Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų P. P. ir D. P. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MP Consulting Group“ bankrotas pripažintas tyčiniu, bylos Nr. eB2-3820-656/2016. Suinteresuoti asmenys P. P., D. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi UAB „MP Consulting Group“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Tigesta“, UAB „MP Consulting Group“ valdymo organus įpareigojo per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi patvirtintas BUAB „MP Consulting Group“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Vilniaus apygardos teisme 2015 m. sausio 27 d. gautas BUAB „MP Consulting Group“ bankroto administratoriaus prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Prašyme administratorius suinteresuotais asmenimis nurodė iki bankroto bylos bendrovei vadovavusį P. P. ir vienintelę bendrovės akcininkę – D. P..

Prašymas buvo grindžiamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jame buvo tvirtinama, kad paskutinis bendrovės vadovas – P. P. nevykdo teismo įpareigojimo perduoti bendrovės dokumentus ir turtą, kurio 2014 m. rugsėjo 30 d. balanse apskaityta 397 249,08 Eur sumai. Administratoriaus teigimu, bendrovės turtas buvo iššvaistytas ir / arba sunaikintas. Už teismo įpareigojimo nevykdymą P. P. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartimi buvo paskirta 600 Eur bauda.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi pripažino BUAB „MP Consulting Group“ bankrotą tyčiniu.

Teismas nustatė, kad UAB „MP Consulting Group“ juridinių asmenų registre įregistruota 1995 m. gruodžio 27 d.; bendrovės vadovu laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 8 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo P. P., vienintele akcininke nuo 2014 m. sausio 10 d. iki bankroto bylos iškėlimo – D. P..

Bankroto bylos duomenimis teismas nustatė, kad UAB „MP Consulting Group“ laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. suteikė P. P. neterminuotų paskolų bendrai 166 343,19 Eur sumai. Sutartyse nustatyta, kad paskolos grąžinamos pateikus rašytinį pareikalavimą. Byloje nėra duomenų, kad paskolos ar jų dalis bendrovei būtų grąžintos, ar bendrovės valdymo organai būtų reikalavę jas grąžinti, ir pažymėjo, kad dalis paskolų P. P. suteiktos įmonei jau turint finansinių sunkumų: Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) nepriemokų išieškojimo iš įmonės veiksmų ėmėsi nuo 2012 m. sausio 11 d., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV) – nuo 2013 m. lapkričio 25 d. Nepaisant susidariusios 114 289,90 Eur skolos paminėtiems kreditoriams, bendrovė 2013 m. P. P. suteikė paskolų 37 650,60 Eur sumai, o dvi paskutinės paskolos bendrai 36 627,67 Eur sumai suteiktos pastarajam vadovaujant bendrovei.

Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad paskolų suteikimas P. P. bendrovei buvo ekonomiškai nuostolingi ir nenaudingi sandoriai. Be to, įmonės finansiniai rodikliai nuolat prastėjo: 2011 metais UAB „MP Consulting Group“ gavo 85 913,75 Eur pelno, 2012 m. – 15 110,06 Eur pelno. Kadangi nebuvo reikalaujama paskolų grąžinimo, didelė dalis įmonės turto faktiškai buvo perkelta jos vadovui, o dėl tokio jos veiklos organizavimo kreditoriai neteko galimybės išsiieškoti skolas (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2, 4 p.).

Teismas nustatė, kad P. P. nevykdė Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 58 straipsnyje nustatytos pareigos – VĮ Registrų centrui nepateikė 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, taip pat teismo nustatytu terminu neperdavė administratoriui bendrovės turto ir dokumentų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad buvęs įmonės vadovas netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, buhalterinės apskaitos tvarkymu, dėl ko administratorius neteko galimybės nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Ankščiau aptarti duomenys teismui leido sutikti su administratoriaus pozicija, kad yra tikėtina, jog šios bendrovės turtas buvo išvaistytas ir / arba pasisavintas, dėl ko sumažėjo kreditorių galimybė nukreipti išieškojimą į skolininkės turtą arba tokios galimybės jie iš viso neteko.

Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su UAB „MP Consulting Group“ veikla, jos valdymo organų sprendimais atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose nustatytus tyčinio bankroto požymius.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentai

Suinteresuotas asmuo P. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį ir klausimą dėl UAB „MP Consulting Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

1. Teismas neįvertino bendrovės finansinių rodiklių paskolų suteikimo metu. UAB „MP Consulting Group“ buvo pelningai veikianti bendrovė ir turėjo finansinių galimybių vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad bendrovė savo kreditoriams nėra įvykdžiusi tik nedidelės dalies įsipareigojimų.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „MP Consulting Group“ specializavosi paslaugų teikime bankrutuojančioms bendrovėms. Tai reiškia, kad atsiskaitymai su bendrove buvo vykdomi tik tada, kai pastarosios gaudavo lėšų ir galėdavo jas skirti atsiskaitymams su kreditoriais.

3. Teismas neįvertino to, kad dalis P. P. suteiktų paskolų buvo grąžintos, pinigus tiesiogiai pervedant bendrovės kreditoriams. Šią aplinkybę patvirtina bankroto byloje patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, iš kurio matyti, kad skolos kreditoriams susidarė per paskutinius veiklos metus, o iki tol atsiskaitymai su kreditoriais buvo vykdomi.

Suinteresuotas asmuo D. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarties dalį, kuria konstatuota, kad ji buvo vienintelė UAB „MP Consulting Group“ akcininkė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki teismo nutarties iškelti bendrovės bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, tai yra skundžia minėtus šios teismo nutarties motyvus.

Teismas nepagrįstai ją įtraukė į nagrinėjamą bylą, nes pareikštas prašymas dėl UAB „MP Consulting Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės yra grindžiamas netinkamai P. P., kaip paskutinio bendrovės vadovo, vykdytomis pareigomis perduoti administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus. Tuo tarpu ji niekada nedalyvavo bendrovės valdyme, nebuvo perėmusi turto, dokumentų ir negalėjo jų perduoti bankroto administratoriui.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos ji buvo vienintele bendrovės akcininke, nors į bylą pateikti įrodymai patvirtino 2014 m. gegužės 15 d. įvykusį bendrovės akcijų perleidimą P. P.. Už duomenų apie akcijų perleidimą juridinių asmenų registrui pateikimą pagal ABĮ 41¹ straipsnio 9 dalį atsako bendrovės vadovas.

Pareiškėja BUAB „MP Consulting Group“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašė juos atmesti.

1. BUAB „MP Consulting Group“ valdymo organai nėra įvykdę įpareigojimo perduoti administratoriui bendrovės dokumentus ir turtą. Neturėdamas bendrovės dokumentų administratorius negali vykdyti bankroto procedūrų.

2. Pagal viešai prieinamus VĮ Registrų centro duomenis bendrovės savininkė (akcininkė) yra D. P., todėl ji pagrįstai buvo įtraukta į klausimo dėl UAB „MP Consulting Group“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą.

3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neterminuotai P. P. suteikė 7 paskolas bendrai 166 343,19 Eur sumai, kad dalis šių paskolų suteikta jau esant finansiniams sunkumams. Byloje nenustatyta, kad buvęs įmonės vadovas būtų gražinęs bent dalį jam suteiktų paskolų. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad suteikiant paskolas P. P. buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai.

4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad P. P. nevykdė jam, kaip bendrovės vadovui, įstatymuose nustatytų pareigų teikti registrų tvarkytojui šios finansinės atskaitomybės duomenis, tvarkyti buhalterinę apskaitą, perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „MP Consulting Group“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Kaip žinoma, bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Tam nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu, jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, jos valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas UAB „MP Consulting Group“ bankrotą pripažino tyčiniu nustatęs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose įtvirtintus požymius – įmonės vadovo netinkamą pareigų vykdymą / nevykdymą, nuostolingų ir ekonomiškai įmonei nenaudingų sandorių sudarymą, netinkamą (aplaidų) buhalterinės apskaitos tvarkymą bei tokiu būdu kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą apribojimą.

Toliau teismas pasisako dėl suinteresuotų asmenų P. P. ir D. P. atskiruosiuose skunduose išdėstytų argumentų.

Dėl suinteresuoto asmens P. P. skundo argumentų

Apelianto teigimu, spręsdamas dėl bendrovės jam suteiktų paskolų, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojančio požymio, teismas neįvertino UAB „MP Consulting Group“ tuometinių finansinių rodiklių, kitų faktinių aplinkybių, rodančių, kad bendrovė veikė pelningai ir turėjo finansinių galimybių įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Šias aplinkybes, apelianto nuomone, patvirtina tai, kad bendrovė nėra įvykdžiusi tik nedidės dalies įsipareigojimų kreditoriams.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija.

