Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, atstovui Modestui Kuodžiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvos Respublikoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei J. R. dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka. Byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dalyvauja uždaroji akcinė bendrovė „Mano būstas Neris“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dublike ieškovas pabrėžė, kad iš esmės byloje nėra ginčo, kad vandens pratekėjimas įvyko iš atsakovės buto, tačiau pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, jog ji nėra atsakinga už rankšluosčių džiovintuvo („gyvatuko“) priežiūrą, nes tai bendro naudojimo objektas, ieškovo įsitikinimu, pagrindo nėra, nes tai prieštarautų tiek tokio tipo bylose formuojamai Lietuvos Respublikos teismų praktikai (pvz., Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-847-565/2016), tiek galiojantiems teisės aktams, pagal kuriuos už bute esančių rankšluosčių džiovintuvų priežiūrą atsako to buto savininkas.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė ieškovo poziciją, išdėstytą ieškinyje ir dublike. Papildomai paaiškino, kad gyvatukas tenkina konkretaus buto savininko poreikius, uždarius gyvatuką tai neturėtų įtakos viso pastato eksploatacijai, namo sistemos veikimas nenukentėtų; žalos dydį sudaro apgadintų patalpų remontas ir elektros instaliacijos remontas; buvo užlietas draudėjos buto koridorius, dalis virtuvės, sulietos lubos ir sienos vonios ir tualeto pusėje, sulietas parketas, džiūvant pasirodė banga grindyse; 4 durys neužsidaro arba užsidaro tik stipriai stumiant, jos išbrinko; taip pat sulietas tamsusis kambarys, kuriame lubos ir sienos buvo dažytos, sulietos tualeto lubos ir sienos, o vonios kambaryje (dažytos sienos, dengtos plytelėmis) sulietos sienos, taip pat sulietas kambarys, plane pažymėtas 1-5 – sienos, dengtos dažomaisiais tapetais, dažytos lubos, šis kambarys draudėjos teigimu, nukentėjo labiausiai, taip pat nukentėjo kambarys, plane pažymėtas Nr. 6, sulietos sienos, dengtos dažomaisiais tapetais, dažytos lubos; įvykio vietoje ieškovo atstovas nebuvo; kaip žala buvo pašalinta, negali atsakyti; ar aiškintasi, kas įvykio metu administravo namą, negali atsakyti; remiasi Aprašo 1 priedu, 3 priedo 17 lentele, 33 punktu; ribos yra apibrėžtos iki gyvatuko; už tinkamą gyvatuko priežiūrą yra atsakinga atsakovė; jei gyvatukas buvo įmontuotas netinkamai arba įrenginys buvo brokuotas, atsakovė turi nurodyti atsakingą asmenį – kas montavo, iš ko pirko, jei atsakovė jo nekeitė, vadinasi atsakovė yra atsakinga už jo eksploatavimą; gyvatuko trūkio vietos, priežasčių, naudojimo laiko draudikas nenustatinėjo; atsakovė atsakydama į pretenziją nurodė, kad įvyko avarija, kurios metu vanduo nutekėjo iš vonioje esančio rankšluosčių džiovintuvo.

