- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-11
- Bylos Nr.
- e2A-1712-392/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Loreta Braždienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Evsta“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Evsta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Falkona“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Evsta“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir niekiniu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Falkona“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2016 m. kovo 30 d. UAB „Falkona“ atliktą 14 000 Eur mokėjimą UAB „Evsta“, įformintą 2016 m. kovo 30 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 2016/06; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Evsta“ ieškovės naudai 14 000 Eur sumą, 6 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5030-781/2016 iškėlė bankroto bylą UAB „Falkona“. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 25 d. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtino BUAB „Falkona“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą 97 288,34 Eur sumai, 2017 m. sausio 27 d. nutartimi patikslino ir patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą 121 819,83 Eur sumai. 2016 m. kovo 30 d. UAB „Falkona“ grynais pinigais sumokėjo UAB „Evsta“ 14 000 Eur sumą. Šios sumos sumokėjimą patvirtina UAB „Falkona“ 2016 m. kovo 30 d. kasos išlaidų orderis Nr. 2016/06, kuriame nurodytas „Pagrindas“ - „Dalinis skolos padengimas“. Pinigus išmokėti nurodymą (kasos išlaidų orderį) pasirašęs ir lėšas gavęs asmuo yra UAB „Falkona“ direktoriaus pareigas ėjęs S. S.. Šis 14 000 Eur sumos mokėjimas grynais pinigais atliktas UAB „Falkona“ direktoriaus, jam esant ir lėšas gavusiu asmeniu (UAB „Evsta“ atstovu). 2016 m. kovo 30 d. atliktas 14 000 Eur atsiskaitymas grynais pinigais įvykdytas, pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumo tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnis). 2016 m. kovo 30 d. atliekant 14 000 Eur mokėjimą penktos eilės kreditoriui UAB „Evsta“, UAB „Falkona“ buvo skolininku, kuris neturėjo pakankamai lėšų aukštesnės eilės visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Atlikto mokėjimo metu UAB „Falkona“ turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriui VMI, kurio reikalavimai tenkinami ankstesne eile, t. y. 20 749,24 Eur, skolos susidarymo laikotarpis – 2015 m. rugsėjo 25 d. UAB „Falkona“ suteikė pirmenybę vienai iš kreditorių - atsakovei UAB „Evsta“, tuo pažeidžiant sąžiningų BUAB „Falkona“ kreditorių teises. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. BUAB „Falkona“ bankroto administratorius, gindamas bankroto byloje visų BUAB „Falkona“ kreditorių interesus, teikia ieškinį kaip kreditorius bendrąja prasme ir nurodo, kad 14 000 Eur sumos mokėjimas įmonei UAB „Evsta“ pažeidė BUAB „Falkona“ kreditorių teises bei interesus. Ieškovę atstovaujantis bankroto administratorius nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, nes, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas tik 2016 m. liepos 12 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Falkona“ (įmonės kodas 122260464), o nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 25 d. Kaip jau pasisakyta dėl mokėjimų eiliškumo tvarkos pažeidimo, atsiskaitant su atsakove nebuvo atsiskaityta su aukštesnės eilės atsiskaitymo eiliškumo kreditoriais (tame tarpe - VMI). Taip buvo ne tik pažeista CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta imperatyvi norma, UAB „Falkona“ suteikė pirmenybę vienai iš kreditorių - atsakovei, bet ir buvo pažeistos sąžiningų BUAB „Falkona“ kreditorių teisės. Pažymėtina, kad ginčijamas didelės sumos mokėjimas atliktas likus 3 mėnesiams iki bankroto bylos iškėlimo. UAB „Falkona“ turto nepakako, kad būtų atsiskaityta su visais kreditoriais, taigi, konstatuotinas įmonės nemokumas. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog praėjus 3 mėnesiams, 2016 m. liepos 12 d. ieškovei buvo iškelta bankroto byla. UAB „Falkona“ ne tik neprivalėjo atlikti ginčijamo mokėjimo atsakovei UAB „Evsta“, bet ir neturėjo tokios teisės, kadangi UAB „Falkona“ buvo skolininke, kuri neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir tokioje situacijoje atliko mokėjimą atsakovei pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką. Ginčijamo mokėjimo atveju yra sutaptis fizinio asmens, kuris pasirašė nurodymą išmokėti UAB „Falkona“ pinigines lėšas ir kuris gavo šias lėšas kaip UAB „Evsta“ atstovas, t. y. pinigus išmokėti nurodymą (kasos išlaidų orderį) pasirašęs ir lėšas gavęs asmuo yra UAB „Falkona“ direktoriaus pareigas ėjęs S. S.. Kadangi atsakovę atstovavo tas pats asmuo, ji žinojo apie tai, kad ieškovė atlikdama mokėjimą pažeidžia kitų jos kreditorių interesus.
