Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios individualios įmonės R. P. firmos „Romuna“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-301-232/2018, kuria atmestas atsakovės bankrutavusios individualios įmonės R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ius positivum“ pareiškimas dėl R. P. firmos „Romuna“ pripažinimo šeimos verslu ir leidimo išieškoti iš įmonės savininko R. P. P. sutuoktinei Z. G. nuosavybės teise priklausančio turto.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja atsakovės BIĮ R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratorė UAB „Ius positivum“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl R. P. firmos „Romuna“ pripažinimo šeimos verslu ir leidimo išieškoti iš įmonės savininko R. P. P. sutuoktinei Z. G. nuosavybės teise priklausančio turto, prašydama:pripažinti R. P. firmą „Romuna“ šeimos verslu ir leisti išieškoti iš viso suinteresuotiems asmenims R. P. P. ir Z. G. priklausančio turto, valdomo bendrosios jungtinės sutuoktinių ir asmeninės nuosavybės teise;atmetus pirmąjį prašymą, leisti administratorei vykdyti išieškojimą iš R. P. P. ir jo sutuoktinei Z. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartimi iškėlė R. P. firmos „Romuna“ bankroto bylą, administratore paskyrė UAB „Ius positivum“; nutartis įsiteisėjo 2015 m. sausio 13 d. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 20 d. nutartimi R. P. firmą „Romuna“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; nutartis įsiteisėjo 2016 m. spalio 31 d.Administratorė 2016 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į teismą dėl leidimo išieškoti iš individualios įmonės savininkui R. P. P. nuosavybės teise priklausančio turto, įskaitant jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi leido išieškoti iš įmonės savininko R. P. P. turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 9 d.R. P. P. ir Z. G. 1980 m. liepos 4 d. sudarė santuoką. 1996 m. viešuosiuose registruose R. P. P. vardu įregistruoti ginčo butas ir garažas yra įgyti santuokos metu, todėl šis nekilnojamasis turtas priklauso abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.R. P. firma „Romuna“ įsteigta 1996 m. gegužės 15 d., t. y. taip pat po santuokos įregistravimo. Sutuoktiniai verslu pradėjo verstis po santuokos sudarymo, todėl įmonė irgi pripažintina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Iš įmonės veiklos atsiradusios prievolės kreditoriams turi būti pripažintos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir tenkinamos iš bendro sutuoktinių turto. Sutuoktiniai yra atsakingi už įmonės prievoles kreditoriams, nes įmonė yra šeimos verslas.2006 m. kovo 7 d. kreditavimo sutartimi Nr. KS/504, sudaryta tarp R. P. firmos „Romuna“ ir AS „Reverta“, įmonei buvo suteiktas 300 000 Lt dydžio kreditas, iš kurio 225 000 Lt dydžio suma skirta mokymo priemonės „Žmogaus civilinė sauga“ išleidimui ir 75 000 Lt dydžio suma įmonės apyvartinėms lėšoms padidinti. Sutarties įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – ginčo butas ir garažas. Kreditavimo sutarties pagrindu sudarytas hipotekos sandoris buvo atliktas su R. P. P. sutuoktinės Z. G. sutikimu. Z. G., sutikdama, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas būtų įkeistas AS „Reverta“, užtikrinant įmonės prievolių įvykdymą, patvirtina, jog įmonės veikloje dalyvavo abu sutuoktiniai. Kredito grąžinimo užtikrinimui Z. G. 2006 m. kovo 7 d. pasirašė laidavimo sutartį Nr. LS/504.1, kuria laidavo už įmonės prievoles. Sutikimu įkeisti nekilnojamąjį turtą, laidavimu už įmonės prievoles Z. G. patvirtino, kad ji dalyvavo įmonės veikloje, siekė, jog įmonės apyvartinės lėšos būtų padidintos, įmonė toliau vykdytų ūkinę komercinę veiklą. Įmonės ūkinę komercinę veiklą vykdė abu sutuoktiniai, šiam verslui vykdyti buvo naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jiems abiems buvo žinomi įmonės įsipareigojimai, sutuoktiniai jiems neprieštaravo