- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-26
- Bylos Nr.
- 2A-1250-459/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-01021-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
- Ieškovas
- B. A.
- Atsakovas
- V. K.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. A. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. A. ieškinį atsakovei V. K. (P.) dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir žemės sklypą pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, K. Š..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė B. A. ieškiniu prašė pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).; žemės sklypą po namų valda, 0,1500 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,3100 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime; žemės sklypą, 0,3500 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Bendra pripažintino nuosavybės teise turto vertė 16 000 Eur.
2. Nurodė, kad 2016 m. gegužės 3 d. tarp atsakovės V. P. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, K. Š. įgalioto asmens V. Š. Palangos m. notarų kontoroje buvo sudaryta gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais ir žemės ūkio paskirties žemės sklypais pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal šią pirkimo–pardavimo sutartį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, K. Š. pardavė, o atsakovė V. P. nusipirko namų valdą, susidedančią iš gyvenamojo namo ir pagalbinių ūkio statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Ta pačia pirkimo–pardavimo sutartimi buvo nupirktas žemės sklypas po namų valda, 0,1500 ha, ir 0,3100 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) k., žemės sklypas 0,3500 ha, esantis (duomenys neskelbtini) k., ir 0,3900 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Už perkamą namų valdą su žemės ūkio paskirties žemės sklypais pardavėjui K. Š. iš viso buvo sumokėta 16 000 Eur. Minėta pirkimo–pardavimo sutartis dėl namų valdos su žemės sklypais įsigijimo įregistruota VĮ Registrų centre atsakovės V. P. vardu. Nurodė, kad dėl minėtos namų valdos su žemės sklypu, esančios (duomenys neskelbtini), derybas vedė tik ieškovė. 2016 m. vasario 6 d. su turto savininku ir pardavėju K. Š. buvo sudaryta preliminarioji sutartis, ieškovė sumokėjo 1 000 Eur avansą ir sutarė, kad pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta per tris mėnesius. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2016 m. gegužės 3 d. Už perkamus nekilnojamojo turto objektus turto pardavėjui K. Š. ieškovė sumokėjo 16 000 Eur. Mokėjo tiek grynaisiais pinigais, tiek pavedimu iš savo asmeninės sąskaitos banke. Atsakovė V. P. jokiomis piniginėmis lėšomis prie namų valdos ir žemės sklypų pirkimo neprisidėjo, nes ji jokių pinigų neturėjo. Tačiau sudarant namų valdos ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį ji nusprendė jį įforminti atsakovės V. P. vardu, kadangi tuo metu sunkiai sirgo, o dukra (atsakovė) ką tik buvo sulaukusi pilnametystės, norėjo, kad dukra neišvyktų į užsienį, ketino jos vardu nupirkti namų valdą, manydama, kad dukra čia apsigyvens, turės ką veikti ir neišvyks į užsienį. Tačiau dukra su draugu išvyko į (duomenys neskelbtini) ir su ja jokiomis ryšio priemonėmis beveik nebendrauja. Kai pavyksta pakalbėti apie namų valdą, nupirktą jos vardu, ji pareiškia, kad ši sodyba jai yra nereikalinga. Atsakovė visiškai nesirūpina nupirkta namų valda ir žeme. Ieškovė dar turi sūnų R., gim. (duomenys neskelbtini), kuris gyvena sodyboje, turi gyvulių ir ūkininkauja. Šiuo metu mano, kad namų valdos su žemės sklypu sandoris iš esmės turėjo būti įformintas ieškovės vardu, nes ji naudojasi žeme, čia gyvena, 2016 m. dėl sandorio derybas vedė ji, sudarė preliminariąją sutartį, sumokėjo savo asmenines lėšas už perkamą turtą. Sandoris atsakovės V. P. vardu buvo įformintas dėl jos suklydimo. Turtas, įsigytas už lėšas, kurios turto įgijėjui nepriklauso, negali būti laikomas pagrįstu ir sąžiningu turto įgijimu. Toks turto įgijimas laikytinas nepagrįstu praturtėjimu kito asmens sąskaita ir turtas turi būti perduotas tam asmeniui, kuris realiai tą turtą nusipirko, sumokėjo už perkamą turtą pinigus ir realiai tuo turtu disponuoja ir šiuo metu.
