Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Trumpulienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų ieškovo L. R. ir atsakovės I. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. R. patikslintą ieškinį atsakovei I. K. dėl dalies statinių bendrojoje nuosavybėje nustatymo ir atsakovės I. K. patikslintą priešieškinį dėl pareiškimo apie atsisakymą nuo palikimo pripažinimo negaliojančiu bei termino palikimui priimti atnaujinimo, trečiasis asmuo Violeta Bagdanskienė (notarė).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.3. (duomenys neskelbtini) mirė A. R. Ji buvo sudariusi 2008 m. liepos 10 d. testamentą, notarinio reg. Nr. G-3036 (toliau – Testamentas). Testamente ji po savo mirties testamentiniams įpėdiniams – ieškovui ir atsakovei – paskirstė visos apimties Statinius. Tačiau santuokos metu įgyti Statiniai po tėvo ir motinos ištuokos liko nepadalinti. Atsakovė nesutinka, kad būtų nustatyta V. R. priklausiusi Statinių dalis ir nori, kad Statiniai visa apimtimi būtų paveldimi pagal Testamentą, lyg tai būtų buvę tik A. R. nuosavybė.

1.4. Ieškovas 2023 m. sausio 23 d. gavo A. R. paveldėjimo bylą vedančios notarės Violetos Bagdanskienės 2023 m. sausio 16 d. pranešimą Nr. 8, kuriuo ji informavo ieškovą, kad jis turi teisę kreiptis į teismą dėl V. R. dalies Statinių bendrojoje nuosavybėje nustatymo. Notarė nurodė, kad, jei ieškovas per 1 mėnesį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateiks įrodymo, kad kreipėsi į teismą, ji išduos A. R. įpėdiniams (ieškovui ir atsakovei) paveldėjimo teisės liudijimus pagal Testamentą į visos apimties Statinius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9.2. Sprendimas yra be motyvų ir (ar) nepakankamai motyvuotas, kas neteisėtai ir nepagrįstai varžo ieškovo teisę į apeliaciją. Teismas nepasisakė dėl ieškinio esmės.

9.5. Tėvas iki pat mirties galėjo netrukdomai įgyvendinti savo nuosavybės teises į Statinius, kad šias savo teises įgyvendino, taigi – ir kad jos nebuvo pažeistos bei todėl tėvui iki pat mirties nebuvo prasidėjęs ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl Statinių padalijimo reikšti.

9.6. Pareiga įrodyti, kad motina, tėvui dar gyvam esant, neigė ir pažeidė jo nuosavybės teises į Statinius, tenka tokius teiginius teigiančiai atsakovei, tačiau ji nepateikė į bylą jokių įrodymų, tokiems savo teiginiams patvirtinti. Vien tai, kad tėvas ir po ištuokos iki pat savo mirties gyveno Statiniuose patvirtina, kad motina nepažeidė jo teisių į Statinius.

9.8. Nuosavybės teisių į žemės sklypą įgijimas motinos vardu negali pakeisti nuosavybės teisių į Statinius. Po ištuokos Statiniai kaip buvo šalių tėvų bendroji dalinė nuosavybė, tokia ir liko po žemės sklypo įgijimo tik motinos vardu.

9.10. Atsisakyti palikimo negalima dalinai arba su sąlyga ar išlygomis, todėl atsakovė ieškovo naudai yra atsisakiusi viso tėvo palikimo, įskaitant ir visos tėvui priklausiusios Statinių dalies.

9.11. Ieškovas neturėjo pareigos kreiptis dėl paveldėjimo teisių liudijimo išdavimo į paveldėtas tėvo Statinių dalis, nes ieškovas palikimą faktiškai priėmė. Kol motina buvo gyva, ji netrukdė ieškovui įgyvendinti paveldėtų nuosavybės teisių į Statinius. Motinai mirus, atsakovė ėmėsi veiksmų, kuriais pažeidžiamos ieškovo teisės. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai ieškovo teisių pažeidimą sutapatino su data, kada ieškovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į tėvo palikimą sudariusį kilnojamąjį turtą ir sureikšmino tai, kad ieškovas kurį laiką nesikreipė dėl paveldėjimo teisės liudijimo į Tėvui priklausiusias Statinių dalis išdavimo.

9.12. Apie tai, kad motina Testamentu ieškovui ir atsakovei paskirstė visus Statinius, lyg jie visa apimtimi nuosavybės teise priklausytų tik motinai, ieškovas pirmą kartą sužinojo tik po motinos mirties ((duomenys neskelbtini)), kai buvo paskelbtas jos Testamentas. Nuo to laiko, kai ieškovas sužinojo apie pažeistas savo teises, iki pradinio ieškinio byloje pareiškimo ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

10.4. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu, ieškovas priimdamas palikimą po V. R. mirties, aiškiai žinojo kokį turtą paveldi ir kad į paveldėto turto sąrašą nėra įtraukti Statiniai. Terminas tokios teisės gynimui prasidėjo nuo 2001 m. gegužės 22 d. (kai ieškovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas) ir ieškovas tai žinojo bei suvokė.

11.2. Atsakovė priešieškiniu siekė apsiginti nuo ieškovo ieškinio, t. y. tenkinus ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį, ginčo šalių paveldimos nekilnojamojo turto dalys būtų buvusios lygios. Atsakovė priešieškiniu ginčijo 2001 m. kovo 3 d. atsisakymą tik tiek, kiek tai buvo susiję su ieškovo ieškinio patenkinimu.

11.3. Atsakovė nesiekė įgyti nuosavybės teisių į turtą, kuris liko po V. R. mirties, nes šios bylos nagrinėjimo metu jis net nebuvo išlikęs. Tai reiškia, jog atmetus ieškovo ieškinį, tačiau tenkinus atsakovės priešieškinį, nebūtų turto, kurio dalį atsakovė galėtų paveldėti.

11.4. Sprendimu atmetus patikslintą ieškinį ir patikslintą priešieškinį, tokiu būdu atsakovei tenkanti paveldimo pagal testamentą nekilnojamojo turto dalis nesikeičia, t. y. ieškovo ir atsakovės paveldimo turto proporcijos lieka lygios. Tai reiškia, jog sprendimas priimtas atsakovės naudai, nepaisant to, jog jos patikslintas priešieškinis buvo atmestas, todėl atsakovei iš ieškovo priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

12.1. Atsakovės priešieškinio rezoliucinėje dalyje jo dalykas (reikalavimai) yra suformuluoti kaip besąlyginiai, t. y. atsakovė prašė juos tenkinti bet kuriuo atveju. Priešieškinio dėstomojoje dalyje atsakovė taip pat nenurodė jokių sąlygų, kurioms esant priešieškinio reikalavimus prašė tenkinti, o kurioms esant – netenkinti.

12.2. Reikšti sąlyginius reikalavimus, kuriuos būtų prašoma tenkinti vienomis aplinkybėmis ir atmesti kitomis aplinkybėmis, yra draudžiama.

12.3. Priešieškinio pareiškimas nulėmė tai, kad juo buvo išplėstos bylos nagrinėjimo ribos ir ieškovui byloje teko gintis nuo jo, kas nulėmė atitinkamų ieškovo bylinėjimosi išlaidų susidarymą.

12.4. Atsakovė prieš reikšdama priešieškinį privalėjo įsivertinti, pageidauja ar nepageidauja jį reikšti, o jį pareiškusi privalo prisiimti to sukeltus teisinius padarinius, įskaitant ir priešieškinio pareiškimo nulemtą bylinėjimosi išlaidų susidarymą.

12.5. Atsižvelgiant į tai, jog byla nėra sudėtinga, atsakovės pirmosios instancijos teisme patirta net 7 090,59 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra neproporcingai didelė ir viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius.

12.6. Advokatų profesinės bendrijos surašytos pažymos nepatvirtina, jog atsakovė atitinkamas išlaidas apmokėjo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

13. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškovo patikslintas ieškinys ir atsakovės patikslintas priešieškinis atmesti, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

16. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad:

16.1. (duomenys neskelbtini) V. R. ir A. R. – šalių tėvas ir motina – sudarė santuoką (el. b. 1 t., b. l. 11).

