- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-01
- Bylos Nr.
- 2A-702-392/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06213-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius (pran.), Jadvyga Mardosevič, Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- J. V., R. K.
- Ieškovas
- V. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. V. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovams J. V. ir R. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų J. V. ir R. K. solidariai 40 000 Lt skolos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-07-12 ji su P. V. susitarė, jog pastarajam paskolins 40 000 Lt, nenurodant paskolos grąžinimo datos. Ieškovė mokėjimo nurodymu iš savo asmeninės sąskaitos 2011-07-12 P. V. pervedė 40 000 Lt. Kadangi P. V. 2011-10-06 mirė, paskola ieškovei grąžinta nebuvo. P. V. palikimą priimti Vilniaus m. 30-ajame notarų biure pareiškė norą jo vaikai – J. V. ir R. K.. Jie minėtame notarų biure buvo supažindinti su ieškovės 2011-10-20 pareiškimu, kuriame nurodyta, kad P. V. iš V. B. pasiskolino 40 000 Lt ir iki savo mirties pasiskolintos sumos negrąžino. Velionio vaikai gera valia ieškovei grąžinti paskolos nesutinka.
Atsiliepimas
Atsakovai J. V. ir R. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-10-06 mirė jų tėvas, P. V.. Velionio turtą paveldėjo sūnus J. V. ir dukra R. K.. Iki mirties P. V. savo turtą tvarkė pats. Kadangi buvo pasiturintis, nuolat disponavo didelės vertės turtu – jį investuodavo, skolindavo fiziniams asmenims, bankuose laikydavo terminuotus indėlius. Aplinkybę, kad P. V. turtas metams bėgant nesumažėjo, o tik didėjo, patvirtina terminuotų indėlių sutartys ir jų pakeitimų protokolai. P. V. ir jo vaikų santykiai buvo artimi, todėl atsakovai žinojo apie savo tėvo turimą turtą, kur ir kokią turto dalį jis investuodavo, kam pinigus paskolindavo. P. V. 2011-07-12 paskolos sutarties dėl 40 000 Lt su ieškove V. B. sudaręs nebuvo. Tikroji 2011-07-12 mokėjimo nurodymo paskirtis buvo ne paskolos suteikimas P. V., o priešingai – ieškovės skolos P. V. grąžinimas. P. V. atsakovams ne kartą sakęs, kad nuolat skolindavo pinigus ieškovei V. B.. Ieškovei grąžinus skolą, P. V. gautus 40 000 Lt 2011-08-18 pervedė į Šiaulių banko sąskaitą ir įdėjo 4 terminuotus indėlius. Atsakovai pažymėjo, kad CK 6.871 str. 1 d. numato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija 2 000 Lt. Ieškovės teigimu, tarp jos ir P. V. paskolos sutartis buvo sudaryta žodžiu. Taigi ieškovė nesilaikė įstatyme imperatyviai numatytos rašytinės paskolos sutarties formos. Todėl ieškovė privalo įrodyti, kad pinigų pavedimas yra būtent paskola, t. y. kokiu tikslu P. V. paskola buvo suteikta, kokiomis aplinkybėmis, kokie santykiai siejo ieškovę ir P. V.. Atsakovai paties pinigų gavimo fakto neginčija, tačiau nesutinka su ieškovės nurodomu susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimu ir pinigų perdavimo tikslu – paskolos suteikimu. Pinigų pervedimo veiksmas savaime negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu paskolos sutarties egzistavimą. Velionis dideles pinigų sumas skolindavo ir kitiems fiziniams asmenims. Akivaizdu, kad P. V. neturėjo jokios priežasties iš atsakovės skolintis 40 000 Lt, nes pats valdė didesnės vertės turtą. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, turi būti įrodytas dviejų privalomų elementų egzistavimas: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjui; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Ieškovė, pateikdama ieškinį, nurodytų privalomų elementų egzistavimo neįrodė. P. V. skolintis 40 000 Lt nebuvo poreikio. Akivaizdu, kad jis neįsipareigojo ieškovei grąžinti 40 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-06-21 sprendimu ieškinį patenkino, motyvuodamas tuo, kad 2011-07-12 banko mokėjimo nurodymas, ieškovės paaiškinimai, duoti teismo posėdyje, taip pat nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina 40 000 Lt perdavimą P. V. paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Teismo manymu, ieškovė nurodytu banko pavedimu įrodė pinigų perdavimo paskolos gavėjui, P. V., faktą. O atsakovai, teigdami, jog ieškovė 2011-07-12 mokėjimo nurodymu grąžino skolą P. V., neįrodė esminio paskolos sutartinių santykių elemento, t. y. kad P. V. buvo suteikęs ieškovei 40 000 Lt paskolą.