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ginčo turtas buvo įgytas iš bendrų ieškovės B. A. ir J. A. lėšų, pardavus jiems bendrai priklausiusį turtą, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti tik jai nuosavybės teisę į ginčo objektus yra nepagrįstas. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės teisės įgijimo būdai, tačiau ieškinyje ieškovė nenurodo, kokiu konkrečiu būdu ji siekia įgyti nuosavybės teisę, kai yra galiojanti ir nenuginčyta 2016 m. gegužės 3 d. pirkimo–padavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė ir įgijo nuosavybės teisę į šioje byloje ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Tačiau ieškovės pateikti motyvai dėl suklydimo sudarant sandorį neatitinka to paties straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų. Ieškovė tvirtina suklydusi, nes tikėjosi, kad atsakovė liks gyventi Lietuvoje, todėl šiuo atveju būtina vadovautis ir CK 1.90 straipsnio 5 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Toks sudarytas sandoris atitiko tuometinę ieškovės ir J. A. valią, todėl sandoris turėtų būti laikomas teisėtu ir galiojančiu. Taip pat nurodė, kad šios situacijos atveju nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas, kadangi atsakovė nuosavybės teisę įgijo 2016 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu. Neteisėto praturtėjimo institutas, kaip civilinių teisių gynybos būdas, yra taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai. Ieškovė pasisakydama dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo taip pat reikalauja taikyti vindikaciją. Teigia, kad reikalavimas taikyti vindikaciją yra visiškai nepagrįstas, kadangi atsakovė ginčo objektą valdo teisėtu pagrindu, t. y. yra teisėta vienintelė ginčo objekto savininkė, nuosavybę įgijusi pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir nuosavybės teisę išviešinusi, turtas yra registruotas VĮ Registrų centro NTR registre. Atsakovė yra teisėta nekilnojamojo turto savininkė, o vien ta aplinkybė, kad už įsigytą turtą mokėjo B. A., nepaneigia aplinkybės, kad toks sprendimas buvo priimtas laisva šalių valia.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 1 180 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai teismo motyvai:
4.1. Teismas pažymėjo, kad ne kartą buvo ieškovę įpareigojęs patikslinti ieškinio reikalavimus ir nurodyti tikslų ieškinio dalyką ir pagrindą, nurodant, kokio materialinio teisinio rezultato siekia ieškovė, tačiau tai nebuvo atlikta. Be to, byloje šalys ne kartą aptarė taikos sutarties sudarymo galimybes, tačiau bendro konsensuso šalims darant kompromisus byloje nepavyko suderinti.
4.2. Teismas pažymėjo, jog J. A. yra miręs (duomenys neskelbtini), todėl teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir J. A. vardu į ginčo objektus.
4.3. Teismas, ištyręs bylos medžiagą bei išklausęs šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, nenustatė sandorio suklydimo esminių požymių. Pažymėjo, kad pati ieškovė savo valia, niekieno neverčiama, nusprendė, kad ginčijamo nekilnojamojo turto sandorį sudarys ir jį pasirašys jos dukra atsakovė, siekė būtent tokių pasekmių – kad atsakovė nuosavybės teise įgytų nekilnojamojo turto Lietuvoje. Byloje nėra pateikta medicininių dokumentų, iš kurių būtų galima daryti prielaidą, kad ieškovės suklydimui būtų galėjusi daryti įtaką jos sveikatos būklė (iš dalies neveiksni, didelis neįgalumas, ar pan.). Dėl nurodytų aplinkybių teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ginčo atveju nebuvo suklydimo dėl sandorio esmės, o ieškovės valios pasikeitimą išimtinai lėmė vėlesni nesutarimai šeimoje, atsakovės gyvenimas užsienyje (duomenys neskelbtini), jos neprisidėjimas prie nekilnojamojo turto išlaikymo, priežiūros. Tačiau tokią ieškovės poziciją taip pat paneigia į bylą pateikti atsakovės, kaip ginčo objekto savininkės, įrodymai, kad ji 2019 metais sumokėjo už komunalines paslaugas (UAB „Tauragės vandenys“, vietinę rinkliavą, už elektrą). Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatė, jog būtent iš atsakovės priteista skola kreditorei UAB ,,Tauragės vandenys“ už vandens ir nuotekų sunaudojimą adresu (duomenys neskelbtini), todėl laikė, kad ilgą laiką ieškovė nemokėjo skolų, nors, kaip pati nurodo, gyvena minėtoje sodyboje ir ja naudojasi. Todėl toks ieškovės reikalavimas dėl sandorio sudarymo esant suklydimui negali būti pripažįstama aplinkybe, egzistavusia sandorio sudarymo metu. Teismas padarė išvadą, kad byloje ieškovė neįrodė buvus suklydimą dėl sandorio esmės. Būtent ieškovei dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).
