Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovei G. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė AB SEB bankas su trečiuoju asmeniu V. V. 2007 m. lapkričio 20 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 0750718071679-33 (toliau – ir kredito sutartis), kurios pagrindu trečiajam asmeniui V. V. suteikė 145 171,60 Eur kreditą namo rekonstrukcijai ir remontui. Trečiasis asmuo įsipareigojo bankui grąžinti kreditą iki 2032 m. lapkričio 19 d. Tinkamam įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti banko naudai buvo įkeistas trečiojo asmens vardu registruotas žemės sklypas.

4. Trečiasis asmuo V. V. įsipareigojimų bankui nevykdė, todėl bankas 2017 m. gegužės 14 d. nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo.

5. Banko naudai įkeistas žemės sklypas buvo parduotas trečiojo asmens V. V. pasirinktam pirkėjui už 24 000 Eur. Iš šios sumos 16 636,18 Eur buvo skirta skolos, 5 893,95 Eur palūkanų, 399,97 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų padengimui bei 1 069,90 Eur vykdymo išlaidų apmokėjimui ir antstolio atlyginimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad, pasirašydama kredito sutartį ir kitus su šios sutarties sudarymu susijusius dokumentus, atsakovė išreiškė bendrą sutuoktinių valią.

14.2. Teismas nevertino trečiojo asmens pateiktų įrodymų apie suteikto kredito faktinį panaudojimą, todėl nepagrįstai konstatavo, kad gautos lėšos buvo panaudotos bendriems šeimos interesams, kad abu sutuoktiniai laikytini solidariai atsakingais bankui pagal kredito sutartį.

14.3. Teismas tinkamai nemotyvavo priimto sprendimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

16. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

16.1. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas visapusiškai įvertino bylos aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, pagrįstai konstatuodamas, kad apeliantė veikė bendrai su sutuoktiniu, siekė gauti lėšų šeimos interesams, todėl atsakinga bankui kaip solidari skolininkė.

16.2. Kredito paskirtis sutartyje buvo įrašyta kredito gavėjo, o ne banko nurodymu, todėl nepateikus įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad gautos lėšos buvo panaudotos pagal kitą nei nurodyta sutartyje paskirtį, nėra pagrindo nesutikti su teismo išvadomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

18. Nustatyta, kad AB SEB bankas su trečiuoju asmeniu V. V. 2007 m. lapkričio 20 d. sudarė kredito sutartį Nr. 0750718071679-33, pagal kurią bankas suteikė V. V. 145 171,60 Eur kreditą. Kredito grąžinimo data buvo numatyta 2032 m. lapkričio 19 d. Kredito sutarties 2 punkte nurodyta, kad kredito paskirtis: „namo rekonstrukcijai ir remontui“. Prievolių pagal sutartį įvykdymas buvo užtikrintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) įkeitimu (t. 1, b. l. 5 – 13).

19. Dėl įsipareigojimų pagal kredito sutartį netinkamo vykdymo bankas 2009 m. liepos 1 d. buvo nutraukęs kredito sutartį. Vėlesniais susitarimais dėl kredito sutarties atnaujinimo ir pakeitimo sutarties galiojimas buvo atnaujintas, taip pat koreguotas kredito grąžinimo terminas: 2012 m. rugsėjo 17 d. susitarimu Nr. 1 dėl 2007 m. lapkričio 20 d. kredito sutarties atnaujinimo kredito grąžinimo data buvo nustatyta 2013 m. rugpjūčio 20 d. (t. 1, b. l. 24); 2013 m. rugsėjo 30 d. susitarimu dėl 2007 m. lapkričio 20 d. kredito sutarties sąlygų pakeitimo Nr. 2 kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. (t. 1, b. l. 27–28); 2014 m. rugpjūčio 12 d. susitarimu dėl 2007 m. lapkričio 20 d. kredito sutarties sąlygų pakeitimo Nr. 3 kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. (t. 1, b. l. 29 – 31); 2015 m. rugpjūčio 14 d. susitarimu dėl 2007 m. lapkričio 20 d. kredito sutarties sąlygų pakeitimo Nr. 4 kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2017 m. lapkričio 20 d. (t. 1, b. l. 32 – 33).