Šalies argumentai
Atsakovai J. V. ir R. K. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, įpareigoti ieškovę V. B. pateikti nuo 2007-01-01 visus banko sąskaitų išrašus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti iš ieškovės jos atsiskaitomosios sąskaitos išrašus laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2011-07-12, dėl to padarė klaidingą išvadą, kad apeliantai nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė iš P. V. buvo pasiskolinusi 40 000 Lt. Tokiu būdu apeliantai, nebūdami paskolos sutartinių santykių šalimi, prarado galimybę įrodyti aplinkybę, kad ieškovė 2011-07-12 mokėjimo nurodymu grąžino skolą apeliantų tėvui P. V.. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad P. V. suteiktos paskolos tikslinė paskirtis – dantų protezavimas ir buto remontas. Tačiau vėliau ieškovė pasakė, kad jai buvo žinoma apie tai, jog P. V. jos paskolinta 40 000 Lt suma buvo pervesta į Šiaulių banką, P. V. vardu įdedant 4 terminuotus indėlius. Ieškovės pozicija prieštaringa, be to, prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams. Įrodymai patvirtina, kad 40 000 Lt buvo įnešti į banką kaip indėliai, o ne panaudoti buto remontui. Numatytas indėlių terminas buvo iki 2012-01-18. Todėl ieškovės nurodytos aplinkybės yra melagingos. P. V. dėl senyvo amžiaus pavedimų niekada neatlikdavo internetinės bankininkystės pagalba. Todėl iš velionio P. V. atsiskaitomųjų sąskaitų nematyti, kokios sumos ir kada ieškovei buvo pervestos, o apeliantai neturi galimybės pateikti teismui mokėjimo nurodymus, kuriais P. V. yra pervedęs ieškovei pinigus, nes šie po jo mirties nėra išlikę. Dėl nurodytų aplinkybių apeliantai mano, kad iš ieškovės būtina išreikalauti visus jos banko sąskaitų išrašus laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2011-07-12. Jeigu ieškovė pinigus velioniui būtų paskolinusi, ji pati būtų suinteresuota pateikti visus savo banko sąskaitų išrašus, tokiu būdu galimai paneigdama atsakovų poziciją. Tačiau ieškovė bando išvengti šių dokumentų pateikimo, ir tai patvirtina, kad labiau tikėtina, jog pinigus ji P. V. grąžino, o ne paskolino. P. V. iki savo mirties turtą tvarkė pats, buvo pasiturintis - nuolat disponavo didelės vertės turtu, jį investuodavo, skolindavo fiziniams asmenims, bankuose laikydavo terminuotus indėlius. Vien 2007 m. P. V. įsigijo vertybinių popierių už 182 000 Lt. Metams bėgant jo turtas didėjo. 2009 m. terminuoto indėlio forma P. V. į banką įnešė 120 000 Lt. Apeliantams apie tėvo paskolos santykius su ieškove buvo žinoma tik iš jo pasakojimų. 2011-07-12 paskolos sutarties dėl 40 000 Lt P. V. su V. B. sudaręs nebuvo. Tikroji 2011-07-12 mokėjimo nurodymo paskirtis buvo ne paskolos suteikimas P. V., o priešingai, ieškovės skolos P. V. grąžinimas. P. V. apeliantams ne kartą sakęs, kad nuolat skolindavo pinigus V. B., o po jo mirties tarp asmeninių daiktų rastas pinigų pavedimo nurodymas ieškovei patvirtina šią aplinkybę. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad apeliantų įrodinėjimo našta apsunkinta, nes jie nėra paskolos sutartinių teisinių santykių su ieškove šalis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK nuostatas dėl privalomos sandorio formos, todėl laikė, kad nagrinėjamu atveju rašytinės sandorio formos nesilaikymas nedaro paskolos sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir P. V., negaliojančia. Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje esantis 2011-07-12 mokėjimo nurodymas yra pakankamas pagrindas preziumuoti, jog buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, ir P. V., paskolos gavėjas, gavo pinigus iš ieškovės, paskolos davėjos. CK 6.871 str. 1 d. numato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija 2 000 Lt. Ieškovės teigimu, tarp jos ir P. V. paskolos sutartis buvo sudaryta žodžiu. Taigi ieškovė nesilaikė įstatyme imperatyviai numatytos rašytinės paskolos sutarties formos. Ieškovė aplinkybę, kad ji P. V. suteikė 40 000 Lt paskolą, grindė vieninteliu įrodymu – 2011-07-12 mokėjimo nurodymu. Tačiau jis pats savaime nepatvirtina paskolos sutarties sudarymo. Nesant rašytinės paskolos sutarties, nėra galimybės nustatyti, kokia buvo paskolos paskirtis, kokiam laikotarpiui buvo suteikta paskola ir kt., o kitų įrodymų ieškovė nepateikė. Apeliantai neginčija fakto, kad 2011-07-12 mokėjimo pavedimu P. V. buvo perduota 40 000 Lt suma, tačiau, koks buvo šios sumos perdavimo tikslas, nėra žinoma. Ieškovė negalėjo paaiškinti, kodėl po P. V. mirties tarp jo asmeninių daiktų buvo rastas 2008-07-09 mokėjimo nurodymas, kuriuo P. V. ieškovei pervedė 4 300 Lt. Taip pat ieškovė nenurodė, ar šiuos pinigus ji grąžino P. V.. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2011-07-12 mokėjimo nurodyme nurodytos mokėjimo paskirties „Paskola“ analizė sudaro pagrindą teismui labiau tikėti, kad pinigus P. V. skolino ieškovė, ir mokėjimo nurodymu pinigai nebuvo grąžinami. Ieškovė privalo įrodyti, kad pinigų pervedimas yra būtent paskolos suteikimas. Mažai tikėtina, kad P. V., būdamas pasiturintis, turėjo tikslą iš ieškovės skolintis 40 000 Lt dantų protezavimui bei buto remontui. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad tarp ieškovės ir P. V. susiklosčiusiuose paskolos sutartiniuose teisiniuose santykiuose nebuvo privalomojo elemento – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti skolą.
Atsiliepimas
Ieškovė V. B. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovai nutylėjo apie tai, kaip ir kokį turtą P. V., nutraukdamas santuoką, pasidalino su savo žmona bei kokiu turtu disponavo po santuokos nutraukimo. P. V. santuoką nutraukė ir turtą su žmona pasidalino 2010 m. Apeliantai taip pat nenurodė, kokį turtą P. V. turėjo iki 2011-07-12, t. y. iki to momento, kad ieškovė jam paskolino 40 000 Lt. Atsakovai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 str. 1 d. nuostatas dėl įrodymų vertinimo, tačiau nenurodė, kaip ir kokia prasme įrodymai, priimant sprendimą, buvo vertinami netinkamai. Ieškovė mano, kad teismas labai tiksliai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde atsakovai nenurodė jokių naujų pagrįstų argumentų, kodėl teismo sprendimo išvados yra nepagrįstos. Atsakovų aiškinimas, kad ieškovė buvo pasiskolinusi iš P. V. 40 000 Lt, yra grindžiamas tik jų samprotavimais, spėlionėmis, nepagrįstomis prielaidomis. P. V. turtingumo faktas 2011-07-12 byloje nenustatytas. Jeigu toks faktas ir būtų nustatytas, jis negalėtų būti pakankamas įrodymas, patvirtinantis, kad ieškovė skolinosi iš P. V. 40 000 Lt. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, ir atsakovai neįrodė, kad tarp ieškovės, kreditorės, ir P. V., skolininko, be paskolos teisinių santykių būtų buvę kokie nors kitokie teisiniai santykiai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė V. B. 2011-07-12 SEB banko mokėjimo nurodymu pervedė P. V. 40 000 Lt. Mokėjimo nurodyme pažymėta, kad mokėjimo paskirtis – paskola (t. I b. l. 4). Faktą, jog nurodyta suma buvo pervesta į P. V. sąskaitą, patvirtina 2012-02-02 Šiaulių banko pažyma Nr. 22p, kurioje nurodyta, jog 2011-08-11 iš SEB banko į P. V. sąskaitą buvo pervestos lėšos - 40 000 Lt - ir 2011-08-11 sudaryti 4 terminuoti indėliai (t. I b. l. 86). Po P. V. mirties 2011-10-06, Vilniaus m. 30-ajame notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla. Dėl palikimo priėmimo į minėtą notarų biurą kreipėsi mirusiojo sūnus J. V. ir mirusiojo dukra R. K. (t. I b. l. 5). Vilniaus m. 30-asis notarų biuras 2012-01-06 rašte nurodė, jog paveldėjimo teisės liudijimas bus išduotas mirusiojo P. V. įpėdiniams – J. V. ir R. K. (t. I b. l. 26). Kadangi mirusiojo įpėdiniai, jo vaikai, priėmė palikimą, ieškovė jiems pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo.
Byloje keliamas P. V. prievolės grąžinti ieškovei V. B. 40 000 Lt paskolą egzistavimo klausimas.
Kasacinis teismas, aiškindamas būtinus paskolos sutarties požymius (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), ne kartą yra išaiškinęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009-06-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2009-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2011). Šias aplinkybes – pinigų perdavimą ir gavusio asmens įsipareigojimą juos grąžinti – nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis). Be to, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009-06-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2009-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011-21-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovė V. B. ir velionis P. V. nesudarė rašytinės paskolos sutarties, t. y. kartu prisiėmė riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2011-07-12 mokėjimo nurodymu į P. V. sąskaitą pervedė 40 000 Lt. Ieškovė ir atsakovai, P. V. įpėdiniai, šios aplinkybės neginčija. Taigi byloje nustatytas pirmas būtinas paskolos sutarties požymis – pinigų perdavimo faktas. Tačiau, kaip aukščiau buvo nurodyta, kitas paskolos sutarties elementas yra paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. 2011-07-12 mokėjimo nurodymo, kuriuo ieškovė įrodinėja tarp jos ir velionio P. V. susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, grafoje „Mokėjimo paskirtis“ įrašyta „Paskola“ (t. I b. l. 4). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis įrodymas, ieškovės paaiškinimai, duoti teismo posėdyje, taip pat nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina 40 000 Lt perdavimą P. V. paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu, ir priėmė sprendimą ieškinį patenkinti. Apeliantai J. V. ir R. K., velionio P. V. įpėdiniai, apeliaciniame skunde akcentavo, jog tikroji 2011-07-12 mokėjimo nurodymo paskirtis buvo ne paskolos suteikimas P. V., o priešingai, ieškovės skolos P. V. grąžinimas. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyta mokėjimo paskirtis „Paskola“ nebūtinai reiškia paskolos suteikimą, kaip sprendė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas. Taip suformuluota mokėjimo paskirtis gali reikšti ir paskolos grąžinimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2011-07-12 mokėjimo nurodymas, kuriuo pirmosios instancijos teismas rėmėsi, priimdamas sprendimą ieškinį patenkinti, nėra neabejotinas įrodymas, patvirtinantis faktinę aplinkybę, kad ieškovė V. B., į P. V. banko sąskaitą pervesdama 40 000 Lt sumą, suteikė jam paskolą, ir, P. V. mirus, tai yra jo įpėdinių, J. V. ir R. K., vykdytina prievolė. Ieškovė jokių įrodymų, kurie patvirtintų velionio P. V. įsipareigojimą grąžinti ieškovės jam sumokėtą sumą, nepateikė.