4.4. Nurodė, kad ieškovė, be kita ko, ieškinio reikalavimą kvalifikuoja kaip vindikaciją. Tačiau tam, kad ieškovė įgytų teisę vindikuoti šį turtą iš atsakovės, reikia nustatyti, ar ieškovė daikto valdymo teisę prarado be savo valios, ar atsakovė daiktą valdo neteisėtai. Pažymėjo, kad vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Toks ieškinys yra susijęs su daikto išreikalavimu iš svetimo neteisėto valdymo, t. y. su siekiu gauti turtinės naudos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės ieškinys nėra vindikacinis. CK 4.95 straipsnis, nustatantis vindikacijos teisę, nukreipia į vienintelį tokių teisių subjektą – savininką, turintį nuosavybės teisę į ginčo daiktą. Kaip jau buvo byloje nustatyta, ieškovė nėra ginčo objektų savininkė, todėl ji neturi galimybės reikšti vindikacinio ieškinio, kuriame, be kita ko, įrodinėjamos daiktinės (nuosavybės) teisės į reikalaujamą turtą.
4.5. Atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė ieškiniu siekė, kad būtų pripažinta jos nuosavybės teisė į teisėtai atsakovės įgytus statinius bei žemės sklypus, kai šiuo metu yra galiojanti ir nenuginčyta 2016 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis (o nuosavybės teisių gynimo būdui parinkti yra reikšmingas nuosavybės teisės objektas (šiuo atveju tai yra nekilnojamasis daiktas – sodyba bei žemės sklypai), teismas padarė išvadą, kad ieškovė turi būti minėto nekilnojamojo turto savininkė. Byloje nustatyta, jog ginčo turtas nebuvo paimtas prievarta iš ieškovės, pati ieškovė pripažino, kad sandorį atsakovė pasirašė su ieškovės žinia ir esant jos valiai, todėl nėra neteisėto užvaldymo sąlygos. Be to, ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nepateikė teismui įrodymų, jog sandoris pasirašytas darant spaudimą ar esant suklydimui. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė yra vienintelė ir teisėta ginčo daiktų savininkė.
4.6. Atmetus ieškinį, panaikintinos Tauragės apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartimi ieškinio reikalavimams užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atsakovei iš ieškovės priteista 1 180 Eur atstovavimo išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Pagrindiniai skundo motyvai:
5.1. Nurodo, jog civilinė byla nebuvo nagrinėjama objektyviai ir visapusiškai, teismo procesas buvo šališkas, daugelis procesinių teismo sprendimų buvo nukreipta ne į greitą ir objektyvų bylos išnagrinėjimą, aiškiai buvo palaikoma atsakovės pusė. Tokias išvadas padarė dėl to, kai teismas nagrinėdamas ginčą neįstengė į teismo procesą pakviesti pačios atsakovės.
5.2. Teigia, jog 2020 m. liepos 23 d. prasidėjus teismo procesui ieškovė teismui pateikė taikos sutarties projektą, kuris buvo patobulintas ir sukonkretintas. Teismas ieškovės taikos sutarties projektą priėmė, pateikė susipažinti atsakovės atstovui. Atsakovės atstovas pareiškė, kad pataisytas taikos sutarties tekstas yra nepriimtinas. Jokios derybos dėl to, kad taikos sutarties tekstus būtų galima suderinti, nevyko, teismas nesiėmė tokios iniciatyvos ir tuo baigė civilinės bylos iš esmės nagrinėjimą, taip parodydamas savo šališkumą.
