- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-18
- Bylos Nr.
- e2S-618-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Atsakovas
- D. V.
- Ieškovas
- R. V.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2S-618-544/2020
teisėja Ana Karšul Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00356-2019-6
2020 m. rugsėjo 18 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. V. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-51-1055/2020 pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui D. V., institucijai, teikiančiai išvadą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui pakeitimo, bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo ir santuokoje įgyto turto padalijimo bei atsakovo D. V. priešieškinį ieškovei R. V. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. V. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą D. V. per 7 dienas nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo dienos išsikelti iš namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), ir gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio vaiko S. V., gim. (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei ir nepilnamečiam vaikui naudotis nekilnojamųjų daiktų kompleksu, esančiu (duomenys neskelbtini), kurį sudaro: gyvenamasis namas, žemės sklypas, kiti inžinieriniai statiniai.
2. Nurodė, kad nuo ieškinio pateikimo 2019 m. kovo 6 d. atsakovas vienas gyvena šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, o ieškovė kartu su nepilnamečiu sūnumi yra priversta nuomotis gyvenamąjį būstą, nes bendras gyvenimas su atsakovu yra neįmanomas dėl jo netinkamo elgesio. Pabrėžė, kad gyvenimo sąlygos nuomojamame būste šalių sūnui yra ženkliai blogesnės nei šalių gyvenamajame name – prie gyvenamojo namo nepilnametis sūnus buvo pripratęs, namo kieme jis turėjo sąlygas sportuoti, treniruotis, bet to, sūnus išgyvena dėl to, kad turėjo išsikelti iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos, ir nori ten grįžti. Ieškovės finansinė padėtis sunki, nes privalo nuomotis būstą, o dėl atsakovo neadekvataus elgesio (naudojamo smurto prieš šalių vaikus ir ieškovę) viename name su sūnumi gyventi neturi galimybės. Dėl patiriamo smurto ji kreipėsi psichologinės konsultacijos. Atsakovas turi kitą nekilnojamąjį turtą, kuriame gali gyventi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2020 m. birželio 19 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino iš dalies. Taikė laikinąją apsaugos priemonę ir įpareigojo atsakovą per 7 dienas nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo dienos išsikelti iš namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), ir gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio vaiko. Prašymo dalį dėl įpareigojimo netrukdyti nekilnojamojo turto kompleksu atmetė.
4. Teismas konstatavo, kad bylos šalių tarpusavio santykiai yra itin konfliktiški ir įtempti, ieškovė kreipėsi psichologo pagalbos sau ir nepilnamečiui sūnui, tačiau objektyvių duomenų, kad tėvas darytų vaikui neigiamą įtaką ar pažeistų jo teises ir interesus, nėra. Teismo vertinimu, susidarė tokia faktinė situacija, kad į tarpusavio ginčus įtraukiamas nepilnametis vaikas, kuris priverstas ne tik matyti konfliktuojančius tėvus, bet ir dalyvauti tėvams sprendžiant tarpusavio santykius. Dėl šalių tarpusavio nesutarimų ieškovė, turėdama bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakovu gyvenamąjį namą, kartu su šalių nepilnamečiu vaiku turi gyventi nuomojamoje patalpoje, dėl ko ji patiria didesnius finansinius sunkumus. Teismas pažymėjo, jog apklausus nepilnametį vaiką nustatyta, kad jis pasiilgo namų, kuriuose turėjo savo kambarį, kiemą, kuriame užsiėmė savo mėgstama veikla, treniravosi, kas jam suteikia saugumo ir stabilumo jausmą ir šiuo periodu vaikui tai yra labai svarbu. Šalims nepavyksta taikiai bendradarbiauti – nepavyko taikiai susitarti ir mediacijos metu, o kylančius konfliktus jos perkelia valstybės institucijoms (teismui). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir teikdamas prioritetą vaiko interesams bei norui gyventi savo namuose, saugioje ir pažįstamoje aplinkoje, nesant tarp šalių ginčo dėl to, kad vaikas turi gyventi su motina, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti teisinius santykius laikinai sureguliuojančias laikinąsias apsaugos priemones, sudarančias sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, t. y. įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium nuo kito sutuoktinio ir nepilnamečio vaiko (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktai).