20. Kredito sutartį, taip pat susitarimą dėl jos atnaujinimo bei vėlesnius kredito sutarties pakeitimus pasirašė ne tik bankas ir kredito gavėjas V. V., bet ir atsakovė G. V. (t. 1, b. l. 7; 15, 26, 28, 31, 34). Atsakovė patvirtino, kad susipažino su sutarties bei papildomų susitarimų sąlygomis ir jas suprato, nurodė, kad sąlygos su ja buvo aptartos individualiai prieš pasirašant sutartį bei susitarimus, nurodė, kad sutarties bei susitarimų sąlygos išreiškia tikrąją sutuoktinių valią (kredito sutarties 13 punktas, t. 1, b. l. 7; 15, 26, 28, 31, 34).

21. Kredito gavėjui V. V. nevykdant įsipareigojimų bankui (laiku ir tinkamai mokėti mėnesines kredito grąžinimo įmokas), bankas 2017 m. gegužės 14 d. nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo (t. 1, b. l. 35). Vykdomojo įrašo pagrindu buvo pradėti priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai ir parduotas banko naudai įkeistas turtas. Už įkeisto turto pardavimą gautos lėšos nepadengė skolos pagal kredito sutartį, todėl bankas kreipėsi į teismą dėl 88 202,76 Eur nepadengto kredito priteisimo iš G. V., kaip solidarios su V. V. skolininkės.

22. Įvertinęs aplinkybes, kad atsakovė pasirašė kredito sutartį, sutiko su tokio sandorio sudarymu, patvirtino sutarties sudarymą šeimos interesais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės, kaip solidarios su V. V. skolininkės, bendrai įvykdyti nepadengtą skolinės prievolės dalį. Atsakovė su teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad jos priimtos netinkamai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias solidariąsias sutuoktinių prievoles bei pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

23. Civilinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių bendros prievolės grąžinti kreditą solidarumą, taip pat normų, reguliuojančių įrodymą tyrimą ir vertinimą, aiškinimo bei taikymo.

Dėl skolos pripažinimo solidaria sutuoktinių prievole

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose, priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018, 54 punktas), todėl sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek tarpusavio sutuoktinių santykiams.

25. Bendroms sutuoktinių prievolėms pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą priskiriamos dvi prievolių grupės: 1) prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; 2) prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Šios rūšies sutuoktinių turtinės prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020, 85 punktas).

26. Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus, savaime nereiškia, jog prievolė yra solidarioji, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidarioji, be CK 6.6 straipsnio – bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis (liet. specialioji norma) taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Jeigu sutuoktinių prievolė nėra solidarioji pagal įstatymą ar sutartį, tokia bendroji sutuoktinių prievolė yra dalinė. Sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidarioji ar dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020, 86 punktas).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad suteikiamo kredito paskirtis buvo atsakovės bei trečiojo asmens (sutuoktinių) namo rekonstrukcijai ir remontui (kredito sutarties specialiosios dalies 2 punktas), t. y. šeimos interesams tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė pažymėjo, kad kredito panaudojimo tikslinę paskirtį nurodė kredito gavėjas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė, kad šeimos būstas buvo naujos statybos namas, kuriam remonto ar rekonstrukcijos nereikėjo, tačiau tokie deklaratyvūs teiginiai nepaneigia kredito suteikimo pagal sutartį tikslo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pasirašydama tiek kredito sutartį, tiek ir vėlesnius jos pakeitimus, atsakovė sutiko ir patvirtino, kad suteiktas kreditas skirtas šeimos poreikių tenkinimui.