ir rizikavo šeimos turtu, užtikrindami įmonės prievolių įvykdymą.2005 m. birželio mėn. A. M. suteikė R. P. P. ir Z. G. 215 000 Lt paskolą, iš kurios 20 000 Lt dydžio suma buvo pervesta į įmonės banko sąskaitą. Likusi paskolos dalis suteikta grynaisiais pinigais. Z. G. sutiko, kad pinigai būtų pervesti į įmonės sąskaitą. Z. G. dalyvavo įmonės ūkinėje komercinėje veikloje, kartu su sutuoktiniu imdavo paskolas, skirtas įmonės verslui plėtoti, veikė įmonės interesais.Abiejų sutuoktinių deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), sutampa su įmonės registruotos buveinės adresu. Įmonės veikla buvo vykdoma naudojant bendrą sutuoktinių turtą. Sutuoktinių veikla laikytina jungtine veikla, kurios tikslas – bendromis lėšomis, bendru sutuoktinių turtu ir darbu vykdyti įmonės veiklą. Kadangi įmonė yra šeimos verslas, tai išieškojimas pagal įmonės prievoles turi būti vykdomas iš abiejų sutuoktinių turto.Atmetus prašymą pripažinti įmonę šeimos verslu, įmonės prievolės turi būti vykdomos iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto. Kadangi R. P. P. ir Z. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomi butas ir garažas jų bendru sutikimu yra įkeisti AS „Reverta“, tai Z. G. prievolė atsakyti už įmonės skolas įkeistu turtu kyla iš hipotekos sandorio. Hipotekos reikalavimas negali būti padalintas, todėl nurodytas turtas turi būti pardavinėjamas ĮBĮ nustatyta tvarka, kaip vienas turtinis vienetas. Realizavus tik R. P. P. priklausančią šio turto dalį, būtų pažeistos įmonės kreditorės AS „Reverta“ teisės, padaryta žala, be to, sumažėtų turto patrauklumas rinkoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi atmetė pareiškėjos atsakovės BIĮ R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratorės UAB „Ius positivum“ pareiškimą dėl R. P. firmos „Romuna“ pripažinimo šeimos verslu ir leidimo išieškoti iš įmonės savininko R. P. P. sutuoktinei Z. G. nuosavybės teise priklausančio turto.Teismas konstatavo, kad R. P. firmos „Romuna“ buvimo šeimos verslu faktą turi įrodyti įmonės bankroto administratorė, atstovaujanti įmonės kreditorių interesams. Teismas vertino, kad administratorė neįrodė ir net neįrodinėjo, jog R. P. P. sutuoktinė Z. G. savo darbu aktyviai prisidėjo prie įmonės veiklos, veikdama kartu su sutuoktiniu jungtinės veiklos pagrindu. Teismas, remdamasis sutuoktinių paaiškinimais, nustatė, kad Z. G. niekada nebuvo įdarbinta įmonėje ir niekaip kitaip neprisidėjo prie jos veiklos; ji turėjo savo pragyvenimo šaltinį, dirbo žinių agentūroje „ELTA“, pragyveno iš darbo pajamų; apie sutuoktinio verslą žinojo mažai. Iš buvusių įmonės darbuotojų paaiškinimų teismas nustatė, kad jie įmonės savininko sutuoktinės nepažinojo, ji niekada nedirbo įmonėje.Aplinkybė, kad įmonės buveinė yra registruota sutuoktinių bute, kuriame yra deklaruota jų gyvenamoji vieta, teismo vertinimu, neįrodo, jog šis nekilnojamas turtas buvo naudojamas įmonės verslui vystyti. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais ir suinteresuotų asmenų paaiškinimais, nustatė, kad įmonės knygynas ir muzikos instrumentų parduotuvė buvo kitose patalpose, o ne išviešintu įmonės registracijos adresu, įmonės veikla (prekyba knygomis ir muzikos instrumentais) sutuoktinių bute nebuvo vystoma. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad Z. G. šiuo turtu prie įmonės (verslo) vystymo neprisidėjo.Aplinkybė, kad Z. G. yra užtikrinusi jos sutuoktinio įmonės prievoles kreditoriams, leisdama įkeisti sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, teismo nuomone, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog ji aktyviais veiksmais, savo darbu prisidėjo prie įmonės (verslo) vystymo. Teismas pažymėjo, kad gali būti užtikrinamos ir svetimo asmens turtinės prievolė (pvz., svetimo turto hipoteka). Teismas padarė išvadą, kad administratorė neįrodė, jog R. P. firma „Romuna“ veikė kaip šeimos verslas ir kad Z. G. yra subsidiariai atsakinga pagal įmonės prievoles.Teismas sprendė, kad prašymas leisti vykdyti išieškojimą iš sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių buto ir garažo taip pat nepagrįstas. Teismas nurodė, kad šis turtas buvo apsunkintas nekilnojamojo turto hipoteka užtikrinant įmonės prievoles kreditorei AB „Parex bankas“, kurios reikalavimo teises perėmė AS „Reverta“. Kreditorė AS „Reverta“ yra įtraukta į įmonės kreditorių sąrašą bankroto byloje ir turi pirmenybę prieš kitus kreditorius išieškant iš įkeisto turto. Teismas, remdamasis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. išduoto vykdomojo rašto duomenimis, nustatė, kad skolos išieškojimas į ginčo nekilnojamąjį turtą buvo nukreiptas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu, kuriuo leista ginčo butą ir garažą parduoti iš varžytynių. Šis sprendimas įsiteisėjo 2010 m. kovo 16 d. ir turėjo būti nukreiptas vykdyti. Jis turi būti vykdomas ir iškėlus bankroto bylą pagal ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė BIĮ R. P. firma „Romuna“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės:pripažinti R. P. firmą „Romuna“ šeimos verslu ir leisti išieškoti iš viso suinteresuotiems asmenims R. P. P. ir Z. G. priklausančio turto, valdomo bendrosios jungtinės sutuoktinių ir asmeninės nuosavybės teise;atmetus pirmąjį prašymą, leisti administratorei vykdyti išieškojimą iš R. P. P. ir jo sutuoktinei Z. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Vien darbo santykių egzistavimas negali būti pagrindas teigti, kad abiejų sutuoktinių veikla yra šeimos verslas. Teismas neatsižvelgė į aplinkybių, suponuojančių pagrindą teigti, kad įmonė yra šeimos verslas, visumą.Įmonė buvo įsteigta santuokos metu, todėl pati įmonė ir iš jos veiklos gautos pajamos yra abiejų sutuoktinių nuosavybė. Už įmonės prievoles taip pat atsakingi abu sutuoktiniai, šios prievolės turi būti vykdomos ne tik iš bendro abiejų sutuoktinių turto, bet ir iš jų asmeninio turto.Siekiant pripažinti individualią įmonę šeimos verslu, būtina nustatyti, kad bendras sutuoktinių turtas naudojamas versle ir abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Šios sąlygos nagrinėjamu atveju egzistuoja.Įmonės veikla buvo vykdoma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomame bute, kuriame deklaruota sutuoktinių gyvenamoji vieta, t. y. įmonės veiklai buvo naudojamas bendras sutuoktinių turtas.Pagal 2006 m. kovo 6 d. kreditavimo sutartį Nr. KS/504 įmonei suteikto kredito grąžinimas bendru sutuoktinių sutikimu užtikrintas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių buto ir garažo hipoteka. Sutuoktiniai aktyviais veiksmais, rizikuodami vieninteliu šeimos turtu, siekė, kad būtų vystomas verslas ir įmonė gautų pelno. Įmonei suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas ir Z. G. laidavimu. Sutikimas pasirašyti hipotekos ir/ar laidavimo sutartį gali būti pagrindas pripažinti, kad įmonės veikloje dalyvavo abu sutuoktiniai.Įmonės pagrindinė veikla ir Z. G. profesija yra susijusios. Z. G. dalyvavo įmonės veikloje, su sutuoktiniu dalinosi savo kaip rašytojos patirtimi, asmeniniais dalykiniais ryšiais su knygų leidyboje dirbančiais asmenimis. Sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla.Apeliantė neturi teisės vykdyti R. P. P. ir Z. G. priklausančio turto realizavimo ĮBĮ nustatyta tvarka pagal vykdomąjį raštą, kurio pateikimo vykdyti terminas pasibaigė prieš daugiau nei trejus metus. Vykdomasis raštas yra išduotas kreditorės AB „Parex bankas“ naudai. Vykdomąjį dokumentą teikti vykdyti turi teisę tik kreditorė arba jos teisių perėmėjas.Bendru sutuoktinių sutikimu įkeistas nekilnojamasis turtas turi būti realizuojamas kaip vienas turtinis vienetas ĮBĮ nustatyta tvarka.Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuoti asmenys R. P. P. ir Z. G. prašo atsakovės BIĮ R. P. firmos „Romuna“ atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai nepripažino R. P. firmos „Romuna“ šeimos verslu, nes Z. G. šiai įmonei nenaudojo savo fizinio ar intelektinio darbo, nedalyvavo įmonės veikloje, ja nesidomėjo, negavo iš jos lėšų.Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė išsamius, įrodymais pagrįstus argumentus, kodėl atmetė administratorės prašymą. Apeliantė atskirajame skunde nenurodė jokių motyvų dėl teismo argumentų nepagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Suinteresuoti asmenys R. P. P. ir Z. G. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė didelį kiekį naujų rašytinių įrodymų – negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis ir su jomis susijusius dokumentus (8 t., b. l. 58-91). Suinteresuotų asmenų nuomone, šios sutartys patvirtina, kad R. P. firmos „Romuna“ veikla buvo vykdoma nuomojamose patalpose, o ne suinteresuotų asmenų gyvenamojoje patalpoje.Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Suinteresuoti asmenys R. P. P. ir Z. G. atsiliepime į atskirąjį skundą nenurodė jokių motyvų, kodėl nurodyti įrodymai (dokumentai, beveik visi sudaryti nuo 2004 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. balandžio 23 d.) nebuvo pateikti anksčiau – pirmosios instancijos teisme. Taip pat suinteresuoti asmenys teismui nepateikė duomenų, kad pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus atsisakė priimti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuotų asmenų su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų naujų įrodymų nėra pagrindo priimti.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės BIĮ R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratorės pareiškimas dėl R. P. firmos „Romuna“ pripažinimo šeimos verslu ir leidimo išieškoti iš įmonės savininko R. P. P. sutuoktinei Z. G. nuosavybės teise priklausančio turto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl bylos esmės

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartimi iškėlė R. P. firmos „Romuna“ bankroto bylą, administratore paskyrė UAB „Ius positivum“ (1 t., b. l. 145-147); nutartis įsiteisėjo 2015 m. sausio 13 d. (2 t., b. l. 4-6). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 20 d. nutartimi R. P. firmą „Romuna“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (4 t., b. l. 162-165); nutartis įsiteisėjo 2016 m. spalio 31 d. (5 t., b. l. 58-61).Administratorė 2016 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į teismą dėl leidimo išieškoti iš individualios įmonės savininkui R. P. P. nuosavybės teise priklausančio turto, įskaitant jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto (5 t., b. l. 69-70). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi leido išieškoti iš įmonės savininko R. P. P. turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (5 t., b. l. 80-82); nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. vasario 9 d. nutartimi ją palikus nepakeistą (5 t., b. l. 113-116). Lietuvos apeliacinis teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad teismo leidimas išieškoti iš individualios įmonės savininkui R. P. P. nuosavybės teise priklausančio turto, įskaitant jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto, reiškia, jog būtų išieškoma tik iš įmonės savininkui R. P. P. tenkančios dalies sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise valdomame turte, todėl Z. G. teisės nebus pažeistos.Apeliantė pirmosios instancijos teisme siekė, kad teismas pripažintų, jog už įmonės prievoles yra atsakingi abu sutuoktiniai, t. y. ne tik R. P. P., kaip individualios įmonės savininkas, bet ir jo sutuoktinė Z. G.. Šią aplinkybę administratorė grindė dviem argumentų grupėmis. Pirmiausia, administratorės įsitikinimu, ši įmonė yra R. P. P. ir Z. G. šeimos verslas. Antra, administratorė nurodė, kad R. P. firmos „Romuna“ savininko sutuoktinės Z. G. prievolė atsakyti už įmonės skolas įkeistu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turtu kyla iš hipotekos sandorio.Pirmosios instancijos teismas vertino, kad administratorė neįrodė, jog R. P. firma „Romuna“ veikė kaip šeimos verslas ir kad Z. G. yra subsidiariai atsakinga pagal įmonės prievoles, t. y. kad R. P. P. sutuoktinė Z. G. savo darbu aktyviai prisidėjo prie įmonės veiklos, veikdama kartu su sutuoktiniu jungtinės veiklos pagrindu. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog įmonės buveinė yra registruota sutuoktinių bute, kuriame yra deklaruota jų gyvenamoji vieta, neįrodo, kad šis turtas buvo naudojamas verslui vystyti. Teismas nustatė, kad įmonės veikla sutuoktinių bute nebuvo vykdoma, todėl Z. G. šiuo turtu prie verslo vystymo neprisidėjo. Teismas pažymėjo, kad gali būti užtikrinamos ir svetimo asmens turtinės prievolė (pvz., svetimo turto hipoteka), todėl, teismo vertinimu, tai, kad Z. G. yra užtikrinusi jos sutuoktinio įmonės prievoles kreditoriams, leisdama įkeisti sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, nesudaro pagrindo teigti, jog ji aktyviais veiksmais, savo darbu prisidėjo prie verslo vystymo.Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, teigia, kad teismas neįvertino aplinkybių visumos, suponuojančios išvadą, jog įmonė yra šeimos verslas. Apeliantės nuomone, įmonė, įsteigta po santuokos sudarymo, ir iš jos veiklos gautos pajamos yra abiejų sutuoktinių nuosavybė, todėl ir už įmonės prievoles atsakingi abu sutuoktiniai (tiek bendru, tiek ir asmeniniu turtu). Apeliantė pažymi, kad su įmonės registruota buveine sutampanti sutuoktinių deklaruota gyvenamoji vieta rodo sutuoktinių bendro turto naudojimą įmonės veiklai. Apeliantė teigia, kad įmonei suteikto kredito grąžinimo užtikrinimas sutuoktinių bendro turto hipoteka ir Z. G. laidavimu patvirtina abiejų sutuoktinių dalyvavimą įmonės veikloje. Apeliantė nurodo, kad įmonės veiklos ir Z. G. profesijos sąsajumas irgi patvirtina Z. G. dalyvavimą įmonės veikloje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 buvo pakeista iki tol egzistavusi teisės aiškinimo ir taikymo praktika, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje išaiškino, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą.Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).Taigi nagrinėjamoje byloje apeliantei, siekiančiai R. P. firmos „Romuna“ pripažinimo R. P. P. ir Z. G. šeimos verslu, teko pareiga įrodymais pagrįsti aplinkybes, jog šiam verslui buvo naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas; kad jie abu aktyviai dalyvavo įmonės veikloje; kad jie siekė bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą, vykdė jungtinę veiklą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytas aplinkybes vertinant tiek kartu, tiek ir atskirai negalima padaryti išvados, kad R. P. firma „Romuna“ buvo R. P. P. ir Z. G. šeimos verslas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir juos pagrindžiančius įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog R. P. firma „Romuna“ buvo R. P. P. ir Z. G. šeimos verslas, kad Z. G. individualios įmonės versle dalyvavo jungtinės veiklos pagrindais.Apeliantė įrodymais nepagrindžia atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad R. P. firma „Romuna“ veiklą vykdė bute (duomenys neskelbtini), kuris priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir kuriame yra deklaruota jų gyvenamoji vieta. Viena vertus, įmonės buveinės įregistravimas tam tikru adresu savaime nereiškia, kad įmonė veiklą vykdo būtent jos registruotoje buveinėje. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonė registruotoje buveinėje veiklos faktiškai nevykdė. Apeliantė šios teismo nustatytos aplinkybės neginčija, ją paneigiančių įrodymų nepateikia.Atskirojo skundo argumentas, kad R. P. P. ir Z. G. dalyvavimą R. P. firmos „Romuna“ veikloje rodo įmonei suteikto kredito grąžinimo užtikrinimas sutuoktinių bendro turto hipoteka ir Z. G. laidavimu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepatvirtina įmonės buvimo šeimos verslu. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais.2006 m. kovo 7 d. tarp AB „Parex bankas“ ir R. P. firmos „Romuna“ sudarytos kreditavimo sutarties Nr. KS/504 6.1 punktu kredito gavėja R. P. firma „Romuna“ įsipareigojo įkeitimo sutartimi kredito davėjai AB „Parex bankas“ įkeisti butą (duomenys neskelbtini), ir jam priklausantį garažą (1 t., b. l. 29-37). Kreditavimo sutarties 6.2 punkte nurodyta, kad tarp kredito davėjos AB „Parex bankas“ ir Z. G. pasirašoma laidavimo sutartis, kaip kredito gavėjos R. P. firmos „Romuna“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimas. 2006 m. kovo 7 d. hipotekos lakštu R. P. P. ir Z. G. įkeitė jiems priklausantį butą ir garažą (1 t., b. l. 38-40), taip pat 2006 m. kovo 7 d. su Z. G. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. LS/504.1, tokiu būdu užtikrinant kredito gavėjos R. P. firmos „Romuna“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo areštuoti įkeisti nekilnojamieji daiktai (ginčo butas ir garažas) (1 t., b. l. 41-42). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi nuspręsta išieškoti R. P. firmos „Romuna“ skolą, išieškojimą nukreipiant į įkeistus nekilnojamuosius daiktus, juos priverstinai parduodant iš varžytynių (1 t., b. l. 43-44). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2010 m. gegužės 11 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarties vykdymo (1 t., b. l. 123-124). 2010 m. liepos 31 d. kredito davėjos AB „Parex bankas“ reikalavimo teisės pagal kreditavimo sutartį (su užtikrinimo priemonėmis) buvo perleistos naujajam kreditoriui AS „Parex banka“, vėliau pakeitusiam pavadinimą į AS „Reverta“ (6 t., b. l. 64-79, 164-168). Nekilnojamojo turto registre ginčo butui ir garažui Hipotekos registro 2006 m. kovo 9 d. pranešimo apie hipotekos įregistravimą pagrindu nuo 2006 m. kovo 9 d. įregistruota hipoteka (3 t., 45-49). Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi patvirtintas AS „Reverta“ hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas – 78 527,69 Eur (2 t., b. l. 95-96; 6 t., b. l. 15-16).Aplinkybė, kad užtikrinant R. P. firmos „Romuna“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą dalyvavo ne tik įmonės savininkas R. P. P., bet ir jo sutuoktinė Z. G., apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, neleidžia teigti, jog sutuoktiniai siekė bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Prievolių įvykdymo užtikrinimas hipoteka, laidavimu ir kt. – tai papildomos prievolės prie pagrindinės prievolės, papildomos garantijos, kurios pagal savo pobūdį laikytinos pasyviomis priemonėmis, nes tinkamo pagrindinės prievolės vykdymo atveju jos gali būti ir nerealizuojamos. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei sutuoktinių bendro turto hipoteka, nei Z. G. laidavimas negali patvirtinti abiejų sutuoktinių aktyvaus dalyvavimo įmonės veikloje.Apeliantės teiginiai dėl Z. G. profesinės veiklos rūšies, sutampančios su R. P. firmos „Romuna“ veikla, taip pat nesuteikia pagrindo pripažinti įmonės šeimos verslu. Visų pirma, apeliantė šiais argumentais negrindė savo 2017 m. kovo 28 d. pareiškimo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme kaip pareiškimo pagrindas (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Antra, apeliantė dėsto iš esmės deklaratyvaus pobūdžio teiginius apie Z. G. ir R. P. firmos „Romuna“ veiklos pobūdžio sąsajumą, byloje esantys įrodymai jų nepagrindžia (7 t., b. l. 35-43). Trečia, tokių sąsajų tarp Z. G. ir įmonės egzistavimas savaime neleistų konstatuoti Z. G. dalyvavimo individualios įmonės versle jungtinės veiklos pagrindais.Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad R. P. firma „Romuna“ buvo įsteigta jau po R. P. P. ir Z. G. santuokos įregistravimo nepatvirtina, jog ši įmonė buvo šeimos verslas. Apeliantė remiasi CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teisės norma, reglamentuojančia, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Byloje nėra pakankamų duomenų, kad individualios įmonės verslu po santuokos sudarymo pradėjo verstis abu sutuoktiniai, t. y. ne tik R. P. P., bet ir jos sutuoktinė Z. G.. Jau minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta.Administratorė pareiškė pirmosios instancijos teismui prašymą leisti vykdyti išieškojimą iš R. P. P. ir jo sutuoktinei Z. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių ginčo buto ir garažo. Šis prašymas buvo grindžiamas tuo, kad R. P. P. ir Z. G. įkeitė jiems priklausantį butą ir garažą, užtikrindami kredito gavėjos R. P. firmos „Romuna“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą. Administratorė teigė, kad šis turtas negali būti padalintas ir turi būti parduodamas kaip vienas turtinis vienetas ĮBĮ nustatyta tvarka.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis administratorės prašymas yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad nurodytas turtas buvo apsunkintas nekilnojamojo turto hipoteka užtikrinant įmonės prievoles kreditorei AB „Parex bankas“, kurios reikalavimo teises perėmė AS „Reverta“. Kreditorė AS „Reverta“ yra įtraukta į įmonės kreditorių sąrašą bankroto byloje ir turi pirmenybę prieš kitus kreditorius išieškant iš įkeisto turto. Teismas, remdamasis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. išduoto vykdomojo rašto duomenimis, nustatė, kad skolos išieškojimas į ginčo nekilnojamąjį turtą buvo nukreiptas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu, kuriuo leista ginčo butą ir garažą parduoti iš varžytynių. Šis sprendimas įsiteisėjo 2010 m. kovo 16 d. ir turėjo būti nukreiptas vykdyti. Jis turi būti vykdomas ir iškėlus bankroto bylą pagal ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatas.Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ji gali vykdyti išieškojimą pagal 2010 m. gegužės 11 d. išduotą vykdomąjį raštą. Apeliantės nuomone, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. išduotas vykdomasis raštas įsiteisėjo 2010 m. kovo 16 d., todėl pagal CPK 606 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminas pateikti vykdyti šį vykdomąjį raštą baigėsi 2015 m. kovo 16 d. Apeliantės įsitikinimu, ji neturi teisės vykdyti R. P. P. ir Z. G. priklausančio turto realizavimo ĮBĮ nustatyta tvarka pagal vykdomąjį raštą, kurio pateikimo vykdyti terminas pasibaigė prieš daugiau nei trejus metus. Be to, apeliantė pažymi, kad vykdomasis raštas yra išduotas AB „Parex bankas“ naudai, todėl apeliantė neturi teisės remtis šiuo vykdomuoju raštu. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė atskirajame skunde nepagrįstai akcentuoja vykdomojo rašto pateikimo vykdyti tvarką, terminus ir kt. Apeliantės 2017 m. kovo 28 d. pareiškimas nebuvo grindžiamas negalėjimu pateikti vykdomojo rašto vykdymui (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės prašymą, skundžiamoje nutartyje nenurodė, kad apeliantė gali vykdyti išieškojimą pagal 2010 m. gegužės 11 d. vykdomąjį raštą. Teismas rėmėsi šiame vykdomajame rašte nurodytais duomenimis apie skolos išieškojimo nukreipimą vykdyti iš varžytynių parduodant ginčo butą ir garažą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad iškėlus bankroto bylą įkeistas ginčo turtas turi būti realizuojamas ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Apeliantės 2017 m. kovo 28 d. pareiškime pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai (dėl įkeitimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, turto padalinimo negalimumo, jo pardavimo kaip vieno turtinio vieneto), pagrindžiantys jos prašymą leisti vykdyti išieškojimą iš R. P. P. ir jo sutuoktinei Z. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių buto ir garažo, atskirajame skunde nedėstomi, pirmosios instancijos teismo išvados dėl jų nekritikuojamos, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo aspektu nepasisako.Kiti apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai įvertino reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.