16.2. 1964 m. gruodžio 16 d. Kauno Miesto Darbo Žmonių Deputatų Tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 662 „Dėl kai kurių savavalinių statybų įteisinimo“ nusprendė šalių motinai skirti 600 kv. m žemės sklypą, įteisinant savavališką statybą ir įpareigojo rekonstruoti gyvenamąjį namą. 1966 m. rugpjūčio 2 d. tarp Kauno miesto Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto Statybos ir Architektūros reikalų skyriaus ir šalių motinos buvo pasirašyta sutartis dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualaus gyvenamojo namo statybai nuosavybės teise. Šios sutarties pagrindu A. R. neterminuotam laikui buvo skirtas žemės sklypas, įteisinant savavališką gyvenamojo namo ir ūkinių statinių statybą (el. b. 1 t., b. l. 62–66)

16.3. 1981 m. rugpjūčio 10 d. pastatytas gyvenamasis namas buvo inventorizuotas ir buvo surašytas gyvenamojo namo priėmimo aktas, kurio pagrindu komisija nutarė pripažinti A. R. gyvenamąjį namą tinkamu naudoti. 1981 m. spalio 23 d. Požėlos rajono LDT vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 324 Statiniai įregistruoti nuosavybės teise šalių motinos vardu (el. b. 1 t., b. l. 6, 68–69).

16.4. (duomenys neskelbtini) ieškinio pareiškimu dėl santuokos nutraukimo šalių motina kreipėsi į Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismą, prašydama nutraukti V. R. ir A. R. (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką. (duomenys neskelbtini) Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismas sprendimu nutraukė santuoką. (duomenys neskelbtini) ginčo šalių tėvų ištuoka buvo įregistruota Kauno miesto metrikacijos skyriuje ir laikoma nutraukta nuo (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t., b. l. 70–72).

16.5. 1999 m. lapkričio 30 d. tarp Kauno apskrities viršininko ir šalių motinos buvo pasirašyta sutartis dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo privačios nuosavybės teise Nr. P19/99-1203, kurios pagrindu A. R. nusipirko 906 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį po Statiniais (el. b. 1 t., b. l. 73–74).

16.6. (duomenys neskelbtini) mirė ginčo šalių tėvas. 2001 m. kovo 13 d. pareiškimu atsakovė atsisakė nuo jai pagal įstatymą priklausančios palikimo, t. y. automobilio, priekabos, piniginio indėlio, dalies. 2001 m. gegužės 22 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu po tėvo mirties ieškovas paveldėjo palikėjo turtą, t. y. automobilį, priekabą, piniginį indėlį (el. b. 1 t., b. l. 8, 12–13).

16.7. (duomenys neskelbtini) mirė ginčo šalių motina. Ji savo turtą padalino ieškovui ir atsakovei 2008 m. liepos 10 d. testamentu taip: i) žemės sklypą ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis po ½ dalį; ii) 0,34 dalį gyvenamojo namo su dalimis priklausinių (tvora, kiemo aikštelė, kanalizacijos šulinys) ir visą ūkinį pastatą – atsakovei; 0,66 dalį gyvenamojo namo su dalimis priklausinių (tvora, kiemo aikštelė, kanalizacijos šulinys) – ieškovui. Testamente taip pat nurodyta turto naudojimosi tvarka (el. b. 1 t., b. l. 14–16).

17. Ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė nustatyti, jog šalių tėvui priklauso ½ dalis Statinių. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė taikyti ieškinio senatį ir jį atmesti. Atsakovė taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu atsakovės 2001 m. kovo 13 d. pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo. Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas prašė taikyti priešieškiniui senatį ir jį atmesti. Taigi, tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar po ginčo šalių tėvų ištuokos nepadalintas turtas (Statiniai) priklausė abiem tėvams po ½ dalį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė praleido 10 m. ieškinio (priešieškinio) senaties terminą, todėl šalių reikalavimus atmetė, bylinėjimosi išlaidų neskirstė. Teismas sprendė, jog šalių tėvai buvo sudarę žodinį susitarimą, kuriuo pasidalino santuokoje įgytą turtą. Tuo tarpu ieškovas nuo paveldėjimo liudijimo išdavimo (2001 m. gegužės 22 d.) niekur nesikreipė dėl tėvo turto dalies nustatymo, todėl praleido įstatyme nustatytą terminą. Dėl priešieškinio reikalavimų teismas nurodė, jog atsakovė reikalavimą dėl pareiškimo atsisakyti priimti palikimą pripažinimo negaliojančiu taip pat pareiškė praėjus daugiau kaip 20 metų nuo 2001 m. kovo 13 d. (pareiškimo surašymo data), todėl šiam reikalavimui taip pat taikytinas 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas.

18. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo ginčija teismo padarytas išvadas dėl ieškinio senaties taikymo, senaties termino pradžios momento bei prašo ieškinį tenkinti. Atsakovė taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dalį nepriteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose nurodytus motyvus ir keliamus teisinius klausimus, laiko, jog pirmiausia tikslinga pasisakyti dėl ieškovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl ieškinio senaties taikymo.

Dėl ieškinio senaties termino

19. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį taikydamas ieškinio senatį. Anot ieškovo, šalių tėvo teisės į Statinius, jam gyvam esant, nebuvo pažeistos, todėl jam ir ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl Statinių padalijimo nebuvo prasidėjęs. Teismas taip pat nepagrįstai sutapatino ieškovo teisių pažeidimą su data, kada ieškovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į tėvo palikimą. Atsižvelgiant į tai, teismas neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad tėvas ir jo teisių perėmėjas ieškovas yra praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl tėvo dalies Statinių bendrojoje nuosavybėje nustatymo reikšti.

20. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis); jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

21. Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023, 22 punktas).

22. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023, 23 punktas).

23. Įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas, nustatydamas, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2001 m. gegužės 22 d., kai ieškovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į tėvo palikimą (kilnojamąjį turtą ir piniginį indėlį), tinkamai įvertino nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai pritaikė aktualias įstatymo bei teismų praktikos nuostatas.

24. Kaip nustatyta byloje, tarp šalių nėra ginčo, jog Statiniai nuosavybės teise buvo įgyti bylos šalių tėvams esant susituokus, registruoti šalių motinos vardu, o (duomenys neskelbtini) jų santuoka buvo nutraukta. Ieškovas teigia, jog šalių tėvams išsiskyrus, V. R., kaip Statinių bendrasavininko, teisės nebuvo pažeistos, todėl ir ieškinio senaties terminas dėl Statinių padalijimo nebuvo prasidėjęs.

25. Kaip minėta, (duomenys neskelbtini) Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismas sprendimu nutraukė šalių tėvų santuoką. (duomenys neskelbtini) Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismas sprendime konstatavo, jog „Šalys abi siekia ištuokos, noro taikytis nei viena iš šalių nepareiškė, nurodo, kad seniai gyvena ir tvarkosi atskirai, nieko bendro neturi, todėl teismas laiko, kad šeimos išlaikyti neįmanoma. Dėl šeimos iširimo kaltu pripažintinas atsakovas, nes pats pripažino, kad bendravimas su kita išardė šeimą“ ir santuoką nutraukė. Nors turto padalinimo klausimai byloje nebuvo sprendžiami, tačiau kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas (galiojo iki 2001 m. liepos 1 d.) (toliau – SŠK) numatė galimybę santuoką nutraukti nepadalijus santuokoje įgyto turto arba jį pasidalyti bendru sutarimu, o SŠK 23 straipsnio 4 dalis numatė 3 metų senaties terminą pareikšti pretenzijas dėl santuokinio turto padalijimo. Taigi, turtas galėjo būti padalytas žodiniu susitarimu, paliekant turtą kaip to sutuoktinio nuosavybę, kurio vardu tas turtas buvo įregistruotas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių paaiškinimus ir rašytinius įrodymus, skundžiamo sprendimo turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tarp šalių tėvų būtent toks žodinis susitarimas dėl Statinių ir buvo sudarytas.

26. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo remiantis priėjo tokios išvados, tačiau su tuo nesutiktina. Kaip atskleidžia skundžiamo sprendimo turinys, pirmosios instancijos teismas savo išvadą grindė rašytiniais įrodymais – pateiktu (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu dėl ištuokos, 1999 m. lapkričio 30 d. sutartimi dėl žemės po Statiniais pirkimo-pardavimo sutartimi bei šalių motinos 2008 m. liepos 10 d. surašytu testamentu. Šie rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog šalių tėvas tam tikrą laiką buvo palikęs šeimą ir gyveno su kita moterimi. Vien aplinkybė, jog vėliau A. R. priėmė V. R. gyventi kartu po santuokos nutraukimo, kad jis buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą ginčo objekte, nepaneigia išvados tarp šalių buvus sutarimą, jog Statiniai po santuokos nutraukimo lieka A. R. nuosavybe. Būtent tai patvirtina 1999 m. lapkričio 30 d. sutartis, sudaryta A. R. bei jos surašytas testamentas, t. y. šios aplinkybės leidžia spręsti, jog motinos veiksmai būdingi tikrojo Statinių savininko elgesiui. Tuo tarpu šalių tėvas per visą laikotarpį nuo ištuokos įregistravimo iki pat mirties jokių pretenzijų dėl Statinių padalinimo nereiškė, neišreiškė valios naudotis turtu ir valdyti jį kaip savo, nesiekė turto įforminimo savo vardu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasidėjo ir sutapo su santuokos nutraukimu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

28. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atmetus ieškinį ir priešieškinį, šalims jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

29. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi ir nurodo, jog atsakovė priešieškiniu tik gynėsi nuo ieškovo ieškinio ir nesiekė savarankiškų reikalavimų patenkinimo. Anot atsakovės, priešieškinio reikalavimai buvo sąlyginiai, svarstytini tik tenkinus ieškovo ieškinio reikalavimus. Teismui atmetus ieškinį, turi būti laikoma, kad atsakovei tenkanti turto dalis nesikeičia, todėl skundžiamas sprendimas priimtas atsakovės naudai ir jai turėtų būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos.

30. Kaip minėta, ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė nustatyti, jog šalių tėvui priklauso ½ dalis Statinių. Tokią savo poziciją ieškovas palaikė ir dublike. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį ir tripliką, kuriuo prašė taikyti ieškinio senatį ir jį atmesti. Atsakovė taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu atsakovės 2001 m. kovo 13 d. pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo. Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas prašė taikyti priešieškiniui senatį ir jį atmesti.

31. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atmetus ieškinį ir priešieškinį šalims jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neskirstomos. Pirmiausiai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovė savo poziciją dėl ieškinio reikalavimų pateikė atsiliepime į ieškinį bei triplike. Tuo tarpu reikšdama priešieškinį atsakovė kėlė naujus bei savarankiškus reikalavimus. Iš atsakovės priešieškinio (tikslinto priešieškinio) turinio nenustatyta, kad atsakovė tokius reikalavimus būtų įvardinusi kaip sąlyginius, tenkintinus tik esant tam tikroms aplinkybėms. Antra, pareikšdama priešieškinį atsakovė išplėtė bylos nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžė ieškovo ieškinys ir atsakovės atsikirtimai į jį. Tai taip pat sąlygojo papildomų procesinių dokumentų teikimą (atsiliepimas į priešieškinį, patikslintas priešieškinis ir kt.) ir didėjančias šalių bylinėjimosi išlaidas. Trečia, nors atsakovė teigia, jog atmetus ieškinį skundžiamas sprendimas priimtas jos naudai, nes paveldimo turto dalis nesikeičia, su tuo nesutiktina. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad priešieškinio reikalavimo tenkinimo atveju atsakovė įgytų galimybes priimti šalių tėvo palikimą – tiek ieškinio tenkinimo atveju (Statinių dalis), tiek ieškinį atmetus (ieškovo priimto tėvo palikimo dalis – automobilis, priekaba, indėlis). Tai reiškia, kad atmetus priešieškinį nėra pagrindo išvadai, jog skundžiamas teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nenustatytas pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria šalims jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistos.

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl bylos procesinės baigties

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė esminius argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai konstatavo aktualias kilusiam ginčui faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė ieškinio (priešieškinio) senatį reguliuojančias teisės normas bei pagrįstai neskirstė šalims jų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ieškovo ir atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, o Kauno apylinkės teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

35. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovo, tiek atsakovės apeliaciniai skundai atmesti, todėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos nėra paskirstomos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.