Atsiliepimas
2. Atsakovė UAB „Evsta“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė ir atsakovė, abi užsiimančios statybų verslu, veikė bendradarbiaudamos, 2011 m. gegužės 20 d. ilgalaikės subrangos darbų sutarties Nr. 05/11-1 pagrindu. Vykdant sutartį, ieškovė visuomet buvo samdoma kaip subrangovė, atsakovei vykdant jos ir trečiųjų asmenų (užsakovų) sudarytas rangos sutartis. Pagal vieną iš tokių rangos sutarčių, sudarytą su užsakovu, atsakovė įsipareigojo pastatyti gyvenamąjį namą Trakų rajone. Kadangi, remiantis sutartimi, kaip subrangovė šį darbą įsipareigojo atlikti ieškovė, atsakovė 2013 m. liepos 4 d. ieškovei perdavė 70 000 Lt (20 273,40 Eur) avansą. Ieškovei atlikus rangos darbus ir užsakovui šiuos darbus priėmus, ieškovė, kaip įprastai, turėjo išrašyti atsakovei sąskaitą-faktūrą. Būtent tokio pobūdžio ilgalaikio bendradarbiavimo santykiai tarp šalių buvo įprasti. Tačiau ieškovei atlikus subrangos darbus išaiškėjo šių darbų trūkumai - dėl ieškovės nupirktos ir sudėtos netinkamo dydžio skardos buvo netinkamai uždengtas statomo namo stogas, todėl po kurio laiko per jį ėmė bėgti vanduo. Užsakovas ir atsakovė dėl tokių darbų trūkumų ieškovei pareiškė pretenzijas. Kadangi pareiga atsiskaityti su subrangovu kyla tik už kokybiškai atliktus darbus, ieškovė neįgijo teisės reikalauti atlygio už jos atliktus rangos darbus, todėl už juos sąskaitos-faktūros net neišrašė. Be to, užsakovas atsakovei pareiškė pretenzijas ir nutraukė sutartį su atsakove, todėl atsakovės ir ieškovės sudarytos subrangos sutarties vykdymas taip pat prarado prasmę. Esant tokiai situacijai, atsakovė iš ieškovės pareikalavo grąžinti avansą, nes jai nekilo pareiga atsiskaityti ieškovei už nekokybiškai atliktus darbus. Įvertinus susiklosčiusią situaciją, ieškovė jos gautą avansą, kaip be teisinio pagrindo turimas lėšas (CK 6.242 straipsnis), privalėjo grąžinti, todėl 2016 m. kovo 30 d. mokėjimu atsakovei buvo grąžintas užsakovo sumokėtas avansas. Avanso sąvoka, nors ir nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus ar lėšos kam nors. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šalių sutartyje nustatyta aplinkybė dėl avanso užskaitymo momento nekeičia avanso paskirties. Jeigu šalys susitarė avansą įskaityti tik baigus darbą objekte, bet šis nebaigiamas dėl atsisakymo nuo sutarties, tai nutraukiant sutartį avansas turi būti įskaitomas pirmiausia į pagrindinius mokėjimus. Taigi iš šios atsakovei priklausančios sumos negalėjo būti vykdomas mokėjimas ieškovės kreditorių naudai. Nurodo, kad iki pat bankroto bylos iškėlimo ieškovė aktyviai vykdė veiklą ir turėjo net kelias didelės apimties, finansiškai naudingas sutartis, kurios neleido numatyti tokio greito ieškovės bankroto. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė jau 2016 m kovo 30 d. buvo nemoki, todėl negalėjo grąžinti jai ir taip nepriklausančio avanso. Atsakovės ieškovei perduotos lėšos ieškovės žinioje buvo be jokio teisinio pagrindo, šiai sumai nebuvo išrašytos net sąskaitos-faktūros, todėl ieškovė neturėjo jokių kitų elgesio alternatyvų, kaip tik grąžinti atsakovei priklausanti avansą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino niekiniu ir negaliojančiu 2016 m. kovo 30 d. UAB “Falkona” atliktą 14 000 Eur mokėjimą UAB „Evsta“, įformintą 2016 m. kovo 30 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 2016/06. Taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės UAB „Evsta“ ieškovei BUAB “Falkona” 14 000 Eur bei 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (14 000 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš atsakovės UAB „Evsta“ valstybei 319,63 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5030-781/2016 iškėlė bankroto bylą UAB „Falkona“, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo partneriai“. 2016 m. kovo 30 d. UAB „Falkona“, atstovaujama direktoriaus S. S., grynais pinigais sumokėjo UAB „Evsta“, atstovaujamai to paties vadovo S. S., 14 000 Eur sumą. 2016 m. kovo 30 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 2016/06 pagrindas nurodytas – „Dalinis skolos padengimas“.
