Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Iš nuteistojo M. N. nukentėjusiosios O. S. naudai priteista 3 359 EUR turtinės žalos atlyginimo ir 10 136 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo M. N. nukentėjusiosios G. M. (S.) naudai priteista 8 688 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo M. N. civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 2 023,95 EUR nukentėjusiojo V. S. gydymo ligoninės stacionare išlaidoms atlyginti.

Iš nuteistojo M. N. valstybės naudai priteista 31,27 EUR proceso išlaidų.

Iš nuteistojo M. N. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteista 2 424,64 EUR proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nužudė nukentėjusįjį V. S., t. y.: M. N. 2009 m. spalio 17 d., apie 2.20 val., Šilutėje, Tilžės g. prie 15 pastato, nuteistasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir neblaivus nukentėjusysis tarpusavio konflikto metu griebė vienas kitą už rūbų, pradėjo stumdytis, besistumdydami abu parkrito ant betoninėmis plytelėmis grįsto šaligatvio, nusirito ant asfaltuotos gatvės dangos; grumtynių metu buvo padarytos V. S. kairės akies abiejuose vokuose ir kairiajame skruoste poodinės kraujosruvos. Kai M. N. atsistojo ir nuėjo iki Tilžės g. 13 pastato, o V. S. sekė jam iš paskos, M. N. tyčia smogė kairės rankos kumščiu į dešinę akį ir smilkinį, tokiu būdu sužalodamas V. S. dešinįjį antakį, dešinįjį smilkinį ir dešinės akies viršutinį voką. Nuo M. N. smūgio nukentėjusysis V. S. krito aukštielninkas ant betoninėmis trinkelėmis grįsto šaligatvio, dėl ko lūžo V. S. kaukolės skliauto ir pamato kaulai, kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu iš kairės, tai sukėlė trauminį V. S. galvos smegenų pabrinkimą ir suspaudimą bei smegenų komą, kuri 2009 m. spalio 25 d. 13.30 val., baigėsi V. S. mirtimi Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

Teismo posėdyje prokurorė prašė atmesti nuteistojo M. N. apeliacinį skundą, nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad nužudė nukentėjusįjį V. S.. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija byloje nustatytų nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių, t. y. veikos, pasekmių ir priežastinio ryšio. Byloje nėra ginčijama tai, kad, būtent, dėl nuteistojo M. N. veiksmų kilo pasekmės – nukentėjusiojo V. S. mirtis: M. N. sudavė V. S. į galvą, nuo šio smūgio nukentėjusysis krito, patyrė galvos sužalojimą, dėl ko V. S. mirė. Tačiau nuteistasis teigia, kad smogė nukentėjusiajam į galvą, gindamasis nuo pastarojo pavojingų veiksmų, t. y. veikė būtinosios ginties situacijoje.

Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalyje. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški.

Sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiojo V. S. sukelto kėsinimosi pavojingumo, realumo ir akivaizdumo, itin svarbūs yra parodymai asmenų, tiesiogiai dalyvavusių įvykyje ar jį mačiusių, t. y. M. N., A. A., M. M. bei iš dalies įvykį stebėjusių taksi vairuotojų A. K., V. B., A. S., D. E..

