Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algimanto Valantino,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 200 MGL (7 532 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaičius S. M. sulaikyme ir suėmime iš­bū­tą laiką nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. sausio 19 d., viso 61 dieną, vieną buvimo su­laikyme ir suėmime dieną prilyginus dviejų MGL dydžio baudai, nustatyta galutinė bausmė 139 MGL (5 234,74 Eur) dydžio bauda.

S. M. pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. Š. pagal BK 24 straipsnio 3, 6 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d., būdamas UAB „A“ (duomenys pakeisti), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), di­rek­toriumi, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reika­la­vi­mus, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos re­gistrai iki finansinių atas­kai­tų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuris turi numatyti priemones, už­tikrinančias dokumentų sau­gu­mą; patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos do­kumentai ir apskaitos re­gistrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos do­ku­mentų ir archyvų įsta­ty­mo nuostatomis. 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 (2004-03-30 Nr. IX-2084 redakcija) 10 straipsnio 1 dalies nurodymai, kad <...> įstaigos ar įmonės veiklos do­ku­mentai turi būti <...> ap­sau­go­ti nuo sugadinimo, praradimo, neteisėto naudojimo, pakeitimo, sunai­ki­ni­mo, ir 12 straipsnio 1 dalies nurodymai, kad <...> įstaigos ir įmonės, <...> privatūs juridiniai asmenys privalo sau­go­ti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įver­tin­da­mi galimus rizikos veiksnius: išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susi­ju­sių fizinių ir juridinių asmenų teisės, 12 straipsnio 2 dalis „<...> pri­va­taus juridinio asmens veiklos dokumentų iš­saugojimą reikiamą laiką atsako va­do­vas“. 1996 m. vasario 22 d. Lie­tuvos archyvų departamento prie Lietuvos Res­publikos Vyriausybės įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, reikalaujančias apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų, pažeidė Buhalterinės apskaitos įsta­ty­mo Nr. IX-574 21 straipsnio reikalavimus, kuriame nurodyta, kad „už apskaitos organizavimą ir apskaitos do­kumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas“, tyčia neiš­sau­gojo, prarado ir tyrimui nepateikė: 2011 m., 2012 m., 2013 m. UAB „A“ pirminių bu­hal­terinės apskaitos dokumentų, aps­kai­tos registrų ir finansinių ataskaitų rin­ki­nių, kasos knygos, banko ir kasos apskaitos registrų, prekių pirkimo ir pardavimo dokumentų ir aps­kai­tos registrų, darbo už­mo­kesčio apskaitos dokumentų, Finan­si­nių atskaitomybių, ir dėl šių visų neišsaugotų doku­men­tų visiškai nebuvo galima nustatyti UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipa­rei­go­ji­mų dydžio ir struktūros už 2011, 2012, 2013 metų laikotarpį. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas. S. M. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 3 ir 4 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį tuo, kad veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas vie­nin­gą nusikalstamą tikslą pasisavinti didelės ver­tės UAB „A“ priklausantį turtą, organizavo – pa­rengė nusi­kals­ta­mos veikos planą ir va­do­va­vo šiai veikai, numatė jos įvykdymo būdus ir priemones bei, veik­damas bendrai su A. Š., (duomenys neskelbtini), tiksliai nenus­ta­ty­toje vietoje, ne vėliau kaip iki 2011 m. birželio 2 d., pasiūlė A. Š. būti UAB „A“ direktoriumi, sutarė su juo, kad realiai bendrovei va­do­vaus ir jos turtą valdys S. M.. A. Š. sutikus ir laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. pagal 2011 m. gegužės 31 d. vienintelio akcininko sprendimą, bū­nant UAB „A“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku ir direktoriumi bei užimamų pareigų pagrindu turint savo ži­nio­je UAB „A“ priklausantį turtą, 2011 m. birželio 28 d. UAB „A“ nuomojamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), A. Š. neteisėtai per­da­vus su UAB „A“ nesusijusiam darbo santykiais S. M. A. Š. žinioje buvusią AB „Ūkio bankas“ UAB „A“ išduotą ir priklausančią elektroninę mo­kė­jimo prie­mo­nę – mokė­ji­mo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) su PIN kodu, S. M., neteisėtai įgijęs svetimą mokėjimo priemonę ir jos duomenis, neturėdamas teisėto pagrindo ir tei­sės tvarkyti, valdyti bendrovės sąs­kaitą, disponuoti joje esančiomis lė­šomis, pasinaudodamas šia kor­te­le su PIN kodu, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. netei­sėtai atliko finansines operacijas – per 172 kartus iš bankomatų, esan­čių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo poskyryje, esančiame (duomenys neskelbtini) bei AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale, esan­čiame (duomenys neskelbtini), iš įmonės „A“ AB „Ūkio bankas“ esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), išgrynino UAB „A“ priklausančius pinigus, o būtent: 2011 m. birželio 28 d. (AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale, (duomenys neskelbtini) 12 000 Lt; 2011 m. birželio 30 d. per 8 kartus 16 000 Lt, 2011 m. liepos 1 d. 700 Lt, 2011 m. liepos 4 d. per 6 kartus 11 600 Lt, 2011 m. liepos 8 d. per 6 kartus 12 000 Lt, 2011 m. liepos 12 d. 1300 Lt, 2011 m. liepos 13 d. per 5 kartus 10 000 Lt, 2011 m. liepos 14 d. per 6 kartus 11 000 Lt, 2011 m. liepos 18 d. per 2 kartus 2500 Lt, 2011 m. liepos 20 d. per 5 kartus 9500 Lt, 2011 m. liepos 22 d. per 8 kartus 16 000 Lt (bankomate (duomenys neskelbtini); 2011 m. liepos 25 d. per 2 kartus 2900 Lt (bankomate (duomenys neskelbtini); 2011 m. liepos 27 d. per 8 kartus 16 000 Lt, 2011 m. liepos 29 d. per 2 kartus 2600 Lt, 2011 m. rugpjūčio 1 d. 1200 Lt, 2011 m. rugpjūčio 3 d. per 9 kartus 18 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 4 d. 250 Lt, 2011 m. rugpjūčio 5 d. per 2 kartus 3500 Lt, 2011 m. rugpjūčio 8 d. per 7 kartus 12 950 Lt, 2011 m. rugpjūčio 11 d. per 9 kartus 17 600 Lt, 2011 m. rugpjūčio 12 d. per 5 kartus 10 000 Lt (bankomate (duomenys neskelbtini); 2011 m. rugpjūčio 12 d. 11 000 Lt (AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale, (duomenys neskelbtini); 2011 m. rugpjūčio 16 d. per 5 kartus 10 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 18 d. per 10 kartų 20 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 19 d. per 4 kartus 8000 Lt (bankomate (duomenys neskelbtini); 2011 m. rugpjūčio 19 d. 21 000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 23 d. 25 000 Lt (AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale (duomenys neskelbtini); 2011 m. rugpjūčio 23 d. 2000 Lt, 2011 m. rugpjūčio 26 d. 2 000 Lt (bankomate (duomenys neskelbtini); 2011 m. rugpjūčio 26 d. 800 Lt (klientų aptarnavimo skyriuje (duomenys neskelbtini); 2011 m. rugpjūčio 30 d. per 8 kartus 16 000 Lt, 2011 m. rugsėjo 1 d. per 4 kartus 8000 Lt, 2011 m. rugsėjo 