Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Nerijaus Meilučio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. D. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalyje (2018 gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir nuteistas:

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą 4 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktu, šios bausmės ir bausmė, paskirta 2022 m. gruodžio 19 d. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu, subendrinta apėmimo būdu ir A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į A. D. paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal 2022 m. gruodžio 19 d. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų teismo baudžiamąjį įsakymą, bei suėmimo laikas nuo 2023 m. spalio 23 d. iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš nuteistojo A. D. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. Z. priteista 120 Eur turtinei žalai atlyginti ir 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai priteista 1 051,73 Eur D. Z. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. A. D. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteistas už tai, kad jis 2022 m. rugsėjo 22 d. apie 20.30 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), siekdamas užvaldyti svetimą turtą, rankoje demonstratyviai laikydamas peilį ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą D. Z. atžvilgiu – sužaloti peiliu, pareikalavo atiduoti pinigus ir, nukentėjusiajam D. Z. pasakius, kad neturi pinigų, ir iš maišelio padavus 1,65 Eur vertės vieną butelį alaus, nukreipė peilį į D. Z., dėl ko šiam išsigandus, kad nebūtų sunkiai sužalotas, ir bandant išspirti į jį nukreiptą peilį, tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam D. Z. į pilvą, padarydamas durtinę kiauryminę pilvo sienos žaizdą be vidaus organų sužalojimo, ir tokiu būdu padarė D. Z. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų ir apiplėšė, panaudojęs peilį, pagrobdamas nukentėjusiajam D. Z. priklausantį turtą – 1,65 Eur vertės vieną butelį alaus.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

1.1. Nuteistasis nurodo, kad šioje byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teigia, kad jo kaltė iš esmės grindžiama vien tik nukentėjusiojo D. Z. parodymais, kuriuos teismas laikė nuosekliais, tačiau analizuojant nukentėjusiojo duotus parodymus viso proceso metu, matyti, jog parodymai buvo nenuoseklūs. Iš karto po įvykio nukentėjusysis tvirtino, kad jį užpuolė ir peiliu sužalojo jam nepažįstamas vyras. Būtent tokias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir liudytojui E. D., kuris šias aplinkybes patvirtino apklausiamas teisme. D. Z. tik po kurio laiko, nurodydamas, kad bare jis atpažino jį užpuolusį asmenį, jau tvirtino, kad kaltinamąjį iš matymo pažįsta daug metų, jį matydavo „Dvaro“ turguje ir bare „Rokunda“. Būtent šie nukentėjusiojo duoti parodymai kelia abejonių. Dėl subjektyvumo nukentėjusiojo parodymai negalėjo būti pripažinti patikimais. Iš nukentėjusiojo parodymų, kuriuose pateiktos skirtingos versijos dėl jį užpuolusio asmens, teismas tik fragmentiškai išrinko aplinkybes ir jas įterpė į kaltinimą. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad asmens parodymo atpažinti metu jam buvo parodytas tik vienas asmuo, kurį jis ir atpažino kaip jį sužalojusį asmenį. Todėl keliamas klausimas, ar šis procesinis veiksmas buvo atliktas teisėtai ir šis įrodymas yra tinkamas nuteistojo kaltei pagrįsti.

1.2. Nuteistasis pažymi, kad jis neneigė, jog buvo parduotuvėje panašiu laiku kaip ir nukentėjusysis, jog ėjo per viaduką, tačiau vien tai neįrodo, kad būtent jis ir užpuolė nukentėjusįjį. Byloje esantys vaizdo įrašai taip pat neįrodo jo kaltės. Kratos metu buvo paimti nuteistojo rūbai, tačiau ant jų nukentėjusiojo kraujo nebuvo rasta. Taip pat nebuvo rastas peilis, kuriuo nukentėjusysis buvo sužalotas. Taigi, nei vienas iš aptartų objektyvų įrodymų, išskyrus nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus, nepatvirtina nuteistojo kaltės, jog jis iš savanaudiškų paskatų panaudojęs peilį apiplėšė nukentėjusįjį ir jį sužalojo. Pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinko neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų sudėčių buvimo nuteistojo veiksmuose pagrįstos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė tinkamas bausmes. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo

5. Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių įvykio aplinkybių, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nukentėjusiojo D. Z. parodymus, nuosprendį surašė formaliai vien pagal nukentėjusiojo parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

7. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės.

8. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, vertindamas tiek nuteistojo A. D. poziciją, tiek kitus byloje surinktus įrodymus, įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė, teismas išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma skunde, rėmėsi ne tik nukentėjusiojo parodymais, o byloje esančių įrodymų visuma. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Dėl nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte

9. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą (2018 gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija). Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino dėl savanaudiškų paskatų.

10. Nagrinėjamu atveju A. D. pripažintas kaltu padarius šias nusikalstamas veikas, nes jis, siekdamas užvaldyti svetimą turtą, rankoje laikydamas peilį ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą D. Z. atžvilgiu – sužaloti peiliu, pareikalavo atiduoti pinigus, nukentėjusiajam pasakius, kad neturi pinigų, ir iš maišelio padavus 1,65 Eur vertės vieną butelį alaus, nukreipė peilį į D. Z., dėl ko šiam išsigandus, kad nebūtų sunkiai sužalotas, ir bandant išspirti į jį nukreiptą peilį, tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam D. Z. į pilvą bei taip sunkiai sužalojo nukentėjusiojo sveikatą.

11. Nuteistasis A. D. kaltę padarius šias nusikalstamas veikas neigė. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad ką veikė ir kur buvo pranešime apie įtarimą nurodytą dieną ir laiku, neprisimena. Apie nurodytą įvykį nieko negali paaiškinti. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad jeigu ir buvo taip, kaip nurodyta kaltinime, tai jis neatsimena, nes buvo išgėręs alkoholio. Jis visada turi pinigų, todėl alų pats gali nusipirkti.

12. Visgi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. D. kaltę padarius šias nusikalstamas veikas, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma.

13. Nustatyta, jog nukentėjusysis D. Z. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai ir analogiškai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis teigė, kad A. D. iš matymo pažįsta daug metų, bet su pastaruoju nebendravo. Jis A. D. matydavo „Dvaro“ turguje ir bare „Rokunda“. Rugsėjo 22 dienos vakarą nuėjo į prekybos centrą „Elimart“ Ragainės gatvėje, nusipirko penkis vieno litro talpos alaus butelius. Išėjęs iš parduotuvės ėjo link draugo namų ir priešais jį užbėgo A. D. su peiliu rankoje ir pasakė, kad jis duotų du eurus arba „prismeigs“. Jis pasakė, kad neturi, ištraukė iš maišelio butelį alaus, davė A. D. ir pasakė, kad šis eitų. Jis norėjo išspirti peilį užpuolikui iš rankos, bet pataikė į alaus butelį, kuris iškrito. Tuo metu A. D. jam smeigė peiliu į kairę pilvo pusę. Po dūrio pastarasis pabėgo.

14. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiu, kad nukentėjusiojo parodymai dėl jį užpuolusio asmens buvo nenuoseklūs. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato reagavimo skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėjos tarnybiniame pranešime dėl gauto iškvietimo nurodyta, kad atvykus nurodytu adresu juos pasitiko nukentėjęs D. Z.. Šis nurodė, kad jį užpuolė pro šalį ėjęs nepažįstamas vyras. Nukentėjusysis jį apibūdino – nurodė, kad užpuolikas yra 50-60 metų amžiaus, apie 170 cm ūgio, plikas, buvo juodai apsirengęs, buvo su juoda kepure su snapeliu, galimai benamis. Nurodė, kad galėtų jį atpažinti (t. 1, b. l. 38). Šias tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes patvirtina ir pareigūnų uniformų vaizdo kamerų įrašų apžiūros protokolas, iš kurio, be kita ko, nustatyta, kad nukentėjusysis atvykusiems pareigūnams nurodė, jog jį sužalojęs asmuo nuėjo link nakvynės namų (t. 2, b. l. 52-53). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis jį užpuolusį asmenį apibūdino analogiškai, papildomai nurodė, kad jis kalbėjo užsikertančiu balsu, kaip mikčiodamas. Taip pat nurodė, kad jį yra anksčiau kažkur matęs (t. 1, b. l. 48). Vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis taip pat nurodė, kad jis 2022 m. rugsėjo 30 d. buvo paleistas iš ligoninės. 2022 m. spalio 2 d. nuėjo į barą „Rokunda“, kuriame pamatė jį užpuolusį vyrą. Jis prie vyriškio priėjo ir paklausė, kuo jis vardu. Vyriškis atsakė, kad jo vardas A.. Tada jis garsiai sušuko : „va, žiūrėkit, sėdi mano štyrintojas“ bei išėjo į lauką iškviesti policijos pareigūnus, tačiau vyriškis pabėgo iš baro. Nukentėjusysis pažymėjo, kad iki įvykio jis jį padūrusį asmenį matydavo vaikščiojantį Šiaulių „Dvaro“ centriniame turguje bei mieste. Vyriškis jam buvo žinomas iš matymo, nurodė, kad galėtų jį atpažinti (t. 1, b. l. 65-66, 80-81). Teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis taip pat nurodė, kad A. D. atpažino, nes buvo anksčiau matęs, dėl to apibūdino, kaip šis atrodo. Kai jam parodė A. D. nuotrauką, jis pastarąjį iš karto atpažino. Nurodė, kad jį užpuolusio asmens kalba buvo nerišli, jis kalbėjo pusiau mikčiodamas. Jį atpažino iš jo bruožų, kreivos nosies, nerišlios kalbos (t. 4, b. l. 119-121). Teisminio bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis taip pat nurodė, kad nuteistąjį ne kartą buvo matęs Šiauliuose, pažinojo jį matymo, todėl policijos pareigūnams iš karto nurodė jo bruožus, jis A. D. buvo įsidėmėjęs. Taigi, nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai nurodė jį užpuolusio asmens išvaizdos, aprangos bruožus, jį individualizuojančią savybę (t. y. jog jis turi kalbos defektą, kalba mikčiodamas).

15. Be to, nors nuteistojo advokatė baigiamųjų kalbų metu akcentavo, kad savo draugui D. Z. nurodė, jog jį užpuolė nepažįstamas asmuo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis paaiškino, kad taip nurodė, nes jis A. D. žinojo tik iš matymo, tai nėra jo draugas ar pažįstamas asmuo. Taigi, nėra pagrindo sutikti, kad nukentėjusiojo parodymai šioje dalyje buvo prieštaringi.

16. Taip pat nustatyta, kad asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis nurodė, jog iš jam parodytų asmenų atpažįsta asmenį, pažymėtą Nr. 3, kuris sužalojo jį peiliu. Jį atpažįsta pagal bendrus veido bruožus, kūno sudėjimą. Šį asmenį jis buvo gerai įsidėmėjęs, nes jį pažinojo kelerius metus iš matymo. Asmens parodymo atpažinti protokole nurodyta, kad asmuo Nr. 3 – A. D. (t. 1, b. l. 73-74).

17. Nuteistasis skunde akcentuoja aplinkybę, kad asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusiajam buvo parodytas tik vienas asmuo. Baigiamųjų kalbų nuteistojo advokatė taip pat akcentavo, jog buvo pažeistos asmens atpažinimo procedūros, nes nukentėjusiajam nebuvo parodytos atpažintino asmens ir nemažiau nei kitų 3 asmenų nuotraukos. Teisėjų kolegija pažymi, jog BPK 192 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, jog buvo atliktas asmens parodymo atpažinimas, parodant nuteistajam tris asmenis. Visgi, apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat nurodė, kad jam buvo parodyta nuotrauka, iš kurios jis atpažino nuteistąjį. Taip pat nurodė, kad atpažinimas vyko ir gyvai, dalyvavo trys žmonės (t. 4, b. l. 120). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo parodytos dviejų asmenų nuotraukos ir jis vienoje iš jų atpažino jį užpuolusį asmenį. Taip pat nurodė, kad vyko atpažinimas gyvai, dalyvavo trys žmonės. Taigi, nors bylos medžiagoje nėra duomenų, jog prieš atliekant asmens parodymo atpažinti, pakviečiant tris asmenis, procedūrą, taip pat buvo atlikta asmens parodymo atpažinti procedūra iš kartotekų, tačiau šią aplinkybę teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė pats nukentėjusysis, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jo parodymais.

