Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Zigmo Kavaliausko, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, L. Š. paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant L. Š. bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Civilinis ieškinys tenkintas ir iš L. Š. nukentėjusiajam T. K. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš L. Š. valstybės naudai priteista 390 Eur nukentėjusiajam T. K. suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistosios L. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad L. Š. kaltė padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl L. Š. pripažinimo kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

5.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius L. Š. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistosios keltą versiją, neva ji nukentėjusiajam T. K. į veidą netrenkė, o kraujosruva nukentėjusiojo veide atsirado, kadangi pastarasis atsitrenkė į gėlių vazoną, ir priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo T. K., liudytojų V. B., R. Š. parodymais, kuriuos pagrįstai pripažino patikimais, bei kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad L. Š. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajai L. Š. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

5.3. Vieninteliai argumentai, kuriais nuteistoji neigia kaltę, yra tie patys, kuriais buvo remiamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog nukentėjusysis veidu trenkėsi į gėlių vazoną ir taip susižalojo, o liudytojos V. B. ir R. Š. ją (apeliantę) apkalba, be to, apeliuojant į paties nukentėjusiojo T. K. parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl L. Š. kaltės tyčia nukentėjusiajai padarius nežymų sveikatos sutrikdymą.

5.4. Apygardos teismo vertinimu, L. Š. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, t. y. tyčia trenkus mažamečiam nukentėjusiajai į veidą, padarant pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, įrodo: nukentėjusiojo T. K. parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur nukentėjusysis nurodė, jog jam L. Š. trenkė vieną kartą į kairę veido pusę už tai, kad jis numetė gėlės vazoną, viskas įvyko virtuvėje, kitų asmenų įvykio metu nebuvo, tėtis (I. K.) tuo metu buvo darbe, apie įvykį jis papasakojo R. Š. (1 t., b. l. 68–69); liudytojų R. Š., V. B., K. B. parodymai apylinkės teisme, iš kurių matyti, jog nukentėjusysis apie įvykį pirmiausia papasakojo liudytojai R. Š., nes pastaroji pamatė ant T. K. kairio skruosto mėlynę ir paklausė vaiko, kas nutiko, T. K. R. Š. paaiškino, jog jam trenkė L. Š. už sudaužytą gėlių vazoną; liudytojos V. B. ir K. B. taip pat patvirtino, jog matė mėlynę ant kairio T. K. veido pusės ir patvirtino, kad, T. K. žodžiais, smurtavimo priežastis buvo numestas/sudaužytas L. Š. gėlių vazonas (2 t., b. l. 66–69); eksperto L. J. paaiškinimai apylinkės teisme, jog jis T. K. nustatė veido kairės pusės poodinę kraujosruvą, kuri galėjo atsirasti ir nuo smūgio ranka, vaiko apžiūrą atliko gyvai, ne iš dokumentų (2 t., b. l. 76–77); specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog T. K. buvo padaryta veido kairės pusės poodinė kraujosruva, šis sužalojimas traktuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek griuviminės traumos metu (1 t., b. l. 111). Taigi, minėti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantė, neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusiajam į veidą trenkė būtent ji, L. Š., padarydama nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, kadangi versija apie atsitrenkimą į vazoną yra akivaizdžiai paneigiama minėtais asmenų parodymais, kuriais nėra jokio pagrindo netikėti.

5.5. Priešingai nei mano apeliantė, apylinkės teismas šioje byloje pagrįstai vadovavosi tik ta specialisto paaiškinimų dalimi, jog sužalojimas nukentėjusiajam galėjo atsirasti nuo smūgio ranka, ir nesivadovavo specialisto paaiškinimais, jog sužalojimas nukentėjusiajam galėjo atsirasti ir nuo kontakto su vazonu. Pastebėtina, kad specialisto/eksperto parodymai, specialisto išvados yra išvestiniai įrodymai, patvirtinantys pirminius įrodymus, šiuo atveju – nukentėjusiojo parodymus, todėl pagrindžiant nuosprendį ir darant išvadas dėl asmens kaltumo galima vadovautis tik tais išvestiniais įrodymais ar jų dalimi, kol išvestiniai parodymai ar jų dalis patvirtina pirminius įrodymus. Pažymėtina, jog byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtino tik tą specialisto išvados ir paaiškinimų dalį, jog nukentėjusiajam sužalojimas galėjo būti padarytas nuo smūgio ranka, todėl tik šia specialisto paaiškinimo dalimi, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis (įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai), teismas galėjo vadovautis. Versija apie susižalojimą vazonu buvo visiškai paneigta, jos nepatvirtina nė vienas byloje esantis patikimas įrodymas, todėl teismas ir neturėjo jokio teisinio pagrindo vadovautis specialisto paaiškinimų dalimi apie vaiko susižalojimą vazonu.

