Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjo Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės BUAB ,,Aisytė“ ieškinį UAB ,,Simlina“ dėl skolos priteisimo, ir atsakovės apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-10-19 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovės 25 829,86 Eur skolą, 8 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atliekant UAB „Aisytė“ bankroto procedūras nustatytas atsakovės skolos faktas. Atsakovė ieškovės bankroto byloje pateikė prašymą dėl kreditinio reikalavimo patvirtinimo, jame nurodė, kad ieškovė atsakovei skolinga 30 897,56 Eur; minėtas skolos dydis nustatytas atlikus ieškovės ir atsakovės tarpusavio skolų suderinimą. Mano, kad atsakovė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą atliko neteisėtai, todėl nepagrįstai įskaitytą 25 829,86 Eur sumą privalo grąžinti. Įskaitymas atliktas nesilaikant įstatymo normų, be to, prieštarauja kitų ieškovės kreditorių interesams.Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad įskaitymas atliktas teisėtai, ginčo dėl šalių tarpusavio įsiskolinimų dydžio nekilo. Apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ieškovė buvo tinkamai informuota jai siųstais elektroniniais laiškais. Pažymėjo, kad susitarimo dėl prievolių įskaitymo metu ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla, todėl sudarant abiem šalims naudingą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovė nepažeidė kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų, nes veikė išimtinai bendrovės interesais, atitinkančiais įprastą verslo praktiką. Atliktas vienarūšių reikalavimų įskaitymas negali būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, juo nėra pažeistas teisės normose įtvirtintas imperatyvas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šilutės rajono apylinkės teismas 2016-10-19 sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino atsakovės parengtą 2014-09-22 Skolų sudengimo aktą Nr. 14/2 negaliojančiu. Priteisė iš atsakovės 25 829,86 Eur skolą, 8 procentų metines palūkanas už priteistą 25 829,86 Eur sumą nuo 2016-06-30 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 242 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei. Priteisė iš atsakovės 32,55 Eur bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą.Teismas konstatavo, kad buvus pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms ieškovės turtui, nei atsakovė, nei kiti asmenys patenkinti savo pretenzijų pagal prievoles, taip pat atlikti įskaitymų negalėjo, todėl atsakovės 2014-09-22 įskaitymo sandoriu, sudarytu galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, buvo pažeistas draudimas disponuoti ieškovei priklausančiu turtu ir turtinėmis teisėmis, buvo panaikinta ieškovės reikalavimo teisė atsakovei, tokiu būdu pažeistos kitų kreditorių teisės ir interesai patenkinti savo reikalavimus ir pažeistas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas dėl įsiteisėjusios teismo nutarties privalomumo, tai lemia ginčijamo sandorio neteisėtumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-10-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Teigia, kad: Teismas neteisingai nustatė priešpriešinių reikalavimo įskaitymo momentą, neatskleidė bylos esmės. Minėtas įskaitymas buvo atliktas 2014-05-02, nes šalys šia data sudarė dvišalę reikalavimų įskaitymo sutartį, o ne 2014-09-22. Teismas panaikino ne 2015-05-02 sutartimi atliktą įskaitymą, o skolų suderinimo aktą, todėl negalėjo priteisti iš atsakovės skolos. Teismo sprendimu yra pripažintas negaliojančiu 2014-09-22 skolų sudengimo aktas, o ne įskaitymas. Vadinasi, pats teismas pripažino, kad 2014-05-02 įskaitymas yra atliktas teisėtai ir pagrįstai. Suderinimo akto panaikinimas nedaro neteisėto 2014-05-02 atlikto priešpriešinio įskaitymo. Todėl nepanaikinęs 2014-05-02 atlikto įskaitymo teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovės prašomą skolą.Įskaitymas atliktas teisėtai, įskaitymo metu šalims nebuvo žinoma apie nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės turtui ir piniginėms lėšoms. Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. nustatyta, jog, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka ir kt. Todėl darytina išvada, kad įskaitymo galiojimui esminę reikšmę turi jo atlikimo momentas ir įskaitymas laikytinas negaliojančiu tik tokiu atveju, jeigu jis atliktas po bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579- 687/2015). Nagrinėjamu atveju tiek įskaitymas atliktas, tiek skolų suderinimo aktas pasirašytas iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą.Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybės, ar apie priimtą Klaipėdos apygardos teismo 2014-04-30 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių 2014-05-02 (pasirašant sutartį dėl įskaitymo) buvo žinoma atsakovei arba bent ieškovei. Atkreiptinas dėmesys, kad nutarties priėmimo diena – 2014-04-30 – buvo penktadienis, o susitarimas dėl įskaitymo pasirašytas iš karto po išeiginių – pirmadienį. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad šalims nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie tokios nutarties priėmimą, nes ji nebuvo įteikta. Jokių duomenų, kad nutartis buvo įteikta ieškovei, byloje nebuvo pateikta, o atsakovei ji ir neturėjo būti įteikta, taigi akivaizdu, kad jai iš viso ir negalėjo būti žinoma apie tokią nutartį.Ieškovės skola apeliantei susidarė anksčiau nei kitiems kreditoriams, tačiau bylą nagrinėjęs teismas net nevertino nei įsiskolinimo prigimties, nei susidarymo laikotarpio, kas buvo reikšminga sprendžiant klausimą dėl įskaitymo reikšmės kitų kreditorių interesams, todėl ir teismo argumentai, kad įskaitymas pažeidžia kitų kreditorių interesus, yra nepagrįstas.Nepagrįsti ir teismo argumentai dėl to, kad atlikdami įskaitymą ieškovės ir atsakovės atstovai buvo nesąžiningi, kadangi jų atstovus siejo giminystės ir bendradarbiavimo ryšiai. Pažymėtina, kad S. B. UAB „Aisytė“ direktoriumi buvo tik iki 2013-05-13, o įskaitymas atliktas tik 2014-05-02, kai šios bedrovės direktorius buvo visai kitas asmuo. Kad pastarąjį būtų sieję kokie nors santykiai su S. B. ar jo sutuoktine, ar dukra, kurios buvo atsakovės akcininkė ir direktorė, byloje pateikta nebuvo ir teismas tokių aplinkybių nenustatė.Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, juo su skundu nesutinka, prašo atmesti. Teigia, kad šalys nuo 2014-04-30 negalėjo susitarti bei pranešti dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, toks įskaitymas yra niekinis. Pažymi, kad atsakovė pareikšdama apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą žinojo apie ieškovės sunkią turtinę padėtį, keliamą bankroto bylą bei taikomus suvaržymus, todėl toks įskaitymas pažeidė ieškovės ir jos kreditorių interesus. Mano, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas faktiškai neįvyko.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje nustatyta, kad 2014-05-02 UAB „Aisytė“ sudarė dvišalę reikalavimų įskaitymo sutartį Nr. 01 dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ir 2014-09-22 surašė skolų sudengimo aktą Nr. 14/02, kuriame nurodyta, kad J. B. įmonė „SimLina“ (UAB „Simlina“) padarė 89 316,89 Lt dydžio vienašalių reikalavimų įskaitymą UAB „Aisytė“, kuri bendrovei „Simlina“ buvo skolinga 196 000 Lt. Po vienarūšių reikalavimų įskaitymo UAB „Aisytė“ liko skolinga bendrovei „Simlina“ 106 683,11 Lt sumą. Byloje nustatyta, kad UAB ,,Aisytė“ 2014-09-25 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla Nr. B2-1250-730/2014. Šioje bankroto byloje 2014-04-30 nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas UAB „Aisytė“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, piniginės lėšos ir turtinės teisės, esančias pas trečiuosius asmenis, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atlikti darbo užmokesčio mokėjimus bei privalomuosius mokėjimus valstybei (mokesčiai ir įmokos). Po ieškinio iškelti bankroto bylą ir laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo ,,Aisytė“ vadovas 2014-05-12 kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir šioje byloje 2014-06-13 buvo atsisakyta šiai įmonei iškelti bankroto bylą, todėl akivaizdu, jog UAB ,,Aisytė“ valdymo organams ir dalyviams buvo žinoma įmonės turtinė padėtis. Pareiškime iškelti restruktūrizavimo bylą UAB ,,Aisytė“ administracijos vadovas nurodo, jog įmonė turi laikinų finansinių sunkumų ir 2014-04-30 bendrovės akcininkai priėmė sprendimą patvirtinti restruktūrizavimo metmenis, kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Todėl šioje byloje įrodyta, jog tiek apeliantės nurodomo įskaitymo sutarties sudarymo metu – 2014-05-02 , tiek 2014-09-22 surašyto skolų sudengimo akto sudarymo metu UAB ,,Aisytė“ valdymo organams ir dalyviams buvo žinoma sunki įmonės turtinė padėtis, nes 2014-04-30 bendrovės akcininkai priėmė sprendimą patvirtinti restruktūrizavimo metmenis.Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad informacija, esanti bankroto byloje Nr. B2-165-720/2017, į Turto arešto aktų registrą išsiųsta 2014-05-02. Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 4 straipsnio 1 dalis).TAARĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad disponavimo teisės apribojimas – tai teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas. Tai reiškia, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, o jei tokie sudaromi, jie yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013). Laikinasis areštas reiškia, jog yra areštuojamas visas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2013). Šioje byloje įrodyta, jog nuo 2014-05-02 buvo areštuotas visas UAB ,,Aisytė“ turtas. Be to, restruktūrizavimo bylos iškėlimo faktu įrodyta, jog 2014-04-30 bendrovės akcininkai priėmė sprendimą patvirtinti restruktūrizavimo metmenis.Sprendžiant dėl normos imperatyvumo taikytini bendrieji teisės normų aiškinimo metodai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK1.5 straipsnio 4 dalis), įvertintini jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ši teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Akivaizdu, jog šios normos tikslas – uždrausti ar apriboti asmeniui, kurio tam tikram turtui taikytas areštas, galimybę tuo turtu disponuoti, siekiant užtikrinti turto arešto akte nurodytų tam tikrų konkrečių asmenų interesus arba viešąjį interesą. Taigi TAARĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatyta norma yra imperatyvi ir įpareigojanti teisinių santykių subjektus.Taigi faktiškai ginčijamo įskaitymo sudarymo metu buvo areštuoti visi UAB „ Aisytė“ priklausantys kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, įmonei priklausančios piniginės lėšos ir turtinės teisės, esančios pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė, pažeisdama imperatyviąsias TAARĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, neteisėtai įvykdė ginčo įskaitymą, t. y. sumažino atsakovei reikalavimo teisę į ieškovę ginčo suma, nes disponuoti šia teise jai buvo uždrausta. Akivaizdu, jog UAB ,,Simlina“ dėl šio įskaitymo įgijo pirmenybę prieš kitus kreditorius ir ieškovės skola jai buvo sumažinta iki 30 897,56 Eur (106 683,11 Lt). Akivaizdu, jog UAB ,,Aisytė“ lėšos – 25 829,86 Eur (89 185,35 Lt), t. y. jos reikalavimo teisė, buvo pas UAB ,,Simlina“|.Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas panaikino ne 2015-05-02 sutartimi atliktą įskaitymą, o skolų sudengimo aktą, todėl negalėjo priteisti iš atsakovės skolos. Teismo sprendimu yra pripažintas negaliojančiu 2014-09-22 skolų sudengimo aktas, o ne 2014-05-02 sutartis. Apeliantė nurodo, jog teismas pripažino, kad 2014-05-02 įskaitymas yra atliktas teisėtai ir pagrįstai, tačiau apeliantės nurodoma 2014-05-02 sutartis yra sudaryta dėl kitų sumų, t. y. pagal šią sutartį UAB ,,Aisytė“ liko skolinga J. B. įmonei ,,Simlina“ 30 699,72 Eur (106 000 Lt), o ši UAB ,,Aisytė“ – 8 7776,88 Eur (30 304, 82 Lt). Šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo 2014-09-22 skolų sudengimo akte nurodyta 25 867, 95 Eur (89 316,89 Lt) suma. Įvertinus pareikštą ieškinio dalį dėl 25 867,95 Eur priteisimo darytina išvada, jog šiai ieškinio daliai patenkinti pakako pripažinti niekiniu 2014-09-22 skolų sudengimo aktą, nes būtent ši ginčo suma jame buvo nurodyta. Ginčo suma priteista teisėtai kaip niekinio sandorio pasekmė.Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino ginčijamą aktą niekiniu dėl imperatyvių Turto arešto aktų registro normų bei CK 6.930-1 str., kuris įsigaliojo nuo 2013-10-01, pažeidimo, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, jog UAB ,,Aisytė“ bankroto byloje Nr. B2-165-720/2017 2015-05-29 nutartimi buvo patvirtintas UAB ,,Simlina“ 56 765,52 Eur (196 000 Lt) kreditinis reikalavimas, todėl panaikinus ginčijamą skolų sudengimo aktą UAB ,,Simlina“ grąžinta į padėtį, buvusią iki ginčijamo akto sudarymo. Ši nutartis yra įsiteisėjusi bankroto byloje, todėl ir šiuo pagrindu darytina išvada, jog skolų sudengimo aktas pripažintas negaliojančiu teisėtai. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apelianto nurodytais apeliacinio skundo motyvais (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-10-19 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.