18. BPK 194 straipsnyje numatyta, kad siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, daiktą ar kitą objektą, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos, daiktų ar kitų objektų kolekcijos. Parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų pradžioje atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitą objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitą objektą. Parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų eiga turi būti fotografuojama arba kitaip vizualiai fiksuojama. Jeigu atpažįstantis asmuo parodo vieną iš kartotekoje užfiksuotų asmenų, daiktų ar kitų objektų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis pažino tą asmenį, daiktą ar kitą objektą. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nurodė, jog jam buvo parodytos dviejų asmenų nuotraukos, iš kurių vienoje jis atpažino jį sužalojusį asmenį. Prieš šį veiksmą nukentėjusysis buvo apklaustas apie atpažintino asmens požymius. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentais, jog atliekant šią procedūrą, jos tvarka buvo pažeista, nes parodymo atpažinti eiga nebuvo užfiksuota BPK numatytu būdu. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusysis nuo pat pradžių – t. y. iš karto atvykus pareigūnams nuosekliai įvardijo jį sužalojusio asmens požymius, teigė, kad galėtų jį sužalojusį asmenį atpažinti, nes praeityje yra jį matęs, be to, vėliau vykusio atpažinimo metu, kuris vyko nepažeidžiant BPK reikalavimų (šios aplinkybės proceso dalyviai taip pat neginčija) nukentėjusysis gyvai atpažino jį sužalojusį asmenį, teigė visiškai neabejojantis, kad jį sužalojęs asmuo yra A. D.. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš esmės pirmasis A. D. atpažinimas įvyko 2022 m. spalio 2 dieną, kuomet nukentėjusysis užpuoliką atpažino sutikęs bare. Tai, kad buvo atpažintas būtent aptariame nusikaltime dalyvavęs asmuo, įrodo D. Z. apklausos matu nurodyta aplinkybė, jog paminėtą dieną nukentėjusiajam bandant sulaikyti A. D., šis pagrasino daiktu, panašiu į ylą, ir mikčiodamas pasakė „nori, antrą kartą prismeigsiu?“ Paminėtina, kad apeliacinės instancijos teisme apklausta tyrėja J. Ignatavičienė nurodė, kad atliekant asmens parodymo atpažinti procedūrą, dalyvavo 3 asmenys, nukentėjusysis iš karto, nedvejodamas atpažino jį užpuolusį asmenį – t. y. A. D.. Prieš atpažinimo procedūrą buvo atlikta papildoma nukentėjusiojo apklausa, siekiant išsiaiškinti, ar jis galėtų atpažinti jį užpuolusį asmenį. Jis nurodė, kad tai padaryti gali, nes įtariamasis jam anksčiau buvo matytas – jį atpažintų pagal bendrus veido bruožus, kūno sudėjimą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors parodant nukentėjusiajam dviejų asmenų nuotraukas, buvo pažeista BPK nustatyta atpažinimo tvarka, nes šis veiksmas nefiksuotas, tačiau šio pažeidimo nėra pagrindo vertinti kaip esminio.

19. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, jog A. D. pozicija dėl įvykio buvo nenuosekli – kaip minėta, nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, kad neatsimena, ką ir kur veikė įvykio metu, tačiau apklausiamas teisme jau nurodė, kad nors neatsimena, kad galėjo padaryti nusikalstamas veikas, kurios jam inkriminuotos, tačiau pripažino, jog tuo metu buvo Šiauliuose.

