Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

nuteistajam G. Š. (G. Š.) ir jo gynėjai advokatei Egidijai Belevičienei (dalyvavimas užtikrintas pasitelkus vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemones),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. Ž. ir jos atstovo advokato R. Burdos bei nuteistojo G. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 165 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant G. Š. laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, tęsti darbą ir per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai turtinę žalą.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės K. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. Š. K. Ž. naudai priteista 505 Eur turtinei žalai, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 1 427 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą prieš savininkės valią įsibraudamas į buto priklausinį, o būtent: jis 2019 metų rudenį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, neteisėtai prieš savininkės valią nupjovęs durų spyną įsibrovė į K. Ž. butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausantį rūsį, pažymėtą numeriu Nr. (duomenys neskelbtini), iš jo išnešė K. Ž. priklausančius daiktus, pakabino naują spyną ir pradėjo naudotis minėtu rūsiu.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina, nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas atmestinas.

7. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo argumentais, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kad byloje esanti medžiaga neįrodo, jog jis suvokė ar galėjo suvokti, kad daugiabučio namo rūsio dalis jam nepriklauso. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors G. Š. veikoje nėra BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, kuriuos pirmosios instancijos teismas nustatė nepagrįstai, jis savavaldžiavo įsibraudamas į K. Ž. rūsį ir ėmęs juo naudotis, tačiau byla nutrauktina dėl non bis in idem principo pažeidimo.

Dėl G. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį

8. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėtoje byloje surinkti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio prasme pripažintini įrodymais, pagrindžia, jog nuteistojo G. Š. veiksmai atitinka BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Byloje nustatyta, kad nuteistasis G. Š. pažeidė asmens būsto neliečiamumą, nes prieš nukentėjusiosios K. Ž. (savininkės) valią įsibrovė į jos buto priklausinį, t. y. neteisėtai nupjovė K. Ž. priklausančio Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėto rūsio durų spyną, iš šio rūsio išnešė K. Ž. priklausančius daiktus, pakabino naują spyną ir pradėjo naudotis nukentėjusiajai priklausančiu rūsiu.

9. Pagal BK 165 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Minėta nusikalstama veika yra priskiriama prie nusikaltimų asmens privataus gyvenimo neliečiamumui.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina konstatuoti jo neteisėtumą, kuriam nustatyti būtini du požymiai: 1) tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015).

11. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Vadinasi, įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015). Būtent tai, kad į patalpą įsibraunama prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią, t. y. kai tai daroma nesutinkant savininkui ar jo įgaliotam asmeniui, ir yra pagrindinis BK 165 straipsnyje esančio nusikaltimo skiriamasis bruožas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87/2006). Nagrinėjamu gi atveju, byloje surinktų duomenų visuma neabejotinai pagrindžia, kad nuteistasis G. Š. neteisėtai – prieš nukentėjusiosios K. Ž. valią – pateko į jai priklausančio buto priklausinį – rūsio patalpą, t. y. į ją įsibrovė.

