Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės P. Č. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-37-272/2014 pagal ieškovės P. Č. ieškinį atsakovui A. P. dėl nuosavybės teisių į turtą pripažinimo ir turto padalijimo, skolos ir laidojimo išlaidų atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė P. Č. pareiškė ieškinį savo buvusio sutuoktinio K. N. mirusio (duomenys neskelbtini) paveldėtojui A. P. kuriuo prašė pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į ¾ dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo A. P. 21 225,44 Lt K. N. įsiskolinimą už pagerinimą buto, (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo 4 825 Lt K. N. laidojimo išlaidų kompensaciją bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ji su K. N. susituokė 1975-11-22. 1992-10-06 santuoka buvo nutraukta. Ištuokos priežastis buvo tai, jog dėl K. N. kaltės ji su juo negalėjo susilaukti vaikų, o kartu ištuoką paskatino ir tai, jog K. N. ją buvo sumušęs. Paaiškino, kad iki 1980 m. ji bendraudavo su K. N. gimine, bet po to jis ją sumušė, ir nuo to laiko ji nustojo bendrauti su jo giminėmis. Po ištuokos norėjo pasikeisti butą, tačiau K. N. nesutiko. Du mėnesius po ištuokos jie negyveno kaip vyras ir žmona, tačiau praėjus dviem mėnesiams susitaikė ir vėl gyveno kaip šeima. Nurodė, kad ji su K. N. giminėmis nebendravo ir nevažiuodavo į jo gimtinę nuo 1980 m. būtent jo valia, nes jis bijojo, kad ji nepapasakotų jo giminėms, kad jis yra biseksualus, o 1999 m. K. N. tapo impotentu. Šias aplinkybes K. N. slėpė nuo savo giminių. Nurodė, kad iki 1980 m. ji važiuodavo pas K. N. gimines, nes dar nežinojo jo paslapčių, t.y. kad jis yra biseksualus, o sužinojo ji apie tai 1992 m. Būtent nuo 1999 m., t.y. po antros K. N. ligos, jis išėjo gyventi į kitą kambarį, kadangi jam reikėjo poilsio. Nuo 1999 m. ieškovė ir K. N. gyveno skirtinguose kambariuose. Tačiau iki K. N. sunkios ligos 1999 m. jie gyveno kaip vyras ir žmona: ieškovė tvarkė namus, gamino valgį ir rūpinosi K. N.. Paaiškino, kad kiekvienas iš jų turėjo atskirą biudžetą ir atskirai tvarkydavo savo pinigus, prie buities išlaidų jie prisidėdavo taip pat nevienodai, nes K. N. pinigai buvo reikalingi vaistams. K. N. dirbo Gamybiniame susivienijime (toliau tekste – GS) „Silikatas“ nuo 1968 m. iki 2009 m., nuo 1992 m. jis buvo profsąjungos pirmininku. Tuo metu jam buvo galimybė gauti sodą. Nors ieškovė nedirbo GS „Silikatas“, bet, kad būtų suteiktas žemės sklypas, reikėjo ir jos parašo, todėl, jos nuomone, žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas jiems abiem. Įmokas už žemės sklypą sumokėjo K. N.. K. N. pasakė, kad jis neketina dirbti sode, o ieškovė, jei to nori, gali jame dirbti. Ieškovė sutvarkė žemės sklypą, pasodino medelius, pastatė šiltnamį ir namelį, K. N. minimame žemės sklype nebuvo nė vienos dienos. Jis ieškovei buvo minėjęs, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), perrašys jos vardu, tačiau to nepadarė. Ieškovė teigė maniusi, kad žemės sklypas priklauso jai ir K. N., nes jie abu jį įsigijo. Aplinkybės, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas tik K. N. vardu, ieškovė teigianti nežinojo. Paaiškino, kad pamačiusi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kad žemės sklypo nuosavybės teisė priklauso K. N., manė, jog tai reiškia, kad žemės sklypas yra gautas K. N. vardu. Teigė, kad žemės sklypo dokumentus pamačiusi tik tuomet, kai kreipėsi dėl palikimo. Ji nurodė, kad mokesčius už žemės sklypą ji mokėjo tiek K. N. esant gyvam, tiek ir po jo mirties. Todėl mano, jog žemės sklypo didžioji dalis turėtų priklausyti jai. Ieškovė taip pat nurodė, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini) (teismo posėdyje paaiškino, kad kai kuriuose dokumentuose yra nurodytas buto adresas – (duomenys neskelbtini), nes namas yra kampinis, t.y. (duomenys neskelbtini) sankirtoje), ji gyveno su K. N., šiame bute ketina gyventi ir ateityje. Paaiškino, kad 2007 m. ji darė remontą buto virtuvėje, miegamajame, koridoriuje ir mažajame kambaryje, o kadangi šiuo metu atsakovui priklauso pusė buto, todėl jis turi sumokėti jai skolą už būsto pagerinimą, t.y. atlyginti pusę buto remonto išlaidų. Ieškovė teismo posėdžio metu patikslino, kad sutinka, jog laidojimo išlaidos sudaro 1685,46 Lt, kadangi atsakovas atidavė jai 600 Lt už gedulingus pietus bei atidavė 200 Lt už jo ir jo brolio E. P. vainikus. Be to, ji mažina reikalavimą 96 Lt sumai, t.y. už jos pačios pirktą vainiką, taip pat nurodė, kad mažina savo 4 825 Lt reikalavimą dėl laidojimo išlaidų skolos priteisimo, nes ieškovei buvo išmokėta laidojimo pašalpa ir K. N. vienos pensijos dydžio išmoka, todėl sutinka, kad skola už laidojimo išlaidas yra 1 685,46 Lt, o ne ieškinyje nurodyta suma.