6 d. 2000 Lt, 2011 m. rugsėjo 8 d. per 5 kartus 10 000 Lt, 2011 m. rugsėjo 12 d. per 5 kartus 5100 Lt, 2011 m. rugsėjo 13 d. per 4 kartus 6470 Lt, 2011 m. rugsėjo 14 d. 2000 Lt, 2011 m. rugsėjo 15 d. per 3 kartus 5300 Lt, 2011 m. rugsėjo 19 d. per 7 kartus 14 000 Lt (bankomate (duomenys neskelbtini); 2011 m. rugsėjo 20 d. 20 000 Lt (AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale (duomenys neskelbtini); 2011 m. rugsėjo 22 d. 300 Lt, 2011 m. rugsėjo 23 d. per 3 kartus 6000 Lt, 2011 m. rugsėjo 26 d. per 4 kartus 6400 Lt, 2011 m. rugsėjo 29 d. 1700 Lt (bankomate (duomenys neskelbtini); 2011 m. rugsėjo 29 d. 10 000 Lt (AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) filiale, (duomenys neskelbtini). Viso nuėmė grynais 400 670 litų (116 042,05 Eur), iš kurių 76 269,94 litų (22 089,30 Eur) pa­nau­dojo UAB „A“ reikmėms, o likusiai sumai – 324 400,06 litų (93 952,75 Eur) – pinigų panau­do­ji­mo pa­tei­sinančių dokumentų nepateikė, pinigų į bendrovės kasą negrąžino, taip veikdamas bendrai su A. Š., neteisėtai įgijęs ir disponuodamas svetima elektronine mokėjimo priemone ir jos duomeni­mis, pakankamais finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai juos panaudodamas, neteisėtai at­likdamas fi­nan­sines operacijas, pasisavino paimdamas užimamų pareigų pagrindu A. Š. žinioje, faktiškai S. M. žinioje buvusį svetimą UAB „A“ priklausantį didelės 324 400,06 litų (93 952,75 Eur) vertės turtą – pinigus.Be to, S. M. buvo kaltinamas pagal BK 214 straips­nio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį tuo, kad neturėdamas įgaliojimo tvarkyti, valdyti ir disponuoti UAB „A“ priklausančioje AB „Ūkio bankas“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiomis lėšomis bei neturėdamas leidimo naudotis UAB „A“ mokėjimo priemone, nebū­damas susijęs su UAB „A“ jokiais darbo santykiais, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimą UAB „A“ priklausančią elektroninę mokėjimo prie­monę – AB „Ūkio bankas“ mokėjimo kortelę ir jos tikrus naudotojo tapatybės patvirtinimo duome­nis – jai suteiktą PIN kodą, neteisėtai atliko finansines ope­racijas, o būtent, iš A. Š., UAB „A“ vienintelio akcininko ir direktoriaus, 2011 m. birželio 28 d. neteisėtai įgijo AB „Ūkio bankas“ iš­duotą UAB „A“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) su PIN kodu, ją neteisėtai laikė iki 2011 m. rugsėjo 29 d. ir panaudojo – laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. 172 kartus neteisėtai inicijavo finansines ope­ra­ci­jas, kurių metu iš bankomatų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo poskyryje, esančiame (duomenys neskelbtini), bei AB Ūkio ban­ko (duomenys neskelbtini) filia­le, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo iš­gry­nino UAB „A“ priklausančius pinigus – 400 670 Lt (116 042,05 Eur). A. Š. buvo kaltinamas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 ir 6 dalis, 183 straipsnio 2 dalį tuo, kad S. M. turint tikslą pasisavinti di­de­lės ver­tės svetimą turtą organizavus – parengus nusikalstamos veikos didelės vertės svetimo UAB „A“ priklausančio turto pasisavinimo planą ir vadovavus šiai veikai, numačius jos įvykdymo būdus, veik­da­mi bendrai su S. M. pasisavino svetimą didelės vertės UAB „A“ priklausantį turtą, o būtent: S. M. ne vėliau kaip iki 2011 m. birželio 2 d. pa­siū­lius A. Š. būti UAB „A“ direk­to­riu­mi, jiems susitarus, kad ben­dro­vei realiai va­do­vaus ir jos turtą valdys S. M., A. Š. lai­ko­tarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d., pagal 2011 m. gegužės 31 d. UAB „A“ vie­nin­telio akcininko spren­di­mą būdamas uždarosios akcinės bendrovės „A“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos ad­resu (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku ir direktoriumi, užimamų pa­rei­gų pa­grin­du turėdamas savo žinioje UAB „A“ turtą, 2011 m. birželio 28 d. UAB „A“ nuo­mo­jamose pa­tal­po­se, esančiose (duomenys neskelbtini), vykdydamas S. M. nur­odymus, S. M., kuris su UAB „A“ jokiais darbo santykiais nebuvo susijęs, neteisėtai perdavė jo ži­nioje buvusią UAB „A“ priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) su PIN kodu, ko pasekoje S. M., netei­sė­tai įgijęs sve­ti­mą mokėjimo prie­monę ir jos prisijungimo duomenis, netu­rėdamas teisėto pa­grindo ir teisės tvarkyti, val­dyti UAB „A“ bendrovės sąskaitą, disponuoti joje esančiomis lėšo­mis, netei­sėtai pasi­nau­do­da­mas svetima mokėjimo priemone bei jos prisijungimo duo­menimis, netei­sė­tai atliko finansines ope­ra­ci­jas – per 172 kartus, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d., iš ban­ko­matų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) klientų aptar­na­vi­mo poskyryje, esančiame (duomenys neskelbtini), bei AB Ūkio banko (duomenys neskelbtini) fi­lia­le, iš įmonės „A“ AB „Ūkio bankas“ esančios sąs­kaitos Nr. (duomenys neskelbtini), išgrynino UAB „A“ priklausančius 400 670 litų (116 042,05 Eur), iš kurių 76 269,94 litų (22 089,30 Eur) pa­nau­dojo UAB „A“ reik­mėms, o likusios sumos – 324 400,06 litų (93 952,75 Eur) į bendrovės kasą negrąžino bei pinigų pa­naudojimą pateisinančių dokumentų nepateikė. Taip S. M. A. Š. padedamas pasisavino A. Š. žinioje užima­mų pareigų pagrindu buvusį, faktiškai S. M. žinioje bu­vusį svetimą – UAB „A“ pri­klau­san­tį didelės vertės turtą – 324 400,06 litus (93 952,75 Eur), šiais veiksmais S. M. ir A. Š., veikdami bendrai, padarė UAB „A“ 324 400,06 litų (93 952,75 Eur) žalą. Skundžiamu nuosprendžiu S. M. pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, A. Š. pagal BK 24 straipsnio 3, 6 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį, kuria S. M. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, A. Š. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 3, 6 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują, apkaltinamąjį nuosprendį:

- S. M. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams. Šią bausmę subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams ir 200 Eur dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką ir nustatyti galutinę bausmę laisvės atėmimą vieneriems metams aštuoniems mėnesiams ir 200 Eur dydžio baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Prokurorė nurodo, kad skundžiama apygardos teismo nuosprendžio dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad S. M. ir A. Š. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, juos išteisinti nebuvo teisinio pagrindo.Apeliantė teigia, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog kaltinimas S. M. ir A. Š. pagal BK 183 straipsnį, 214 straipsnį ir 215 straipsnį grindžiamas prielaidomis. Byloje nėra kaltinime nurodyto pirmojo A. Š. įgaliojimo, išduoto S. M. tvarkyti bendrovės sąskaitą, todėl teismas nepagrįstai pripažino, kad S. M. galėjo veikti pagal A. Š., kaip UAB „A“ direktoriaus, įgaliojimą, nors ir nepatvirtintą notariškai, ir padarė nepagrįstas išvadas, kad bendrovės banko kortelę ir jos PIN kodą A. Š. perdavė, o S. M. įgijo ir jais disponavo teisėtai. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi buvusios UAB „A“ buhalterės liudytojos L. K. parodymais, kad S. M. bendrovės vardu nuo pat UAB „A“ veiklos pradžios veikė pagal bendrovės direktoriaus A. Š. išduotą vidinį įmonės dokumentą – notariškai nepatvirtintą įgaliojimą paimti pinigus, pasirašyti dokumentus, nes apklausta ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja teigė, kad niekada nėra mačiusi A. Š. įgaliojimo S. M. tvarkyti bendrovės sąskaitą AB Ūkio banke (t. 1, b. l. 108-110), o teisminio bylos nagrinėjimo metu (2017 m. gruodžio 15 d. posėdžio protokolas), atsakydama į prokurorės klausimą patikslinti aplinkybes, ar matė pirmąjį notaro nepatvirtintą įgaliojimą, nurodė, jog jai sunku pasakyti, ar matė, lyg tai matė, bet gal painioja su vėliau notariškai patvirtintu įgaliojimu. Taigi, aplinkybė, kad toks įgaliojimas buvo, tėra prielaida, o teismo išvados, kad banko išduota UAB „A“ priklausanti kortelė su PIN kodu S. M. buvo perduota ir jo panaudota teisėtai, taip pat kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys apie UAB „A“ skolas kitoms įmonėms nepatvirtina kaltinamųjų kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, yra nepagrįstos. Prokurorė nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, iš esmės vadovavosi tik kaltinamųjų parodymais, kad jie inkriminuojamų nusikalstamų veikų nedarė, ir neįvertino, kad S. M. parodymų apie piniginių lėšų panaudojimą perkant didelį kiekį medienos nepatvirtina jokie bylos duomenys. Jokios medienos ar jokio kito UAB „A“ priklausančio turto nebuvo rasta. Jei iš medienos buvo pagaminta malkų produkcija, kaip teigia S. M., vėl gi, ji bendrovėje nebuvo rasta. Tai patvirtinančių buhalterinių dokumentų taip pat nėra, tokie duomenys įtraukimui į buhalterinę apskaitą buhalterei nepateikti nei A. Š., nei S. M. vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Taigi, tikėti S. M. teiginiais apie kaltinime nurodytų piniginių lėšų panaudojimą nėra pagrindo, o teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Pasak apeliantės, teismas neįvertino ir kitų reikšmingų bylos duomenų. Štai, liudytoja L. K. parodė, kad prieš dingstant S. M., ji, kaip bendrovės buhalterė, matė, jog bendrovė dirbo pelningai, buvo pakankamai lėšų, kad bendrovė atsiskaitytų su kreditoriais, bet S. M. neatsiskaitydavo arba atsiskaitydavo dalinai, kad nuraminti kreditorius. Be to, liudytoja L. K. nurodė, kad UAB „A“ buhalteriniai dokumentai, kurie buvo laikomi nuomojamose patalpose, dingo prieš pat S. M. dingimą, 2013 metais. Akivaizdu, kad tik S. M. buvo naudingas toks buhalterinės apskaitos dokumentų „dingimas“. Prokurorė nurodo, kad nors pagal bylos aplinkybes realiai bendrovei vadovavo S. M. ir faktiškai bendrovės turtas buvo pastarojo žinioje, tačiau A. Š., būdamas nors ir nominaliu direktoriumi, gaudamas atlyginimą iš UAB „A“ lėšų, turėdamas bendrovės turtą savo žinioje, pagal įstatymus (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (37 straipsnis), Buhalterinės apskaitos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. 719) privalėjo kontroliuoti bendrovės turtą, lėšas ir jų panaudojimą. Įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.Apeliantė pažymi, kad teisme A. Š. parodė, jog „išgirdau kalbas, kad kažkas negero vyksta, kažkas vyksta su įmonės veikla, kad gali bankrutuoti, tai nors ir buvau popieriniu direktoriumi, man buvo neramu ir baisu, ir sakiau sėdam, surašom ir viskas baigta. Galėjo būti ir kalbos, kad skolininkai puola“ (2018 m. sausio 26 d. protokolas). Taigi, pasak prokurorės, teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. Š. nurodė, kad tik to laikotarpio pabaigoje suprato, jog verslas ėmė nebesisekti, ir tuo pačiu padarė nepagrįstą išvadą, kad verslas nesisekė, nes tokių duomenų byloje nėra.Prokurorė apeliaciniame skunde analizuoja BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir teigia, kad tokie požymiai nustatyti ir šioje byloje. Be to, apeliantė pažymi, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog bendra dokumentais patvirtina suma – 69 974,37 Eur – neatitinka kaltinime nurodytos 22 089,30 Eur sumos, įvardintos kaip panaudotos UAB „A“ reikmėms. Pažymi, jog 2014 m. sausio 16 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/6 nurodytas tiriamasis laikotarpis nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. Būtent šiuo laikotarpiu S. M. išėmė grynais pinigais iš viso 941 929,11 Lt (272 801,52 Eur). Pirmojo specialisto tyrimo metu nustatyti, kur S. M. panaudojo 920 629,11 Lt, paimtus iš banko sąskaitų grynaisiais pinigais, nebuvo galimybės. Tačiau iš 2016 m. gruodžio 7 d. specialisto išvados Nr. 5-2/170 matyti, kad UAB „A“ pagal dokumentus laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. atsiskaitė grynaisiais pinigais už 63 331,33 Eur sumą su 22 įmonėmis. Teismas teisingai pažymėjo, kad grynais pinigais buvo atsiskaitoma ir laikotarpiu, neįeinančiu į kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tačiau visa vėliau nuo sąskaitos nuimta ir panaudota grynais pinigais suma yra minusuota, o kaltinime inkriminuota suma tiksliai paskaičiuota kaip paimta ir nepagrįsta dokumentais bendrovės lėšų suma. Specialisto išvadoje nurodyta, kad bendrovės darbuotojams priskaitytas išmokėjimui darbo užmokestis atskaičius mokesčius sudarė 22 937,08 Lt (6643 Eur), atlyginimas galimai buvo išmokėtas grynais pinigais iš kasos, tačiau tai tiriamasis laikotarpis nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2012 m. gegužės 8 d., o S. M. kaltinime pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį inkriminuojamas laikotarpis yra nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d., kurio metu pastarasis nuo bendrovės sąskaitos viso nuėmė grynais pinigais 400 670 Lt (116 042,05 Eur), iš kurių tik 76 269,94 Lt (22 089,30 Eur) panaudojo UAB „A“ reikmėms. Specialistė E. D. paskaičiavo, kad šiuo laikotarpiu atlyginimams išmokėta 1531,64 Lt, o ne 22 937,08 Lt, kaip kad nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Apygardos teismas neatsižvelgė į specialistės A. D. paaiškinimus (2017 m. vasario 10 d. protokolas, t. 4, b. l. 175-179), iš kurių matyti, kad D. Z. įmonei buvo sumokėta 65 486,45 Lt ir kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. vasario 2 d. buvo panaudota daugiau negu išgryninta. Dėl šių priežasčių 2017 m. balandžio 4 d. buvo priimtas prokurorės nutarimas nutraukti tyrimą dalyje S. M. atžvilgiu, jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, dėl 31 563,76 Lt (9141,50 Eur) sumos, priklausančios UAB „A“, pasisavinimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagrįsdama šiuos teiginius, prokurorė apeliaciniame skunde pateikia tyrimą atlikusios (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato vyresniosios tyrėjos L. Č. bei specialistės E. D. atliktus paskaičiavimus:2016 m. gruodžio 7 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/170 (8 psl.) nurodyta: tiriamuoju laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. vasario 9 d. UAB „A“ atsakingi darbuotojai atsiskaitė grynaisiais pinigais – 241 607,49 Lt – su tiekėjais už paslaugas ir prekes, apmokėdami sąskaitas 218 670,41 Lt ir mokėdami atlyginimus darbuotojams 22 937,08 Lt.Laikotarpis nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. vasario 9 d., kuriame suma 241 607,49 Lt, yra dalijamas į du laikotarpius: laikotarpį iki įgaliojimo nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. ir po įgaliojimo nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. vasario 2 d. Pagal skaičiavimus bendra 241 607,49 Lt suma sumažėjo 3000 Lt (868,87 Eur), kadangi išminusuota specialisto išvadoje buvusi 2012 m. gegužės 8 d. įskaičiuota UAB „B“ (duomenys pakeisti) sumokėta 3000 Lt suma už transporto paslaugas. Taigi, 241 607,49 Lt – 3000 Lt = 238 607,49 Lt (2017 m. vasario 10 d. specialisto paaiškinimų protokolas, t. 4, b. 1. 