12. Teisminio bylos nagrinėjimo metu G. Š. pripažino, kad į rūsio patalpą, pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini), pateko nupjovęs spyną (3 t., b. l. 56–58). Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ir byloje esantis G. Š. pateiktas vaizdo įrašas „video-1601275944 is rusio“, kuriame matyti, kaip G. Š. nupjauna Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėto rūsio durų spyną (1 t., b. l. 100–101). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu G. Š. teigė, kad jis svetimą rūsį tvarkė, nes K. Ž. jam buvo davusi sutikimą tvarkytis, todėl gavęs jos sutikimą tvarkė rūsį kaip sau (3 t., b. l. 56–58). Visgi, iš byloje pateikto nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo matyti, kad esminis gynybos argumentas, kuriuo grindžiamas nuteistojo veiksmų teisėtumas, yra tai, jog Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtas rūsys, esantis (duomenys neskelbtini), nusikalstamos veikos padarymo metu (taip pat ir bylos nagrinėjimo metu) nepriklausė nukentėjusiąja pripažintai K. Ž., nes jos nuosavybė į rūsio patalpą nebuvo įteisinta, o visos namo rūsio patalpos (išskyrus butui Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis rūsys) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė visiems butų savininkams, kurių butai turi teisę į rūsio patalpą. Anot apelianto, tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai priskirtini civilinės teisės reguliavimo sferai. Su tokia pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka, nes bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis G. Š. suprato, jog Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta rūsio patalpa jam yra svetima.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutinka, kad byloje įrodyta, jog G. Š., pažeisdamas nukentėjusiosios K. Ž. būsto neliečiamumą, prieš šios valią pateko į jai priklausantį rūsį ir ėmė juo naudotis. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika (Neteisėtas asmens būsto neliečiamybės pažeidimas) neapima kito asmens būsto (ar kitos patalpos/teritorijos) užvaldymo. BK 165 straipsnio 1 dalyje akcentuojamas įsibrovimas į svetimą būstą/patalpą/teritoriją, tačiau ne jų užvaldymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminis nuteistojo G. Š. tikslas buvo ne patekti į nukentėjusiajai priklausančią rūsio patalpą, tačiau ją užvaldyti ir naudoti kaip savą. Nors tikslas nėra būtinasis BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis, tačiau jis svarbus teisingam veikos kvalifikavimui. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti, kad BK 165 straipsnyje numatyto nusikaltimo rūšinis objektas yra asmens privatus gyvenimas, t. y. šis nusikaltimas priskiriamas nusikaltimams privataus gyvenimo neliečiamumui (BK XXIV skyrius), o šioje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nuteistojo veiksmai nebuvo nukreipti į privatų nukentėjusiosios gyvenimą, todėl jo veiksmai pagal BK 165 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti nepagrįstai.

18. Nepaisant to, nesutiktina su nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo argumentu, kad jis turi būti išteisintas tuo pagrindu, jog tarp šalių susiklostė civiliniai santykiai. Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą pastato patalpos, tarp kurių ir rūsiai, pusrūsiai, jeigu nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams, laikomi pastato bendrojo naudojimo patalpomis. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Sutiktina su G. Š. apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusioji K. Ž., kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių rūsio patalpos, pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės įgijimą. Vis dėlto, ši aplinkybė nepaneigia išvados, kad nuosavybės teisės konkrečiai į šią patalpą neturėjo ir pats nuteistasis, o tariamą teisę į bendrosios dalinės nuosavybės patalpas įgyvendino, nesilaikydamas teisės aktuose numatytos tvarkos. Byloje nebuvo nustatyta, kad G. Š. būtų kreipęsis į (duomenys neskelbtini) namo gyventojus, siekdamas išsiaiškinti šio namo rūsio patalpų nuosavybės teisinį statusą ar nustatyti naudojimosi ir disponavimo rūsio patalpomis tvarką, o šio klausimo nepavykus išspręsti butų savininkų sutarimu, būtų kreipęsis į teismą. Pabrėžtina, kad byloje nustatyta tik tai, jog G. Š. kreipėsi į kaimynes dėl apsikeitimo rūsiais, tačiau neinicijavo konkretaus rūsio nuosavybės įgijimo procedūros. Šių apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrįstumą sustiprina ir bylos medžiagoje esančiame (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus 2022 m. liepos 13 d. rašte „Dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rūsio“ N. Š. pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ išaiškinimai (3 t., b. l. 60–64). Tiek pats nuteistasis G. Š., tiek ir jo sutuoktinė N. Š. patvirtino, kad jie ėjo tartis su K. Ž. dėl apsikeitimo rūsiais, būdami įsitikinę, jog K. Ž. nepriklauso rūsio patalpa (3 t., b. l. 21–22, 56–58). Visgi, savo tariamą teisę, t. y. teisę į K. Ž. faktiškai naudojamą rūsio patalpą, kurią įsivaizdavo turintis, nuteistasis bandė realizuoti ne pagal teisės aktais nustatytą tvarką – nesant nei nustatytos rūsiu naudojimo tvarkos, nei atskirų butų įteisintų rūsio patalpų nuosavybės, taigi, nuteistasis savavališkai užvaldė jam nepriklausančią Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtą rūsio patalpą.

19. BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

20. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininkas savavaldžiaudamas gali vykdyti tiek tikrą, tiek tariamą teisę. Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta teisės aktu, sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančią jam (ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja), nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Tačiau neleistina, kad kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi. Kitaip tariant, būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014). Nesant pateisinamos klaidos, veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas, o kaltininkas gali atsakyti pagal kitus BK straipsnius, kai tam yra pagrindas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2022 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022).

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei tariamas sutikimas tvarkyti rūsio patalpą, kurį, nuteistojo teigimu, davė nukentėjusioji, nei aptarti duomenys nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad nuteistajam G. Š. rūsio patalpa, pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini), buvo svetima, taigi, nei į ją įeiti, nei ja naudotis be aiškaus K. Ž. sutikimo nuteistasis neturėjo teisės. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad teisiamajame posėdyje liudytojas A. Š. parodė, jog anksčiau, kai nukentėjusiosios motina buvo gyva, jis eidavo į tą rūsį (past. – rūsį, pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini)) „tai bulvių, tai dar ko“, be to, ir pats liudytojas nukentėjusiosios motinos rūsyje laikė bulves, taip pat ir liudytojo sūnus eidavo į rūsį paimti bulvių (3 t., b. l. 30–32). Atkreiptinas dėmesys, kad ir pati nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdyje neneigė, jog kaimynui jos motina buvo leidusi naudotis rūsiu, pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini). Vadinasi, byloje nustatytos aplinkybės, t. y. G. Š. gauti VĮ „Registrų centras“ pateikti duomenys, taip pat ir nustatytos aplinkybės, jog K. Ž. naudota rūsio patalpa naudojosi ir kiti kaimynai, sudaro pagrindą spręsti, kad nuteistasis sąžiningai klydo, manydamas, jog turi teisę į K. Ž. priklausančią rūsio patalpą.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo

22. BPK 3 straipsnyje įtvirtintos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamasis negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Ši nuostata teismų praktikoje laikoma non bis in idem principo sudedamąja dalimi, jo procesine išraiška, ja įgyvendinamas draudimas tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-7-30-788/2017).

23. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo baudžiamas taikant jam baudžiamojo pobūdžio sankciją; 2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai, ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-183-648/2017, 2K-48-648/2022).

24. Iš bylos medžiagos matyti, jog, remiantis 2019 m. lapkričio 26 d. K. Ž. pareiškimu, dar 2019 m. gruodžio 16 d. G. Š. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį (savavaldžiavimas) dėl to, kad 2019 m. rugpjūčio mėnesį jis savavališkai užėmė (duomenys neskelbtini) buto naudojamas rūsio patalpas. G. Š. su administracinio nusižengimo protokolu buvo surašytas administracinis nurodymas, siūlant sumokėti 8 Eur baudą (1 t., b. l. 12; 2 t., b. l. 125). Pagal ANK 518 straipsnį atsakomybė kyla už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadarius esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.

25. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad G. Š. administracinį nurodymą įvykdė 2019 m. gruodžio 18 d. (2 t., b. l. 126–128). Pažymėtina tai, kad administracinis nurodymas laikomas įvykdytu, kai asmuo per ANK 610 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą sumoka administraciniame nurodyme nustatyto dydžio baudą ir asmeniui įvykdžius administracinį nurodymą, jei ANK 33 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu atveju nepriimamas nutarimas skirti administracinio poveikio priemonę, administracinio nusižengimo teisena pasibaigia (ANK 610 straipsnio 5 dalis).