28. Nors atsakovė siekia įrodyti, jog vien tik sutikimas dėl kredito gavimo nelemia jos solidariosios atsakomybės, tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl sutuoktinių prievolių pobūdžio, tais atvejais, kai sutuoktinis ima paskolą su kito sutuoktinio sutikimu, laikytina, kad tokia sutuoktinių prievolė yra solidari (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-687/2019, 49 punktas). Šiame kontekste reikšminga ir tai, kad prievolių pagal kredito sutartį tinkamam įvykdymui buvo įkeičiamas 0,2446 ha ploto žemės sklypas, kurio dalis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių V. V. ir G. V. nuosavybė (V. V. dovanojimo sutarties pagrindu buvo perleista nuosavybės teisė į 0,155 ha ploto žemės sklypą, likusi dalis įkeisto žemės sklypo buvo įgyta jo santuokos su atsakove metu – t. 1, b. l. 6, 163, 181, 190). Ši aplinkybė, kaip ir atsakovės sutikimo kredito sutarties sudarymui sutartyje aptartomis individualiomis sąlygomis turinys, patvirtina, kad atsakovei buvo suprantamas sudaromos sutarties tikslas ir ja prisiimamų prievolių pobūdis.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš kredito sutarties kilusią sutuoktinių prievolę pagrįstai pripažino jų solidariąja prievole, konstatavęs ir ta aplinkybę, kad kredito sutartis buvo sudaryta ne asmeninių V. V. interesų, bet šeimos poreikių tenkinimui.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendros ar asmeninės prievolės skyrimo kriterijus yra išskirtinai vieno ar abiejų asmenų (sutuoktinių) poreikiai. Asmeninė prievolė – jei poreikiai grynai asmeniniai, jei susiję su asmeniniu turtu ar vieno asmens išskirtiniais interesais. Ne vieno asmens interesai – kai jie susiję su sutuoktinio interesais šeimos labui, su sutuoktinių turtu bendrosios nuosavybės teise, kuri gali būti jungtinė (bendra be nustatytų dalių) ar dalinė (bendra su nustatytomis dalimis). Jeigu sandoris susijęs su bendros sutuoktinių nuosavybės turto tvarkymu, tai jis sudarytas šeimos interesais, nes tokio turto tvarkymas atitinka šeimos interesus. Sandoris gali būti susijęs su abiem sutuoktiniais, daro įtaką šeimos padėčiai, kai sandorio rezultatais pasinaudoja abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-695/2020, 33 punktas).

31. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad teismas nevertino trečiojo asmens V. V. pateiktų įrodymų, kurie esą patvirtina, jog pagal kredito sutartį gautos lėšos buvo panaudotos asmeniniais trečiojo asmens interesais – padengti pradinėms įmokoms pagal lizingo sutartis: su AB SEB banku 2007 m. lapkričio 13 d. sudarytą lizingo sutartį Nr. P2007-110017 dėl gamybinių–komercinių patalpų (duomenys neskelbtini) įsigijimo (t. 1, b. l. 80 – 84) ir pagal su AB „Swedbank“ 2007 m. lapkričio 13 d. (anksčiau UAB „Hansa bankas“) sudarytą lizingo sutartį Nr. LT063934 dėl šiluminio mazgo (duomenys neskelbtini) įsigijimo (t. 1, b. l. 84 – 88).

32. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad net ir sutikus su apeliantės teiginiais dėl gautų kredito lėšų faktinio panaudojimo ne pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį, o prievolėms pagal kitus jos sutuoktinio V. V. sudarytus sandorius vykdyti, tai savaime nereiškia, jog suteikto kredito lėšos nebuvo panaudotas šeimos interesais, nes tiek pradinių įnašų pagal lizingo sutartis mokėjimas buvo atliekamas už santuokos metu įgytą turtą, tiek ir vėlesnės įmokos lizingo davėjams buvo mokamos iš bendrų šeimos lėšų. Tokią aplinkybę 2021 m. lapkričio 17 d. teismo posėdyje patvirtino atsakovės sutuoktinis V. V. (teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 24 min.).

33. Nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje analizuojamu atveju sutuoktiniai veikė bendrai ir siekė gauti kreditą šeimos interesams tenkinti. Tokios išvados padarymas reiškia, kad abu sutuoktiniai (atsakovė ir trečiasis asmuo) kreditoriui atsako solidariai, t. y. sutartiniai įsipareigojimai bankui pagal kredito sutartį pripažintini solidariais abiejų sutuoktinių įsipareigojimais iki visiško jų įvykdymo.

Dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

34. Apeliantės manymu, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ne tik dėl neteisingai pritaikytų materialiosios teisės normų, reglamentuojančių solidarias sutuoktinių prievoles, bet ir dėl netinkamo įrodymų tyrimo bei vertinimo, nepakankamo teismo išvadų sprendime motyvavimo.

35. Skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka vertinantis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais apeliantės teiginiais dėl proceso teisės normų pažeidimų padarymo.

36. Įstatymas nustato, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai yra susiję su įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį ir atsižvelgdama į ieškinyje bei atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, ištyrė visas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti, sprendime išvados dėl ginčo dalyko yra pagrįstos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakankamai motyvuotas, todėl atsakovės teiginiai, kad teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, yra nepagrįsti.

38. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau nepateikia tokią poziciją pagrindžiančių teisinių argumentų. Apeliaciniame skunde atsakovė dar kartą pareiškė nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė ginčą išsprendęs teismas, tačiau toks apeliantės siekis nesukuria pagrindo abejoti skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

39. Apibendrindama pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatęs esmines bylos aplinkybes bei jas vertindamas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias solidariąsias sutuoktinių prievoles, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir žyminio mokesčio mokėjimo

40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, todėl netenkinamas ir apeliantės prašymas atlyginti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

41. Ieškovė AB SEB bankas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas nevertinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

42. Pažymėtina aplinkybė, kad atsakovė apeliaciniame skunde buvo pareiškusi prašymą atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio už skundą mokėjimo. Nustatyta, kad už apeliacinio skundo padavimą apeliantė turėjo sumokėti 1 548 Eur dydžio žyminį mokestį. Ji pateikė įrodymus apie dalies žyminio mokesčio – 500 Eur sumokėjimą bei prašė, atsižvelgiant į jos turtinę padėtį, atleisti nuo likusios dalies, t. y. 1 048 Eur žyminio mokesčio mokėjimo.

43. Pagal CPK 315 straipsnio 1 dalį apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo teisėjos 2022 m. sausio 14 d. rezoliucija atsakovės apeliacinis skundas buvo priimtas, tačiau dėl atsakovės prašymo atleisti nuo dalies mokesčio mokėjimo nepasisakyta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad aplinkybė, susijusi su apeliacinio skundo priėmimo trūkumais (nespręstas apeliantės prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo), nustatyta bylą pagal G. V. apeliacinį skundą perdavus nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, laikosi nuostatos, jog, vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), toks procesinis klausimas gali būti išspręstas šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

44. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo argumentus bei pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso žyminio mokesčio, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas.

45. Apeliantė kartu su skundu pateikė įrodymus, kad apeliacinio skundo pateikimo metu ji buvo atleista iš darbo ir negavo nedarbo išmokos. Nors nepateikta įrodymų, kurie leistų visapusiškai įvertinti apeliantės turtinę padėtį ir prašymo pagrįstumą (nepateikta duomenų apie šeimos pajamas, valdomą nekilnojamąjį turtą, indėlius banke), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teikdama skundą apeliantė sumokėjo trečdalį už skundą mokėtino žyminio mokesčio, o tuo metu negavo su darbo santykiais susijusių pajamų ir socialinių išmokų, siekdama užtikrinti veiksmingą teisę į teisminę gynybą, tenkina apeliantės prašymą ir atleidžia ją nuo likusios dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atleisti atsakovę G. V. nuo 1 048 Eur (vieno tūkstančio keturiasdešimt aštuonių eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo.

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.