5.3. Nurodo, kad atsakovė neturėjo jokio tikslo, nebuvo išreikšta jos valia ginčo turtą įsigyti. Ji faktiškai atliko apeliantės kaip pirkėjos atstovės funkciją, tai yra atvykusi pas notarą pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį. Jeigu sandorio šalis neišreiškia savo valios įsigyti tam tikrą turtą ir neatlieka jokių veiksmų tam tikslui pasiekti, tai tokio sandorio teisėtumas yra abejotinas, jeigu ne niekinis (LR CK 1.64 straipsnis).
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
6.1. Nurodo, jog, nepaisant apeliantės reiškiamos kritikos atsakovės atžvilgiu, atsakovė siekė taikiai išspręsti susidariusią situaciją ir būtent ji, o ne apeliantė pasiūlė galimą ginčo sprendimo būdą, parengė taikos sutarties projektą, kuris buvo įteiktas apeliantei, nors pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 7 punktą preliminari taikos sutartis turėjo būti teikiama kartu su ieškiniu. 2020 m. vasario 27 d. taikos sutarties 5 punkte buvo numatyta, kad nuosavybės teisė į ginčo objektą bus perleista apeliantei tuomet, kai bus visiškai įvykdyta vykdomoji byla Nr. 184/19/00541. Nurodo, kad teismas negali priversti bylos šalių sudaryti taikos sutartį, jei šalys pačios nesusitaria. Bylos nagrinėjimo metu teismas ne kartą šalims aiškino taikos sutarties naudą ir primigtinai siūlė svarstyti taikos sutarties sąlygas. Taikos sutartis nebuvo sudaryta dėl pačios apeliantės veiksmų ir siekio išimtinai tik jai palankių taikos sutarties sąlygų.
6.2. Nurodo, kad apeliantės teiginiai dėl tariamo bylos vilkinimo nepagrįsti, kadangi bylos nagrinėjimas užtruko tik dėl pačios ieškovės procesinių veiksmų.
6.3. Nurodo, kad apeliantės teiginiai dėl proceso šališkumo nepagrįsti, nes įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs pareigos pripažinti asmens, kuris yra tinkamai atstovaujamas, dalyvavimo būtinu vien dėl to, kad kita šalis, vedina savo emocijų, siekia pažiūrėti atsakovei į akis. Atsakovė negalėjo dalyvauti procese dėl tuo metu buvusio komplikuoto nėštumo, pateikė tai patvirtinančias medicinines pažymas.
6.4. Nurodo, kad apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog apeliantei bylos nagrinėjimo metu buvo taikytas stacionarus gydymas ar 2016 m. sandorio sudarymo metu buvo sunki sveikatos būklė.
6.5. Nurodo, kad apeliantė savo skundą grindžia nauja teisės norma – CK 1.64 straipsniu, kuri nebuvo minima nei ieškinyje, nei teismo posėdžių metu, nors CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).
4. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
5. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė (ieškovė B. A.) yra atsakovės V. P.-K. mama. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini); žemės sklypas po namų valda, 0,1500 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 0,3100 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, 0,3500 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir 0,3900 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei V. P. pagal 2016 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-1595 (I t., b. l. 29–35). Byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisės pripažino į gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), įgytus atsakovės 2016 m. gegužės 3 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-1595, patvirtintą Palangos savivaldybės 1-ojo notaro biuro notarės A. B.. Ieškovė savo reikalavimą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo grindė tuo, kad sandoris sudarytas dėl suklydimo, ir teikdama vindikacinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Ieškovė nesutikdama su ginčijamu sprendimu pateikė apeliacinį skundą.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, nustatė, jog nenurodyti nei materialiųjų teisės normų, nei procesinių teisės normų pažeidimai, kurių pagrindu galėtų būti grindžiamas reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
8. Apeliantė nurodo, jog civilinė byla nebuvo nagrinėjama objektyviai ir visapusiškai, teismo procesas buvo šališkas, daugelis procesinių teismo sprendimų buvo nukreipta ne į greitą ir objektyvų bylos išnagrinėjimą, aiškiai buvo palaikoma atsakovės pusė. Tokias išvadas apeliantė padarė dėl to, kai teismas nagrinėdamas ginčą neįstengė į teismo procesą pakviesti pačios atsakovės.
9. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2017).
10. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo neparemti jokiomis pagrįstomis aplinkybėmis. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas (kuriuos apeliantė vertina kaip nepalankius jai, t. y. atsisakymas tenkinti prašymą pripažinti atsakovės dalyvavimą byloje būtinu) savaime negali būti vertinamas kaip teisėjos šališkumo įrodymas. Įvertinus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo spręsti, kad Tauragės apylinkės teismo teisėja elgėsi šališkai apeliantės atžvilgiu, vilkino bylos procesą ar buvo suinteresuota bylos baigtimi.
11. Apeliantė teigia, jog 2020 m. liepos 23 d. prasidėjus teismo procesui ieškovė teismui pateikė taikos sutarties projektą, kuris buvo patobulintas ir sukonkretintas. Teismas ieškovės taikos sutarties projektą priėmė, pateikė susipažinti atsakovės atstovui. Atsakovės atstovas pareiškė, kad pataisytas taikos sutarties tekstas yra nepriimtinas. Jokios derybos dėl to, kad taikos sutarties tekstus būtų galima suderinti, nevyko, teismas nesiėmė tokios iniciatyvos ir tuo baigė civilinės bylos iš esmės nagrinėjimą, taip parodydamas savo šališkumą.
12. Teisėjų kolegija tokius apeliantės teiginius atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Pažymėtina, kad teismas negali įpareigoti bylos šalių sudaryti taikos sutartį, jei šalys pačios neranda kompromiso, CPK nėra įtvirtina teismo pareiga priversti bylos šalis sudaryti taikos sutartį, teismui suteikta tik teisė siūlyti šalims taikos sudarymo galimybes. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu teismas ne kartą šalims aiškino taikos sutarties naudą ir primygtinai siūlė svarstyti taikos sutarties sąlygas. Atsakovė 2020 m. vasario 27 d. pateikė parengtą taikos sutartį ir prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo, apeliantė savo poziciją išreiškė tik 2020 m. liepos 23 d. teismo posėdžio metu, taigi akivaizdu, jog ieškovė pati delsė 5 mėnesius ir nesiekė kuo operatyviau užbaigti bylos nagrinėjimo ir sudaryti taikos sutarties, todėl pagrindo teigti, jog bylos šalių nesugebėjimui susitarti taikiai turi įtakos pirmosios instancijos teismo šališkumas, nėra.
13. Apeliantė savo skunde taip pat nurodo, kad atsakovė neturėjo jokio tikslo / nebuvo išreikšta jos valia ginčo turtą įsigyti. Ji faktiškai atliko apeliantės kaip pirkėjos atstovės funkciją, tai yra atvykusi pas notarą pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį. Jeigu sandorio šalis neišreiškia savo valios įsigyti tam tikrą turtą ir neatlieka jokių veiksmų tam tikslui pasiekti, tai tokio sandorio teisėtumas yra abejotinas, jeigu ne niekinis (LR CK 1.64 straipsnis).
14. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis ir šalių procesinius dokumentus, negali sutikti su tokiais apeliantės argumentais, kadangi jie yra prieštaringi, nepagrįsti ir nebuvo reiškiami pirmosios instancijos teisme.
15. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas patikrinamas pagal byloje buvusius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, t. y. tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
16. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Toks skundas negali būti grindžiamas ir aplinkybėmis, kurios apeliantės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
17. Taigi esminio bylos nagrinėjimo teisme procesas vyksta pirmosios instancijos teisme ir būtent toje instancijoje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti juo principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi be išimties šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Tuo tarpu apeliacinis procesas nėra skirtas kurio nors klausimo pakartotiniam išnagrinėjimui ar juo labiau naujų reikalavimų kėlimui, patikslinimui ir nagrinėjimui, jis, kaip minėta, skirtas pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti.
18. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde apeliantės įvardijamos visiškai naujos, pirmosios instancijos teisme netirtos ir nevertintos aplinkybės, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos, kadangi apeliantė šiomis aplinkybėmis, kaip faktiniu savo reikalavimų ir atsikirtimų į ieškinį pagrindu, pirmosios instancijos teisme nesirėmė (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
19. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
21. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
22. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
23. Atsakovė pateikė įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas –2020 m. rugsėjo 22 d. sąskaita Nr. 59/2020 ir 2020 m. rugsėjo 24 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad apeliantė apeliacinės instancijos teisme patyrė 375 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 375 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės B. A. atsakovei V. K. (P.) 375 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.