Pirma, vertindamas paskolų suteikimo aplinkybes, teismas nustatė, kad jos apeliantui buvo suteiktos įmonei jau nebevykdant įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apeliantui buvo suteiktos 7 paskolos bendrai 166 343,19 Eur sumai. 2012 – 2013 m. laikotarpiu bendrovės kreditorės – VMI ir VSDFV, turėjo galiojančias reikalavimo teises į UAB „MP Consulting Group“, kurių pagrindu bendrovės atžvilgiu buvo vykdomi priverstiniai išieškojimai, tačiau skolos nebuvo išieškotos. Nepaisant to, 2013 m. bendrovė apeliantui papildomai suteikė paskolų bendrai 37 980,60 Eur sumai. Be to, paskolos apeliantui suteiktos neterminuotai, byloje nepateikta įrodymų, kad bendrovė ar jos valdymo organai būtų pareikalavę apelianto grąžinti paskolas ar jų dalį, nors anksčiau aptari duomenys apie nevykdomus įsiskolinimus valstybės ir socialinio draudimo fondo biudžetams leidžia spręsti, kad atsakingi, rūpestingi, lojalūs, tai yra, tinkamai savo fiduciarines pareigas vykdantys, bendrovę valdantys asmenys, tai yra, jai strategiškai vadovaujanti vienintelė akcininkė D. P. ir jai tiesiogiai vadovaujantis P. P., būtų ėmęsi adekvačių priemonių, užtikrindami bendrovės ir jos kreditorių interesus (ABĮ 14, 15, 16, 19, 20, 37 str., CK 2.82, 2.87, 2.50 str. etc.). Taigi nustatytos aplinkybės, vienareikšmiai apibūdinančios UAB „MP Consulting Group“ faktinę būklę ir be atskiro finansinės atskaitomybės dokumentuose užfiksuotų rodiklių, buvusių paskolų suteikimo metu, aptarimo patvirtina teismo išvadas dėl šių sandorių ekonominio nenaudingumo bendrovei ir jos kreditoriams, dėl kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą apribojimo.

Antra, UAB „MP Consulting Group“ bankroto byloje teismas patvirtino bendrą 252 074,97 Eur kreditorių finansinių reikalavimų sumą (CPK 179 str. 3 d.), todėl atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas dėl nedidelės bendrovės kreditoriams neįvykdytų reikalavimų sumos, kuriuo grindžiami teiginiai dėl geros bendrovės finansinės padėties, buvusios paskolų jam suteikimo metu.

Skunde akcentuojama aplinkybė, kad UAB „MP Consulting Group“ specializavosi paslaugų teikimu bankrutuojančioms bendrovėms, nepaneigia teismo išvados dėl tyčinių bendrovės valdymo organų veiksmų siekiant išvengti prievolių kreditoriams vykdymo. Veiklos specifika neatleidžia nuo tinkamo įsipareigojimų savo kreditoriams vykdymo. Apelianto teiginys, kad teismas neįvertino to, jog prievolės kreditoriams buvo vykdomos tuomet, kai UAB „MP Consulting Group“ klientai – bankrutuojančios bendrovės, gaudavo lėšų ir galėdavo jas skirti atsiskaitymams, tik patvirtina nesąžiningus bendrovės valdymo organų ir apelianto siekius sudarant paskolos sandorius, kuriais bendrovė, nepaisant to, kad turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, turimas lėšas perleisdavo apeliantui.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių skundo argumentą, kad apeliantas yra grąžinęs dalį paskolų bendrovei lėšas tiesiogiai pervesdamas jos kreditoriams (CPK 178 str.). Tokio argumento neįrodo taip pat ir kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo laikotarpis. Tuo labiau, kad ankščiau aptarti duomenys būtent apie VMI ir VSDFV finansinių reikalavimų susidarymo laikotarpį paneigia apelianto teiginį, kad skolos kreditoriams susidarė per paskutinius jos veiklos vykdymo metus, o iki tol atsiskaitymai su kreditoriais buvo vykdomi (CPK 178, 185 str.). Čia pažymėtina, kad apeliantai, faktiškai valdę šią įmonę, taigi šiuose teisiniuose santykiuose nesantys silpnąja šalimi, žinojo / turėjo žinoti, jog juridinių asmenų veiksmai, sandoriai ir kt. yra įrodinėjami pateikiant tik leistinus įrodymus. Taigi apelianto P. P. teiginys apie tai, kad dalį paskolos jis jau yra grąžinęs, įrodinėtinas tik pateikiant atitinkamus įrodymus, kurie nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam taip pat ir fakto klausimus, nebuvo pateikti (CPK 178 str.).