5. Teismas pažymėjo, kad atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniu turi būti nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmajai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.
6. Teismas nurodė, kad kovo paskutinėmis dienomis ieškovės kasoje buvo virš 19 000 Eur, tačiau atlikus ginčijamą mokėjimą, bei keletą kitų, įmonės kasoje 2016 m. kovo 30 d. liko tik 477,64 Eur. Įmonė 2016 m. balandžio 2 d. gavo 10 000 Eur sumą, tačiau ginčijamo mokėjimo atlikimo dieną, išmokėjus atsakovei 14 000 Eur sumą, kurios reikalavimas galėjo būti tenkinamas penktąja eile, ji neturėjo pakankamai lėšų visiems įsipareigojimams padengti. Ginčijamo mokėjimo dieną ieškovė turėjo pirmesnės eilės kreditorių - VMI, kuriam laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. kovo 30 d. buvo susidaręs 25 469,29 Eur įsiskolinimas, jis liko neapmokėtas 20 749,24 Eur sumai. Teismas įvertinęs tai, kad nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma, pripažino mokėjimą atsakovei niekiniu.
7. Teismas vertindamas, tarp įmonių sudarytos 2011 m. gegužės 20 d. ilgalaikės subrangos darbų sutarties Nr. 05/11-1 sąlygas, sprendė, kad jos nėra aiškios ir konkrečios, t. y. nenurodyti įsipareigojimai, nenumatyti subrangos darbų objektai. Teismo nuomone, ieškovė bendradarbiavo su atsakove, vadovaujant tam pačiam vadovui S. S., atlikdama jos užsakymu subrangos darbus. Pažymėjo, jog byloje esančių įrodymų visuma teismui neleidžia daryti neginčytinos išvados dėl ieškovei kilusios prievolės atsakovei grąžinti sumokėto avanso dalį – 14 000 Eur. Teismas sprendė, kad abejotina, jog dar 2013 m. liepos 4 d. sumokėtas avansas subrangovei UAB „Falkona“ buvo naudojamas vien tik stogo dengimo darbams ir pirktoms medžiagoms apmokėti, be to avansas ieškovei buvo išmokėtas dar iki namo statybos pradinių darbų atlikimo.