Atsakovas A. P. su ieškiniu sutiko iš dalies, t.y. sutiko tik su reikalavimu dėl 1 685,46 Lt K. N. laidojimo išlaidų priteisimo. Nurodė, kad jis yra K. N. įpėdinis. Nurodė, kad jis keletą kartų lankėsi namuose pas ieškovę ir K. N.. Apsilankymo pas K. N. 1998 m. pastarasis priėmė jį savo kambaryje, ten jie gėrė kavą, kambaryje buvo ir arbatinukas. Su ieškove jis tik pasisveikino, daugiau su ja nebendravo. Jam apie valandą būnant svečiuose, ieškovė su K. N. visiškai nebendravo, matė, kad K. N. išeidamas užrakino savo kambarį. Atsakovas taip pat lankėsi pas K. N. 2004 m., buvo pas jį apie 1 – 1,5 val., ieškovė per tą laiką neišėjo iš savo kambario. Jis teiravosi K. N., kodėl jis rakina savo kambario duris, tačiau šis apie tai nenorėjo kalbėti. Trečią kartą atsakovui apsilankius K. N. namuose, atsakovas su ieškove nebendravo. Nurodė, kad ieškovė neskalbdavo K. N. drabužių ir negamindavo jam maisto. Nurodė, kad atsakovo motina P. P., kuri mirė (duomenys neskelbtini), buvo K. N. sesuo, ir K. N. jai pasakojo apie savo gyvenimą, todėl atsakovas iš savo mamos žodžių žino, kaip K. N. gyveno su ieškove. K. N. su savo žmona niekur kartu nevažiuodavo nuo 1980 m., jis į tėviškę atvažiuodavo vienas. Ieškovė nevažiavo nei į atsakovo brolio vestuves, nei į savo anytos gimtadienius ir laidotuves. Kodėl jie kartu gyveno viename bute nuo 1992 m. iki 2013 m., nurodyti negali, apie tai jis su K. N. nekalbėdavo. Nurodė, kad apie K. N. mirtį ieškovė pranešė per tolimus giminaičius. K. N. yra palaidotas Švekšnos kapinėse, atsakovas su šeima organizavo jo laidotuves, tačiau už laidotuves mokėjo ieškovė, todėl reikalavimą dėl skolos už laidojimo išlaidas jis pripažįsta, tik ne tokio dydžio, kiek nurodė ieškovė ieškinyje, bet pagal jo (A. P.) paskaičiavimus, t.y. 1 685,46 Lt. Atsakovas taip pat nurodė, jog jis sutinka, kad mokesčius už žemės sklypą mokėjo ieškovė, mano, kad gal K. N. nuomojo žemės sklypą, kadangi ieškovė norėjo savo malonumui dirbti ir dirbo tame žemės sklype. Nurodė, kad jam nėra žinoma, kokia dalimi prie buto einamojo remonto prisidėjo K. N., tačiau jam teko būti šiame bute po K. N. mirties - 2012-10-15, prieš K. N. laidotuves, ir jis gali patvirtinti, kad butas yra patenkinamos būklės, bet jokio remonto atliktų darbų bute nebuvo matyti, todėl ieškovės teiginys, kad ji savo lėšomis pagerino būstą, yra nepagrįstas. Be to, pažymėjo, kad K. N. buvo sąžiningas žmogus ir būtų sumokėjęs pusę kainos už remontą, jei būtų buvusios tokios išlaidos, kokias pateikė ieškovė.

