačiau, kita vertus, rašte taip pat nurodoma, kad šios mokestinės nepriemokos susidarymo data yra 2009 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo dydžio ir galiojimo rėmėsi išimtinai ieškovo atstovo teiginiais, kad 11 686,61 Eur prievolė Valstybinei mokesčių inspekcijai jau buvo atsiradusi iki ginčijamo sandorio sudarymo. Teismas nurodė, kad šie paaiškinimai byloje nebuvo paneigti, juos patvirtino akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktas, dėl to ieškovei buvo paskaičiuotas pelno mokestis. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytų neaiškumų neaptarė, sprendime jų neanalizavo ir šių neaiškumų nepašalino, tiesiog pritardamas ieškovės atstovo nurodytiems argumentams.
42. Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nenustatė, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais buvo atlikti šios nutarties 39 punkte nurodyti pavedimai (pavedimų paskirties) tarp UAB „Meicė“ ir trečiojo asmens R. W., taip pat nesiaiškino šios nutarties 41 punkte aptartų neaiškumų dėl UAB „Meicė“ prievolės Valstybinei mokesčių inspekcijai susidarymo momento, nepateikė išsamaus šių aplinkybių teisinio vertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nurodytų priežasčių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir naujais aspektais. Kaip jau minėta šios nutarties 35 punkte, neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė yra viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų. Pirmosios instancijos teismui byloje neįvertinus šioje nutartyje pažymėtų reikšmingų faktinių aplinkybių, taip pat nepašalinus byloje likusių neaiškumų dėl kreditorių reikalavimų dydžių ir pagrįstumo, kartu ir įtakos įmonės nemokumo / galimo nemokumo momentui, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kreditorių reikalavimo teisių pagrįstumą neatskleisdamas bylos esmės.
43. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
44. Aiškinant šią CPK nuostatą kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimčių ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005).
45. Bylos esmė turi būti suprantama kaip reikšmingos teisingam ginčo išsprendimui faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus. Bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui galimas tik nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas to padaryti negali (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-669-241/2016).
46. Apeliacinės instancijos teismo vaidmuo ginčo išsprendimo iš esmės kontekste nėra formalus ir bylų neteisingo išsprendimo pirmosios instancijos teisme atvejais a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) neapsiriboja konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau šiai teisei nėra būdingas absoliutumas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas turi teisę tik išimtiniais – įstatyme numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu apibrėžtais – atvejais perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 ir 329 straipsniai) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).
47. Kadangi kaip jau minėta pirmosios instancijos teisme nebuvo analizuojami šios nutarties 39 punkte nurodyti pervedimai bei tikslus nesumokėtų mokesčių valstybės biudžetui susidarymo momentas, o šių aplinkybių aiškinimasis reikštų naujų, byloje iš esmės, netirtų aplinkybių nustatymą, dėl to turėtų duoti paaiškinimus ir teikti papildomus įrodymus byloje dalyvaujantys asmenys ar kreditoriai, kurių interesais yra pareikštas ieškinys. Šių reikšmingų aplinkybių, kurios nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme, nustatymas apeliacinės instancijos teisme apribotų byloje dalyvaujančių asmenų teisę apeliacine tvarka apskųsti šių aplinkybių faktinį ir teisinį vertinimą. Dėl to, konstatuotina byloje egzistuojant pakankamam pagrindui taikyti CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir atmesti prašymą dėl bylos žodinio nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje.
48. Įvertinus aukščiau šioje nutartyje nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei ją aiškinančią kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais pagrindais buvo atlikti mokėjimai tarp ieškovės UAB „Meicė“ ir trečiojo asmens R. W. ir įvertinus šias aplinkybes nustatyti šio kreditoriaus neabejotiną ir galiojantį reikalavimo dydį, buvusį ginčijamų sandorių sudarymo metu. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas privalo tiksliai išsiaiškinti, kada susidarė ieškovės UAB „Meicė“ prievolė mokėti pelno mokestį Valstybinei mokesčių inspekcijai, ir tik pašalinus šias aplinkybes spręsti dėl šio kreditoriaus reikalavimo dydžio.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.