175-179).Laikotarpis iki įgaliojimo nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d.: už prekes ir paslaugas UAB „A“ atsiskaitė 35 139,61 Lt (10 177,19 Eur) + darbuotojams atlyginimai 1531,64 Lt (443,59 Eur) = 36 671,25 Lt (2017 m. vasario 10 d. specialisto paaiškinimų protokolas, t. 4, b. l. 175-179). Nustatyta, kad D. Z. įmonei kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. atsiskaityta grynais pinigais 5676,00 Lt (t. 7, b. l. 129-136). Viso šiuo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. atsiskaityta grynais 42 347,25 Lt (36 671,25 Lt + 5676,00 Lt= 42 347,25 Lt).Laikotarpis po įgaliojimo nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. vasario 2 d.: už prekes ir paslaugas UAB „A“ atsiskaitė grynais 180 530,80 Lt (52 285 Eur) + darbuotojams išmokėti atlyginimai 21 405,44 Lt = 201 936,24 Lt (2017 m. vasario 10 d. specialisto paaiškinimų protokolas, t. 4, b. l. 175-179). D. Z. įmonei UAB „A“ sumokėjo 65 486,45 Lt (t. 7, b. l. 129-136). Nustatyta, kad šiuo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. vasario 2 d., panaudota 33 922,69 Lt daugiau, negu S. M. nuimta nuo bendrovės sąskaitos, todėl darytina išvada, kad 33 922,69 Lt S. M. nuo bendrovės sąskaitos nuėmė kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. Kaip minėta, 2017 m. balandžio 4 d. nutarimu nutrauktas tyrimas S. M. atžvilgiu dalyje dėl 31 563,76 Lt pasisavinimo (t. 1, b. l. 75-81). Taigi, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. vasario 2 d. išgryninta viso nuimant nuo bendrovės sąskaitos 233 500 Lt (bendrovės sąskaitos išklotinių duomenys) – 201 936,24 Lt atsiskaityta už prekes, paslaugas ir išmokėti atlyginimai – 65 486,45 Lt sumokėti D. Z. įmonei = - (lieka minus, trūkumas) 33 922,69 Lt (233 500 Lt – 201 936,24 Lt – 65 486,45 Lt = - 33 922,69 Lt).Daroma išvada, kad 33 922,69 Lt suma buvo išgryninta, t. y. nuo bendrovės sąskaitos nuimta, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. Kaltinime nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. UAB „A“ atsiskaitė su tiekėjais už prekes ir paslaugas grynais 35 139,61 Lt (10 177,13 Eur) bei išmokėjo darbo užmokestį darbuotojams 1531,64 Lt (443,59 Eur) (2017 m. vasario 10 d. specialisto paaiškinimų protokolas, t. 4, b. l. 175-179), taigi, 35 139,61 Lt +1531,64 Lt = 36 671,25 Lt, prie šios sumos pridėjus D. Z. įmonei sumokėtą grynais (laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d.) 5676,00 Lt sumą, gaunasi 42 347,25 Lt (36671,25 Lt + 5676,00 = 42347,25 Lt.). Taigi, šią 42 347,25 Lt sumą bendrovė išmokėjo atsiskaitydama už paslaugas bei atlyginimams. Prie 42 347,25 Lt pridėjus 33 922,69 Lt (ši suma nuimta laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. nuo sąskaitos, tačiau panaudota vėliau, ne kaltinime nurodytu laikotarpiu), gaunasi 76 269,94 Lt (42 347,25 Lt + 33 922,69 Lt = 76 269,94 Lt.).Laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. S. M. nuėmė nuo UAB „A“ sąskaitos 400 670 Lt. Iš šios sumos atėmus 76 269,94 Lt (laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. UAB „A“ atsiskaitė su tiekėjais už prekes ir paslaugas grynais 35 139,61 Lt + išmokėjo darbo užmokestį darbuotojams 1531,64 Lt, taip pat + 33 922,69 Lt suma, nuimta nuo sąskaitos, kuri panaudota ne kaltinime nurodytu laikotarpiu, o vėliau, t. y. po 2011 m. rugsėjo 29 d. = 76 269,94 Lt), gaunasi 324 400,06 Lt (400 670 Lt – 76 269,94 Lt = 324 400,06 Lt), tiek ir inkriminuota kaltinimuose, kad A. Š. padėjo pasisavinti, o S. M. pasisavino 324 400,06 Lt (kas sudaro 93 952,75 Eur), priklausančių UAB „A“.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. netenkinti prašymo priteisti iš S. M. ekstradicijos išlaidas; iš S. M. ir A. Š. UAB „A“ padarytai žalai atlyginti priteisti 65 230,07 Eur (iš apeliaciniame skunde nurodytos 93 952,75 Eur sumos atimti sumas, kurioms ieškinius S. M. ir A. Š. pripažino bankroto byloje (26 922,68 Eur ir 1800 Eur); už nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 3, 4 dalyse ir 183 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, S. M. paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams, į šią bausmę įskaitant sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką, ir 200 MGL, o ne 200 Eur dydžio baudą, kaip kad dėl techninės klaidos nurodyta apeliaciniame skunde. Išteisintas A. Š., jo gynėjas advokatas Sigitas Štaraitis ir nuteistojo S. M. gynėja advokatė Diana Ingrida Vinklerytė prašė Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes ir nepažeisdamas baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, S. M. pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir A. Š. pagal BK 24 straipsnio 3, 6 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį išteisino pagristai. Prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek nusikalstamos veikos subjektyvieji, tiek objektyvieji požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-154-976/2017 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kiti).Šioje baudžiamojoje byloje kaltinimas S. M. pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, o A. Š. pagal BK 24 straipsnio 3, 6 dalis ir 183 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas dėl to, kad pastarieji, veikdami susitarę ir bendrai, S. M. organizavus ir vadovaujant, A. Š. padedant, S. M. pasiūlius A. Š. būti UAB „A“ direktoriumi ir sutarus, kad realiai bendrovei vadovaus ir jos turtą valdys S. M., A. Š., laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. būdamas UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi bei užimamų pareigų pagrindu turėdamas savo žinioje UAB „A“ priklausantį turtą, 2011 m. birželio 28 d. neteisėtai perdavė S. M., kuris su UAB „A“ jokiais darbo santykiais nebuvo susijęs, o pastarasis neteisėtai (neturėdamas įgaliojimo tvarkyti, valdyti ir disponuoti UAB „A“ priklausančioje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (AB Ūkio bankas) esančiomis piniginėmis lėšomis, neturėdamas leidimo naudotis UAB „A“ mokėjimo priemone ir nesusijęs su UAB „A“ jokiais darbo santykiais) įgijo AB Ūkio banko bendrovei išduotą mokėjimo kortelę su PIN kodu ir šią elektroninę mokėjimo priemonę bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis neteisėtai laikė ir panaudojo – laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. neteisėtai atliko finansines operacijas, t. y. per 172 kartus iš bankomatų ir banko skyriuose iš UAB „A“ sąskaitos išgrynino šiai bendrovei priklausančius 400 670 Lt (116 042,05 Eur), iš kurių 76 269,94 Lt (22 089,30 Eur) panaudojo UAB „A“ reikmėms, o likusiai sumai – 324 400,06 Lt (93 952,75 Eur) – pinigų panaudojimo pateisinančių dokumentų nepateikė, pinigų į bendrovės kasą negrąžino ir taip pasisavino šį UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą.Bylos duomenimis, nuteistasis S. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai teigė, kad AB Ūkio banko UAB „A“ išduotą mokėjimo kortelę bei jos PIN kodą įgijo, laikė ir naudojo teisėtai, bendrovės direktoriaus pareigas ėjusio A. Š. įgaliojimo pagrindu, o šios mokėjimo kortelės pagalba išgrynintus pinigus panaudojo UAB „A“ veikloje. Jis parodė, kad nuo 2005 metų dirbo R. A. individualioje įmonėje (toliau – R. A. IĮ), kuri vertėsi medienos verslu (miškų kirtimas, eksportas, importas), buvo šios įmonės vadovas. 2010 m. ar 2011 m. dėl turto konfiskavimo pablogėjo įmonės finansinė padėtis. Kadangi jau turėjo įdirbį, kontaktus su užsieniu ir vietiniais, patirtį medienos versle, norėjo pradėtą darbą tęsti. Internete rado pigiai parduodamą UAB „A“ ir paprašė A. Š. pabūti šios bendrovės savininku bei direktoriumi. Šiam sutikus, UAB „A“ nupirko A. Š. vardu, tačiau pinigus mokėjo pats. Bendrovę įsigijo už 10 ar 15 tūkstančių litų, po to perrašė įstatus, nurodė veiklą, susijusią su mediena. Pats bendrovėje iš pradžių nedirbo, bet turėjo rašytinį A. Š. įgaliojimą. Vėliau analogiško turinio įgaliojimas buvo patvirtintas notaro, nes tokio dokumento reikėjo banke, taip pat sudarant sutartis. Įgaliojime buvo nurodyta, kad jis turi teisę naudotis banko kortelėmis, elektroninėmis priemonėmis. AB Ūkio banke A. Š. buvo atidaręs sąskaitas (mokėjimo kortelės ir atsiskaitomąją), viską, ką gavo banke (mokėjimo kortelę, sąskaitos prisijungimus), perdavė jam (S. M.), nes pats jokių funkcijų bendrovėje nevykdė, buvo formalus direktorius. Iki 2012 m. UAB „A“ pirko apvalią medieną, R. A. IĮ, kurios direktoriumi jis (S. M.) dirbo, atliko medienos perdirbimo darbus, t. y. pagamindavo malkas, lentas ir kitus gaminius, o UAB „A“ realizuodavo pagamintą produkciją kitoms įmonėms. Vėliau R. A. IĮ bankrutavo, todėl UAB „A“ ne tik pirko medieną bei realizavo gaminius, bet ir vykdė gamybą iki 2013 m. vasario mėnesio, kai jis, neatlaikęs kreditorių spaudimo, viską metė ir išvyko į užsienį. Iš UAB „A“ banko sąskaitos išgrynintus pinigus jis panaudojo atsiskaitymams su tiekėjais už medieną, apmokant sąskaitas už bendrovei suteiktas paslaugas, įskaitant R. A. IĮ už medienos perdirbimo paslaugas, mokėjo atlyginimus darbuotojams. Medienos versle norint būti konkurencingu, reikėjo turėti grynųjų pinigų, nes dauguma atsiskaitymų vyko būtent grynaisiais pinigais, stambesniam žaliavos pirkimui jis kaupė didesnį pinigų likutį kasoje. 2011 m. pabaigoje, mokėdamas grynaisiais pinigais, taip pat į kreditą įsigijo didelį kiekį medienos, nes tikėjosi, kaip ir prieš metus laiko, pelningai jas per UAB „C“ (duomenys pakeisti) parduoti į Norvegiją, tačiau 2012 m. norvegai nebepirko produkcijos iš Lietuvos, todėl nupirktą medieną buvo priverstas parduoti nuostolingai ir negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Medieną už grynuosius pinigus pirko iš D. Z. įmonės, UAB „D“ (duomenys pakeisti), UAB „E“ (duomenys pakeisti), UAB „F“ (duomenys pakeisti), D. S. įmonės „G“, kitų tiekėjų negali įvardinti, nes neprisimena, tačiau jų buvo daug, apie 40 (t. 8, b. l. 122-125, 126-129, t. 9, b. l. 14, 39-40, t. 10, b. l. 131-134, 181-182).Išteisintasis A. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad UAB „H“ (duomenys pakeisti) teritorijoje, kur dažnai atvykdavo pirkti medienos asmeninėms reikmėms, susipažino su S. M.. Pastarasis pasiūlė jam tapti bendrovės, kurios veiklą vykdytų pats, vadovu. S. M. paaiškino, kad nori plėsti medienos perdirbimo verslą, nes gerai sekasi, tačiau pats įkurti bendrovės negali, nes eina direktoriaus pareigas kitoje bendrovėje. Jis pats tuo metu gaudavo nedideles pajamas, S. M. pažadėjo mokėti atlyginimą už direktoriavimą, todėl kiek pagalvojęs su pasiūlymu sutiko. Bendrovės dokumentus forminti vyko į Vilnių, kartu su S. M., ten reikėjo pasirašyti kelis dokumentus, tačiau kokie tai buvo dokumentai, tiksliai negali pasakyti, pinigų niekam nemokėjo, viską tvarkė S. M.. Jis pats tų dalykų neišmano, yra statybininkas. Taip pat kartu su S. M. vyko į Ūkio banką (duomenys neskelbtini) atidaryti banko sąskaitą. Kortelę ir kodus, kuriuos gavo banke, iš karto perdavė S. M., nes faktiškai jam viskas ir priklausė. Įgaliojimas atlikti bankines operacijas S. M. buvo parašytas iš pat pradžių, pirmomis jo direktoriavimo dienomis, o po kelių mėnesių įgaliojimas buvo patvirtintas notaro. Jis pats UAB „A“ lankydavosi, kai reikėjo pasirašyti dokumentus. Paprastai jam paskambindavo S. M., kartais buhalterė L. K. ir pasakydavo, kad reikia atvykti. Daugiausiai pasirašydavo banko dokumentus, pirkimo pardavimo sąskaitas. Kokios būdavo sumos, nesidomėjo, į pasirašomų dokumentų turinį taip pat nesigilino, nes buvo įsitikinęs, kad viską tvarko profesionalas, pasitikėjo S. M.. Pastarasis pažinojo tiekėjus, klientus, o jis pats toje veikloje nieko nenutuokė. Kokias sumas S. M. išgrynino iš banko sąskaitos ir kur tuos pinigus panaudojo, nežino, bet buvo įsitikinęs, kad viską naudoja bendrovės interesais, nes turi didelę patirtį, o bendrovė įkurta vykdyti realią veiklą (t. 8, b. l. 29-30, 39-41, t. 10, b. l. 134-135, 182-183).Kaip matyti iš prokurorės apeliacinio skundo turinio, taip pat iš S. M. ir A. Š. pareikštų kaltinimų formuluočių, šiuo konkrečiu atveju nekyla ginčas dėl aplinkybių, kad UAB „A“ tiek kaltinime nurodytu laikotarpiu, tiek ir vėliau, iki 2013 m. vasario mėnesio, realiai vykdė veiklą, susijusią medienos pirkimu, malkų gamyba ir pardavimu (tai patvirtina S. M., A. Š., byloje apklaustų liudytojų parodymai, surinkti dokumentai, specialisto išvados dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos), ir kad A. Š. laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. vasario 2 d. UAB „A“ direktoriaus pareigas ėjo tik formaliai, o faktiškai bendrovės veiklą organizavo ir jai vadovavo S. M., kuris, skirtingai nei A. Š., turėjo patirties prekybos mediena versle, ir kurio lėšomis minėta bendrovė buvo įsigyta bei atnaujinta jos veikla. Tačiau apeliantė mano, kad apygardos teismas nepagrįstai patikėjo S. M. ir A. Š. parodymais apie pastarojo pačioje bendrovės veiklos pradžioje išduotą notaro nepatvirtintą įgaliojimą