Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2005 m. gegužės 4 d. buvo laikomas buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjimas (dabar – Vilniaus PN) (toliau – ir Lukiškių TI-K) sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Kamerose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas, negu nustatyta teisės aktuose. Kameros buvo apstatytos baldais, todėl laisvo ploto jam teko dar mažiau. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kameroje Nr. 226 nebuvo radiatoriaus ir žiemą kameroje būdavo labai šalta ir drėgna. Kameroje langai gerai neužsidarydavo. Nors pareiškėjas prašė išduoti oro šildymo prietaisą, tačiau įkalinimo įstaigos administracija tokį atsisakė išduoti. Po remonto nebuvo įrengtos 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinis mazgas kamerose buvo atviras, nebuvo atitvertas nuo bendros kameros erdvės, taip pat buvo šalia kamerų durų, kuriose buvo įrengtas prižiūrėtojų stebėjimo langelis, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į privatumą. Todėl pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengta tualeto reikmenų spintelė (lentelė) ir oro šalinimo sistema. Pareiškėjas pasivaikščiojimų kiemelyje per dieną galėjo būti tik 1,5 val. Lauke esant blogam orui ir dėl to neišėjus pasivaikščioti, vėliau tą pačią dieną teisė pasivaikščioti nebebuvo suteikiama. Esant blogoms oro sąlygoms, lyjant kiemeliuose atsirasdavo balos, betoninis suoliukas buvo viduryje kiemo, dėl to per lietų nebuvo kur atsisėsti. Pareiškėjas beveik visą laiką praleido izoliuotas kameroje, jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti socialinėse programose. Per savaitę pareiškėjas už kameros ribų praleisdavo tik apie 5–6 val. Nors Lukiškių TI-K buvo nurodžiusi, kad jis lankydavo tam tikras programas, bet tai yra netiesa. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. po sporto salėje nebuvo išvestas nusiprausti po dušu. 2017 m. gruodžio 22 d. nebuvo renkama patalynė dėl jos išskalbimo. 2018 m. gruodžio 26 d. nebuvo dušo ir taip pat nebuvo renkama patalynės dėl jos išskalbimo. Vasarą, kad vykdavo dušų remontai, dvi savaites pareiškėjo nevesdavo praustis. 2018 m. spalio 10 d. dušo dozatoriuose nebuvo šampūno kūnui ir galvai prausti. Ir anksčiau, kai atvesdavo praustis į dušą, dozatoriai būdavo tušti, tad tekdavo prašyti pareigūnų pakviesti juos pripildyti, tačiau ne visada jie buvo pripildomi. Prausiantis duše arba vasarą, kai buvo karšta, kameros sanitariniame mazge, buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, nes jis buvo matomas pareigūnų. Duše pareiškėjas buvo matomas ir kito nuteistojo. Dušo patalpos buvo su pelėsiais. Įkalinimo įstaigoje nebuvo įrengti (arba neveikė) mygtukai pareigūnams iškviesti, nors pareiškėjas prašė įrenti iškvietimo mygtukus laisvės atėmimo įstaigos patalpose (pvz., kamerose, dušuose, sporto salėje, laisvalaikio kambaryje, pasivaikščiojimo kiemelyje). Taip pat pareigūnai 2018 m. lapkričio 17 d. nutraukė pareiškėjo pokalbį telefonu su draugu ir iš jo buvo paimtos jo turėtos 5 telefono kortelės, kurios buvo grąžintos tik 2019 m. vasario 15 d. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata ir jis patyrė neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti ieškinio senaties termino šioje byloje, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenustato jokio ieškinio senaties termino, šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti. Be to, pareiškėjo Lukiškių TI-K pareigūnai neinformavo, kad jo teisės yra pažeidžiamos, dėl to pareiškėjas nežinojo, kad gali kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių.