- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-06-29
- Bylos Nr.
- 1A-384-843/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-34092-2020-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- M. M.
- Advokatai
- Benediktas Paulauskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, jam paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas M. M. atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22:00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymu, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; neturėti, nenaudoti, neįsigyti, nevartoti alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, M. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 5 metus naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. M. vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: jis 2020 m. rugpjūčio 24 d., apie 19:35 val., adresu: Vilniaus r., Šatrininkų sen., Dobromislės k., Šumsko pl., vairuodamas automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarė eismo įvykį, t. y. atsitrenkė į priekyje važiuojantį automobilį „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – KET) 221 punkto reikalavimus, numatančius draudimą su eismo įvykiu susijusiems asmenims po eismo įvykio vartoti alkoholį, kol bus patikrintas blaivumas, pasišalinęs iš eismo įvykio vartojo alkoholį ir 22.31 val. policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,47 promilės etilo alkoholio koncentracija, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio taikymo, pripažinti nuteistajam M. M. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo padarytos nusikalstamos veikos priemone ir jį konfiskuoti. Skundas grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Apeliantas nurodo, jog nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai nuteistajam M. M. priklausančio ir jo paties vairuoto automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepripažino nusikalstamos veikos padarymo priemone ir jo nekonfiskavo.
2.2. Apeliantas teigia, kad šiuo atveju teismas netinkamai aiškina nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Anot apelianto, iš teismo argumentų sprendžiant automobilio konfiskavimo klausimą darytina nelogiška ir prieštaringa išvada, jog tuo atveju, kai asmeniui inkriminuojamas alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, tampa nereikšminga aplinkybė tai, kad asmuo vairavo automobilį, su kuriuo ir buvo padarytas eismo įvykis. Apelianto manymu yra akivaizdu, kad asmeniui nevairavus automobilio, jam apskritai nekiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Šio straipsnio esmė ir yra automobilio vairavimas, o toliau straipsnio dispozicijoje tik paaiškinami alternatyvūs atvejai, kokiomis aplinkybėmis, susijusiomis su apsvaigimu nuo alkoholio, atsiranda asmens baudžiamoji atsakomybė, t. y. tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Visais šiais atvejais asmens baudžiamoji atsakomybė atsiranda vienodais pagrindais, t. y. vairuojant automobilį, todėl šiuo atveju teismas padarė nelogišką ir prieštaringą išvadą, kad asmuo, baudžiamas tiesiog už alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, ir tokia išvada yra nepagrįsta ir neatitinkanti baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos esmės.
2.3. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju inkriminuojamos veikos sudėties požymių visuma nereikalauja nustatyti, ar asmuo prieš eismo įvykį vairavo automobilį jau būdamas neblaivus. Pakanka nustatyti patį vairavimo faktą, dėl ko inkriminuoti ir įrodinėti, ar nuteistasis vairavo automobilį jau būdamas neblaivus, ką nuosprendyje pažymėjo teismas, nebuvo pagrindo. Taigi teismas, netinkamai aiškindamas minėtą straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepritaikyta konkreti norma, esant pagrindui ir sąlygoms ją taikyti.