S. M., kurio pagrindu šis iki 2011 m. rugsėjo 29 d. disponavo banko sąskaitoje esančiais bendrovės pinigais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinamojo parodymai, nepaisant jų specifiškumo (suinteresuotas bylos baigtimi, turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus), taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, ir tam, kad juos atmesti, būtina nurodyti, kokie patikimi ir aiškią įrodomąją vertę turintys įrodymai juos paneigia, tačiau šioje baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių nuoseklius S. M. ir A. Š. parodymus, kad per laikotarpį, kai A. Š. ėjo UAB „A“ direktoriaus pareigas, S. M. buvo išduoti du įgaliojimai, suteikiantys teisę disponuoti bendrovės piniginėmis lėšomis, t. y. bendrovės veiklos pradžioje išduotas įgaliojimas, kuris nebuvo patvirtintas notaro, ir vėliau, t. y. 2011 m. rugsėjo 29 d., išduotas ir notaro patvirtintas įgaliojimas (šiuo įgaliojimu, kurį į bylą pateikė AB „Šiaulių bankas“, UAB „A“, atstovaujama A. Š., įgaliojo S. M. tvarkyti, valdyti bendrovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banke, disponuoti joje esančiomis lėšomis, pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, t. 3, b. l. 167). Priešingai, A. Š. ir S. M. nurodytas aplinkybes apie UAB „A“ veiklos pradžioje išduotą įgaliojimą finansinėms operacijoms atlikti patvirtino liudytoja L. K., byloje nagrinėjamu laikotarpiu tvarkiusi bendrovės buhalterinę apskaitą. Nors prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas ir liudytojos L. K. parodymais apie pirmojo įgaliojimo egzistavimą vadovavosi be pagrindo, teisėjų kolegija tokį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie minėtos liudytojos suinteresuotumą palengvinti S. M. ar A. Š. teisinę padėtį arba padėti jiems išvengti atsakomybės. Apeliantė teisingai pažymi, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. liudytojos L. K. apklausos protokole yra užfiksuoti parodymai, kad ji niekada nėra mačiusi A. Š. įgaliojimo S. M. tvarkyti bendrovės sąskaitą Ūkio banke (t. 1, b. l. 108-110), tačiau prokurorė neatsižvelgia į tai, kad tos pačios apklausos metu ši liudytoja parodė mačiusi A. Š. įgaliojimą S. M. atstovauti bendrovę ir savarankiškai atlikti finansines operacijas. Tokie liudytojos L. K. parodymai nesudaro pagrindo vertinti juos kaip prieštaringus ir dėl to nepatikimus, o tik suponuoja išvadą, kad pirmojo įgaliojimo turinys nebuvo identiškas antrojo įgaliojimo turiniui. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja L. K. taip pat patvirtino pirmojo įgaliojimo S. M. egzistavimo faktą. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad atsakydama į užduotus klausimus liudytoja L. K. nurodė, kad jai sunku pasakyti, ar įgaliojimą tikrai matė, vizualiai lyg tai matė, gal ką painioja. Kita vertus, apeliantė vėlgi neatsižvelgia į liudytojos L. K. parodymus, kad įgaliojimas S. M. paimti pinigus ir pasirašyti dokumentus tikrai buvo ir kad įgaliojimas, kurį ji prisimena, tikrai nebuvo patvirtintas notaro, tai buvo A. Š. išduotas eilinis įmonės vidinis dokumentas (t. 10, b. l. 173-176). Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2011 – 2013 m. UAB „A“ dokumentai dėl S. M. nusikalstamų veiksmų, už kuriuos jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nebuvo išsaugoti. Taigi apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra UAB „A“ veiklos pradžioje A. Š. S. M. išduoto įgaliojimo, negali būti vertinama kaip paneigianti tokio dokumento egzistavimo faktą bei pirmiau aptartus vienas kitą atitinkančius nuteistojo S. M., išteisintojo A. Š. ir liudytojos L. K. parodymus. Juolab, kad iš bylos duomenų matyti, jog būtent dėl tokių UAB „A“ veiklos principų, kad bendrovės veiklą organizuos ir jai vadovaus S. M., o ne direktoriaus pareigas einantis A. Š., buvo susitarta dar iki to momento, kai pastarasis tapo UAB „A“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi bei gavo iš AB Ūkio banko kaltinime nurodytą bendrovei išduotą mokėjimo kortelę ir jos PIN kodą. Be to, S. M. neturint galimybės disponuoti UAB „A“ banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, kurios, akivaizdu, buvo būtinos perkant medieną, atsiskaitant už paslaugas ir t. t., bendrovė kaltinime nurodytu laikotarpiu faktiškai net nebūtų galėjusi vykdyti veiklos, susijusios su medienos pirkimu, malkų gamyba ir pardavimu, nes direktoriaus pareigas ėjęs A. Š. neturėjo nei tam reikiamų bent elementarių žinių, nei patirties, faktiškai dirbo samdomu darbuotoju kitoje įmonėje ir UAB „A“ jokių funkcijų neatliko. Teismų praktikoje elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimo neteisėtumas baudžiamąja teisine prasme suprantamas kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko (šiuo atveju tai AB Ūkio bankas) arba jos turėtojo (šiuo atveju UAB „A“ direktoriaus pareigas, nors ir formaliai, ėjęs A. Š.) sutikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-475/2009, 2K-389/2013, 2K-509/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad išteisintasis A. Š. iš esmės neturėjo jokių priežasčių nesutikti, kad S. M., organizuodamas bendrovės ūkinę veiklą, atliktų finansines operacijas su bendrovės banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, kaip ir neturėjo priežasčių pastarajam tokio įgaliojimo neišduoti. Be to, net ir nustačius, kad rašytinio įgaliojimo S. M. A. Š. laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. nebuvo išdavęs, konstatuoti, kad pastarasis UAB „A“ mokėjimo kortelę ir jos PIN kodą naudojo be teisėto jos turėtojo sutikimo, nebūtų jokio pagrindo. Nuteistasis S. M. ir išteisintasis A. Š. nuosekliai tvirtino, kad UAB „A“ buvo nupirkta ir jos veikla atnaujinta, siekiant užsiimti medienos verslu, ir jokių susitarimų neteisėtai užvaldyti bendrovei priklausančius pinigus nebuvo. Jokių duomenų, kurie paneigtų tokius teiginius ir iš kurių būtų galima spręsti apie išankstinę S. M. ar A. Š. tyčią bei jų tarpusavio susitarimą neteisėtai užvaldyti UAB „A“ turtą, byloje taip pat nėra. Jų apeliaciniame skunde nenurodė ir prokurorė. Kaip jau minėta, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad UAB „A“ tiek kaltinime nurodytu laikotarpiu, tiek vėliau realiai vykdė veiklą, susijusią su medienos pirkimu, malkų gamyba ir pardavimu, o vien tai, kad A. Š., kuris buvo tik formalus bendrovės direktorius ir iš esmės neturėjo jokių žinių nei apie medienos verslą, nei apie bendrovės valdymą, nekontroliavo S. M., kuriuo pasitikėjo kaip šio verslo žinovu, nesudaro pagrindo daryti išvadas apie kokį nors nusikalstamą jų tarpusavio susitarimą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu tikrinant S. M. versiją dėl UAB „A“ pinigų panaudojimo, buvo renkami duomenys iš įvairių bendrovių, pirkusių iš UAB „A“ arba pardavusių šiai bendrovei įvairias prekes arba paslaugas. Nesant UAB „A“ apskaitos dokumentų, tokie ūkio subjektai buvo nustatyti pagal UAB „A“ banko sąskaitos išrašus bei pagal bendrovės