Ieškinys netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovo ir I. V.-Š. buvo sudaryta Gyventojų turto draudimo sutartis (Gyventojų turto draudimo liudijimas Nr. 300-0151943), kuria laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2039 m. lapkričio 15 d. nuo ugnies, gamtos jėgų, vandens, trečiųjų asmenų tyčinės veiklos, stiklo dužimo rizikų buvo apdraustas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad 2019 m. rugpjūčio 22 d. (ieškinyje klaidingai nurodyta įvykio data) virš draudėjos buto esančiame bute, t. y. bute (duomenys neskelbtini), trūko rankšluosčių džiovintuvas (gyvatukas), dėl ko ieškovo apdraustas butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo aplietas vandeniu. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1992 m. vasario 18 d. priklauso atsakovei. Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), įvykio metu buvo administruojamas uždarosios akcinės bendrovės „ADMI“, šiuo metu šį namą administruoja byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mano būstas Neris“. Dėl padarytos žalos (apgadinto apdrausto turto) ieškovas išmokėjo 2 657,32 Eur dydžio draudimo išmoką draudėjai. Dėl pačios žalos fakto, jos dydžio tarp šalių ginčo nekilo. Ieškovas siuntė atsakovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovė nesutiko juos atlyginti. Atsakovės įsitikinimu, jos bute esantis rankšluosčių džiovintuvas yra namo bendro naudojimo inžinerinė įranga, priklausanti visiems daugiabučio namo bendrasavininkams, todėl atsakomybė už šios įrangos padarytą žalą tenka visiems daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams proporcingai jų turimos nuosavybės teisės daliai. Ieškovas su tokia atsakovės pozicija nesutinka teigdamas, kad už bute esančių rankšluosčių džiovintuvų (gyvatukų) priežiūrą atsako to buto savininkas, t. y. atsakovė.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, paprastai būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai). Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 straipsnis), kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu, ieškovas, siekdamas civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, pagal pirmiau nurodytas CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje turi įrodyti, kad draudėjas patyrė žalą ir būtent tokio dydžio, kiek buvo išmokėta draudimo išmokos, taip pat tai, kad tai lėmė atsakovės veiksmai ar neveikimas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinį grindžia ne minėtomis teisės normomis, o CK 6.266 straipsniu, kuris reglamentuoja statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę. Todėl pirmiausia pasisakytina būtent dėl šios teisės normos taikymo galimybės nagrinėjamoje byloje.

Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatą žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.266 straipsnio 1 dalies normą, ne kartą pažymėta, kad ši norma nurodo griežtąją civilinę atsakomybę, t. y. atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatytini neteisėti statinio savininko (valdytojo) veiksmai ir jo kaltė. Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai žalą lemia pastato, kuris yra bendroji dalinė pastato savininkų (valdytojų) nuosavybė, o ne vieno iš bendraturčių asmeninė nuosavybė, defektas, tai ją turi atlyginti kaltas dėl žalos asmuo, remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246-6.249 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2009, 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634-248/2015, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-445-421/2017).

Pagal CK 4.82 straipsnio, reglamentuojančio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, 1 dalies nuostatą butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principo (CK 4.82 straipsnio 7 dalis). Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, kurio 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė (pastato bendrojo naudojimo objektai) yra: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, bendrojo naudojimo balkonai ir lodžijos, kitų balkonų ir lodžijų išorinės (fasado) konstrukcijos, išorinės durys, laiptinių laiptų konstrukcijos, išoriniai laiptai, nuožulnos, stogeliai); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir(ar) valdomas žemės sklypas. Taigi, pagal šį įstatymą rankšluosčių džiovintuvas neabejotinai yra bendroji dalinė daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybė, į ką pagrįstai apeliavo atsakovė. To byloje iš esmės neginčijo ir ieškovas.

Taigi, esant byloje nustatytai aplinkybei, kad ieškovo ieškinyje nurodytas vandens nutekėjimo į butą (duomenys neskelbtini), šaltinis yra ne atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto trūkumas, o namo (duomenys neskelbtini), bendrosios inžinerinės įrangos – rankšluosčių džiovintuvo, esančio atsakovei priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), trūkumas, kuris kaip namo bendrosios inžinerinės įrangos dalis priklauso visiems namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, CK 6.266 straipsnio taikymas ginčo teisiniams santykiams negalimas. Todėl ieškovui tenka įrodyti ne tik patį namo bendrosios inžinerinės įrangos – rankšluosčių džiovintuvo, esančio atsakovei priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), trūkumą (jo nesandarumą), bet ir įrodyti, kad jį lėmė atsakovės veiksmai ar neveikimas. Pažymėtina, kad, viena vertus, šių aplinkybių, ieškinį grįsdamas CK 6.266 straipsnio pagrindu, ieškovas apskritai neįrodinėjo. Kita vertus, bylos nagrinėjimo metu aiškinantis ieškovo atliktus veiksmus, administruojant žalą, nustatyta, kad ieškovas neapžiūrėjo ir dėl įvykio mažareikšmiškumo nesiekė apžiūrėti įvykio vietos, neužfiksavo rankšluosčių džiovintuvo bute (duomenys neskelbtini), po jo trūkimo, jo būklės, konkrečios vietos kur jis trūko, netyrė ir nevertino priežasčių, lėmusių jo nesandarumą. Atsakovės atstovas gi teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovė avarijos metu bute (duomenys neskelbtini), nebuvo, jokių jos bute esančio rankšluosčių džiovintuvo trūkumų iki avarijos nepastebėjo, rankšluosčių džiovintuvą po avarijos pakeitė, nes taip jai pasiūlė padaryti avarinės tarnybos darbuotojai. Taigi, nurodytos byloje nustatytos aplinkybės liudija, kad ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad rankšluosčių džiovintuvas bute (duomenys neskelbtini), trūko (buvo nesandarus) dėl konkrečių atsakovės veiksmų ar neveikimo. Kadangi atsakovės neteisėti veiksmai ar neveikimas yra viena iš būtinų sąlygų jos civilinei atsakomybei kilti, o šiai sąlygai nustatyti ir pagrįsti ieškovas jokių įrodymų į bylą nepateikė, ieškovo ieškinys netenkinamas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).