2.4. Pasak apelianto, nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika analogiškose situacijose, tačiau žemesniosios instancijos teismai turi remtis aukštesniosios instancijos teismų aiškinimo taisyklių. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius, todėl nuteisus asmenį pagal šį straipsnį, automobilis kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė paprastai turi būti konfiskuojamas. Antai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse Nr. 2K-376/2006, Nr. 2K-339/2008 yra išaiškinęs, kad sprendžiant turto konfiskavimo klausimą pakanka nustatyti, kad konfiskuojamas turtas buvo panaudotas nusikalstamai veikai vykdyti (kaip įrankis ar priemonė) ir turi materialią vertę, išskyrus atvejus, kai turtas buvo padarytos nusikalstamos veikos rezultatas. Šiuo konkrečiu atveju nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymas be automobilio apskritai neįmanomas. Priešingas aiškinimas iškreiptų šio straipsnio esmę. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis, vairuodamas automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarė eismo įvykį, t. y. atsitrenkė į priekyje važiuojantį automobilį „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pažeisdamas KET 221 punkto reikalavimus, numatančius draudimą su eismo įvykiu susijusiems asmenims po eismo įvykio vartoti alkoholį, kol bus patikrintas blaivumas, pasišalinęs iš eismo įvykio vartojo alkoholį ir 22.31 val. policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,47 promilės etilo alkoholio koncentracija. Dėl nurodytų aplinkybių šiuo atveju automobilis buvo panaudotas kaip priemonė nusikalstamai veikai ne tik palengvinti, bet ir tiesiogiai ją padaryti. Minėtas automobilis buvo naudojamas tiesiogiai realizuojant nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, todėl BK 72 straipsnio 2 dalies prasme jis privalėjo būti konfiskuotas. Tai, kad pirmosios instancijos teismo nurodytose baudžiamosiose bylose buvo aiškinama priešingai, nepatvirtina, jog šis aiškinimas atitinka baudžiamojo įstatymo prasmę. Apeliantas taip pat pažymi, kad teismų praktika dėl veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, šiuo metu dar tik formuojasi, todėl spręsti, kad pavienės baudžiamosios bylos ir jose nurodomos teisės aiškinimo taisyklės yra privalomos, yra nepagrįsta.
3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundą tenkinti, o gynėjas ir nuteistasis – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, nenurodytų apeliaciniame skunde, bet turėjusių neigiamos įtakos nuteistajam, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde prokuroras neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų veikos faktinių aplinkybių bei jų teisinio kvalifikavimo. Šiuo atveju yra keliamas tik BK 72 straipsnio nuostatų taikymo ir M. M. vairuotos transporto priemonės konfiskavimo klausimas.
5. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismų praktikoje nusikalstamos veikos priemonėmis paprastai pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Nusikalstamos veikos priemone gali būti pripažįstamas tik toks turtas, kurį kaltininkas sąmoningai naudoja nusikalstamai veikai daryti. Dėl to nusikalstamos veikos priemone paprastai pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas panaudotas turtas. Remiantis BK 72 straipsnio 3 dalimi ir teismų praktika, nuteistam asmeniui tokio turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas, o išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-34-699/2018, 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018, 2K-168-511/2020 ir kt.).
6. Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio argumentų, pirmosios instancijos teismas nusprendė netaikyti M. M. vairuoto automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo todėl, kad, teismo vertinimu, šiuo atveju nusikalstamos veikos padarymas nėra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
7. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagal kurią nuteistas M. M., numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taigi, iš aptariamos teisės normos dispozicijos matyti, kad transporto priemonės vairavimas (arba praktinio vairavimo mokymas), kartu su minėtomis alternatyviomis įstatyme numatytomis su asmens neblaivumo sietinomis aplinkybėmis, yra būtinasis objektyvusis šios nusikalstamos veikos sudėties požymis. Tai matyti ir iš teismo nustatytos M. M. nusikalstamos veikos aprašymo. Jis nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarė eismo įvykį, t. y. atsitrenkė į priekyje važiuojantį automobilį „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pažeisdamas KET 221 punkto reikalavimus, numatančius draudimą su eismo įvykiu susijusiems asmenims po eismo įvykio vartoti alkoholį, kol bus patikrintas blaivumas, pasišalinęs iš eismo įvykio vartojo alkoholį ir 22.31 val. policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,47 promilės etilo alkoholio koncentracija. Taigi, šios veikos padarymas nėra įmanomas be transporto priemonės, tad jos panaudojimas su ja sietinas tiesiogiai. Teismas atsižvelgia į tai, kad panaudojant automobilį buvo įvykdyta tik dalis objektyviųjų veiksmų, sukeliančių baudžiamąją atsakomybę, vis tik ši aplinkybė nėra pagrindas nepripažinti automobilio nusikalstamos veikos padarymo priemone. Šiuo atveju automobilio panaudojimas buvo būtina sąlyga nusikalstamai veikai įvykdyti, jis priklauso kaltininkui (t. 1, b. l. 135), tad jis atitinka įstatyme numatytus nusikalstamos veikos padarymo priemonės požymius.