8. Teismas sprendė, kad tarp UAB „Falkona“ ir UAB „Evsta“ susiklostę sutartiniai santykiai lėmė nuolatinį tarpusavio prievolių dengimą užskaitų būdu, todėl nesant byloje objektyvių įrodymų dėl tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusių konkrečių subrangos santykių sąlygų, dėl ieškovei išmokėtos 70 000 Lt sumos paskirties, taip pat esant byloje nenuginčytiems vadovo paaiškinimams, kad ieškovė atliko ir objekto Trakų rajone pradinius - pamatų bei mūro - darbus, be to pateikti duomenys tvirtina, kad darbai buvo atliekami ir kituose objektuose, o po to pasirašius tarpusavio darbų atlikimo aktus buvo užskaitomi tarpusavio įsipareigojimai, padarė išvadą, kad byloje nepagrįsta ir neįrodyta konkreti ieškovės prievolė atsakovei grąžinti 14 000 Eur sumą kaip avansą, netinkamai atlikus darbus, pagal pasirašytą 2011 m. gegužės 20 d. subrangos sutartį, vykdant jau konkrečius stogo dengimo darbus. Teismui kilo abejonės ir todėl, kad avansinis mokėjimas buvo atliktas prieš viso objekto darbų pradžią, t. y. 2013 m. liepos mėnesį, o stogo darbų lokalinė sąmata sudaryta tik 2014 metais. Be to, užsakovui atsisakius sumokėti už stogo rangos darbus 2015 m. spalio mėnesį, 5 mėnesius nebuvo sprendžiamas avansinio mokėjimo grąžinimo klausimas. Įvertinęs tai, kad nesant byloje objektyvių atsakovės poziciją pagrindžiančių įrodymų, kad galimam subrangovui UAB „Falkona“ sumokėjus avansą pagal ilgalaikę subrangos sutartį ir veikus objekte Trakų rajone, kad ieškovė nuo pat statybų pradžios veikė objekte, nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo avanso įskaityti į realiai atliktų darbų kainą, teismas sprendė, kad actio Pauliana taikymo prasme ieškovė ginčijamo 14 000 Eur mokėjimo neprivalėjo atlikti.
9. Todėl teismas sprendė, kad pasirinktas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos atsiskaitymo su kreditoriais būdas, taikytas ginčijamo vienašalio sandorio atveju, vertintinas kaip sąžiningai verslo praktikai prieštaraujantis UAB „Falkona“ veiksmas tam tikrų kreditorių ar jų grupės naudai, pažeidžiantis kitų ir ypač pirmesnės eilės kreditorių teises. Pasirinktinis atsiskaitymas nesilaikant įstatyme nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidžiant pirmesnės eilės kreditorių teises paneigia skolininko sąžiningumą. Įstatyme įtvirtinta taisyklė, pagal kurią atsiskaitymas su tolesnės eilės kreditoriais galimas tik visiškai atsiskaičius su pirmesnės eilės kreditoriais. Teismas pripažino, kad byloje nustatytos ir actio Pauliana taikymo sąlygos, jog skolininkė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir buvo nesąžininga, nes žinojo, jog, neturint pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, turėjo iš CK 6.930¹ straipsnio kylančią prievolę laikytis nustatytos mokėjimo eilės tvarkos, tačiau šios nustatytos imperatyviosios pareigos nevykdė. Be to, abiems įmonėms ginčo mokėjimo metu vadovavo tas pats vadovas S. S., kuris galėjo ir privalėjo žinoti skolininko, sumokėjusio 14 000 Eur sumą atsakovei, turtinę padėtį, įsipareigojimų mastą kitiems kreditoriams ir galimybę įvykdyti kitus įmonės finansinius įsipareigojimus.
10. Teismas įvertinęs, kad ginčo mokėjimo dieną įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų VMI, su kuria atsiskaitymai turėjo būti vykdomi CK 6.930¹ straipsnyje numatyta imperatyvia tvarka, padarė išvadą, jog tokiu savo elgesiu skolininkė (ieškovė) pažeidė kreditorių teises.
