Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 51 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu, t. y. iki 34 MGL (1 700 Eur).

Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, 72 straipsnio 2, 3 dalimis, A. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimas 1 metus ir 8 mėnesius naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones ir transporto priemonės – automobilio „Hyundai Tucson ix35“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2024 m. gegužės 1 d., apie 15.28 val., adresu Vilnius, Nemenčinės pl., už Miškonių k. link Vilniaus, ties kelio susiaurėjimu, už Miškonių k., būdamas neblaivus nuo alkoholio, vairavo automobilį „Hyundai Tucson ix35“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra ne mažesnė kaip 1,87 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo ir paskirtos bausmės

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant teigiamos L. S. charakteristikos, einamų pareigų, jų tarpusavio ryšio, nurodytos aplinkybės kelia abejonių dėl L. S. galėjimo A. B. daryti teigiamą poveikį ir sulaikyti jį nuo tolesnių nusikalstamų veikų darymo. Nors skundžiamame nuosprendyje detaliau nebuvo analizuojamos ir vertinamos realios L. S. galimybės daryti teigiamą įtaką A. B., tačiau nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančius duomenis ir nuosprendyje nurodytas aplinkybes matyti, kad vien tai, kad kaltininką ir laiduotoją sieja artimi ryšiai, nesudaro pagrindo teigti, kad L. S. savo sugyventiniui gali daryti kokią nors realią teigiamą įtaką, juolab, kad aptariamo įvykio metu jų tarpusavio bendravimas A. B. elgesiui reikšmingos įtakos nepadarė ir nuo šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nesulaikė. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, siekiančios būti laiduotojos L. S. teisme pateikti paaiškinimai yra painūs, klaidinantys ir iš dalies melagingi. Nors apeliantas skunde nurodo, kad nesutinka dėl sugyventinės kaip laiduotojos atmetimo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs galimą laiduotoją L. S. charakterizuojančias aplinkybes bei jos vertybines nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, kad ji nėra tinkama laiduotoja, o tai sudaro pagrindą abejoti, kad galima laiduotoja L. S. gebės daryti reikiamą įtaką nuteistajam.

10. Kaip jau buvo minėta, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje įtvirtintoms laidavimo sąlygoms, kartu ir tinkamam laiduotojui, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, aukštesniojo teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas gana motyvuotai nusprendė, kad nuteistojo pasirinkta galima laiduotoja L. S. neatitinka BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytų reikalavimų. Nenustačius BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visumos, t. y. nesant tinkamam laiduotojui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

12. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmę, nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų, baigtą, tyčinį nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad A. B. neteistas, per penkerius metus vieną kartą baustas administracine tvarka, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje. Be to, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą jos dydį nustatydamas artimą minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui, t. y. 51 MGL dydžio baudą (pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkų nusikaltimą nustatoma nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio bauda). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino ir tą aplinkybę, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir ši aplinkybė buvo viena iš sąlygų taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas bei mažinti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. B. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį bei jos dydį, todėl mažinti paskirtą minimaliam dydžiui baudos bausmę nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

13. Taip pat nėra pagrindo keisti ir pirmosios instancijos teismo nustatyto dešimties mėnesių termino paskirtai baudai sumokėti. Byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo A. B. finansinę padėtį (gaunamas pajamas, turimą turtą, finansinius įsipareigojimus ir kt.), kurie patvirtintų apeliacinio skundo argumentus, jog nuteistasis negalės per teismo nustatytą terminą sumokėti jam paskirtos baudos. Kita vertus, aukščiau paminėtų aplinkybių visuma, neužkerta kelio nuteistajam, nuosprendžio vykdymo metu, kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą, kadangi tikrąsias nuteistojo A. B. galėjimo (ar negalėjimo) sumokėti baudą galimybes bus galima nustatyti tik pradėjus vykdyti nuosprendį, o nuteistajam neturint lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, BK 47 straipsnio 7 dalyje, įtvirtinta galimybė pakeisti ją viešaisiais darbais.

Dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių

14. BK 68 straipsnio 1 dalis numato teismui galimybę uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taip pat teismas nustato naudojimosi specialia teise draudimo terminą nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti kelių transporto priemonės tikslas yra prevencinis, užkirsti kelią ateityje asmeniui vairuoti transporto priemones būnant apsvaigus nuo alkoholio. Taip pat baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti ir kitus bausmės tikslus (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 16 d. nuosprendžiu A. B. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti kelių transporto priemones 1 metams 8 mėnesiams. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą.

15. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,51 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

16. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį pripažino, kad A. B., naudodamasis specialia teise vairuoti transporto priemones, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nustatytas girtumo laipsnis gerokai viršijo ribą, nuo kurios kyla BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė. Taigi, padarytas itin pavojingas ir šiurkštus naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog dėl nurodytų aplinkybių A. B. turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones), o nustatytą šios priemonės terminą – 1 metus 8 mėnesius, laiko teisingu ir proporcingu. A. B. paskirtos aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatytas tinkamai, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Pažymėtina, kad A. B. transporto priemonę vairavo, kai jo iškvėptame ore buvo 1,87 promilių etilo alkoholio koncentracija – ši koncentracija žymiai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, t. y. 1,51 promilių neblaivumas. Be to, pagal byloje esančius duomenis ir paties nuteistojo parodymus, nuteistasis A. B. važiavo iš užmiesčio į miestą, kai įprastai, tokiu metu, eismas užmiestyje ir mieste yra gana intensyvus, taigi jis neabejotinai kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti trumpesnį aptariamosios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, nei nustatytas skundžiamu nuosprendžiu. Nuteistasis taip pat nurodo, kad jis šiuo metu intensyviai ieško darbo, kuriam rasti yra prioritetas teisė vairuoti transporto priemones. Teisėjų kolegija nekvestionuoja, jog minėta aplinkybė yra reikšminga, tačiau šiuo atveju nevertinama, kaip nulemianti būtinybę skirti draudimą naudotis specialiąja teise trumpesniam terminui. Sutiktina, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukels A. B. tam tikrų nepatogumų, tačiau aplinkybės, susijusios su darbine veikla ar šeiminėmis aplinkybėmis, paprastai yra nustatomos daugumoje šios kategorijos baudžiamųjų bylų, ir nėra laikytinos išskirtinėmis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas aiškiai suvokė, jog specialiosios teisės vairuoti transporto priemones turėjimas yra reikalingas, tačiau atitinkamos aplinkybės nuo nusikalstamo veikimo nesulaikė bei neprivertė susimąstyti apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Šios bylos kontekste yra svarbus ir visuomenės interesas bei siekis užtikrinti, kad šiurkščius ir pavojingus KET pažeidimus darantiems asmenims kuo ilgiau būtų apribota teisė naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones bei uždrausta dalyvauti eisme, taip siekiant apsaugoti kitų asmenų turtą, sveikatą ir gyvybę. Taigi pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė.

18. Nuteistasis A. B. taip pat nesutinka su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto (automobilio) konfiskavimu bei prašo konfiskuoti konsultavimo išvadoje nurodytą automobilio likutinės vertės sumą.

19. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, požymius. Ji pagal šio straipsnio 3 dalį kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojama. Tačiau, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo, turi būti vertinamas ir tokio konfiskavimo proporcingumas.

20. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis iš šios taisyklės – kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

21. Aiškinant turto konfiskavimo netikslingumo nuostatą, visų pirma turi būti atsižvelgiama į konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, tikslus. Turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Taigi, pagrindą išvadai, kad turto konfiskavimą taikyti netikslinga, todėl byloje priimamas sprendimas konfiskuoti turto vertę, galėtų sudaryti teismo nustatytos aplinkybės, rodančios, kad konkrečiu atveju nebūtų pasiekti šiai baudžiamojo poveikio priemonei keliami tikslai arba kad turto konfiskavimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-107-976/2021).

22. Pagal kasacinio teismo praktiką, spręsdami dėl BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos taikymo, teismai turi atsižvelgti į du aspektus: 1) byloje turi būti nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, leidžiančios taikyti šią išimtinę nuostatą ir ne konfiskuoti patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą; 2) taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, turi būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, t. y. teismas turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoti visą konfiskuotino turto vertę, ar tik jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020). Nusprendęs konfiskuoti ne turtą ir ne visą jo vertę, o tik dalį vertės, teismas taip pat turi pateikti tokio sprendimo motyvus, ypač tada, kai konfiskuotinas turtas priklauso kaltininkui ir nėra objektyviai egzistuojančių kliūčių jį konfiskuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-976/2021).

23. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. B., būdamas neblaivus, vairavo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį; šis automobilis laikytinas nusikalstamos veikos priemone. Nagrinėjamu atveju automobilis atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytą konfiskuotino turto sampratą ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, turi būti konfiskuojamas. Nei pirmosios instancijos teismas, nei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyto imperatyvo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apelianto argumentas, jog automobilis yra įgytas bendrai su sugyventine, kadangi pagal teismų praktiką tai, kad konfiskuotinas turtas priklauso bendrai sutuoktiniams, nėra pagrindas jo nekonfiskuoti ir tai nerodo sprendimo konfiskuoti turtą neproporcingumo padarytam teisės pažeidimui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-353-870/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-458/2021, 2K-112-942/2021). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė laikytina proporcinga A. B. padarytai nusikalstamai veikai. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti transporto priemonės konfiskavimą, tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir teisės taikymo klaidų nepadarė, todėl nuteistojo apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.

24. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu, o nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

25. Vadovaujantis BPK 308¹ straipsnio 1 dalimi, teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės.

26. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nusprendė A. B. 1 metams 8 mėnesiams uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones, nenurodydamas jų rūšies, t. y. kelių, oro ar vandens transporto priemonės (BK 68 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaudamasis BK 68 straipsnio 3 dalimi teismas, uždrausdamas asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, konkrečiai nurodo, kokia teise ar teisėmis naudotis uždrausta, ir šio draudimo terminą. Kita vertus, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad apylinkės teismas sprendė, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė skirtina, nes A. B. padarė nusikaltimą, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į A. B. padaryto nusikaltimo pobūdį, ištaiso šį pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalies netikslumą, kad uždraudimas naudotis specialia teise apsiriboja teise vairuoti kelių transporto priemones.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308¹ straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. nuosprendžio atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esantį netikslumą, nustatant, kad A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, apsiriboja teise vairuoti kelių transporto priemones.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.