- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-17
- Bylos Nr.
- 2S-527-324/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19447-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Gudynienė
- Suinteresuotas asmuo
- akcinė bendrovė DNB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, D. P.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 140.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal D. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-23670-615/2013 pagal D. R. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė DNB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, D. P.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
D. R. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašymas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi nepriėmė nagrinėti D. R. pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo. Nustatė, kad Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-459-311/2013, kurioje D. R. yra kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 137 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Padarė išvadą, kad D. R. pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimas nagrinėti prieštarautų Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytam reikalavimui, nes nėra galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje, kurioje sprendžiamas ne tiktai D. R. pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimas, bet ir kaltinamojo D. R. kaltės baudžiamosios teisės prasme klausimas, nuo kurio išsprendimo gali tiesiogiai priklausyti pareiškėjo nemokumą nulėmusių veiksmų sąžiningumo civilinės teisės prasme įvertinimas. Konstatavo, kad pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo D. R. nenurodė Kauno teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus kaip kreditorių, pareiškusių jam civilinius ieškinius. Padarė išvadą, kad D. R., slėpdamas nuo teismo fizinio asmens bankroto bylos teisingam nagrinėjimui ir išsprendimui itin reikšmingus duomenis, pasielgė nesąžiningai. Sprendė, kad D. R. nesilaikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, nes nepateikė duomenų, jog ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu pranešė Kauno teritorinei ligonių kasai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu D. R. nurodo, jog nutartis neteisėta ir nepagrįsta.
Netinkamai taikytos materialinės teisės normos, apibrėžiančios civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje iki šiol nėra priimtas procesinis sprendimas, kuris galėtų būti laikomas pakankamu pagrindu tvirtinti, jog civilinius ieškinius pareiškę asmenys šiuo metu turi neginčijamą teisę reikalauti iš pareiškėjo įvykdyti prievoles. Dėl to baudžiamojoje byloje civilinius ieškinius pareiškę asmenys nepagrįstai pripažinti kreditoriais. Nesant nustatytam ir pripažintam reikalavimo pagrindui, D. R. negalėjo/neprivalėjo teismui nurodyti, jog Kauno teritorinė ligonių kasa ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius yra jo kreditoriai. Atvirkščiai, šių institucijų, kaip kreditorių, nurodymas būtų sudaręs sąlygas daryti prielaidas apie nesąžiningą nemokumo būsenos sukūrimą, kuri pasireikštų didesnio atotrūkio tarp realiai turimo turto ir pajamų bei formaliai padidintų (nesančių) įsipareigojimų atvaizdavimu.
Nepagrįstai apelianto procesinė padėtis baudžiamojoje byloje pripažinta pagrindu laikyti jo veiksmus nesąžiningais CK nustatyta tvarka. Teismo išvada, jog D. R. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas patvirtina jo nesąžiningumą ir kaltę, todėl jo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti priimtas, turėtų būti vertinama kaip žmogaus teisių ir LR Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Faktas, kad apeliantas yra teisiamas už neatsargaus nusikaltimo padarymą (BK 137 str. 1 d.), suponuoja išvadą, jog jis neatliko veiksmų, kurie CK 6.67 straipsnio prasme yra pripažįstami nesąžiningais ir paprastai atliekami tyčia, veikiant aktyviai, sąmoningai, apsimestinai ir pan. Net pripažinus apeliantą kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tai nesudarytų pagrindo atsisakyti jo atžvilgiu iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nes nurodytas nusikaltimas nėra įtrauktas į Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytą sąrašą.
Šalies argumentai
Nevertinta, kad D. R. teismui pateiktame pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, jog jo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00658-11. Taigi D. R. elgėsi sąžiningai, nenuslėpė šios aplinkybės ir nurodė visą jam žinomą informaciją, susijusią su atliekamu ikiteisminiu tyrimu. Naujų kreditorių atsiradimas bankroto procedūros metu gali keisti finansinių įsipareigojimų dydį ir struktūrą, tačiau šie klausimai (kreditorių sąrašo, plano tvirtinimas ir su jais susiję pakeitimai) sprendžiami jau iškėlus fizinio asmens bankroto bylą, o ne pareiškimo priėmimo teisme stadijoje.