mokesčių inspekcijai laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pateiktus gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis. Gautais duomenimis nuteistojo S. M. parodymai apie išgrynintų UAB „A“ priklausančių pinigų panaudojimą šios bendrovės veikloje pasitvirtino iš dalies. Buvo nustatyta, kad UAB „A“ vykdant ūkinę veiklą bei perkant medieną, džiovinimo, medienos pjovimo paslaugas ir kt., už nupirktas prekes ir paslaugas buvo atsiskaitoma ne tik mokėjimo pavedimais, bet ir grynaisiais pinigais. Taip pat nustatyta, kad grynaisiais pinigais buvo mokamas darbo užmokestis UAB „A“ darbuotojams. Atsižvelgiant į gaunamus duomenis ir jais nustatytas grynaisiais pinigais kitiems ūkio subjektams, taip pat bendrovės darbuotojams laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. vasario 2 d. išmokėtas pinigų sumas, ikiteisminio tyrimo metu keitėsi ir S. M. bei A. Š. inkriminuojamos pinigų sumos. Nors prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad kaltinime pagal BK 183 straipsnio 2 dalį S. M. ir A. Š. inkriminuota kaip pasisavinta UAB „A“ priklausančių pinigų suma yra apskaičiuota tiksliai ir nekelia jokių abejonių, sutikti su tokiais apeliantės teiginiais nėra pagrindo. Kaip matyti iš byloje esančių D. Z. įmonės pateiktų dokumentų, UAB „A“ iš šios įmonės pirko medieną 2011 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio lapkričio ir gruodžio mėn., iš viso už 116 655,86 Lt, ir atsiskaitydavo tik grynaisiais pinigais. Tačiau ši medieną UAB „A“ tiekusi įmonė buvo nustatyta tik ikiteisminiam tyrimui einant į pabaigą ir tik tuomet, kai ją kaip vieną iš tiekėjų nurodė S. M.. Taigi lieka nepaneigta, kad tokių tiekėjų, iš kurių UAB „A“ kaltinime nurodytu laikotarpiu arba vėliau nemažais kiekiais pirko medieną ir atsiskaitydavo už ją grynaisiais pinigais, bet jų neprisiminė S. M. ir nebuvo galimybės nustatyti pagal UAB „A“ banko sąskaitų išrašus ar UAB „A“ laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokesčių inspekcijai pateiktus gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registro duomenis, galėjo būti ir daugiau. Vien tai, kad 2013 m. vasarą pradėjus ikiteisminį tyrimą bendrovėje, kuri vertėsi medienos supirkimu, jos perdirbimu ir pagamintos produkcijos realizavimu, nebuvo rasta medienos ar malkų, tokios galimybės nepaneigia. Tuo tarpu kaip matyti iš 2016 m. gegužės 27 d. specialisto išvados Nr. 5-2/77, UAB „A“ gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registre įrašyti duomenys už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nebuvo išsamūs (įrašyti ne visi tiekėjai, kurie buvo nustatyti pagal banko sąskaitų išrašus, ir jų išrašytos PVM sąskaitos faktūros), o ūkio subjektai, su kuriais UAB „A“ galėjo turėti ūkinių komercinių santykių laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. vasario 3 d., ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo nustatinėjami, netirtas ir UAB „A“ grynųjų pinigų panaudojimas šiuo laikotarpiu, nors kaip jau minėta, bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad UAB „A“ realią veiklą, faktiškai vadovaujant S. M., vykdė ne tik laikotarpiu, kai formaliai bendrovės direktoriaus pareigas ėjo A. Š., t. y. nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. vasario 2 d., bet ir vėliau, t. y. nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. vasario mėnesio, kuomet bendrovės direktoriaus pareigas ėjo ir toliau bendrovės veiklai vadovavo bei pinigais disponavo S. M.. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo nesutikti su apygardos teismo išvada, kad šiuo atveju, nesant išsaugotų UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės objektyviai nustatyti, kiek realiai pinigų, išgrynintų iš UAB „A“ banko sąskaitos tiek kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d., tiek ir vėliau, buvo išleista UAB „A“ reikmėms įgyjant medieną ar perkant paslaugas. Atitinkamai nėra galimybės objektyviai nustatyti ir tai, ar kokią nors dalį kaltinime nurodytų išgrynintų UAB „A“ priklausančių pinigų S. M. pasisavino, tuo padarydamas bendrovei turtinę žalą, ar juos visus panaudojo bendrovės veikloje. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, S. M. ir A. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuojama kaip pasisavinta pinigų suma nėra neginčytinai įrodyta.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tikrinant S. M. versiją dėl iš banko sąskaitos išgrynintų pinigų panaudojimo UAB „A“ reikmėms ir renkant duomenis iš nustatytų UAB „A“ prekes ar paslaugas pardavusių bendrovių, dalies jų buvo prašoma pateikti duomenis apie sandorius su UAB „A“ ir atsiskaitymo už šiai bendrovei patiektas prekes ar suteiktas paslaugas būdus (mokėjimo pavedimu ar grynaisiais pinigais) tik už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2012 m. vasario 9 d. (t. 2, b. l. 1, 35, 49, 63, 75, 91, 100, 108, 122, 136), arba tik pagal konkrečias PVM sąskaitas faktūras, išrašytas 2011 metais (t. 2, b. l. 171, t. 3, b. l. 17-19, 22-23, 30-31, 33, 39, 41, 43-44, 47, 50-51, 53, 108, 112, 118, 159-160). Nors kai kurios bendrovės pateikė duomenis apie pardavimus UAB „A“ ir pastarosios bendrovės mokėjimus ne tik laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2012 m. vasario 9 d., bet ir vėliau (pvz., UAB „I“ (duomenys pakeisti) (t. 2, b. l. 7-29), UAB „J“ (duomenys pakeisti) (t. 2, b. l. 31-34), UAB „K“ (duomenys pakeisti) (t. 2, b. l. 38, t. 7, b. l. 66-87), UAB „L“ (duomenys pakeisti) (t. 2, b. l. 39-48), UAB „E“ (t. 2, b. l. 142-145), UAB „M“ (duomenys pakeisti) (t. 2, b. l. 117-156), UAB „B“ (t. 3, b. l. 7-10), tačiau kitos pateikė tik duomenis apie sandorius ir atsiskaitymus, įvykusius per tyrėjo nurodytą laikotarpį (pvz., VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdija (t. 2, b. l. 66-74), UAB „N“ (t. 2, b. l. 78-82) arba tik duomenis apie atsiskaitymus pagal konkrečias tyrėjo nurodytas sąskaitas (pvz., D. B. IĮ (t. 2, b. l. 159-169), UAB „O“ (duomenys pakeisti) (t. 2, b. l. 171-173), UAB „P“ (duomenys pakeisti) (t. 3, b. l. 14-15), UAB „R“ (duomenys pakeisti) (t. 3, b. l. 17-20), UAB „S“ (duomenys pakeisti) (t. 3, b. l. 22-23), UAB „Š“ (duomenys pakeisti) (t. 3, b. l. 30-31), UAB „T“ (duomenys pakeisti (t. 3, b. l. 33-37) ir kt. UAB „U“ (duomenys pakeisti) nurodė, kad informacijos pagal pateiktą užklausą dėl nurodytų sąskaitų ir apmokėjimo pateikti negali (t. 3, b. l. 41), duomenys iš UAB „V“ (duomenys pakeisti) taip pat negauti, nes bendrovė nebevykdė veiklos (t. 3, b. l. 103-109), o UAB „Z“ (duomenys pakeisti), kurią kaip vieną iš tiekėjų nurodė S. M., jokie užklausimai iš viso nebuvo išsiųsti. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsiskaitymų grynaisiais pinigais net ir su ikiteisminio tyrimo metu nustatytais ūkio subjektais tiek per laikotarpį nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d., tiek per laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. vasario 2 d. bei nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2013 m. vasario 2 d., t. y. per visą UAB „A“ realios veiklos laikotarpį, taip pat galėjo būti daugiau, nei kad nustatyta byloje surinktais duomenimis. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad UAB „A“ ne tik laikotarpiu iki 2012 m. vasario 2 d., bet ir visą likusį veiklos laikotarpį samdė darbuotojus, kuriems S. M. darbo užmokestį mokėjo grynaisiais pinigais, taip pat visą bendrovės veiklos laikotarpį grynaisiais pinigais jis atsiskaitydavo už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šias išlaidas patvirtinta objektyvūs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pateikti duomenys apie UAB „A“ apdraustiesiems valstybiniu socialiniu draudimu priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas, taip pat liudytojos L. K., teikusios buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas UAB „A“, parodymai, kad nuo 2011 m. birželio mėnesio, jai, kaip UAB „Vikilė“, su kuria UAB „A“ buvo sudariusi buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį, atstovei kas mėnesį buvo mokama po 300 Lt grynaisiais pinigais. Nepaisant to, šios išlaidos, kaip ir kitos išlaidos grynaisiais pinigais, patirtos laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2013 m. vasario mėn., kurias patvirtina įvairių bendrovių pateikti dokumentai (UAB „I“ 2012 m. balandžio 2 d. kasos pajamų orderis 1815 Lt sumai (t. 2, b. l. 21), MSK „Ž“ (duomenys pakeisti) 2012 m. gegužės 28 d. kasos pajamų orderis 3864,01 Lt sumai (t. 2, b. l. 128), UAB „E“ 2012 m. vasario 17 d. ir 2012 m. rugsėjo 7 d. pinigų priėmimo kvitai atitinkamai 7292,16 Lt ir 9233,20 Lt sumai (t. 2, b. l. 145), UAB „M“ 2012 m. birželio 18 d. kasos pajamų orderis 3366 Lt sumai (t. 2, b. l. 156), D. Z. IĮ apyvartos žiniaraštis, iš kurio matyti, kad UAB „A“ laikotarpiu nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2013 m. sausio mėn. dalimis dengė skolą, susidariusią už anksčiau nupirktą medieną, taip pat mokėjo už 2012 m. gruodžio mėnesį nupirktą medieną, iš viso 37 870,32 Lt) (t. 7, b. l. 128-136), nebuvo vertinamos. Nors bylos duomenys rodo, kad S. M. nuo 2012 m. vasario 3 d. pradėjus eiti UAB „A“ direktoriaus pareigas, bendrovės piniginės lėšos iš banko sąskaitos ir toliau buvo gryninamos, tačiau neišsiaiškinus, ar išlaidos grynaisiais pinigais šiuo laikotarpiu viršijo iš sąskaitos išgrynintų pinigų sumą, ar ne, o jei viršijo – tai kokia suma, nėra pagrindo teigti, kad kaltinime pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nurodyta pasisavintų pinigų suma, net ir pagal tas aplinkybes, kurios šioje byloje buvo nustatytos, yra tiksliai apskaičiuota. Prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad UAB „A“ buhalteriniai dokumentai dingo, ir S. M., niekam nepranešęs, išvyko į užsienį tuo pačiu metu, 2013 metais, ir nurodo, kad tik pastarajam buvo naudingas toks buhalterinės apskaitos dokumentų „dingimas“. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog S. M., kaip UAB „A“ direktorius, tinkamai nevykdė savo pareigų ir neišsaugojo bendrovės apskaitos dokumentų (pažymėtina, kad kaltinimas dėl tyčinio dokumentų sunaikinimo ar jų paslėpimo jam net nebuvo pareikštas), gali būti vertinamos kaip prielaida, kad pastarasis su bendrovės pinigais ne visada elgėsi tinkamai. Tačiau, kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o šiuo atveju tokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą neabejotinoms išvadoms dėl S. M. ir A. Š. kaltės pasisavinus UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą byloje nėra. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinimas S. M. ir A. Š. dėl UAB „A“ priklausančio didelės vertės turto pasisavinimo byloje surinktais įrodymais nepasitvirtino, o teisėto UAB „A“ vardu išduotos mokėjimo kortelės ir jos PIN kodo turėtojo A. Š. veiksmai perduodant šią elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis faktiškai bendrovės veiklą organizavusiam ir jai vadovavusiam S. M. atlikti finansines operacijas, susijusias su bendrovės ūkine veikla, kaip ir S. M. veiksmai įgyjant UAB „A“ mokėjimo kortelę ir jos PIN kodą, laikant ir panaudojant finansinėms operacijoms atlikti, negali būti vertinami kaip nusikalstami BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliaciniame skunde prokurorė teisingai pažymi, kad apygardos teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog bendra dokumentais patvirtinta suma yra 69 974,37 Eur ir ji neatitinka kaltinime nurodytos sumos – 22 089,30 Lt (6643 Eur), neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu UAB „A“ išlaidos grynaisiais pinigais, pateisintos byloje esančiais dokumentais, buvo skaičiuojamos atskirai už du laikotarpius, t. y. nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. ir nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. vasario 2 d., ir kad 52 285 Eur (180 530,80 Lt) suma už prekes ir paslaugas, 65 486,45 Lt suma D. Z. įmonei bei 21 405,44 Lt suma atlyginimo darbuotojams, kurios buvo sumokėtos laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. vasario 2 d., buvo įvertintos sprendžiant klausimą, ar S. M. pasisavino jam 2011 m. rugsėjo 29 d. įgaliojimo pagrindu patikėtą UAB „A“ turtą. Kita vertus, šis netikslumas pirmiau aptartų apygardos teismo išvadų dėl nepasitvirtinusio kaltinimo S. M. ir A. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį niekaip nepaneigia. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos L. K. nurodytą aplinkybę, jog bendrovei dirbant pelningai S. M. neatsiskaitydavo su kreditoriais arba atsiskaitydavo tik iš dalies, apygardos teismas įvertino ir konstatavo, kad duomenys apie UAB „A“ skolas kitoms bendrovėms nepa­tvir­tina S. M. ir A. Š. kaltės pasisavinus UAB „A“ lėšas, juolab, kad bankroto byla UAB „A“ buvo iškelta 2013 metais, t. y. praėjus beveik dvejiems metams po jiems pagal BK 183 straipsnio 2 dalį inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, be to, pagal ieškinius, kuriais ieškovai kreipėsi dėl santykinai nedidelių, palyginus su kaltinime nurodyta pinigų suma, skolų sumų (10 586,11 Lt, 8 139,78 Lt, 17 426,60 Lt, 1049,16 Lt). Kitaip vertinti šias aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinis ieškinys UAB „A“ naudai įstatymo nustatyta tvarka šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pareikštas. Taigi, nors apeliaciniame skunde prašoma iš S. M. ir A. Š. solidariai priteisti 93 952,75 Eur UAB „A“ padarytai žalai atlyginti, o valstybinį kaltinimą apeliacinės instancijos teisme palaikiusi prokurorė šį reikalavimą palaikė, tik prašė priteisti mažesnę sumą turtinei žalai atlyginti, spręsti civilinio ieškinio klausimą šiuo atveju nebuvo ir nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo dalyje dėl ekstradicijos išlaidų priteisimo prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsisakė, teisėjų kolegija ekstradicijos išlaidų priteisimo klausimu nepasisako. Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.