Kauno apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. Š. pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas papildomai nurodė, jog pagrindinė priežastis, kodėl Sutartis įstatymo nustatytu terminu nebuvo įregistruota viešajame registre, buvo pirkėjo teisinis neišprusimas, o taip pat jo senyvas amžius jau pačios Sutarties sudarymo metu, todėl asmuo, būdamas tokio amžiaus, galimai neįžiūrėjo visų joje nurodytų sąlygų. Be kita ko, termino atnaujinimas nesukels tretiesiems asmenims jokių neigiamų padarinių, ir atvirkščiai – termino neatnaujinimas sukels neigiamas pasekmes, nes bus prarasta nuosavybė. Svarbu ir tai, kad suinteresuoti asmenys neprieštarauja termino atnaujinimui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas tenkinamas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Kauno apskrities viršininkas 2000 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl privačios namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo“ priėmė sprendimą parduoti P. Š. privačios nuosavybės teise valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis 597 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2000 m. gegužės 9 d. su P. Š. buvo sudaryta Sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo privačios nuosavybės teise“. Sutarties 5 punkte nurodoma, kad pirkėjas šią Sutartį per 3 mėnesius turi įregistruoti žemės ir kito nekilnojamojo turto (žemės sklypų) registre. 2019 m. rugsėjo 26 d. VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Kauno skyriui P. Š. pateikė prašymą dėl Sklypo ir pareiškėjo nuosavybės teisės į jį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. VĮ Registrų centras 2019 m. spalio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė įregistruoti P. Š. nuosavybės teises į Sklypą, kadangi Sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai numatė privalomą sandorio registraciją Nekilnojamojo turto registre per tris mėnesius nuo tokio sandorio sudarymo. 2020 m. gegužės 25 d. NŽT Kauno miesto skyriui P. Š. pateikė prašymą dėl Sklypo įregistravimo, NŽT pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad ,,dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo turite kreiptis į VĮ Registrų centro vidurio Lietuvos klientų aptarnavimo centro Kauno padalinį“. VĮ Registrų centrui 2020 m. birželio 19 d. P. Š. pateikė prašymą dėl Sklypo ir nuosavybės teisių į jį įregistravimo jo vardu. VĮ Registrų centras 2020 m. liepos 7 d. priėmė sprendimą Nr. SPR4-8101(14.5E), kuriuo atsisakė įregistruoti P. Š. nuosavybės teises į Sklypą, nes jau yra priimtas VĮ Registrų centras 2019 m. spalio 16 d. sprendimas atsisakyti įregistruoti tas pačias daiktines teises tų pačių dokumentų pagrindu. 2020 m. liepos 22 d. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai P. Š. pateikė skundą dėl VĮ Registrų centro priimtų raštų panaikinimo. 2020 m. rugpjūčio 21 d. komisija priėmė sprendimą Nr. NCSPR-15, kuriuo nusprendė palikti galioti ginčijamus raštus. 2020 m. rugsėjo 9 d. Regionų apygardos administraciniam teismui P. Š. pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti VĮ Registrų centro raštus ir įpareigoti VĮ Registrų centrą iš naujo spręsti klausimą dėl Sklypo įregistravimo. 2020 m. gruodžio 15 d. Regionų apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-8408-422/2020, kuriuo nusprendė skundą atmesti. 2021 m. vasario 19 d. P. Š. kreipėsi į NŽT ir prašė: „Pateikti raštišką sutikimą, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius sutinka, kad 2000 m. gegužės 9 d. sutartyje dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo privačios nuosavybės teise Nr. (duomenys neskelbtini), aptartas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), būtų įregistruotas VĮ „Registrų centras“ ir po sutarties 5 punkte (,,šią sutartį pirkėjas per 3 mėnesius turi įregistruoti žemės ir kito nekilnojamojo turto (žemės sklypų) registre“) nurodyto termino pabaigos“. NŽT 2021 m. kovo 19 d. raštu Nr. 8SD-1272-(14.8.125 E.) ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“ atsakė, kad praleistas trijų mėnesių terminas sutarčiai įregistruoti gali būti atnaujinamas tik tuo atveju, jeigu jis yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Kokios termino praleidimo priežastys svarbios, kokios – ne, sprendžia teismas, t. y. šis klausimas paliktas teismo diskrecijai, tai reiškia, kad asmuo turėtų kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. P. Š. 2021 m. kovo 25 d. teismui pateikė pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, tačiau teismas pareiškimą paliko nenagrinėtą, nes P. Š. mirė. Jo palikimą priėmė pareiškėja ir pateikė teismui naują pareiškimą dėl termino atnaujinimo.