5.6. Nuteistoji mano ir teigia, kad ją nukentėjusysis T. K., liudytojos V. B. ir R. Š. apkalba, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad apeliantė galėtų būti apkalbama, tokių duomenų nepateikė ir pati L. Š. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teisme, nei apeliaciniame skunde. Pagrindo netikėti vienas kitą patvirtinančiais nukentėjusiojo bei liudytojų V. B., R. Š. parodymais apie įvykio aplinkybes, teismas neturi, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistosios iškelta versija, jog ji yra apkalbama ir yra nekalta dėl padarytos veikos, laikytina tik apeliantės gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pastebėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo parodymų patikimo, nes pastarojo intelektas žemas, jam sutrikusi kalba ar kad pastarasis galėjo būti primokytas apkalbėti apeliantę, yra visiškai paneigtos 2020 m. birželio 1–4 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padarytomis išvadomis apie T. K. (1 t., b. l. 134–140), kuriose vienareikšmiškai nurodoma, kad nukentėjusiojo žemas intelektas ir sutrikusi kalba tik apsunkina T. K. pasakojimą, tačiau tai T. K. netrukdo duoti teisingų parodymų apie faktines įvykio aplinkybes, T. K. nebuvo nustatyti jokie sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti labai konkrečių „kas kur ką darė“ faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymus, T. K. nebuvo nustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti ir painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi, nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei mąstymo ir atminties sutrikimų, dėl kurių T. K. negalėtų teisingai suvokti faktinių aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metu. Ekspertų nuomone, T. K. parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra realistiški, emocinės jo reakcijos yra adekvačios pasakojimo turiniui. Pastebėtina ir tai, jog ir pati L. Š. apylinkės teisme patvirtino, jog T. K. jai nemeluodavo (2 t., b. l. 71), kad vaikas nėra linkęs meluoti, patvirtino ir liudytojai I. K. bei E. Š. (2 t., b. l. 65, 66). Taigi, nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo T. K. duotų parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jog jam į veidą ranka trenkė L. Š. dėl numesto gėlių vazono, patikimumą.

5.7. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų E. Š. ir I. K. parodymais, kaip teisinančiais L. Š.. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas E. Š. apylinkės teisme parodė, jog įvykio metu pas L. Š. nebuvo ir įvykio nematė (2 t., b. l. 66), todėl E. Š. parodymai nei patvirtina, nei paneigia L. Š. kaltės, pagrindo jais vadovautis, kaip teisinančias L. Š., nėra. Pagrindo vadovautis I. K. parodymais taip pat nėra, kadangi nukentėjusysis T. K. nurodė, kad įvykio metu nieko daugiau, išskyrus jį patį ir L. Š., nebuvo, tėvas (I. K.) tuo metu buvo darbe (1 t., b. l. 68), taigi I. K. įvykio nematė, o siekdamas padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo motinai L. Š., apylinkės teisme davė neteisingus parodymus. I. K. parodymų neteisingumą patvirtina ir tai, jog jis (I. K.) apylinkės teisme teigė, kad T. K. dėl kontakto su vazonu buvo praskeltas dešinės pusės antakis (2 t., b. l. 65–66), nors iš byloje esančios specialisto išvados (1 t., b. l. 111) akivaizdžiai matyti, jog T. K. sužalojimas buvo padarytas kairėje, o ne dešinėje veido pusėje, joks antakis nebuvo praskeltas, o sužalojimas padarytas kairiajame skruostikaulyje. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog I. K. parodymai nepatikimi, todėl jais vadovautis nėra teisinio pagrindo.

5.8. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apeliantės padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistosios L. Š. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad L. Š. kaltei dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos patvirtinti duomenų pakanka ir jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

6. Apeliantė skundu prašo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliantės prašymas nepagrįstas.

6.1. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

6.2. Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016).

6.3. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti L. Š. padarytos nusikalstamos veikos mažareikšme ir L. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi: L. Š. padarytas nusikaltimas buvo nukreiptas į vieną labiausiai saugomų įstatymo vertybių – mažamečio vaiko sveikatą; padarytas nusikaltimas sukėlė T. K. nežymų sveikatos sutrikdymą; nusikaltimo pavojingumą didina tai, jog L. Š. mažamečiam vaikui smūgiavo į veidą, t. y. į gyvybiškai svarbią kūno sritį; apeliantė inkriminuojamą nusikaltimą padarė veikdama netiesiogine tyčia, savo kaltės viso proceso metu nepripažino, klaidino tiek pirmosios instancijos teismą, tiek apeliacinės instancijos teismą dėl tikrųjų įvykio aplinkybių; veika įvykdyta dėl mažareikšmės priežasties – numesto gėlių vazono. Taigi, šiuo atveju nei pagal objektyviuosius, nei pagal subjektyviuosius kriterijus sąlygų pripažinti L. Š. veiką mažareikšme (BK 37 straipsnis) nėra.

Dėl neturtinės žalos ir proceso išlaidų

7. Nuteistoji L. Š. apeliaciniu skundu nesutinka su priteista neturtine žala ir prašo civilinį ieškinį atmesti arba sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, motyvuojant tuo, kad civilinis ieškinys nepagrįstas objektyviais bylos duomenimis, teismas neatsižvelgė į visus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, tarp jų ir į mažas jos (nuteistosios) pajamas.