5. Teismas įvertino tai, kad atsakovas yra sveikas, darbingas asmuo, verčiasi individualia veikla, todėl gali dėti pastangas gauti pakankamas pajamas, gauna išmoką iš valstybės savarankiškai dirbančiam asmeniui, karantinas dėl Covid-19 valstybėje yra atšauktas, todėl kliūčių bei apribojimų dirbti ir gauti pajamas nėra. Toks jo teisių suvaržymas, teismo nuomone, nebus pernelyg neproporcingas ir sunkinantis atsakovo padėtį, palyginus su siekiamu tikslu – būtinybe apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko interesus gyventi savo namuose su motina ir užkirsti kelią galimiems vaiko teisių pažeidimams.
6. Teismas laikė, jog prašymas įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei ir nepilnamečiam vaikui naudotis nekilnojamųjų daiktų kompleksu, esančiu (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas ir perteklinis, kadangi, teismui tenkinant prašymą dėl kitų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovė ir šalių nepilnametis vaikas ir taip gyvens ir naudosis namų valda, atsakovas privalės iš jos išsikelti, taigi iš esmės neturės galimybės trukdyti ieškovei ir nepilnamečiam vaikui naudotis namų valda.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu atsakovas D. V. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. birželio 19 d. nutarties dalį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti.
8. Nurodo, kad ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones pakartotinai, nes analogiškų priemonių taikymo klausimas iš esmės jau buvo išspręstas 2019 m. rugsėjo 5 d. teismo nutartimi atmetus ieškovės reikalavimus. Ieškovė atskiruoju skundu šios nutarties neskundė.
9. Pažymi, jog šalys gyvena atskirai nuo 2018 metų liepos mėnesio, kada ieškovė išsikėlė iš namo, nes susirado draugą ir paliko šeimą. Tokia aplinkybė patvirtina, kad naudoti psichologinio smurto jis neturėjo galimybių. Byloje ne tik nebuvo nustatyta, kad vaiko ar ieškovės atžvilgiu jis būtų naudojęs kokį nors smurtą, bet nutartyje net nepaminėti kokie nors jo veiksmai, kuriuos būtų galima vertinti kaip keliančius įtampą ieškovei ar jų vaikui. Byloje nenustatyta, dėl kokių priežasčių ieškovė lankosi pas psichologę. Pati ieškovė ieškinyje nurodo, kad santuoka iširo dėl abipusių nesutarimų, bendrų interesų nebuvimo ir pan. ir net neužsiminta, kad jis ieškovės ar sūnaus atžvilgiu būtų naudojęs kokį nors smurtą. Tačiau prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė jau pakeitė poziciją ir teigia, kad neva dėl atsakovo kaltės ir jo netinkamo elgesio ji išsikėlė iš šeimos namų. Laikinosios apsaugos priemonės – įpareigoti sutuoktinį išsikelti iš šeimos gyvenamojo namo – įstatymai nenumato, o iškeldinimas yra galimas tik tokiu atveju, jeigu asmuo neturi teisės naudotis nekilnojamuoju turtu. Todėl mano, kad ieškovės prašymas negalėjo būti patenkintas, nes turtas, iš kurio prašoma įpareigoti išsikelti, šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.
10. Teigia, jog teismas, tenkindamas nesąžiningą ir nepagrįstą ieškovės pageidavimą atsakovą iškeldinti iš gyvenamojo namo, neatsižvelgė į aplinkybę, kad jis neturi kito tinkamo gyventi būsto. Teismui su priešieškiniu pateikė pažymą – Utenos priešgaisrinės priežiūros skyriaus raštą, patvirtinantį, kad 2008 metais sodybos namas sudegė, bet teismas vis tiek rėmėsi tik melagingu ieškovės teiginiu, jog namas yra tinkamas gyventi. Pakartotinai sprendžiant analogišką ieškovės prašymą jis pateikė 2020 m. birželio 16 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, patvirtinantį, kad jokio namo nėra, o ant buvusio namo sudegusių pamatų yra pastatytas iš vieno sluoksnio lentelių sukaltas, nepritaikytas gyventi, laikinas statinys, kuriame nėra jokių komunikacijų. Tuo tarpu šalių valdomas namas yra didelis, todėl yra galimybė abiem šalims juo naudotis, sudarant tinkamas ir saugias vaikams gyvenimo sąlygas. Namo planas patvirtina, jog jame yra net trys izoliuoti kambariai, yra du įėjimai, todėl yra visos galimybės gyventi tiek ieškovei, tiek vaikams ir atsakovui.