11. Teismas nustatė, kad ginčo mokėjimo dieną įmonės bankų sąskaitose ir kasoje piniginių lėšų likutis buvo vos keli šimtai Eur, įmonės turėjo ženklų įsipareigojimą VMI, įmonės turtinė padėtis blogėjo. Tai, kad ieškovė dar 2016 metais išrašė PVM sąskaitų faktūrų už atliktus darbus 200 000 Eur sumai, teismo vertinimu, nepaneigė darytinos išvados dėl įmonės buvusios nemokumo būklės ginčo mokėjimo dienai, po keleto mėnesių teismui konstatavus sąlygas įmonės bankroto bylos iškėlimui. Atlikus ginčijamą mokėjimą atsakovei ieškovė neteko lėšų, taip sumažėjo jos mokumas ir jos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Šiais mokėjimais ieškovė, perleidusi lėšas atsakovei, jai, kaip kreditorei, suteikė pirmenybę kitų kreditorių reikalavimų atžvilgiu, iš esmės sumažino savo turtą, pablogino kitų kreditorių galimybes nukreipti reikalavimus į skolininkę (ieškovę) ir gauti jų patenkinimą. Ginčijamu sandoriu įmonės finansinė padėtis nebuvo stabilizuota, jai ir iki mokėjimų sudarymo, ir po jo trūko lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Toks atsiskaitymo mechanizmas, teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina siekį lėšas nukreipti atsiskaitymui su konkrečiu kreditoriumi, t. y. prioritetą, suteikti vienam konkrečiam kreditoriui, kuris tiesiogiai buvo susijęs su skolininku. Toks atsiskaitymo būdas neatitinka verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartų, sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir faktinės situacijos neatitinkančius atsakovės argumentus, kad ginčijamų mokėjimų atlikimas atitiko įprastą verslo praktiką. Sprendė, kad įmonė gautų lėšų nepanaudojo atsiskaitymui su kreditoriais, proporcingai jų turimų reikalavimų daliai, taigi sudarydama ginčijamą sandorį neveikė kreditorių interesais, nesielgė pagal protingo elgesio standartą versle sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka.
12. Nagrinėjamu atveju ginčijamu sandoriu buvo suteiktas prioritetas penktos eilės pagal šį reglamentavimą kreditoriui, žinant ir neketinant pirmiau atsiskaityti su pirmesnės eilės kreditoriumi VMI, kurio kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje liko beveik nepakitę.
13. Teismas sprendė, kad ginčytiną vienašalį sandorį pripažinus niekiniu ir negaliojančiu, esant actio Pauliana taikymo sąlygoms, visa atsakovei pervesta 14 000 Eur suma grąžinama BUAB „Falkona“ kreditorių reikalavimams įstatymų nustatyta tvarka tenkinti bankroto byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Atsakovė (apeliantė) UAB „Evsta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Falkona“ ieškinį atsakovei atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo netinkamas aplinkybių įvertinimas, kai kurių aplinkybių – nevertinimas, užkirto teismui galimybę padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas, atitinkančias faktiškai susiklosčiusią situaciją, o tai sąlygojo nepagrįsto ir nemotyvuoto sprendimo priėmimą.
14.2. Ieškovė nepaneigė atsakovės nurodytų ir išsamiai paaiškintų aplinkybių, jog vienintelis pagrindas, kodėl ieškovei buvo sumokėtas avansas, yra rangos darbų vykdymas, dengiant gyvenamojo namo Trakų r. stogą. Teismas neįvertino atsakovės paaiškinimų dėl avanso perdavimo ir užskaitymo. Atsakovei ir ieškovei vykdant statybų verslą, buvo susiklosčiusi praktika, kad suderinus rangos darbų projektą, rangovui buvo perduodamas avansas, kuris į bendrą, už rangos darbų atlikimą, mokėtiną sumą buvo užskaitomas tik pasibaigus visiems rangos darbams, o ne pirmajame jų etape (pvz., pamatų įrengimo ir pan.). Atsakovė su užsakovų M. šeima suderino statybos rangos darbų projektą, kurio galutinis tikslas buvo gyvenamojo namo Trakų r. pastatymas. Paskutinis šių darbų etapas – namo stogo įrengimas. Avanso dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į lokalinę stogo įrengimo darbų sąmatą ir turėjo būti įskaitytas tik pabaigus stogo įrengimą, kad skatintų ieškovę tinkamai ir iki galo atlikti darbus. Tai paaiškina, kodėl avansas buvo perduotas daug anksčiau, negu buvo sprendžiamas jo grąžinimo klausimas. Tokia avansinio mokėjimo užskaitymo praktika statybų versle yra visiškai įprasta.