26. K. Ž., gavusi 2019 m. gruodžio 16 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus atsakymą dėl G. Š. surašyto administracinio nusižengimo protokolo, nesutikdama su tokiu sprendimu, pateikė skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai (1 t., b. l. 9–10). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius (1 t., b. l. 13–15), tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. birželio 2 d. nutartimi buvo konstatuota, kad nebuvo priimtas proceso sprendimas dėl BK 178 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (1 t., b. l. 29–33). Dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas taip pat buvo nutrauktas (1 t., b. l. 1–2, 4–5, 120–124), o K. Ž. skundai atmesti vyriausiojo prokuroro 2020 m. gruodžio 21 d. nutarimu ir ikiteisminio tyrimo teisėjos 2021 m. sausio 28 d. nutartimi. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartimi prokurorų procesiniai sprendimai buvo panaikinti, konstatuojant, kad G. Š. veika „atitinka BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius“, „jo veiksmai numatyti BK 165 straipsnio 1 dalyje ir tyrimas turi būti atliekamas pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį“ (2 t., b. l. 21–23). Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutarties pagrindu ikiteisminis tyrimas G. Š. atžvilgiu buvo tęsiamas pagal BK 165 straipsnį (2 t., b. l. 30, 33). Pažymėtina, kad panaikinus minėtuosius nutarimus, nebuvo imtasi jokių veiksmų, susijusių su įvykdyto administracinio nurodymo panaikinimu ir su pasibaigusia administracinio nusižengimo teisena, o ikiteisminis tyrimas buvo užbaigas kaltinamojo akto surašymu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir jo perdavimu pirmosios instancijos teismui, kuris G. Š. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apibendrinant aptartas aplinkybes, spręstina, kad iš esmės nutraukus ikiteisminio tyrimo dalį dėl G. Š. savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 1 dalis), jau įvykus administracinio nusižengimo teisenai dėl jo veikos, tuo pačiu metu dėl tos pačios veikos tęsiant ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė nebūti baudžiamam už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

27. Pažymėtina, kad konstitucinėje jurisprudencijoje pripažįstama, jog konstitucinis principas non bis in idem reiškia inter alia tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).

28. Teismų praktikoje administraciniai nusižengimai non bis in idem principo požiūriu priskiriami „baudžiamųjų pažeidimų“ kategorijai be jokių išlygų ir neatsižvelgiant į sankcijos griežtumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-788/2019).

29. Pabrėžtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis, be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pripažįsta, jog sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127-689/2020, 2K-171-976/2021, 2K-172-719/2022).

30. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad non bis in idem principas turi būti aiškinamas kaip žmogaus persekiojimo ar teisminio proceso dėl antro pažeidimo draudimas, jei jis pradedamas dėl tų pačių arba labai panašių faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-788/2015). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu gi atveju G. Š. atžvilgiu buvo priimti du procesiniai sprendimai (administracinio nusižengimo teisenos ir baudžiamojo proceso tvarka), kuriais jis buvo patrauktas atsakomybėn už iš esmės tuos pačius veiksmus, t. y. už tai, kad jis savavališkai užėmė rūsio patalpas, pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). Byloje nustatytos aplinkybės leidžia neabejotinai spręsti, kad šiuo atveju sutampa paties G. Š. veiksmai (rūsio patalpos užėmimas), jų atlikimo vieta, laikas ir patys veiksmai nukreipti į tą pačią tam pačiam asmeniui priklausančią patalpą.

31. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu G. Š. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas už iš esmės tapačius teisei priešingus veiksmus, už kuriuos jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn administracinio nusižengimo protokolo su administraciniu nurodymu pagrindu. Šį administracinį nurodymą G. Š. įvykdė, administracinio nusižengimo teisena laikoma pasibaigusia. Šios aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą G. Š. atžvilgiu nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

32. Teismų praktikoje nurodoma, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022). Nagrinėjamoje byloje konstatavus non bis in idem principo reikalavimų pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas toliau nepasisako dėl kitų apelianto argumentų, susijusių su baudžiamojoje byloje surinktų duomenų vertinimu.

Dėl civilinio ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų

33. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą.

34. Nagrinėjamu gi atveju G. Š. nutraukus baudžiamąją bylą, nukentėjusiosios K. Ž. civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, paliktinas nenagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su turtinės ir neturtinės žalos priteisimo ir priteistinų sumų klausimais.

35. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad G. Š. baudžiamoji byla nutrauktina, spręstina, jog nukentėjusiajai K. Ž. skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai priteista 1 427 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiosios atstovas pateikė prašymą dėl nukentėjusiosios patirtų išlaidų teisinei pagalbai apmokėti priteisimo iš nuteistojo G. Š. ir apeliaciniame procese. Apeliacinės instancijos teismui pateiktoje 2021 m. lapkričio 11 d. Sąskaitoje už teisines paslaugas (Nr. 0114/11/2022-1) ir K. Ž. mokėjimo nurodyme matyti, kad K. Ž. patyrė 455 Eur dydžio išlaidas. Nutraukus G. Š. atžvilgiu baudžiamąją bylą, nukentėjusiajai K. Ž. nepriteistinos ir apeliaciniame procese patirtos išlaidos, susijusios su advokato paslaugų apmokėjimu.

36. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, be kita ko, buvo pateikti nuteistojo G. Š. gynėjos advokatės pateikti dokumentai dėl nuteistojo patirtų išlaidų, susijusių su teisine pagalba. Iš 2022 m. spalio 21 d. Sąskaitos už teisines paslaugas (Serija EB Nr. 134) ir G. Š. mokėjimo nurodymo matyti, kad apeliaciniame procese G. Š. patyrė 1 000 Eur dydžio išlaidas dėl gynėjos advokatės teiktos teisinės pagalbos. Pažymėtina, kad G. Š. gynėja, be kita ko, ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teikė dokumentus, pagrindžiančius G. Š. patirtas 1 600 Eur dydžio išlaidas, skirtas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti ikiteisminio tyrimo (500 Eur) ir teisminio bylos nagrinėjimo (1 100 Eur) metu, kurias gynėja prašė G. Š. naudai priteisti iš valstybės (3 t., b. l. 66–69).

37. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju G. Š. atžvilgiu baudžiamoji byla nutrauktina, todėl patirtos išlaidos priteistinos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

38. Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 buvo patvirtintos „Rekomendacijos dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo“ (toliau ir – Rekomendacijos), kurių 4 punkte įtvirtintos aplinkybės, į kurias atsižvelgiant nustatomas atlygintinų išlaidų dydis. Pagal Rekomendacijų 9 punktą rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių) – nagrinėjamu gi atveju, 1 780,50 Eur.

39. Nors nagrinėjamoje byloje G. Š. gynėjos priteisti prašomų sumų dydžiai neviršija Rekomendacijose numatytų maksimaliai priteistinų išlaidų dydžių už atskirose instancijose atliktus veiksmus, tačiau atsižvelgiant į individualias bylos ypatybes prašomos priteisti sumos mažintinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėta baudžiamoji byla nėra didelės apimties (šiuo metu ją sudaro 3 tomai) ir nelaikytina sudėtinga, be to, viso proceso metu G. Š. gynė ta pati advokatė. Pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjami sudėtingi teisiniai klausimai, o pati byla iš esmės išnagrinėta per keturis teisiamuosius posėdžius ir vienas posėdis buvo skirtas baigiamosioms kalboms. Be to, nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodyta, kad jį rengė nuteistojo gynėja advokatė, o bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, byla pagal apeliacinius skundus išnagrinėta per du teismo posėdžius (pažymėtina, kad byloje buvo paskelbta pertrauka ir antrasis teismo posėdis organizuotas G. Š. gynėjos advokatės prašymu). Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka G. Š. naudai priteistina 500 Eur už ikiteisminio tyrimo metu patirtas išlaidas, skirtas gynėjo advokato paslaugoms apmokėti, 700 Eur už išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, ir 300 Eur už apeliaciniame procese patirtas išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio dydžio sumos laikytinos atitinkančiomis protingumo ir teisingumo kriterijus, be to, nustatytos, nepažeidžiant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo G. Š. (G. Š.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios K. Ž. atstovo advokato Ryšardo Burdos apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nutraukti.

K. Ž. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Priteisti G. Š. (G. Š.) naudai 1 200 Eur (tūkstantį šimtą eurų) už patirtas proceso išlaidas, skirtas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Priteisti G. Š. (G. Š.) naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) už patirtas proceso išlaidas, skirtas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme metu iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nepriteisti iš G. Š. (G. Š.) K. Ž. naudai išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, susijusių su atstovo advokato teisinių paslaugų teikimu.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.