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad konflikto su V. S. metu smogė nukentėjusiajam į galvą dėl to, kad pastarasis jį puolė, grasino papjauti, nukentėjusysis traukėsi iš kišenės peilį, todėl nuteistasis labai išsigando, dėl to trenkė V. S.. Nukentėjusioji O. S. parodė, kad jos vyras V. S. turėjo mažą peiliuką, su kuriuo eidavo grybauti (III b. t., 21-27 l.). Liudytojas A. A. parodė, kad įvykio dieną jis kartu su savo draugais (M. N., M. M., merginomis Dovyda, Rita ir Roberta) ėjo švęsti A. A. gimtadienį į liudytojui M. M. priklausančią parduotuvę, pakeliui sutiko nukentėjusįjį, kuris, pasirodo, buvo pažįstamas su M. M.; M. M. priėjo prie V. S., pasikalbėjo su juo, o grįžęs į draugų kompaniją, papasakojo, kad sutiko draugės tėvą, kuris pasigyrė, jog turi dujų balionėlį ir peilį. Liudytojas nurodė, kad jis su draugų kompanija nuėjo prie upės, paskui – į autobusų stotį, nes norėjo palydėti merginas (Ritą ir Dovydą), joms išvažiavus, A. A., M. N., M. M. ir R. K. ėjo namo. Pasak liudytojo, jie pamatė, kad ateina išgėręs vyras (nukentėjusysis), kuris kažką sakė, kabinėjosi prie jo, tačiau A. A. nekreipė dėmesio ir praėjo, tačiau paėjęs kelis metrus, išgirdo šurmulį už nugaros ir pamatė, kaip M. N. ir vyras susikibo, virto ant žemės, kol M. M. juos išskyrė, tada Mindaugas atsistojo ir pradėjo eiti link A. A., tačiau girtas vyras, ištrūkęs iš Martyno, apibėgo M. N. ir užstojo jam kelią, paėmė M. N. už petį, tada M. N. trenkė nukentėjusiajam, po ko pastarasis nukrito (III b. t., 92-98 l.). Liudytojas M. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusysis buvo labai agresyvus, M. N. sudavė V. S. smūgį, nes gynėsi, konflikto su M. N. metu nukentėjusysis grasino, kad užmuš jį, turėjo peilį ir dujų balionėlį, gali būti, kad M. M. papasakojo apie tai M. N., nukentėjusysis buvo stambesnis negu M. N., pasak liudytojo M. M., nuteistasis gynėsi nuo pavojingų nukentėjusiojo veiksmų (III b. t., 125-131 l.). Liudytojai taksi vairuotojai, stebėję įvykį iš tolo, t. y. A. K., V. B., A. S., iš esmės davė vienodus parodymus apie tai, kad įvykio naktį žiūrėjo filmą A. K. automobilyje, matė vaikštantį gatvėje vyrą, bei žmonių kompaniją, paskui išgirdo, kad kažkas subildėjo ir pamatė, kad tas girtas vyras guli ant šaligatvio (III b. t., 61-67 l.). Liudytojas D. E. parodė, kad jis yra taksi vairuotojas ir kad įvykio naktį prie jo buvo priėjęs girtas vyras, kuris nukeliavo į kitą gatvės pusę, kurioje ėjo kompanija jaunų žmonių, jie susistumdė, grubių peštynių nebuvo, tačiau kažkas nugriuvo (III b. t., 92-98 l.).

Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisme. Tačiau Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Vertinant M. N. bei liudytojų A. A. ir M. M. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, svarbūs yra šių asmenų pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei parodymai, užfiksuoti parodymų patikrinimo vietoje protokoluose.

Įtariamasis M. N., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. spalio 19 d., parodė, kad jis A. A. gimtadienio dieną susitiko su draugais (M. M., R. K., A. A.), nusipirko alkoholio, nuėjo prie upės, kur buvo iki 2.00 val., eidami namo Tilžės g. sutiko nepažįstamą vyrą, su kuriuo įtariamasis pradėjo konfliktuoti, bei trenkė šio konflikto metu vyrui į galvą, po ko pastarasis nukrito ant šaligatvio (II b. t., 12 l.). Šios apklausos metu nuteistasis neminėjo gana svarbios aplinkybės apie nukentėjusiojo turėtą peilį. 2009 m. spalio 20 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenimis, M. N. taip pat neminėjo, jog nukentėjusysis bandė ar buvo ištraukęs peilį iš kišenės (II b. t. 20-26 l.). Nuteistojo pirminiai parodymai iš esmės sutapo su liudytojo A. A. duotais ikiteisminio tyrimo metu parodymais. 2009 m. spalio 29 d. liudytojo A. A. apklausos protokole užfiksuoti A. A. parodymai iš esmės atitinka jo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, t. y. liudytojas parodė, kad 2009 m. spalio 16 d. šventė gimtadienį su M. N., M. M. ir dar trimis merginomis, kad visi buvo prie upės, paskui lydėjo dvi merginas į autobuso stotį, grįždami iš stoties, gatvėje susitiko su girtu vyru, kuris prikibo prie A. A., tačiau pastarasis nekreipė į jį dėmesio, todėl girtas vyras susikibo su M. N., kuris trenkė nukentėjusiajam į galvos sritį, nukentėjusysis griuvo (I b. t., 95, 96 l.). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu A. A. neminėjo teismo posėdyje jo nurodytos aplinkybės, jog M. M. pasakojo jam ir kitiems kompanijos nariams, kad nukentėjusysis turėjo peilį ar dujų balionėlį. Kaltinamojo ir liudytojo A. A. parodymai apie aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo turėtu peiliu atsirado po to, kai buvo apklaustas liudytojas M. M.. 2010 m. sausio 11 d. liudytojas M. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną buvo sutikęs nukentėjusįjį gatvėje, pastarasis gyrėsi, kad turi peilį ir dujų balionėlį, konflikto su M. N. metu, nukentėjusysis nebuvo ištraukęs to peilio, liudytojas matė, kaip M. N. sudavė nukentėjusiajam smūgį į galvos sritį, tačiau nematė, ar pataikė. Pasak M. M., jis matė, kad nukentėjusysis kiša ranką į kišenę, galvojo, kad nukentėjusysis nori ištraukti peilį, ar tai suprato M. N. – nežino (I b. t. 98, 99 l.). Ikiteisminio tyrimo metu M. M. negalėjo tiksliai pasakyti, ar M. N. žinojo apie nukentėjusiojo turimą peilį. Be to, liudytojas M. M. jo kaip įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje neminėjo aplinkybės apie nukentėjusiojo turimą peilį bei nukentėjusiojo bandymą ištraukti tą peilį (I b. t., 151-157 l.). Šie liudytojo M. M. parodymai sudaro pagrindą abejoti jo teisiamajame posėdyje duotų parodymų apie tai, kad M. N. žinojo, jog V. S. turi peilį, teisingumu.