14.3. Teismas visiškai neįvertino ir tik formaliai pritarė ieškovės bankroto administratoriaus pozicijai dėl to, kad ieškovė ginčijamo mokėjimo atlikti neprivalėjo. Taigi, pasak teismą, ieškovė neatlikusi rangos darbų, vis tiek įgijo teisę pasilikti avansą. Tokia išvada, pasak apeliantės, prieštarauja teisiniam reguliavimui ir avanso paskirčiai. Apeliantės nuomone, ji nepagrįstai yra nukentėjusi net du kartus – dėl ieškovės netinkamo rangos darbų atlikimo ir trūkumų laiku nepašalinimo, atsakovė privalėjo grąžinti avansą užsakovams (ir atitinkamai negauti pelno už rangos darbų atlikimą) bei papildomai ir visiškai be jokio pagrindo turės 14 000 Eur sumą sumokėti ieškovei.
14.4. Teismas visiškai nepasisakė dėl svarbių įrodymų byloje – atsakovės 2015 m. spalio 5 d. pretenzijos ieškovei su reikalavimu grąžinti 14 000 Eur avansą, bei atsakovės pateikto ieškovės buvusio gamybos direktoriaus notariškai patvirtinto pareiškimo, kad jam minėta pretenzija buvo įteikta asmeniškai. Šioje pretenzijoje atsakovė ieškovei aiškiai išdėstė reikalavimo grąžinti avansą priežastis – neatlikti darbai ir neištaisyti darbų trūkumai. Teismas apskritai nevertino esminės visos nagrinėjamos situacijos susiklostymo priežasties – ieškovės rangos darbų trūkumų padarymo bei šių trūkumų nepašalinimo užsakovams pareikalavus. Ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo pasilikti avansą, nes neatliko darbų, neištaisė padarytų darbų trūkumų.
14.5. Apeliantė nurodo, kad teismas konstatavęs, jog egzistuoja actio Pauliana instituto taikymo sąlyga – ieškovės nesąžiningumas, išplečia CK 6.67 straipsnyje numatytų bendrosios civilinės teisės sąžiningumo prezumpcijos išimčių taikymą. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje – CK Šeštosios knygos komentare, yra išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje numatytas skolininko ir trečiojo asmens preziumuojamo nesąžiningumo atvejų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.
Atsiliepimas
15. Ieškovė BUAB „Falkona“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantė argumentuodama savo poziciją ją pagrįsti bando tik vienu argumentu – UAB ,,Falkona” netinkamu stogo darbų atlikimu objekte – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas detaliai ir plačiai ištyrė nagrinėjamą situaciją ir pasisakė dėl apeliantės ir ieškovės subrangos darbų objekte. Nei tarp UAB „Evsta“ ir užsakovų M., nei tarp UAB „Evsta“ ir UAB „Falkona“ nebuvo suderinta ir pasirašyta Rangos sutartis su užsakovais M. dėl konkretaus objekto – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) darbų. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi įrodymų sąsajumo taisykle bei visapusiškai išsiaiškino bylos faktines aplinkybes ir faktinę situaciją bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovė į nagrinėjamą bylą nėra pateikusi jokios sutarties ar dokumento, susitarimo, patvirtinančio UAB „Falkona“ pareigą atlikti stogo montavimo darbus objekte – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), juolab nėra pateiktas joks dokumentas, patvirtinantis tokių darbų atlikimo galutinį terminą. Taigi nėra aišku, nei ką UAB „Falkona“ turėjo atlikti, nei kokiais terminais. Atsakovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad darbų trūkumai apskritai egzistavo ir neįrodė, kad už tuos darbų trūkumus buvo atsakinga UAB „Falkona“. Pažymėtina, kad pretenzijų datos yra 2015 m. spalio mėn., t. y. praėjus net dešimt mėnesių nuo termino pabaigos kada UAB „Falkona“, pasak atsakovės, turėjo būti baigusi darbus ir pridavusi juos atsakovei, o ši savo ruožtu - užsakovams. Be to, net jei darbai buvo atlikti nekokybiškai ir net jei juos atliko UAB „Falkona“, nebuvo sudarytas joks atliktų darbų defektinis aktas. Jeigu laikyti atsakovės poziciją tinkama, išeitų, kad UAB „Falkona“ grąžino 14 000 Eur, remiantis, pretenzija, nesant jokios konkrečios sutarties, kurios pagrindu UAB „Falkona“ būtų įsipareigojus atlikti nurodytus stogo darbus, nes nėra aišku kokiais terminais darbai turėjo būti atlikti, taip pat nėra jokio raštiško susitarimo dėl stogo rengimo darbų trukmės, o lokalinė sąmata pateikta byloje atsakovės, buvo pasirašyta tik UAB „Evsta“. Tariamą avansą atsakovė perdavė ieškovei dar 2013 m. liepos 4 d., t. y. prieš beveik 3 metus iki 2016 m. kovo 30 d. avanso grąžinimo prieš pat ieškovės bankrotą. Atsakovė nepateikė nei vieno savo apeliaciniame skunde išdėstyto teiginio pagrindimo, nėra jokio pagrindo ginčijamo mokėjimo paskirtimi laikyti avanso grąžinimo. UAB „Evsta“ nėra pateikusi kreditorinio reikalavimo UAB „Falkona“ bankroto byloje ir nėra Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtinta kaip UAB „Falkona“ kreditorė bei nėra įtraukta į BUAB „Falkona“ kreditorių sąrašą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
17. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis bei šalių procesinius dokumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl teisėjų kolegija pakartotinai jų visų nenurodo ir pasisako tik dėl esminių faktinių aplinkybių, kurios susijusios su apeliacinio skundo motyvais.
