- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-22
- Bylos Nr.
- I-315-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01681-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. S. (toliau – ir R. S., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, ir atsakovės atstovas), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2009 metų (tiksli data nenurodyta) iki skundo padavimo dienos. R. S. skunde nurodė, kad jis nuo 2009 m. iki skundo padavimo dienos atlieka laisvės atėmimo bausmę ir buvo kalinamas Alytaus PN 1-ame ir 2-ame lokaliniuose sektoriuose. Šiuose sektoriuose esančiose patalpose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma; gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, grindys išpuvusios, sienos ir lubos ištrupėjusios, nebuvo ventiliacijos, laikydavosi drėgmė, kaupėsi pelėsis, būdavo šalta, tamsu, buvo pelių ir tarakonų, pastato konstrukcijose yra asbesto. Pareiškėjas tokias kalinimo sąlygos vertino kaip kankinančias, nežmoniškas ir pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl Alytaus PN veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, padidėjusia fobija, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis (b. l. 3-7).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašė R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas bausmę Alytaus PN atliko nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. Teigė, kad pareiškėjui tekdavo nuo 3,68 kv. m. iki 4,26 kv. m ir daugiau gyvenamųjų patalpų ploto. Nurodė, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs Alytaus PN patikrinimus, higienos normos pažeidimų nenustatydavo. Pabrėžė, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas privalo konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Alytaus PN teigė, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus PN prašė reikalavimui už 2009 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpį taikyti trejų metų senaties terminą (b. l. 21-28).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje pateikti R. S. asmens bylos duomenys patvirtina, kad R. S. atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Alytaus PN atvyko 2009 m. birželio 30 d. , šioje laisvės atėmimo įstaigoje yra kalinamas ir bylos nagrinėjimo metu; R. S. paskirtos bausmės pabaiga – 2020 m. vasario 28 d. ( b. l. 29-31). Atsižvelgus į nurodytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjo keliamo ginčo laikotarpio pradžia yra ne 2009 m. sausio 1 d., o 2009 m. birželio 30 d.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos Alytaus PN veiklos, neužtikrinant laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam tinkamų bausmės atlikimo sąlygų.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) nuo 2009 m. (tiksli data nenurodyta) iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. laikotarpį. Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus PN pareiškėjo reikalavimui už 2009 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpį prašė taikyti ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad R. S. pripažino, kad nuo pat pateikimo į Alytaus PN jautė skunde nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, daro išvadą, jog pareiškėjas turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugpjūčio 9 d. (b. l. 13). Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu. Esant atsakovės atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, reikalavimui atlyginti žalą už 2009 m. birželio 30 d. - 2015 m. rugpjūčio 8 d. laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, R. S. reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už 2009 m. birželio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 8 d. įskaitytinai atmetama kaip nepagrįsta.
Atsakovės atstovo reikalavimu pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 9 d., daroma išvada, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra 2015 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta, neužtikrinant teisės aktais nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m plotą kamerų tipo patalpose. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Alytaus PN pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. spalio 13 d. – į kamerų tipo patalpą Nr. 29, kurios plotas 15,10 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui patalpoje teko 3,77 kv. m ploto; nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2015 m. spalio 14 d. – į 9 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 34,13 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui patalpoje teko 4,26 kv. m ploto; nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. – į 16 būrį, 5 miegamąjį, kurio plotas 45,10 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,75 kv. m ploto; nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. kovo 15 d. – į 5 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 44,98 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,74 kv. m ploto; nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 30 d. – į kamerų tipo patalpą Nr. 5, kurios plotas 28,66 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 4,09 kv. m ploto; nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. birželio 2 d. – į 5 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas 44,98 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,74 kv. m ploto; nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 7 d. – į 5 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 44,56 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,71 kv. m ploto; nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2017 m. sausio 3 d. – į 18 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 35,15 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui patalpoje teko 3,9 kv. m ploto; nuo 20017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d. – į 3 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 52,57 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 4.38 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. – į 9 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 34,13 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 4,26 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. – į kamerų tipo patalpą Nr. 27, kurios plotas 29,49 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,68 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. – į kamerų tipo patalpą Nr. 26, kurios plotas 29,91 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,73 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. – į 20 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 29,53 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,69 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. kovo 23 d. – į kamerų tipo patalpą Nr. 26, kurios plotas 29,91 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,73 kv. m ploto; nuo 2018 m. kovo 23 d. iki 2018 m. kovo 27 d. – į 20 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas 29,53 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,69 kv. m ploto; nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. – į kamerų tipo patalpą Nr. 26, kurios plotas 29,91 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,73 kv. m ploto; nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. – į 20 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas 30,37 kv. m, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui patalpoje teko 3,79 kv. m ploto; nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. – į kamerų tipo patalpą Nr. 12, kurios plotas 12,44 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., vienas asmeniui patalpoje teko 4,14 kv. m ploto (b. l. 22-23, 31-38, 139-140).
Byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių, kad į pareiškėjo naudotas patalpas būtų buvę atnešta daugiau lovų ir jos paskirtos papildomai apgyvendintiems nuteistiesiems. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Alytaus PN į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus, miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Vertindamas pareiškėjo skundo paaiškinimus, teismas atsižvelgia į tai, kad R. S., skunde nurodęs, jog buvo kalinamas kartu su 22 asmenimis, vėliau teigė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo aštuonios dviejų aukštų lovos, t. y. 16 miegamųjų vietų. Teismas sprendžia, kad tokie pareiškėjo nenuoseklūs paaiškinimai kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, todėl jais nesiremia.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad R. S. ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, o kamerų tipo patalpose – Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Vertinant pareiškėjo teiginius, kad sprendžiant dėl tenkančio gyvenamojo ploto, būtina atsižvelgti į inventoriaus užimamą plotą, teismas pažymi, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis EŽTT jurisprudencija, savo praktikoje yra nurodęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas, kai vertinamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamoje byloje minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, todėl nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas turėjo santykinę judėjimo laisvę, jam nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamųjų patalpų grindys išpuvusios, sienos ir lubos aptrupėjusios, paviršiai nelygūs, pastatas, kuriame buvo šios patalpos, yra avarinės būklės.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.
Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, visų pirma, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto duomenys. Šio dokumento duomenimis, jau 2008 m. vasario mėn. buvo konstatuoja, jog Alytaus PN 2-asis bendrabutis yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 8-9). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 irgi nurodyta, kad 2-ojo bendrabučio patalpoms būtinas kapitalinis remontas (b. l. 49).
Daroma išvada, kad aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog bausmės atlikimo sąlygos buvo iš dalies netinkamos ir kad tai nulėmė bloga 2-ojo bendrabučio patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė.
Be to, pareiškėjas skunde teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad pastatų stogo dangoje buvo asbesto. Atsakovės atstovas šiuos pareiškėjo paaiškinimus paneigė ir nurodė, jog Alytaus PN pastatų, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje asbesto nėra, kadangi pastatų stogai degti rulonine stogo danga (b. l. 24). Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais Alytaus PN paaiškinimais, todėl jais remdamasis sprendžia, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie asbestinę stogo dangą yra nepagrįsti ir juos atmeta.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog patalpose buvo netinkama oro temperatūra, dėl nepakankamos ventiliacijos – drėgna ir veisėsi pelėsis.
Pagal HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; pagal HN 134:2015 39 punktą – ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Remiantis Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 užfiksuotais patikrinimo rezultatais, daroma išvada, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus (b. l. 48-50). Teismas vertina, kad toks patalpų vėdinimo būdas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.
Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarias patalpas ir jose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovaujasi HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 nurodė, jog Alytaus PN bausmę atliekantys nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis (b. l. 49). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas sprendžia, kad R. S. nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, jog negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose, ir susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Teismo vertinimu, patalpose, kurias jose gyvenantys asmenys reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko, užkertama galimybė perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, nešvarių patalpų ir jose besiveisiančio pelėsio sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamosiose patalpose žiemą būdavo labai šalta, jų apšvietimas buvo labai prastas.
Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc., o gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovės atstovas duomenų apie oro temperatūrą ir apšvietimą gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, užfiksuotų rašytiniuose dokumentuose, nepateikė. Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, visuose pataisos namuose nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas. Be to, atsakovės atstovas pažymėjo, kad vadovaujasi HN 134:2015 ir pataisos įstaigos patalpose užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015). Be to, teismas vertina, kad skunde nurodyti pareiškėjo teiginiai apie neužtikrinamą oro temperatūrą ir netinkamas apšvietimą yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, teigdamas apie higienos normų reikalavimų pažeidimus, pareiškėjas apsiribojo trumpu ir apibendrintu apibūdinimu.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų oro temperatūros ir apšvietimo sąlygų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigėm kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad gyvenamosiose ir kitose patalpose buvo pilna tarakonų ir graužikų.
HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo sudariusi 2013 m. sausio 30 d. sutartį su V. M. individualia įmone ir 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (b. l. 123-126, 128-130). Atsakovės atstovas nepateikė teismui įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinsekcijos darbus, duomenų, jog yra pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų) buvimą gyvenamosiose patalpose ir virtuvėlėje. Teismas vertina, kad atsakovės atstovo pateiktos sutartys dėl dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos paslaugų teikimo ir atsiliepimo teiginys, kad šiomis paslaugomis Alytaus PN naudojosi pastoviai, pagal poreikį, nagrinėjamoje byloje nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie graužikų ir tarakonų buvimą jo naudotose patalpose.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose pagal nuteistųjų skundus dėl žalos atlyginimo, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN neįgyvendino HN 134:2015 20 punkto reikalavimų ir neužtikrino, kad pareiškėjo naudotose gyvenamosiose ir kitose patalpose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyti ne tik neteisėti valstybės institucijos veiksmai, bet ir tai, kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį.
Teismas, įvertinęs nustatytus kalinimo sąlygų pažeidimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pagrindo daryti išvadą, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, nėra. Tačiau įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes apie netinkamas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, pažeidimų trukmę, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas prašo neturtinę žalą atlyginti, priteisiant piniginių lėšų sumą.
Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT teisminėje praktikoje konstatuojama, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, daro išvadą, kad dėl byloje nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių, gilių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, šie neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.