20. Be to, teisėjų kolegijos manymu, svarbu įvertinti vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuoti nuteistasis bei nukentėjusysis, likus nedideliam laiko tarpui iki nukentėjusiojo sužalojimo, taip pat praėjus nedideliam laiko tarpui po sužalojimo. Iš vaizdo įrašo, kurį pateikė UAB „Stilisena“, apžiūros protokolo, nustatyta, kad 20:14:20 į parduotuvę „TAU“, esančią adresu Ragainės g. 3, Šiauliai, įeina D. Z.. 20:14:52 į parduotuvę užeina vyras, kuris dėvi kepurę su snapeliu, juodą striukę su dviem užtrauktukais krūtinės vietose ir iškilusia apykakle. Vyriškis su juodomis kelnėmis, juodais batais, dešinėje rankoje turi krepšį, ant kurio balti fragmentai. Vyriškis, įėjęs į parduotuvę, numoja ranka ir apsisukęs 20:14:56 iš parduotuvės išėjo. 20:18:09 iš parduotuvės išėjo D. Z. ir nuėjo į dešinę pusę nuo išėjimo. Be to, nustatyta, jog tamsiai apsirengęs vyriškis, išėjęs iš parduotuvės, nueina nuo išėjimo į dešinę pusę iš vaizdo stebėjimo kameros matymo zonos. 20:18:01 jis grįžta iš tos pačios krypties, kur nuėjo, ir nueina prie išvažiavimo iš automobilių stovėjimo aikštelės, ten stovi. 20:20:19 vyriškis juoda kepure eina nuo „Tau“ parduotuvės išėjimo į dešinę pusę (t. 1, b. l. 163-164, 166-167). Nustatyta, kad nuteistasis A. D., peržiūrėjęs vaizdo įrašą, patvirtino, kad asmuo, užfiksuotas vaizdo įraše, yra jis (t. 1, b. l. 171). Taigi, šis vaizdo įrašas patvirtina, kad nukentėjusiajam išėjus iš parduotuvės, A. D. nuėjo ta pačia kryptimi, kaip ir nukentėjusysis, poros minučių skirtumu. Iš Bendrojo pagalbos centro pateikto telefoninio pranešimo garso įrašo nustatyta, kad apie sužalotą nukentėjusįjį buvo pranešta 2022 m. rugsėjo 22 d. 20:25:14 (t. 2, b. l. 43). Iš vaizdo įrašo, kurį pateikė UAB „Vytrita“, apžiūros protokolo, nustatyta, kad vaizdo įraše 20:24:10 nuo Tilžės g. 100 namo sparčiu žingsniu eina tamsiai apsirengęs asmuo su tamsia rankine rankoje ir dėvi tamsios spalvos kepurę su snapeliu. Minėtas vyriškis praeina po viaduku ir užlipa tolimesniais laiptais, esančiais arčiau Architektų g. ant viaduko, 20:24:49 vyriškis dingsta iš vaizdo stebėjimo matymo zonos. 20:32:30 atvyksta policijos pareigūnai. Kitų asmenų, einančių link Kauno g. ir atitinkančių nukentėjusiojo D. Z. įtariamojo apibūdinimą, vaizdo įraše neužfiksuota (t. 1, b. l. 189). Nuteistasis A. D. neneigė, kad šiame įraše užfiksuotas jis. Paminėtina, jog 2022 m. rugsėjo 22 d. įvykio vietos apžiūros protokole nustatyta, jog šis viadukas yra šalia vietos, kur buvo sužalotas nukentėjusysis. Tarp viaduko ir pastato yra siauras šaligatvis. Žvelgiant į namo Nr. (duomenys neskelbtini) kampą, matomos žalios medinės durys, šalia kurių yra lietvamzdis ir akmenų krūva, kur ir yra įvykio vieta, kurioje buvo sužalotas vyras (1 t., b. l. 21–23, 24–25).

21. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo argumentu, kad vien šie vaizdo įrašai nepagrindžia jo kaltės, tačiau teismo vertinimu, visų byloje nustatytų įrodymų visuma – t. y. nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes, jį užpuolusį asmenį, nurodant šio asmens fizinius bruožus, aprangą, savybes, kurios atitinka nuteistąjį – t. y. nuoseklūs teiginiai, kad jį užpuolęs asmuo buvo 50-60 metų amžiaus, apie 170-180 cm ūgio, plikas (ar trumpai kirptų plaukų) (nustatyta, jog nusikalstamos veikos padarymo metu A. D. buvo 59 metų amžiaus, iš asmens parodymo atpažinti protokolo priedo – fotolentelės matyti, jog jis trumpai kirptų plaukų, praplikęs), juodai apsirengęs, su juoda kepure su snapeliu (kaip minėta, taip apsirengęs asmuo buvo užfiksuotas anksčiau minėtuose vaizdo įrašuose, nuteistasis patvirtino, jog vaizdo įrašuose yra užfiksuotas jis), turėjo kalbos defektą – t. y. mikčiojo (iš byloje esančių nuteistojo medicininių duomenų nustatyta, jog nuteistasis turi klausos negalią, iš teismo posėdžių garso įrašų nustatyta, jog nuteistojo kalba nėra aiški), tai, jog D. Z. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jam jį užpuolęs žmogus iš matymo žinomas bei jog jis jį iš karto, nedvejodamas atpažino asmens parodymo atpažinti metu, taip pat tai, jog nuteistasis buvo užfiksuotas einantis ta pačia kryptimi, kaip ir nukentėjusysis, likus kelioms minutėms iki nukentėjusiojo sužalojimo bei jog jis buvo užfiksuotas praėjus nedideliam laiko tarpui po nukentėjusiojo sužalojimo šalia įvykio vietos (t. y. po viaduku), nuteistojo parodymų nenuoseklumas, leidžia daryti išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent A. D. grasindamas sužaloti nukentėjusįjį D. Z. peiliu reikalavo pinigų ir nukentėjusiajam bandant išspirti į jį nukreiptą peilį, jį sužalojo.

22. Be to, teismo vertinimu, nuoseklūs anksčiau išdėstyti D. Z. parodymai patvirtina, jog A. D. grasino D. Z. atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą – t. y. demonstratyviai laikydamas peilį grasino juo nukentėjusįjį sužaloti, siekdamas, jog šis jam atiduotų turimus pinigus. Taigi, grasinimas panaudoti peilį nukentėjusiojo atžvilgiu buvo ne nusikalstamos veikos tikslas, o priemonė pagrobti svetimą turtą. D. Z. pasakius, kad neturi pinigų, ir iš maišelio padavus 1,65 Eur vertės vieną butelį alaus ir bandant išspirti į jį nukreiptą peilį, A. D. tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam į pilvą. Taigi, smurtas šiuo atveju buvo panaudotas siekiant pašalinti asmenį – nukentėjusįjį, kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Nėra abejonių, kad demonstratyviai grasindamas nukentėjusiajam peiliu, reikalaudamas atiduoti pinigus bei vėliau durdamas nukentėjusiajam peiliu į pilvą, nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. A. D. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiais veiksmais A. D. įvykdė plėšimą. Be to, įvertinus tai, kad plėšimo metu nuteistasis panaudojo peilį, jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2018 gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija).

23. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad tuo atveju, jeigu plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (atsižvelgus į kvalifikuojančius požymius) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016).

24. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1452/2022(04) konstatuota, kad D. Z. padarytas sužalojimas – priekinės pilvo sienos kairės pusės kiauryminė durtinė žaizda. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio laiku. Tikėtina, kad sužalojimas padarytas tiesioginiu trauminiu poveikiu duriančių savybių daiktu. Sužalojimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu. D. Z. dėl kiauryminio pilvo sienos sužalojimo, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktu, padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 141).

25. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo veiksmus kvalifikavo kaip sunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis sunkiai sužalojo nukentėjusįjį plėšimo metu, siekdamas pagrobti jo turtą, t. y. dėl savanaudiškų paskatų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės patvirtina, jog A. D. veikė netiesiogine tyčia. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir konstatuoja, jog nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. A. D., durdamas peiliu D. Z. į pilvo sritį, tai yra į gyvybiškai svarbią kūno vietą, neabejotinai suvokė pavojingą veikos pobūdį ir numatė padarinius, kurių norėjo, tačiau jų nedetalizavo. Kadangi byla nagrinėjama tik paduoto apeliacinio skundo ribose, o tyčios klausimas skunde nebuvo keliamas, teisėjų kolegija plačiau dėl šios aplinkybės nepasisakys, ir nevertins paskirtos bausmės kontekste, nes sunkinti apelianto padėties šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo.

26. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, jog kratos metu buvo paimti nuteistojo rūbai, tačiau ant jų nukentėjusiojo kraujo nebuvo rasta, taip pat nebuvo rastas peilis, kuriuo nukentėjusysis buvo sužalotas, nebuvo nei vieno tiesiogiai įvykį mačiusio liudininko, kuris patvirtintų, jog būtent nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo peilį reikalaudamas atiduoti pinigus ir peiliu dūrė nukentėjusiajam, nepaneigia A. D. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kadangi, kaip minėta, nuteistojo kaltę padarius šias nusikalstamas veikas patvirtina anksčiau nurodytų įrodymų visuma. Be to, sutiktina su prokurorės baigiamųjų kalbų metu nurodytais argumentais, jog krata, kurios metu buvo paimti rūbai, kuriuos nuteistasis dėvėjo nusikalstamų veikų padarymo metu, nuteistojo namuose buvo atlikta praėjus beveik mėnesiui po nusikalstamų veikų padarymo – t. y. 2022 m. spalio 19 d. (nusikalstamos veikos buvo padarytos 2022 m. rugsėjo 22 d.), todėl nuteistasis per šį laikotarpį turėjo galimybę atsikratyti peiliu, panaikinti kraujo dėmes ir pan. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo nustatytas vidinis kraujavimas (t. 4, b. l. 120). Greitąją pagalbą iškvietęs liudytojas E. D. nurodė, kad jis ant nukentėjusiojo kraujo nematė, nes nukentėjusysis buvo užsiėmęs už pilvo (t. 4, b. l. 131). Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato reagavimo skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėjos tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog nukentėjusiojo durtinė žaizda pilve nekraujavo (t. 1, b. l. 38). Atsižvelgiant į tai, neatmestina, jog ant A. D. rūbų nukentėjusiojo kraujo galėjo būti nerasta, nes padarytas sužeidimas jam sukėlė vidinį kraujavimą, o išoriškai žaizda nekraujavo.

27. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai A. D. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 2 dalį, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir jį dėl šių nusikalstamų veikų išteisinti nėra teisinio pagrindo.

28. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. bausmės už BK 180 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintus nusikaltimus buvo paskirtos tinkamai, atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir BK 41 straipsnio 2 dalyje reglamentuotus bausmei keliamus tikslus, yra proporcingos nuteistojo asmenybės ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, todėl jų keisti taip pat nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. 2024 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. rugsėjo 13 d. patikslinta pažyma Nr. APD-2024-08925 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 262,50 Eur už A. D. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.

30. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

31. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartimi nuteistajam A. D. buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja.

32. A. D. gynėja baigiamųjų kalbų metu prašė prašymą dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmesti.

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliacinis procesas buvo pradėtas nuteistojo iniciatyva, jo apeliacinis skundas atmestas. Tačiau teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, jog gynėja nuteistajam buvo paskirta nepriklausomai nuo jo valios, nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, be to, atsižvelgia ir į nuteistojo turtinę padėtį – bylos duomenimis, nuteistasis A. D. nedirba. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. D. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš nuteistojo A. D. teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.