Pasisakydamas dėl ieškovo bylos nagrinėjimo teisme metu itin akcentuotų aplinkybių, kad nors rankšluosčių džiovintuvai daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose yra bendroji dalinė namo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybė, jie dėl savo specifikos yra valdomi iš esmės butų, kuriuose jie yra įrengti, savininkų, teismas pažymi, kad ši ieškovo nurodyta aplinkybė nagrinėjamu atveju nėra reikšminga.

Viena vertus, teismas nesutinka su ieškovu, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1-229 „Dėl pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašas įtvirtina ieškovo nurodytą nuostatą, kad atsakomybė už rankšluosčių džiovintuvų priežiūrą tenka butų, kuriuose jie yra, savininkams. Tokia nuostata nenurodyta nei Aprašo 1 lentelėje „Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos visuminės priežiūros (eksploatavimo) techniniai veiksmai“, nei 17 lentelėje „Šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatavimo minimalių apimčių darbų sąrašas ir periodiškumas“. Tai, kad Aprašo 17 lentelės 33 punkte kaip vienas iš šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatavimo minimalių apimčių darbų yra nurodytas bendrojo naudojimo karšto vandens tiekimo vamzdžių apžiūra iki atsišakojimo į patalpos vidaus tinklą arba pirmosios uždaromosios armatūros patalpoje pagal poreikį ir atlikus sąraše nurodytus darbus, bet ne rečiau kaip kartą per metus, nepatvirtina, kad rankšluosčių džiovintuvų valdymas yra buto, kuriame šis džiovintuvas yra, savininko žinioje. Tą patvirtina ir Aprašo 25 punktas, 4 lentelės 2 punktas (rankšluosčių džiovintuvas vadinamas vonios šildytuvu). Tą liudija ir šioje byloje iš atsakovės atstovo paaiškinimų, UAB „Naujoji pilaitė“ 2019 m. rugpjūčio 22 d. avarinės tarnybos darbų užsakymo Nr. 2019/58 nustatytos faktinės aplinkybės, kad trūkus rankšluosčių džiovintuvui bute (duomenys neskelbtini), avariją šalino ne pati atsakovė, o atitinkamos tarnybos, nes šie veiksmai įtakoja viso namo (duomenys neskelbtini), karšto vandens sistemą (be jos visos, nesančios atsakovės žinioje, laikino atjungimo avarijos šalinimas negalimas).

Kita vertus, byloje nustačius aplinkybę, kad bute (duomenys neskelbtini), trūkęs rankšluosčių džiovintuvas yra viso namo butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, aplinkybė, kas jį valdė (turėjo savo žinioje, galėjo daryti jam visokeriopą poveikį) netenka prasmės. Ši aplinkybė reikšminga taikant CK 6.266 straipsnį, pagal kurį savininkas gali išvengti atsakomybės įrodęs, jog jam priklausančio pastato, statinio, įrenginio ar kitokios konstrukcijos valdymą jis yra perdavęs kitam asmeniui. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju CK 6.266 straipsnis netaikytinas, o ieškovui siekiant žalos atlyginimo tenka įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų atsakovės neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Šių aplinkybių ieškovas byloje neįrodinėjo ir neįrodė.