8. Šiuo atveju papildomai atsižvelgtina ir į šiuos argumentus. Nors baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad M. M. vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį esant jo neblaivumo požymiams (nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, alkoholio kvapas), tokias aplinkybes nurodė iš karto po eismo įvykio su juo bendravę liudytojai J. E., R. E. (R. E.), K. S., visgi sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad M. M. byloje nebuvo ir nėra kaltinamas tuo, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus. Šios aplinkybės teisme nebuvo tiriamos. Nežiūrint to, tai nemenkina M. M. įvykdytos veikos pavojingumo. Įstatymo leidėjas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatė tokią pačią baudžiamąją atsakomybę transporto priemonę vairavusiam asmeniui tiek tuo atveju, kai tai jis darė būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas; tiek tuo atveju, kai jis vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai; tiek tuo atveju, kai jis vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Akivaizdu, kad tokiu būdu įstatymo leidėjas siekė ne tik efektyviai apginti įstatymo saugomas vertybes, bet ir, be kita ko, atgrasyti eismo įvykyje dalyvavusius asmenis nuo tokių veiksmų, kurie užkerta galimybę nustatyti jų neblaivumą iš karto po eismo įvykio, tarp jų ir nuo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos iki jo aplinkybių nustatymo. Suvienodinus baudžiamąją atsakomybę visais minėtais atvejais buvo siekiama eliminuoti tokias ydingas situacijas, kuomet asmuo, pasilikęs eismo įvykio vietoje iki jo aplinkybių nustatymo, sutikęs pasitikrinti neblaivumą ir nustačius viršijančią baudžiamajame įstatyme numatytą neblaivumo ribą, atsiduria teisiškai blogesnėje padėtyje, nei asmuo, pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, kas apsunkina galimybę nustatyti, ar šis asmuo vairavo transporto priemonę ir sukėlė eismo įvykį būdamas neblaivus, ar alkoholį vartojo vėliau. Teismų praktikoje transporto priemonės konfiskavimas taikomas tiek asmeniui ją vairavus esant neblaiviam, kai nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-699/2018, 2K-51-699/2018, 2K-392-699/2017, 2K-80-511/2018 ir kt.), tiek ir vengiant neblaivumo patikrinimo, kai nustatyti neblaivumo požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-511/2020, 2K-279-1073/2020). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu skirtingas transporto priemonės konfiskavimo klausimo sprendimas esant BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytai kitai alternatyviai veikai, tai yra alkoholio vartojimui po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, nustačius 1,51 ir daugiau promilių neblaivumą, iškreiptų šios teisės normos esmę ir neatitiktų įstatymo leidėjo siektų minėtų tikslų.
9. Teismas atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus du konkrečius teismų praktikos pavyzdžius (Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiai Nr. 1A-168-312/2020, 1A-315-908/2020), kai panašiose situacijose transporto priemonės konfiskavimas nebuvo taikomas, tačiau kartu pažymi, kad tokių teismų praktikos pavyzdžių nėra daug. Kasacinės instancijos teismo nutarčių šiuo klausimu nėra, todėl spręstina, kad teismų praktika aptariamu klausimu yra tebesiformuojanti.
10. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad šiuo atveju automobilio konfiskavimas būtų aiškiai neproporcinga priemonė padarytai nusikalstamai veikai, kad ji sudarytų nuteistajam pernelyg didelę turtinę naštą ar pan. Taigi, nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, kai BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatytas privalomas nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimas gali būti netaikomas.
11. Apibendrinant išdėstytus argumentus yra spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o būtent BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai nusprendė nekonfiskuoti automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tad ginčijamas nuosprendis yra keistinas priimant naują nuosprendį.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
12. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2021 m. gegužės 21 d. pateikė pažymą Nr. (12.32Mr) PT-3746, kurioje nurodoma, kad iš M. M. valstybės naudai yra priteistini 72 Eur išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
13. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris tenkintas. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje buvo būtinas. Nuteistasis bylos duomenimis dirba, tad gauna darbines pajamas. Įvertinus šias aplinkybes bei nurodytą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydį, teismas šias išlaidas priteisia iš nuteistojo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendį pakeisti, o būtent, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 2, 3 dalimis, M. M. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Iš nuteistojo M. M. priteisti 72 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.