11. Nurodo, kad dėl naudojimosi turtu nėra kilę jokių konfliktinių situacijų. Todėl vien aplinkybė, kad ieškovė nori šiuo turtu naudotis viena, nesudarė pagrindo apriboti atsakovui teisę taip pat juo naudotis, įpareigojant jį iš namo išsikelti. Neturi galimybės nuomoti kito būsto, nes dėl Covid-19 karantino neteko darbo. Šiuo metu vienintelis pragyvenimo šaltinis yra 257 Eur valstybės skiriama išmoka. Apie tai teismui pateikė įrodymus, tačiau teismas jų nevertino, kas patvirtina, kad teismas priėmė šališką, akivaizdžiai palankią tik ieškovei nutartį, todėl pažeidė šalių rungimosi ir tinkamo proceso principus. Svarbu tai, kad ieškovė, pirmą kartą prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningai prašė uždrausti jam matytis su vaiku, kas rodo, kad ji pati veikia prieš vaiko interesus, dėdama pastangas apriboti tėvo bendravimą su vaiku prieš jo valią.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė R. V. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
13. Nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Vien ta aplinkybė, jog nutartis nepalanki atsakovui, nereiškia, kad teismas ją priėmė neįvertinęs bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, vadovaudamasis įstatymais, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju šalys turi nepilnametį vaiką, todėl prioritetas – užtikrinti vaiko saugią aplinką, tokią gyvenamąją aplinką, prie kurios jis yra pratęs. Būtinumas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vienareikšmiškai susietas su geriausių šalių vaiko interesų apsaugos principo įgyvendinimu, siekiant sukurti kuo palankesnis jo augimo ir vystymosi sąlygas.
14. Teigia, jog, priešingai nei nurodo atsakovas, ieškovė neturi asmeninio intereso gyventi šeimos name, bet yra gavusi rašytinį įspėjimą apie nuomos teisinių santykių pabaigą, todėl, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kyla rizika, jog vaikai neteks būsto, o atsakovei nepagrįstai atsiras papildoma finansinė našta dėl būsto išlaikymo. Be to, šalių pilnametis sūnus L. V. yra pateikęs paaiškinimą raštu, kuriame nurodoma, jog dėl susiklosčiusių aplinkybių jaučia nesaugumo ir nestabilumo jausmą netekus namų. Šalių nepilnametis sūnus, apklaustas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų, nurodė, jog nori grįžti į savo namus, kur yra jo kambarys, daiktai, kiemas; dėl bendravimo su tėčiu teigė, kad nenori su juo būti vienas namuose.
15. Ieškovės manymu, tuo atveju, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos, susiklostytų netoleruotina situacija, kuomet ieškovei tektų pareiga ne tik vienai išlaikyti nepilnametį ir pilnametį vaikus, papildomai nuomotis būstą, o atsakovas atsidurtų geresnėje ir jam palankesnėje padėtyje, kuomet gyventų šeimos būste, nedėtų pastangų įsidarbinti, išlaikyti nepilnametį vaiką. Kaip yra nurodęs pats atsakovas, gyvenamasis namas yra pritaikytas gyventi tik vienai šeimai, tarp jo su ieškove yra įtempti santykiai, todėl bendrai valdyti gyvenamąjį namą nebūtų įmanoma.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
17. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Byloje nustatyta, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusi reikalavimų ieškovė R. V. pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: įpareigoti atsakovą D. V. išsikelti iš namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei ir nepilnamečiam vaikui naudotis šiuo gyvenamuoju namu, žemės sklypu ir kitais inžinieriniais statiniais. Prašymą ieškovė grindė tuo, kad šalių santykiai yra konfliktiški, įtempti, kas neabejotinai sukelia šalių vaikams psichologinę įtampą, kenkia jų psichologinei būsenai, socialinei raidai ir pan.; dėl atsakovo netinkamo elgesio kenčia ir pati ieškovė, nes atsakovas prieš ją smurtauja psichologiškai; dėl visų šių aplinkybių ji su vaikais buvo priversta išsikelti iš gyvenamojo namo ir gyventi nuomojamame bute, tačiau nori vaikams užtikrinti saugią aplinką ir grįžti gyventi į gyvenamąjį namą. Atsakovas nesutiko su pateiktu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, atsakovo vertinimu, prašymas grindžiamas tik ieškovės nesąžiningu siekiu nepagrįstai jį iškeldinti, nesant jokių duomenų apie daromą kokią nors neigiamą įtaką vaikui ar jo atžvilgiu naudojamą prievartą.
19. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2020 m. birželio 19 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojo atsakovą per 7 dienas nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo dienos išsikelti iš namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), ir gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio vaiko. Savo sprendimą teismas argumentavo iš esmės tuo, kad dėl konfliktiškų ieškovės ir atsakovo santykių nepilnamečio sūnaus gyvenimas kartu su abiem tėvais neužtikrina vaiko teisės gyventi ramioje ir saugioje aplinkoje, o ieškovė, turėdama bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakovu gyvenamąjį namą, kartu su šalių nepilnamečiu vaiku turi gyventi nuomojamoje patalpoje, dėl ko ji patiria didesnius finansinius sunkumus.
20. Nesutikdamas su minėta teismo nutartimi, atsakovas pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, iš dalies tenkindamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rėmėsi tik ieškovės nurodytais argumentais, bet pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas nevertino atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių ir su nagrinėjamu klausimu susijusių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais iš esmės sutinka.
21. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymo ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad laikinoji apsaugos priemonė gali būti įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium.
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas gali taikyti CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos ir intelektualios asmenybės, vystymasis, jam turi būti suteikta galimybė turėti saugią aplinką. Galimas pavojus vaiko ar sutuoktinio teisėms turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis, o tokio pobūdžio apsaugos priemonė gali būti taikoma tik jei sutuoktinis turi galimybę gyventi .
23. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė santuokos nutraukimo byloje 2019 m. rugpjūčio 6 d. pirmosios instancijos teismui jau buvo pateikusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris iš esmės buvo pagrįstas tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir 2020 m. birželio 15 d. prašymas, dėl kurio patenkinimo pagrįstumo sprendžiama šioje byloje. Bylos duomenys rodo, kad galutiniu procesiniu sprendimu šiuo klausimu Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi panaikino ankstesne nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę atsakovui išsikelti iš minėtos namų valdos, joje nesilankyti, gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio vaiko.
24. Pagal bendrąją taisyklę, pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jos taikymo pateikusiam proceso dalyviui (CPK 178 straipsnis). Atsiradus konkrečioms aplinkybėms, galinčioms įtakoti teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, įstatymas nedraudžia ieškovui pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti atitinkamas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau iš naujo teikiant tokį prašymą būtina nurodyti pasikeitusias aplinkybes, pateikti atitinkamus įrodymus ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-960-798/2020). Todėl sutiktina su ieškove, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pakartotinai gali būti teikiamas bet kurioje proceso stadijoje, tačiau toks prašymas turi būti motyvuotas ir papildytas naujomis aplinkybėmis, išskirtinai susijusiomis prašymo esme ir turiniu, kurių nebuvo, teikiant ankstesnį prašymą.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal bylos duomenis po Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties priėmimo nebuvo nustatytos naujos reikšmingos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad nesiėmus ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms, įskaitant ir aplinkybes apie ieškovės nurodomą atsakovo pavojingą elgesį vaikų atžvilgiu. Ieškovės nurodymas, kad faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios buvo teikiant pirmąjį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (gavo pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo, todėl greitai liks be gyvenamojo būsto; vaikai išreiškė aiškų norą grįžti gyventi į namą (duomenys neskelbtini), bet dėl atsakovo elgesio bei konfliktinių šalių santykių to padaryti nėra objektyvių galimybių), apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra esminės, naujai atsiradusios aplinkybės, dėl kurių ieškovės prašymo pagrįstumą būtų pagrindas kitaip, nei jis buvo įvertintas minėtoje nutartyje atsisakant taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
26. Minėta, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, tai yra kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą. Įvertinus tiek teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartyje konstatuotas aplinkybes, tiek ir skundžiamoje 2020 m. birželio 19 d. nutartyje nurodytus motyvus, akivaizdu, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas ieškovės ir sūnaus atžvilgiu būtų naudojęs psichologinį smurtą ar kokią nors prievartą. Priešingai, teismas, pakartotinai spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, aiškiai konstatavo, kad objektyvių duomenų, jog tėvas darytų vaikui neigiamą įtaką ar pažeistų jo teises ir interesus, nėra. Skundžiamoje nutartyje nėra konstatuota, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu būtų naudojęs kokios nors rūšies smurtą ar kitaip netinkamai elgęsis jos atžvilgiu. Tai sudaro faktinį pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik įvertinimu, kad šalių santykiai konfliktiški ir jie nesuderina savo interesų, bet nenustatęs objektyvaus, pagrįsto ir patikimo pagrindo, atsakovo atžvilgiu pritaikė laikinąją apsaugos priemonę ypač griežtai ir ribojančią atsakovo, kaip namų valdos bendraturčio, teises ir teisėtus interesus.