7.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad nukentėjusysis T. K. dėl L. Š. padarytos nusikalstamos veikos patyrė neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė šią žalą T. K. priteisti iš nuteistosios.

7.2. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko – atsakovo nepagrįstai pabloginta.

7.3. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros ir neturtinės žalos atlyginimo nepaversti antra – papildoma bausme. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiajam atsiradusias negatyvias pasekmes.

7.4. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl T. K. priteistino neturtinės žalos dydžio, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgė į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. į tai, kad dėl įvykdytos L. Š. tyčinės nusikalstamos veikos nukentėjusysis T. K. patyrė fizinį skausmą, verkė, jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, kurį laiką vaikas blogai miegojo, krūpčiojo, jautė stresą; į teismų praktikoje formuojamus priteistinos neturtinės žalos dydžius, kai asmeniui nežymiai sutrikdoma sveikata. Apygardos teismas, spręsdamas dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, įvertina ir buvusių L. Š. smurtinių veiksmų kiekį, pobūdį ir dislokaciją, priežastis (vienas tyčinis smūgis ranka mažamečiam vaikui į veido sritį dėl menkavertės priežasties), tai šiuo atveju didina veikos pavojingumą ir priteistinos neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas nuteistosios dėmesys, jog byloje esantys nukentėjusiojo T. K. ir jo motinos liudytojos K. B. parodymai, specialisto išvada dėl T. K. padaryto sveikatos sutrikdymo masto yra objektyvūs duomenys, pagrindžiantys byloje pareikšto civilinio ieškinio reikalavimo pagrįstumą, todėl nuteistoji neteisi, jog civilinis ieškinys nepagrįstas objektyviais duomenimis. Sutiktina su apeliante, kad kaltininko turtinė padėtis turi reikšmės sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, tačiau pastebėtina, jog tai savaime nėra aplinkybė, mažinanti priteistinos neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog L. Š. nustatytas 45 procentų darbingumo lygis, jos gaunamos pajamos yra mažos (1 t., b. l. 177, 181; 2 t., b. l. 97–98), taigi, sutiktina, kad L. Š. turtinė padėtis prasta. Vis dėlto, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio pirmiausia yra atsižvelgiama į nukentėjusiojo asmens teisėtus interesus, o ne išimtinai į kaltininko turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors L. Š. turtinė padėtis prasta, tai jai niekaip nesutrukdė įvykdyti smurtinės nusikalstamos veikos savo mažamečio anūko atžvilgiu, be to, mažametis nukentėjusysis apskritai neturi jokių savo pajamų, yra išlaikomas motinos, todėl nukentėjusiojo turtinė padėtis dar sunkesnė nei apeliantės. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai, kas anksčiau išdėstyta, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgdama į tai, kad L. Š. nusikaltimu kėsinosi į nukentėjusiojo fizinę sveikatą, daro išvadą, kad 500 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam T. K. yra proporcinga jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl civilinis ieškinys pagrįstai tenkintas, pagrindo mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį nėra.

8. Nuteistoji apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su priteistu proceso išlaidų dydžiu, susidariusiu dėl nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui suteiktos antrinės teisinės pagalbos.

8.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo (šiuo atveju – nukentėjusiojo atstovo advokato) nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-210/2014, Nr. 2K-155-511/2017).

8.2. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. baudžiamojoje byloje Nr. 1-01-1-46184-2019-8 buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, ją teikė advokatė Naina Lanzbergienė (1 t., b. l. 49–52), patikslinta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų patvirtina, jog valstybė patyrė 390 Eur išlaidų dėl nukentėjusiajam T. K. suteiktos antrinės teisinės pagalbos (2 t., b. l. 75). Apygardos teismo vertinimu, nors bylos apimtis nėra didelė, vis dėlto byla laikytina pakankamai sudėtinga, kadangi kaltininkė kaltės nepripažino, klaidino teismą ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl įvykio aplinkybių ir liudytojų patikimumo, byloje buvo nagrinėjamas ne tik kaltės, bet ir civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas, kaltinamosios interesus baudžiamojoje byloje taip pat gynė advokatas, nukentėjusiojo interesams atstovauti buvo būtinas profesionalus teisininkas, kadangi nukentėjusysis buvo mažametis, byla apylinkės teisme buvo išnagrinėta per 2 teismo posėdžius, nukentėjusiojo T. K. įgaliotoji atstovė advokatė N. Lanzbergienė procese buvo aktyvi. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai iš nuteistosios L. Š. nusprendė priteisti visą reikalaujamą sumą valstybei už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam, t. y. 390 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir įvertinus nuteistosios L. Š. sunkią turtinę padėtį, ši suma nelaikytina aiškiai per didele, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo mažinti priteistų išlaidų dydžio, susidariusio dėl nukentėjusiajam teiktos antrinės teisinės pagalbos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios L. Š. apeliacinį skundą atmesti.