Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. H. (F. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas nusprendė: uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas, B. R. pilietis, ketindamas įsidarbinti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) pagal profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir dėl to pareiškėjui nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams, t. y. santechniku, 2022 m. rugsėjo 2 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 22S144489 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024 m. spalio 31 d., (toliau – Leidimas) išduotas 2022 m. spalio 31 d. ir jam įteiktas 2022 m. gruodžio 19 d.

Pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti santechniku Lietuvos Respublikoje UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2023 m. rugpjūčio 21 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį pagal Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą leisti pakeisti darbdavį, patikrino pareiškėjo duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje ir nustatė, kad nors pareiškėjas ir buvo įdarbintas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuo 2022 m. lapkričio 12 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d., tačiau jam nei vieną kartą nebuvo išmokėtas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis 1 205 Eur darbo užmokestis. Remdamasis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis Migracijos departamentas nustatė, kad 2023 m. liepos 26 d. buvo fiksuotas pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką, o 2023 m. rugsėjo 16 d. – išvykimas į (duomenys neskelbtini) ar kitą, ne Šengeno erdvės, šalį, tačiau pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, pareiškėjui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ už 2023 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą Nr. 24S83257 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir su juo nutraukta darbo sutartis.

Migracijos departamentas, 2024 m. kovo 20 d. sprendime Nr. 24S83257 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nedirbo, pragyvenimo lėšų buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu neturėjo.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu, Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, 2024 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą Nr. 24S131838 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).

Taigi, pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Įstatymo leidėjo vartojami žodžiai „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte įtvirtinta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 punktas); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 punktas); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 punktas); užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 punktas).

Įvertinus aptarto reglamentavimo turinį, darytina išvada, kad vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).

Kaip matyti iš Migracijos departamento 2024 m. kovo 20 d. sprendimo Nr.24S83257 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“, pareiškėjui išduotas Leidimas buvo panaikintas dėl to, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės: pareiškėjas prašyme nurodytoje Bendrovėje faktiškai nedirbo, darbo užmokesčio nurodyto Bendrovės tarpininkavimo rašte negavo ir tokiu būdu negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, buvo nutraukta su pareiškėju sudaryta darbo sutartis. Byloje ginčo dėl šių faktinių aplinkybių, nėra.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš šio sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi Migracijos departamento 2024 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 24S83257 ,,Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“, kurio pareiškėjas neskundė, nustatytomis aplinkybėmis.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš Migracijos departamento nurodytų aplinkybių, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo buvo nutraukta sudaryta darbo sutartis, negalima daryti pagrįstos išvados, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime pažymėta, kad pareiškėjui buvo išduota Šengeno viza, galiojusi nuo 2017 m. balandžio 9 d. iki 2018 m. balandžio 8 d., ir Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. liepos 14 d. iki 2022 m. gruodžio 25 d. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. Šių aplinkybių pagrindu Migracijos departamentas Sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra.

Tai, kad pareiškėjas nėra susietas ilgalaikiais ekonominiais ryšiais su Lietuvos Respublika, nereiškia, kad jis piktnaudžiavo migracijos procedūromis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gyvena jo dukra E. G., kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, o Lietuvos Respublikoje – Lietuvos pilietybę turinti jo sesuo A. K. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad jam yra išduota (duomenys neskelbtini) viza, galiojanti iki 2026 metų. Įrodymų, paneigiančių šias pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas teismui nepateikė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis). Taigi Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjas neturi ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje, nėra pagrįsta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad pagrįsta ir proporcinga nustatyti draudimą atvykti, nes užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą. Priimtas Sprendimas užsieniečio atžvilgiu nėra proporcingas, todėl skundžiama Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl panaikinama.

Vertinant Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad jis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas motyvuotu ir proporcingu, todėl jis neatitinka Įstatymo, VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų, Kriterijų vertinimo tvarkos ir turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o pareiškėjo skundas patenkintas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl tenkinti jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo F. H. (F. H.) skundą patenkinti.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 24S131838 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“ panaikinti.

Pareiškėjo F. H. (F. H.) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.