18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp šalių 2011 m. gegužės 20 d. buvo sudaryta ilgalaikė subrangos darbų sutartis Nr. 05/11-1. 2016 m. kovo 30 d. UAB „Falkona“, atstovaujama direktoriaus S. S., grynais pinigais sumokėjo UAB „Evsta“, atstovaujamai to paties vadovo S. S., 14 000 Eur. 2016 m. kovo 30 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 2016/06 pagrindas nurodytas – „Dalinis skolos padengimas“. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5030-781/2016 iškėlė bankroto bylą UAB „Falkona“, bankroto administratore paskyrė UAB „Bankroto administravimo partneriai“.
19. Byloje kilo ginčas dėl ieškovės 14 000 Eur sumos mokėjimo atsakovei, kuris atliktas 2016 m. kovo 30 d. ieškovės vadovui S. S. pasirašius kasos išlaidų orderį, o atsakovės tam pačiam vadovui S. S. priėmus pinigus, pripažinimo negaliojančiu, pareiškiant kreditorių interesų gynimui numatytą actio Pauliana ieškinį. Ieškovė prašė minėtą mokėjimą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, taikyti restituciją, priteisti iš atsakovės 14 000 Eur sumą, 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovės reikalavimus patenkino.
20. Apeliantė nurodo, kad ieškovė nepaneigė atsakovės nurodytų ir išsamiai paaiškintų aplinkybių, jog vienintelis pagrindas, kodėl ieškovei buvo sumokėtas avansas, yra rangos darbų vykdymas, dengiant gyvenamojo namo Trakų r. stogą. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės paaiškinimų dėl avanso perdavimo ir užskaitymo. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma neleidžia daryti neginčytinos išvados, kad ieškovei kilo prievolė atsakovei grąžinti sumokėto avanso dalį. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir sprendžia, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, jog tarp atsakovės ir ieškovės buvo pasirašyta rangos sutartis, kurioje sutarta dėl stogo dengimo darbų objekte, esančiame Trakų r. 2011 m. gegužės 20 d. ilgalaikėje subrangos darbų sutartyje nėra numatyti konkretūs subrangos darbų objektai, jų atlikimo terminai, avansinis mokėjimas buvo atliktas 2013 m. liepos mėnesį, prieš viso objekto darbų pradžią, nors stogo darbų lokalinė sąmata sudaryta tik 2014 metais, užsakovui atsisakius sumokėti už stogo rangos darbus 5 mėnesius nebuvo sprendžiamas avansinio mokėjimo grąžinimo klausimas. Mokėjimo, kaip grąžinamo avanso paskirtis neatsispindi ir kasos knygoje, kurioje nurodyta, jog tai dalinis skolos grąžinimas. Be to, pasak vadovo, ieškovė atliko ginčo objekte pamatų ir mūro darbus, darbai buvo atliekami ir kituose objektuose, pasirašius darbų atlikimo aktus buvo užskaitomi tarpusavio įsipareigojimai. Įvertinus tai, nėra pagrindo išvadai, kad avansinis mokėjimas buvo atliktas vien tik konkretiems stogo dengimo darbams ir pirktoms medžiagoms apmokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neįrodyta konkreti ieškovės prievolė atsakovei grąžinti 14 000 Eur sumą kaip avansą, netinkami atlikus darbus, pagal ilgalaikę subrangos sutartį, vykdant stogo dengimo darbus.