Ieškovas šioje byloje taip pat rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-847-565/2016, kurioje teismas konstatavo, kad rankšluosčių džiovintuvas yra ypatingas pastato bendrojo naudojimo karšto vandens sistemos objektas, kadangi jis tenkina tik to buto, kuriame jis įrengtas, savininko poreikius, be to, džiovintuvu turi galimybę naudotis ir valdyti tik to buto, kuriame jis yra įrengtas, savininkas. Pažymėtina, kad šioje byloje teismo padarytos išvados neprieštarauja Vilniaus apygardos teismo nutartyje pateiktam rankšluosčių džiovintuvo kaip ypatingo pastato bendrojo naudojimo karšto vandens sistemos objekto vertinimui. Kita vertus, teismas sutinka su atsakovės atstovu, kad šioje byloje teismo nustatytų faktinių aplinkybių negalima vertinti kaip sutampančių su aplinkybėmis, nustatytomis minėtoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-847-565/2016. Mat pastarojoje byloje Vilniaus apygardos teismas konstatavo atsakovų kaip buto, kuriame sprogo rankšluosčių džiovintuvas, savininkų neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad atsakovai neužtikrino tinkamos rankšluosčių džiovintuvo priežiūros, laiku nepakeitė surūdijusio džiovintuvo kitu, dėl ko džiovintuvas sprogo. Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos.

Ieškovas, ieškinyje nieko nepasisakydamas apie atsakovės konkrečius neteisėtus veiksmus ar neveikimą, cituoja taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008. Būtent ieškovas nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įvyko lubų užpylimas, tai tikėtina, kad tai įvyko iš viršuje esančių patalpų. Netinkamas valdymas yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas tokiu būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, t. y. netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių eksploatavimas. Netinkamas naudojimas yra ir tinkamos, ir netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas tokiu būdu, kad daroma žala, pvz., vienkartinio vandens išpylimo ant grindų, užliejant žemiau esančias patalpas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų. Teismo vertinimu, ieškovas šiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kuriuos, be kita ko, cituoja selektyviai, remiasi nepagrįstai. Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčo nėra ne tik dėl to, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo aplietas iš buto (duomenys neskelbtini), bet ir dėl to, kad šio apliejimo šaltinis buvo ne netinkamas atsakovei priklausančio buto ar jame esančių jai priklausančių įrenginių valdymas ir/ar naudojimas, o kitas šaltinis – atsakovei priklausančiame bute esančio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objekto – rankšluosčių džiovintuvo trūkumas (jo nesandarumas), kurio priežastys ieškovo nėra susietos su kokiais nors atsakovės neteisėtais veiksmais ar neveikimu. 2008 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008 Lietuvos Aukščiausias Teismas būtent ir pabrėžė, kad buto užliejimo atveju išvada, jog už tai atsakingas virš aplieto buto esančio buto savininkas, gali būti padaryta tik nustačius, kad vanduo negalėjo patekti dėl kitų priežasčių. Turto sugadinimo atveju neteisėti atsakovo veiksmai, o ne kitos aplinkybės turi būti turto sugadinimo priežastis.

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 60 Eur žyminio mokesčio (63 Eur permokėto žyminio mokesčio ieškovui grąžinti 2020 m. gegužės 15 d. nutartimi), turėjo 0,86 Eur išlaidų už Nekilnojamojo turto registro išrašą. Kadangi ieškovo ieškinys atmestas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė patyrė 1 000 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidų už procesinių dokumentų rengimą, atstovavimą teisme. Kadangi šios atsakovės patirtos išlaidos yra pagrįstos įrodymais, o ieškovo ieškinys atmestas, jos priteistinos atsakovės naudai iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, sudaro 1,79 Eur ir neviršija minimalios valstybės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi išdėstytu ir remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teisėja

nutaria:

ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinio netenkinti.

Priteisti atsakovės J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 302912288, 1 000 Eur (vieną tūkstantį Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą pateikiant Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.