Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Skunde apygardos teismui nukentėjusiojo V. R. atstovas advokatas J. S. prašo panaikinti skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį ir įpareigoti ikiteisminio tyrimo pareigūnus organizuoti ikiteisminio tyrimo veiksmus, bylą perduoti kuruoti kitam prokurorui. Nurodo, kad nukentėjusysis niekada nėra sakęs, kad neatpažintų jam žalą padariusių asmenų. Prokuroras neorganizavo potencialių įtariamųjų atpažinimo. Nepaisant to, šiame ikiteisminiame tyrime yra nustatyta, jog būtent R. B., S. B. ir A. K. atvykus savavališkai iškeldinti nukentėjusįjį iš jo gyvenamojo būsto, minėti asmenys padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. sulaužė raktikaulį. R. B., S. B. ir A. K. nurodytas sumušimo būdas, kad jie užlaužė V. R. ranką, atitinka specialisto išvadoje nurodytą sužalojimo padarymo mechanizmą, t. y., kad nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas rankos sukimo – laužimo metu. R. B., būdamas advokatu, negalėjo nežinoti, jog asmenys gali būti iškeldinti iš namo tik pagal teismo sprendimą, priešingu atveju įvykdomas savavaldžiavimas, pažeidžiamos name gyvenančių asmenų teisės į būsto neliečiamumą, o šiuo atveju dar buvo padarytas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos yra akivaizdu, kad nukentėjusiojo V. R. iškeldinimas buvo priverstinis. UAB „(-)“ direktorius S. B. pats pripažino, kad jis dalyvavo iškeldinant V. R., ir apie iškeldinimo aplinkybes jis viską žinojo. Faktinė situacija yra kiek kitokia, kadangi 2014-08-28 nukentėjusysis buvo iškeldintas panaudojus fizinę jėgą, dėl ko ir buvo pradėtas šis ikiteisminis tyrimas, o tai reiškia, kad R. B. negali nežinoti kada išsikraustė V. R.. R. B. paaiškinimuose nurodė, kad jo klientas UAB „(-)“ neprivalėjo gauti teismo leidimo, norėdamas patekti į jam priklausančias patalpas, pakeisti durų spynas ir panašiai. Vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, o taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėja akivaizdžiai ignoravo neteisėto iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir savavaldžiavimo, panaudojant psichinę ir fizinę prievartą, požymius (BK 294 straipsnio 2 dalis). Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai neištyrė visų įvykio aplinkybių, dėl to neįžvelgė akivaizdžių nusikalstamų veikų. 2014-08-28 įvykis nebuvo atsitiktinis. UAB „(-)“ įsigijusi gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), iš karto ėmėsi neteisėtų veiksmų tame name gyvenančių asmenų atžvilgiu, siekė juos priverstinai iškeldinti, nors dėl to paties namo vyko teisminiai ginčai. CPK 769 straipsnyje numatyta, kad asmenys su jiems priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų gali būti iškeldinami tik pagal teismo sprendimą. Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir ikiteisminio tyrimo teisėja visiškai ignoravo aplinkybę, jog 2014-08-28 buvo vykdomas priverstinis nukentėjusiojo iškeldinimas, neturint jokio teisėto pagrindo, panaudojant fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad pačių liudytojų parodymai patvirtina, jog R. B., S. B., A. K. ir kitų asmenų atvykimas 2014-08-28 prie nukentėjusiojo namų nebuvo atsitiktinis, o buvo iš anksto suplanuotas ir gerai apgalvotas savavaldžiavimo veiksmas. Šį faktą, be paties nukentėjusiojo parodymų ir paaiškinimų, patvirtina R. B. parodymai, kur jis teigė, kad jis matė, kaip prie namo (duomenys neskelbtini), su S. B. kartu atvyko trys fizinės saugos paslaugas teikiantys asmenys. Dėl kokių priežasčių reikėjo vykti prie gyvenamojo namo, kuriame gyveno nukentėjusysis, trims apsaugos darbuotojams, iš liudytojų parodymų nėra aišku, ši aplinkybė neaptarta ir skundžiamoje nutartyje. Liudytoja policijos patrulė S. Š. patvirtino, kad S. B. jai sakė, jog jis su A. K. įėjo į namą, kuriame gyvena V. R., tarp jų kilo konfliktas. Iš šių parodymų galima daryti išvadą, kad ne V. R. pradėjo konfliktą, trenkdamas kumščiu į veidą A. K., kaip teigė ikiteisminio tyrimo baigtimi suinteresuoti liudytojai R. B., S. B. ir A. K., tačiau S. B., kuris neturėdamas jokio teisėto pagrindo įsiveržė į namą, tam, kad jį užvaldytų. S. B. po konflikto su V. R. užtvėrė kiemą ir nieko į jį neįleido. Netgi nebuvo įleisti GPM darbuotojai. Tai rodo kryptingą S. B. veikimą prieš V. R., turint tikslą jam daryti fizinį ir psichologinį spaudimą, apribojant jo laisvę ir priverčiant išsikeldinti iš namų. Asmens prievartinis iškeldinimas iš jam priklausančių asmeninių patalpų, kuriose jis gyvena, savaime daro didelę žalą tam asmeniui. Didelė žala pasireiškia tuo, kad asmuo netenka savo gyvenamojo ploto, netenka ir visų savo asmeninių daiktų, kurie liko apleistuose namuose. Šiuo atveju nei tyrimą organizavęs prokuroras, nei tyrėjas nepasivargino atlikti nukentėjusiojo apleistų patalpų apžiūros, iš ko būtų galėję spręsti, ar patalpose yra likę kokių nors nukentėjusiojo ar jo šeimos narių asmeninių daiktų. Kadangi nukentėjusio teigimu, iškeldinus jį iš namų, juose liko visi nukentėjusiojo asmeniniai daiktai, tai patvirtina teiginį, kad nukentėjusiam, priešingai nei teigė prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėja, buvo padaryta didelė tiek turtinė, tiek moralinė žala. Konflikto metu nukentėjusysis buvo išvadintas necenzūriniais žodžiais, buvo grasinama su juo susidoroti, pakenkti jo šeimai. Tai sukėlė nukentėjusiajam įtampą, dvasinius sukrėtimus ir nuolatinį psichologinį diskomfortą. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-528/2014 pateikiama analogiška situacija). R. B., S. B. ir A. K. veiksmai lėmė tai, kad V. R. buvo sužalotas bei palaužtas psichologiškai, jis buvo priverstas pasiimti savo būtiniausius daiktus (keletą rūbų) bei palikti gyvenamąjį namą su visais jame likusiais jo ir šeimos daiktais. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje sudėties struktūrą, didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Ikiteisminio tyrimo metu surinkti dokumentai patvirtina, kad nukentėjusysis patyrė fizinį smurtą. Neginčytinas faktas yra tas, kad kairiojo raktikaulio lūžis galėjo atsirasti tik kaip stiprios traumuojančios jėgos padarinys. Nukentėjusysis konflikto metu buvo stresinės būsenos, todėl po patirto trauminio šoko negalėjo lokalizuoti skausmo, jį pajuto tik vėliau ir iš karto kreipėsi į medikus. S. B., A. K. ir kiti asmenys, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, savanaudiškai siekė neteisėtai iškeldinus nukentėjusįjį užvaldyti nukentėjusiojo gyvenamąjį būstą ir savo aktyviais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam kairiojo žastikaulio didžiojo gumburio lūžį. Be to, R. B., S. B. ir A. K. suniokojo nukentėjusiojo gyvenamąjį būstą –iš namo išėmė langus ir nesankcionuotai pakeitė spynas. Namas be langų buvo daugiau kaip mėnesį. Tokie veiksmai iš esmės atitinka BK 187 straipsnio 1 dalies sudėtį. Liudytojai R. B., S. B. ir A. K. visiškai skirtingai nurodė apsilankymo pas nukentėjusįjį priežastis ir aplinkybes, jų parodymai prieštaringi. Visiškai nelogiška prielaida, jog V. R., kuris yra 1960 m. gimimo, būtų ryžęsis pirmas, tik atidarius duris, iš karto smūgiuoti vienam iš keturių prie durų stovėjusių asmenų, kuriuos R. B. įvardijo kaip apsaugininkus. Be to, jeigu hipotetiškai teigiant, kad V. R. pirmas smūgiavo A. K., ir prakirto lūpą, kas nėra užfiksuota jokiais nešališkais įrodymais ir mažai tikėtina, jis gynė savo būsto neliečiamumą (BK 165 straipsnio 1 dalis). Kadangi buvo neteisėtai veržiamasi į nukentėjusiojo gyvenamąjį būstą, jis turėjo teisę į būtinąją gintį (BK 28 straipsnio 1 dalis). Esant tokiai situacijai, kai nepažįstami asmenys dienos metu įsiveržia į nukentėjusiojo gyvenamąją teritoriją bei naudodami fizinį smurtą jį iškeldina, yra pagrindas atnaujinus nutrauktą ikiteisminį tyrimą aiškintis, ar S. B., A. K. ir kitų asmenų veiksmai atitinka BK 165 straipsnį. Akivaizdu, kad R. B., S. B., A. K. ir kitų asmenų kėsinimasis į nukentėjusįjį ir jo gyvenamąjį būstą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantys asmenys siekė pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, t. y. neteisėtai iškeldinti nukentėjusįjį iš jo gyvenamojo būsto (BK 294 straipsnio 2 dalis). Kėsinimasis buvo akivaizdus – prie nukentėjusiojo durų stovėjo keturi agresyviai nusiteikę asmenys (keli iš jų nukentėjusiajam nepažįstami apsaugos darbuotojai), kurie grasino nukentėjusiajam. Grėsmė buvo visiškai aiški. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-424-483/2015). Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso akivaizdaus kėsinimosi konstatavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2-K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-7-313/2012 ir kt.). Tam, kad būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, būtina ištirti visą konflikto dinamiką, kokioms aplinkybėms esant, kas ir dėl ko pradėjo naudoti fizinį smurtą. Nepaisant nuoseklios teismų praktikos bylose, susijusiose su būtinąja gintimi, prokuroras nesiaiškino tikslios konflikto eigos (kuris asmuo pirmasis panaudojo smurtą), atsisakė apklausti nukentėjusiojo nurodytus asmenis, kurie galėtų pateikti objektyvią ir nešališką konflikto eigą bei kitas svarbias aplinkybes. Hipotetiškai teigiant, kad būtent nukentėjusysis pirmas trenkė A. K., svarbu atkreipti dėmesį į galbūt A. K. ir kitų asmenų sukeltą ginties provokaciją. Ginties provokacija – tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja pavojingo kito asmens kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos, kad padaryti žalos. Ginties provokacija negali būti vertinama pagal būtinosios ginties taisykles, nes ji sudaro vieningą tyčinio nusikaltimo planą – šiuo atveju galbūt išprovokuoti V. R. trenkti A. K., kad dėl to būtų panaudota fizinė jėga, siekiant iškeldinti nukentėjusįjį (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-254/2011).