Įvertinusi nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien faktas, jog ieškovė P. V. pervedė pinigus, savaime neįrodo paskolos teisinių santykių buvimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Be to, iš byloje esančios Šiaulių banko Vilniaus filialo 2012-02-02 pažymos Nr. 22p matyti, kad 2011-08-11, kai iš SEB banko į P. V. sąskaitą buvo pervesti 40 000 Lt, P. V. buvo sudaryti keturi terminuoti indėliai bendrai 50 000 litų sumai. Tai yra net 10 000 litų didesnei sumai nei P. V. pervesta suma (t. I b. l. 86). Vertinant ieškovės V. B. poziciją, kad P. V. iš jos skolinosi pinigus, ir faktinę aplinkybę, jog, iš ieškovės gavęs 40 000 Lt, P. V. banke sudarė keturis terminuotus indėlius, teisėjų kolegijos nuomone, pinigų skolinimasis su tikslu sudaryti indėlių sutartis, turint ir pakankamai (ne mažiau nei 10 000 litų) savų lėšų, kurios buvo indelio pavidalu padėtos į banką, prasilenkia su logika. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2012-06-07 teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad P. V. pinigų reikėjo buto remontui ir dantų protezavimui (t. I b. l. 165, 166, 168). Tačiau pažymėtina, jog faktinės aplinkybės, kad pinigų velioniui P. V. reikėjo buto remontui, kad butas buvo remontuojamas, kad pinigų reikėjo dantų protezavimui, kad dantys buvo protezuojami, nagrinėjamoje byloje nepatvirtintos. Priešingai, byloje esantys įrodymai - 2005-04-27 Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracija (t. I b. l. 66-70), 2007 m. mokėjimo nurodymai (t. I b. l. 71-77), 2009-03-24 Terminuoto indėlio sutartis su pakeitimo protokolais (t. I b. l. 78-80), Terminuoto indėlio sutarties pakeitimo protokolai (t. I b. l. 81-84), 2008-07-09 mokėjimo nurodymas (t. I b. l. 85) - patvirtina, kad velionis P. V. disponavo nemažomis pinigų sumomis. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog P. V. skolintis pinigus nebuvo poreikio.
Ieškovei V. B. nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji ir velionis P. V. buvo susitarę dėl paskolos grąžinimo, nesant įrodymų, patvirtinančių P. V. įsipareigojimą grąžinti ieškovės pervestą sumą, taip pat kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, paskolos sandorio sudarymo įrodymų, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės pateiktas mokėjimo nurodymas ir pinigų perdavimo P. V. faktas yra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus paskolos teisinius santykius (CK 6.193, 6.870 straipsniai). Teismas nepagrįstai suabsoliutino vieną iš paskolos sutarties elementų – paskolos dalyko – pinigų perdavimą, tačiau neatsižvelgė į antrąjį – kitos šalies įsipareigojimą grąžinti skolą, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nagrinėjamu klausimu. Nenustačius vieno iš būtinų paskolos sutarties požymių – paskolos gavėjo (P. V.) įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui (ieškovei) tokią pat pinigų sumą, nebuvo pagrindo ieškinį tenkinti.
Esant tokioms aplinkybėms, apeliantų apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, o sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinį atmetant. Atmetus ieškinį, iš ieškovės V. B. atsakovams J. V. ir R. K. bendrai priteistina 3 367 Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų (b.l. 153) bei 1 200 Lt už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Atmetus ieškinį atsakovui J. V. taipogi grąžintinas jo sumokėtas piniginis užstatas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str.,
nusprendė:
Atsakovų J. V. ir R. K. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą – ieškovės V. B. ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovams J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) bendrai iš ieškovės V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4 567 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Grąžinti J. V. 40 000 litų užstato sumokėto į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sąskaitą 2012-03-12 mokėjimo nurodymu.