27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Utenos rajone atliko grėsmės vaikui lygio vertinimą ir surašė Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą. Vaiko teisių apsaugos specialistai padarė aiškią išvadą, kad grėsmės vaikui lygis nenustatytas. Anketoje pažymėta, jog nei dabartiniu metu, nei praeityje nenustatytas joks smurtavimas (fizinis ar psichologinis) vaiko atžvilgiu, nenustatyta jokie neigiami veiksniai, ar rizikos vaiko atžvilgiu. Priešingai, anketoje nurodyta, kad vaikas nori bendrauti su tėčiu, bet su sąlyga, jog tėtis nebeklausinėtų, ką mama veikia, kur buvo (1.8. punktas). Buvo pasiūlyta psichologo mediatoriaus pagalba, su kuo šalys sutiko. Be to, pakartotinai sprendžiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, vykdydami teismo pavedimą, Utenos apskrities vaiko teisių skyriaus specialistai išklausė vaiko nuomonę ir 2020 m. birželio 18 d. surašė Vaiko nuomonės išklausymo aktą. Iš šio akto turinio matyti, jog jame taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas darytų vaikui kokią nors neigiamą įtaką ar jo atžvilgiu naudotų prievartą. Akte užfiksuota, jog vaikas pasiilgsta tėčio, buvo nuvykęs susitikti prieš karantiną, bendrauja telefonu.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi pagrindo ieškovės nuogąstavimas, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kyla rizika, jog vaikai neteks būsto, kadangi ji yra gavusi rašytinį įspėjimą apie nuomos teisinių santykių pabaigą, tad jai nepagrįstai užkeliama papildoma finansinė našta dėl būsto išlaikymo, kai viename būste visai šeimai gyventi objektyviai nėra galimybių. Šiuo atveju tokių duomenų, kad atsakovas ribotų ar trukdytų ieškovei ir vaikams teise naudotis gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), byloje nėra, o vien tai, kad šalių ginčas sprendžiamas teisme, nesudaro pagrindo išvadai, jog konfliktas yra tokio pobūdžio, kad jos negali gyventi viename name. Pažymėtina, jog turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, jog iki teismas sprendimu padalys šalių santuokoje įgytą turtą, šalys turi teisę jį valdyti ir juo naudotis, nepažeisdamos kito sutuoktinio teisės naudotis bendru turtu. Taigi, ir ginčo atveju abi šalys turi vienodas teises naudotis gyvenamuoju namu. Kaip nurodė apeliantas ir byloje tai nepaneigta, gyvenamasis namas yra 336,68 kv. m. bendro ploto, turi izoliuotus kambarius, patekimus į namą, todėl, elgiantis racionaliai ir protingai, yra galimybė šalims ir jų vaikams namų valda tinkamai ir saugiai naudotis ir iki ginčo baigties.
29. Laikinosios apsaugos priemonės dėl iškeldinimo yra išimtinio pobūdžio ir jų taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Nagrinėjamu atveju tikėtina, kad šalių nepilnametis vaikas šiuo metu gali gyventi šeimai priklausančiame name ir bendrauti su abiem tėvais, kadangi nei vienas iš jų jo teisių ir interesų nepažeidžia. Atsižvelgdamas į tai ir įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovė nepateikė tokių įrodymų, kurie neabejotinai leistų manyti, kad atsakovo elgesys akivaizdžiai keltų grėsmę ieškovės ir šalių vaikų interesams (CPK 178, 185 straipsniai), todėl įpareigoti atsakovą išsikelti iš namų valdos, priklausančios jam su ieškove bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, nėra pagrindo.
31. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
32. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovas įpareigotas išsikelti iš namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), ir gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio vaiko, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis), o kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. birželio 19 d. nutarties dalį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė ir atsakovas D. V. įpareigotas per 7 (septynias) dienas nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo dienos išsikelti iš namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), ir gyventi skyrium nuo ieškovės R. V. ir nepilnamečio vaiko S. V., panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės R. V. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.