21. Actio Pauliana – kreditorių teisių gynimo būdas, užkertantis kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) bei apibrėžtos pasinaudojimo šia teise sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, išskyrė tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis, civilinėje Nr. 3K-3-25/2012).
22. Iš apeliaciniame skunde dėstomų argumentų matyti, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė ginčijamo mokėjimo neprivalėjo atlikti ir preziumuojamu jos nesąžiningumu. Apeliantė nurodo, jog ieškovė pagal 2011 m. gegužės 20 d. ilgalaikę sutartį vykdė rangos darbus atsakovei, gavo avansą stogo dengimo darbams atlikti, tačiau stogo dengimo darbų tinkamai neatliko, neištaisė padarytų darbų trūkumų, todėl privalėjo grąžinti atsakovei sumokėtą avansą pagal subrangos sutartį. Byloje nėra ginčo dėl kitų actio Pauliana taikymo sąlygų.
23. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi, būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).
24. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamo sandorio privalomumo, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusios aplinkybės atitinka neprivalėjimo atlikti sandorius sąlygas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes byloje nustatyta, kad ginčo mokėjimo dieną įmonės bankų sąskaitose ir kasoje piniginių lėšų likutis buvo vos keli šimtai Eur, įmonė turėjo ženklų įsipareigojimą VMI, jos turtinė padėtis blogėjo. Tai, jog ginčo mokėjimo dieną, įmonės finansinė padėtis buvo sunki, patvirtina ir tai, kad po keleto mėnesių įmonei buvo iškelta bankroto byla. Be to, atlikus ginčijamą mokėjimą atsakovei ieškovė neteko lėšų ir taip sumažėjo jos mokumas. Ieškovė sumokėdama atsakovei 14 000 Eur sumą, suteikė atsakovei, kaip kreditorei, pirmenybę kitų kreditorių reikalavimų atžvilgiu, iš esmės sumažino savo turtą, pablogino kitų kreditorių galimybes nukreipti reikalavimus į skolininkę (ieškovę) ir gauti jų patenkinimą.
25. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog egzistuoja actio Pauliana instituto taikymo sąlyga – ieškovės nesąžiningumas. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Ginčijamo sandorio sudarymo laikotarpiu atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pagal įstatymą užtikrinimas galėtų būti pagrindas pripažinti verslo subjekto elgesį sąžiningu. Įstatyme nustatyta taisyklė, pagal kurią atsiskaitymas su tolesnės eilės kreditoriais galimas tik atsiskaičius su pirmesnės eilės kreditoriais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė jau ginčo mokėjimo dieną turėjo įsipareigojimų pirmesnės eilės kreditoriams, t. y. VMI, neturėjo pakankamai piniginių lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Abiems įmonėms vadovavo tas pats vadovas S. S., kuris galėjo ir privalėjo žinoti apie ieškovės turtinę padėtį, įsipareigojimų mastą kitiems kreditoriams bei galimybes įvykdyti kitus įmonės finansinius įsipareigojimus, tačiau atliko ginčo mokėjimą, t. y. pervedė atsakovei 14 000 Eur sumą, taip suteikė pirmenybę kitų kreditorių reikalavimams, iš esmės sumažino savo turtą, pablogino kitų kreditorių galimybes nukreipti reikalavimus į ieškovę ir gauti jų patenkinimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad ieškovė neprivalėjo atlikti mokėjimo ir buvo nesąžininga, nes žinojo, kad neturi pakankamai pinigų visiems įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, turėjo laikytis nustatytos mokėjimo eilės tvarkos, numatytos CK 6.930¹ straipsnyje, tačiau šios nustatytos pareigos nevykdė.
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisės normas (CK 6.66 straipsnį), reglamentuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas, taikė ir aiškino tinkamai bei pagrįstai konstatavo visų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų egzistavimą.
27. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį ginčo reglamentavimą, byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. CPK 93 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė ir ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Evsta“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.