A. A. ir M. N. vieni iš pirmųjų davė parodymus apie įvykį 2009 m. spalio mėn., šių parodymų metu nei vienas iš jų neminėjo įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų įvertinimui svarbios aplinkybės, jog V. S. galėjo turėti peilį. Apie nukentėjusiojo turėtą peilį užsiminė tik M. M., kuris pirmus parodymus davė gerokai vėliau, nei A. A. ir M. N. (t. y. beveik po dviejų mėnesių). M. M. nurodomos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo peiliu, apklausų metu skyrėsi (2010 m. sausio 11 d. liudytojas parodė, kad nežinojo, ar M. N. suprato, kad pas nukentėjusįjį yra peilis, 2010 m. sausio 12 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad pasakė M. N. prieš konfliktą, jog nukentėjusysis turi peilį, teisiamajame posėdyje parodė, kad galbūt pasakė M. N., jog nukentėjusysis turi peilį). Be to, vertinant, kaltinamojo ir liudytojų parodymus apie nukentėjusiojo peilį, iš dalies yra svarbūs yra ir dalį įvykio stebėjusių taksistų (liudytojų A. K., V. B., A. S. ir D. E.) parodymai. Nei vienas iš jų neminėjo apie ištrauktą peilį ar dujų balionėlį. Įvertinus byloje esančių parodymų visumą, sugretinus nuteistojo ir jo draugų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir perskaitytus teisiamojo posėdžio metu (III b. t., 21-27, 92-98, 125-131 l.), bei parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, galima daryti išvadą, kad įvykio metu nukentėjusysis nebuvo ištraukęs peilio iš kišenės, grasindamas juo nuteistajam ar kitiems M. N. kompanijos nariams.