1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 149 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. Pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančią (1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalis). Ginčo sutartinių santykių susiformavimo metu įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo naikinamasis ir šį terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas galėjo atnaujinti (1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta situacija, kai sandoris sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytu terminu neįregistruotas. Tokiu atveju neįregistruotam sandoriui taikytini 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai; tačiau suinteresuota sandorio šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo. Pažymėtina, kad nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatose privalomos teisinės registracijos nenustatyta. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; kt.). Taigi, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK 255 straipsnį, kasacinis teismas formavo praktiką, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009).

Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos. Teisinėje situacijoje, kai įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybei tenkančią pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą, keitė teisinį reglamentavimą taip, kad nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus (turtą) atsiranda nuo turto perdavimo įgijėjui momento (išskyrus atvejus, kai ką kita nustato sutartis ar įstatymas), o ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškintinos vertinant jų tikslus. Naujuoju nuosavybės santykių reglamentavimu atsisakyta neproporcingai didelės viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams. Nuoseklaus pereinamojo laikotarpio garantu tapo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis siekta teisėms ir pareigoms, atsiradusioms iki CK, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., įgyvendinti nustatyti tokį teisinį mechanizmą, kuris užtikrintų „senųjų“ teisių ir pareigų įgyvendinimą „senąja“ tvarka. Tačiau būtina pažymėti, kad iš esmės naujo turinio nuosavybės santykių teisinis reglamentavimas, kuris inter alia užtikrino ir nesikišimo į privačius santykius principo veikimą (CK 1.2 straipsnis), įpareigoja teismą kiekvienu konkrečiu atveju taip individualiai įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodęs, kad nurodytame kontekste paminėtini ir išaiškinimai dėl sandorių negaliojimo instituto paskirties. Pirma, šis institutas skirtas siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymo nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais siekiama užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjos išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos atstovo paaiškinimus, kad jau Sutarties sudarymo metu žemės sklypo pirkėjas, palikėjas, pareiškėjos sutuoktinis P. Š. buvo senyvo amžiaus (virš 80 metų), be kita ko, neturėjo teisinio išsilavinimo, teisinių žinių, todėl ne visos Sutarties sąlygos jam buvo aiškios ir suprantamos, taip pat suinteresuotų asmenų poziciją, kad jie iš esmės neprieštarauja termino atnaujinimui, darytina išvada, kad nors sandoris nebuvo įregistruotas (1964 m. CK 255 straipsnis), tačiau jo sudarymas atitiko šalių valią ir prievolės sutarties šalių buvo visiškai įvykdytos: pardavėjas siekė parduoti, o pirkėjas – pirkti žemės sklypą, pardavėjas gavo iš pirkėjo sutartą daikto kainą, turtą perdavė įgijėjui, kurį jis priėmė, daugiau nei 20 metų naudojosi ir valdė kaip savo (1964 m. CK 253 straipsnis). Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sutarties stabilumo principas (favor contractus), šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai, o terminas sandoriui įregistruoti atnaujinamas siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjo praradimams, palyginus su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010).

Įvertinus išdėstytą darytina išvada, jog dėl susiklosčiusių aplinkybių pareiškėjos sutuoktinis nustatytu terminu neįvykdė pareigos įregistruoti Sutartį viešajame registre dėl svarbių priežasčių, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, sutarties stabilumo principais, pareiškimas tenkintinas, atnaujintinas praleistas terminas pareiškėjai atlikti teisinę registraciją 2000 m. gegužės 9 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P19/2000-0554 VĮ Registrų centre (CK 1.5 straipsnis, 5.57 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291, 578 straipsniais,

nutaria:

pareiškimą tenkinti.

Atnaujinti terminą pareiškėjai B. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2000 m. gegužės 9 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) teisinei registracijai valstybės įmonėje Registrų centre atlikti.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.