Nevertinta, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybes dėl D. R. tariamo nesąžiningumo ir neteisingos informacijos apie įsipareigojimus pateikimo nesudaro pagrindo atsisakyti priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies nuostatos taikytinos tik bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimo iš esmės metu, todėl nebuvo pagrindo remtis šia teisės norma ir atsisakyti priimti D. R. pareiškimą. Nepagrįstai vadovautasi ir Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kadangi bankroto bylos nutraukimas galimas tik ją iškėlus. Be to, CPK 137 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti ieškinį, tačiau teismo preziumuotos aplinkybės dėl D. R. tariamo nesąžiningumo ir neteisingos informacijos apie įsipareigojimus pateikimą nėra įstatyme numatytas savarankiškas pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Prašo panaikinti nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į atskirąjį skundą suinteresuoti asmenys AB DNB bankas, UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo nutarties nekeisti.
AB DNB bankas nurodo, kad D. R. neturėtų būti iškelta bankroto byla, kadangi jis negali būti laikomas sąžiningu Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatų prasme. D. R. nesiekia sąžiningai vykdyti skolinių įsipareigojimų savo kreditoriams, priešingai – net pateikdamas pareiškimą nenurodė svarbių bylai aplinkybių.
UAB „Būsto paskolų draudimas“ nurodo, kad, esant abejonėms dėl fizinio asmens sąžiningumo, pagrįstai atsisakyta priimti D. R. pareiškimą. Apeliantui nėra užkertamas kelias ateityje kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo – jis tą galės padaryti išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Informacija, susijusi su baudžiamąja byla, kurioje apeliantas yra kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 137 straipsnio 1 dalyje, padarymu, yra svarbi vertinant pareiškėjo sąžiningumą, todėl apeliantas ją privalėjo nurodyti pareiškime. Apeliantas neinformuodamas Kauno teritorines ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus, elgėsi nesąžiningai, todėl pagrįstai atsisakyta priimti jo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kai pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas nepriėmė nagrinėti D. R. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, motyvuodamas tuo, kad pareiškimo priėmimas prieštarautų Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytam reikalavimui. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad fizinio asmens sąžiningumą ir kitas bankroto bylos iškėlimui svarbias aplinkybes teismas vertina pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo iš esmės metu, o ne sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą. Dėl to pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo remtis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies norma ir ja vadovaujantis atsisakyti priimti D. R. pareiškimą. Ar yra Fizinių asmenų bankroto įstatyme įtvirtinti pagrindai iškelti D. R. bankroto bylą, pirmosios instancijos teismas galėjo nuspręsti, tik priėmęs pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, o ne nagrinėti šį klausimą pareiškimo priėmimo stadijoje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti D. R. pareiškimą remiantis aplinkybėmis, kurios gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bankroto bylos iškėlimo klausimą iš esmės, vertintinas kaip netinkamas pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymas.
Vadovaujantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo, kurio būklė atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad D. R. nuslėpė esant du kreditorius, kurie yra pareiškę jam civilinius ieškinius, todėl pasielgė nesąžiningai, be to, neįvykdė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo ir neinformavo šių kreditorių apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia apylinkės teismo išvada. Kreditoriaus sąvoką apibrėžia Fizinių asmenų bankroto įstatymo 3 straipsnis, kuriame nurodyta, kad fizinio asmens kreditoriumi laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę reikalauti iš fizinio asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Toks įstatyminis reguliavimas leidžia spręsti, jog tam, kad asmenį būtų galima pripažinti fizinio asmens kreditoriumi Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme, kurį privalu informuoti apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, jo reikalavimo teisė turi būti egzistuojanti ir vykdytina ne mažiau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pateikimo teismui. Apeliacine tvarka vertinamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-459-311/2013 (1-13-311/2014), kurioje D. R. yra kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 137 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Šioje baudžiamojoje byloje Kauno teritorinė ligonių kasa ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius yra pareiškę D. R. civilinius ieškinius. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad baudžiamoji byla Nr. 1-459-311/2013 (1-13-311/2014) nėra išnagrinėta, Kauno teritorinė ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškiniai nėra patenkinti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su D. R. atskirojo skundo argumentu, jog, paduodant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, Kauno teritorinė ligonių kasa ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius nebuvo D. R. kreditorės, neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, todėl D. R. neturėjo įstatyminės pareigos jų įtraukti į kreditorių sąrašą ir informuoti apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl apeliacine tvarka patikrinta nutartis panaikintina, o D. R. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 338 str., 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į priimamą procesinį sprendimą, nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes jie tampa neaktualūs.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.