Byloje esančių įrodymų visetas (aukščiau paminėti liudytojų A. A., M. M., A. K., V. B., A. S., D. E., iš dalies kaltinamojo M. N. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, kurio duomenimis įvykio vietoje nebuvo rastas peilis ar dujų balionėlis (I b. t., 8-12 l.), parodymų patikrinimo vietoje protokolai, iš kurių matyti, kad nei M. N., nei M. M. parodymų patikrinimo vietoje nenurodė, jog įvykio metu nukentėjusysis būtų ištraukęs ar bandė ištraukti peilį (I b. t., 151-157 l., II b. t., 20-26 l.) patvirtina, kad įvykio metu iš nukentėjusiojo pusės nebuvo pavojingo kėsinimosi nuteistojo ir jo draugų atžvilgiu. Nukentėjusysis buvo vienas, nuteistasis – su draugų kompanija, todėl tariamo užpuolėjo nukentėjusiojo V. S. (50 metų amžiaus) ir tariamo besiginančio nuteistojo M. N. (21 metų amžiaus) jėgų santykis buvo neproporcingas. M. N., būdamas jaunesnio amžiaus nei nukentėjusysis, draugų kompanijoje buvo pranašesnis fizine prasme, nei V. S.. Įvertinus liudytojų (tarp jų – A. A., iš dalies M. M.) parodymus apie tai, kad nukentėjusysis grasino panaudoti smurtą nuteistojo atžvilgiu, užgauliavo M. N., paėmė už peties, galima daryti išvadą, kad V. S. jokių smurtinių fizinių veiksmų prieš M. N. suduodant nukentėjusiajam smūgį į galvą neatliko. Kaip minėta, byloje įrodyta, kad nukentėjusysis nebuvo ištraukęs peilio bei juo grasinęs nuteistajam. Aukščiau nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iš nukentėjusiojo pusės nebuvo realaus ir akivaizdaus kėsinimosi nuteistojo ar jo draugų atžvilgiu. Nukentėjusiojo V. S. veiksmai, t. y. įkyrus žodinis priekabiavimas prie nuteistojo, paėmimas už peties, nėra pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo ar jo draugų sveikatą, gyvybę, kuris galėtų nulemti būtinosios ginties situaciją. Tokie V. S. veiksmai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, vertinami ne kaip realus ir akivaizdus kėsinimasis, o kaip nukentėjusiojo provokuojantis elgesys. Pirmosios instancijos teismas įvertino tokį nukentėjusiojo elgesį kaip nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsižvelgė į tai, skirdamas bausmę nuteistajam. Nukentėjusysis, būdamas neblaivus, fiziškai neužpuolė nuteistojo ar jo draugų, buvo vienas ir jokios realios grėsmės 3 jaunų vyrų ir merginos kompanijai nekėlė. Nesant nukentėjusiojo užpuolimo, nebuvo nuo ko gintis, t. y. nebuvo būtinosios ginties situacijos. Todėl nuteistasis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalies pagrindu, jo atsakomybė taip pat negali būti švelninama ir Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad nuteistasis M. N. nužudė nukentėjusįjį V. S. netiesiogine tyčia. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad neturėjo tyčios nužudyti V. S., nesuvokė, kad po jo suduoto smūgio V. S. gali numirti. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, jog jis ginčija netiesioginės tyčios konstatavimą skundžiamame nuosprendyje, bei teigia, jog nužudė nukentėjusįjį dėl neatsargumo (Lietuvos Respublikos BK 132 str.).

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti) arba nusikalstamam nerūpestingumui (kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti).

Sprendžiant klausimą dėl nuteistojo M. N. kaltės turinio, svarbu įvertinti jo suduoto nukentėjusiajam smūgio lokalizaciją bei stiprumą, taip pat kitas įvykio aplinkybes (įvykio vietą, nukentėjusiojo fizines savybes ir būklę konflikto metu). Šiuo atveju byloje nustatyta, kad M. N. sudavė gana stiprų smūgį nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbų organą – galvą. Veiksmas vyko gatvėje, ant šaligatvio. Nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, vyresnio amžiaus nei nuteistasis, visiškai vienas, dėl ko buvo aiškiai nelygiavertėje pagal fizinį pranašumą padėtyje, negu nuteistasis. Nurodytomis aplinkybėmis M. N. veiką galima būtų kvalifikuoti kaip padarytą dėl neatsargumo tuo atveju, jeigu nukentėjusiajam gyvybė būtų atimta nuteistajam suduodant ne stiprų smūgį į nukentėjusiojo galvą, o atlikus kitokio pobūdžio veiksmus: pastūmus nukentėjusįjį, tempus ar kitaip pagriovus nukentėjusįjį ant žemės, dėl ko pastarasis patirtų galvos sužalojimą. Tačiau V. S. nukrito ne dėl pastūmimo, užkliuvimo, patempimo ar kitokio panašaus pobūdžio poveikio, o, būtent, dėl M. N. suduoto stipraus smūgio kumščiu į gyvybiškai itin svarbią žmogaus kūno vietą – V. S. galvą. M. N. veikos pobūdis, smūgio lokalizacija, įvykio aplinkybės (nuteistasis sudavė stiprų smūgį į stovėjusio ant gatvės šaligatvio vyresnio apsvaigusio asmens, t. y. V. S., galvos sritį) leidžia daryti išvadą, kad M. N. suprato, kad, smūgiuodamas stovinčiam ant gatvės šaligatvio nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbų organą – galvą, kėsinasi į V. S. gyvybę, numatė, kad nukentėjusysis nuo patirto stipraus smūgio ar nuo atsitrenkimo į šaligatvį, gali patirti galvos traumą, galinčia būti mirties priežastimi ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Nuteistojo M. N. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistajam bausmė paskirta, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. N. apeliacinį skundą atmesti.