Aptartos faktinės aplinkybės bei byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas, būdamas UAB „MP Consulting Group“ vadovu, ne tik tyčia sudarė ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius, sumažino kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet ir neteikdamas VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentų, neperduodamas bankroto administratoriui bendrovės turto ir dokumentų, nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam imperatyviai nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ABĮ 37 str. 12 d., ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė įmonės tyčinio bankroto požymius (ĮBĮ 20 str. 2 dalies 1, 2, 4, 5 p.).

Dėl suinteresuoto asmens D. P. skundo argumentų

Atskiruoju skundu apeliantė prašo panaikinti teismo nutarties motyvus, kuriais konstatuota, kad ji buvo vienintele UAB „MP Consulting Group“ akcininke laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki teismo nutarties iškelti bendrovės bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Apeliantės teigimu, nustatydamas bendrovės savininką, teismas be pagrindo neatsižvelgė į byloje esančią 2014 m. gegužės 15 d. UAB „MP Consulting Group“ akcijų perleidimo sutartį, kuria visos jos (apeliantės) akcijos buvo perleistos įmonės vadovui P. P.. Kadangi ĮBĮ nustatytą pareigą perduoti bankroto administratoriui bendrovės dokumentus ir turtą privalo įvykdyti vadovas, apeliantė mano nepagrįstai buvusi įtraukta į šios bylos nagrinėjimą. Be kita ko, teigdama, kad teismo nutarties, kuria UAB „MP Consulting Group“ buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dieną ji nebuvo įmonės akcininke.

Pasisakydamas dėl nurodytų skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, vertinami atsakingų bendrovės valdymo organų ir dalyvių veiksmai iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, teismas nustatė, kad apeliantė bendrovės akcininke buvo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties iškelti bendrovės bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2015 m. sausio 8 d.). Įvertinęs tai, kad pareiškimas dėl UAB „MP Consulting Group“ bankroto bylos iškėlimo teismui pateiktas dar 2014 m. sausio 22 d., o bendrovės akcijų perleidimo sutartis sudaryta 2014 m. gegužės 15 d., kad dalis bendrovės akcijų apeliantei priklausė nuo pat bendrovės įregistravimo 1995 m., o nuo 2014 m. sausio 10 d. ji tapo vienintele bendrovės savininke (CPK 179 str. 3 d.), – apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad D. P. pagrįstai buvo įtrauka į šios bylos nagrinėjimą. Nurodytu laikotarpiu, kuris yra aktualus sprendžiant bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, apeliantė ne tik turėjo ABĮ 14, 15, 16 straipsnyje, CK 2.81 straipsnyje etc. nustatytas teises, bet ir privalėjo įgyvendinti CK 2.87 nustatytas pareigas.

Vieši juridinių asmenų registro duomenys patvirtina teismo išvadą, kad apeliantė UAB „MP Consulting Group“ vienintele akcininke buvo iki pat teismo nutarties dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad 2014 m. gegužės 15 d. sutartimi ji akcijas perleido bendrovės vadovui P. P., nes pagal CK 1.75 straipsnio 2 dalį, neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis pasiremdamos kitais įrodymais. Skundo argumentas, kad ABĮ 41¹ straipsnio 9 dalis pareigą informuoti VĮ Registrų centrą apie įmonės akcininkų sąrašo pasikeitimą nustato įmonės vadovui, nepaneigia to, kad nustatydamas UAB „MP Consulting Group“ dalyvius, teismas pagrįstai vadovavosi galiojančiais viešojo registro duomenimis.

Pažymėtina, kad skundžiama nutartimi nebuvo konstatuota apeliantės kaltė dėl įmonės dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavimo (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), todėl nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl skundo argumentų, susijusių su jos atsakomybe pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą, o suinteresuotų asmenų P. P. ir D. P. atskiruosius skundus atmeta (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.