Ieškovė savo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą grindė tuo, kad ji nuo žemės sklypo paskyrimo visą laiką juo rūpinosi, tvarkė jį, dirbo jame, kai tuo tarpu K. N. sodu nesinaudojo, jokių savo kaip žemės sklypo savininko teisių jis neįgyvendino. Tačiau teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti ginčo žemės sklypą bendrąja daline ieškovės ir K. N. nuosavybe, nes ieškovė neįrodė, kad ginčo turtas buvo įgytas bendrai (1964 m. CK 40, 122 str.). Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad K. N. ir ieškovė būtų sudarę susitarimą dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą dėl 14 220,53 Lt skolos už būsto pagerinimą priteisimo. Pasisakydamas dėl šio reikalavimo, pažymėjo, kad prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvite serija A Nr. 0438953 (t. 1, b.l. 105), kuriuo ieškovė grindžia šį savo reikalavimą, nurodyta, kad S. J. už atliktus bute remonto darbus buvo sumokėta 14 650 Lt. Prekių pirkėju įvardinta P. Č., yra jos parašas. Tačiau šis kvitas nurodant prekių pirkėją yra taisytas – užbalintas ir ant užbalintos vietos įrašyta ieškovės pavardė (P. Č. ir jos parašas). Liudytoju apklaustas S. J. patvirtino, kad jis minėto kvito netaisė, nieko jame nebalino ir jam matant niekas šio kvito netaisė, kas jį ištaisė, jam nėra žinoma. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kvitas buvo taisomas nesilaikant įstatymo numatytų reikalavimų; taip pat nėra aišku, koks asmuo taisymus atliko ir kokiu tikslu jie buvo atlikti. Todėl prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą vertino kritiškai. Taip pat ieškovė prašydama priteisti iš atsakovo 14220,53 Lt už būsto pagerinimą, nepateikė jokių įrodymų apie tai, kokia buvo šio būsto būklė iki ieškovės, kaip ji nurodė, atlikto buto remonto.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, naujų įrodymų, kuriuos reikėtų tirti žodinio proceso tvarka, nėra pateikta, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad santuoka tarp ieškovės ir jos sutuoktinio K. N. buvo nutraukta 1992-10-06 (1t., b.l. 5). K. N. mirė (duomenys neskelbtini), po jo mirties turtą tame tarpe ir 0,0626 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) paveldėjo A. P. (1t. b.l. 6, 56-60) Ieškovė P. Č. pareiškė ieškinį K. N. paveldėtojui A. P., kuriuo prašė pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į ¾ dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo A. P. 14220,53 Lt K. N. įsiskolinimą už pagerinimą buto, (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo 4 825 Lt K. N. laidojimo išlaidų kompensaciją bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teisme tarp šalių vyksta ginčas dėl nuosavybės teisės į ¾ žemės sklypo pripažinimo ir skolos už būsto pagerinimą priteisimo.

Dėl nuosavybės teisės į ¾ žemės sklypo pripažinimo

Atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ¾ dalis minėto žemės sklypo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad žemės sklypą nuosavybės teise K. N. įgijo 1993-03-26 pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri Nekilnojamojo turto registre įregistravo 1993-04-12, t.y. po santuokos nutraukimo su ieškove, todėl laikoma, kad žemės sklypas priklauso K. N. asmeninės nuosavybės teise. Kadangi bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad K. N. ir ieškovė po santuokos nutraukimo būtų sudarę susitarimą dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti ginčo žemės sklypą bendrąja daline ieškovės ir K. N. nuosavybe, nes ieškovė neįrodė, kad ginčo turtas buvo įgytas bendrai (1964 m. CK 40, 122 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvada, kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra teisėta ir pagrįsta, atitinka įstatymo reikalavimus, nes ginčo žemės sklypo įgijimo metu galiojęs 1964 m. Civilinio kodekso149 str. nustatė, kad jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Kadangi 1993-03-26 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir sutarties įregistravimo momentu, kaip atsirado nuosavybė, ieškovės santuoka jau buvo nutraukta, padaryti priešinga išvadą būtų neįmanoma. Kadangi ginčo žemės sklypas įgytas sandorio pagrindu, kuriuo ieškovė neginčija, tai ta aplinkybė, kad įmokos už žemės sklypą buvo sumokėtos K. N. 1992-06-30 ir 1992-09-09, t.y. dar ieškovei ir K. N. būnant santuokoje, gali būti pagrindu prašyti kompensacijos, tačiau ieškovė tokio reikalavimo nereiškia, be to, šio konkrečiu atveju ieškovė praleido ir ieškinio senaties terminą, nes visus reikalavimus dėl turto ieškovė turėjo teisę pareikšti trijų metų terminu po santuokos nutraukimo (tuo metu galiojantis 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnis). Be to, ta aplinkybė, jog ieškovė ir K. N., siekdami nutraukti santuoką, kreipėsi ne į teismą, o į civilinės metrikacijos organus, patvirtina, kad ieškovę ir K. N. tenkino turto pasidalijimas, ginčo dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo nebuvo.

Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija pažymi, kad visi ieškovės teiginiai apie bendro turto vedimą po santuokos nutraukimo (kad praėjus dviem mėnesiams susitaikė ir vėl gyveno kaip šeima), kad ji nuo žemės sklypo paskyrimo visą laiką sodo sklypu rūpinosi, sutvarkė žemės sklypą, pasodino medelius, pastatė šiltnamį ir namelį, mokėjo mokesčius, neturi teisinės reikšmės esant galiojančiai ginčo sklypo pirkimo pardavimo sutarčiai, todėl kolegija plačiau dėl apeliantės argumentų, susijusių su nurodytomis aplinkybėmis, neturi pagrindo pasisakyti.

Dėl skolos už būsto pagerinimą priteisimo

Minėta, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 14220,53 Lt skolos už atliktą 2007 m. buto remontą. Aplinkybę, kad S. J. darė remontą bute (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės užsakymą byloje įrodyta ir dėl to ginčo nėra. Tačiau ieškovė savo išlaidas įrodinėja 2007-12-10 prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo kvitu dėl sumokėtų 14650 Lt remontą atlikusiam asmeniui S. J., kuris yra ištaisytas (1t., b.l. 105, todėl teismas pagrįstai kvito nepriėmė už pagrindą ir kritiškai vertino. Nors S. J. patvirtino, kad kvitą 14650 Lt sumai išrašė jis ir būtent tokią sumą 14650 Lt jam buvo sumokėta, dalį sumokėjo K. N., tačiau tai visiškai nereiškia, kad ieškovė turi reikalavimą teisę į atsakovą, nes atsakovas privalo atsakyti už palikėjo skolas (CK 5. 52 str.), o byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių K. N. įsipareigojimus atlyginti ieškovei 14220,53 Lt išlaidų už buto remontą. Nėra ir duomenų, kad ieškovė būtų pareiškusi jam reikalavimą dėl šios sumos priteisimo, nors ieškovė turėjo pakankamai laiko – buto remontas atliktas 2007 m. o K. N. mirė (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė atliko buto remontą jo normaliai būklei palaikyti, kaip ir kiekvienas rūpestingas turto šeimininkas. Kadangi ieškovė šio konkrečiu atveju neturi reikalavimo teisės į atsakovą, tai apeliantės teiginiai dėl teismo netinkamo įrodymų vertinimo taip pat teisinės reikšmės neturi, todėl teisėjų kolegija neturi procesinio pagrindo dėl jų pasisakyti atskirai.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 5. 63 str. nustato, kad palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimą priėmusiam palikimą įpėdiniams per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, t.y. nuo K. N. mirties dienos 2012-10-15. Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo pareikšti ieškinį iki 2013-01-15. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškinys pareikštas 2013-03-27. Ieškovė atnaujinti termino neprašė, o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad iš esmės visi apeliacinio skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu. Kasacinio teismo suformuota praktika, kad teismas, vertindamas įrodymus ir spręsdamas apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 176, 183, 185 str. str.), bet ir logikos dėsniais. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, todėl proceso dalyvių pasiūlymai dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, teismo nesaisto, o tokių pasiūlymų atmetimas savaime nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, jeigu teismo procesinis sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; ir kt.). Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, analizuodamas byloje esančius įrodymus, nuo kasacinio teismo suformuotos įrodymų vertinimo praktikos nenukrypo, įrodymus vertino tinkamai, o teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina teismo išvadą dėl ieškovės reikalavimų nepagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą turėjo 700 Lt išlaidų ir prašo turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas turi teisę į išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu atlyginimą, Todėl iš apeliantės P. Č. atsakovui A. P. priteisiami 700 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės P. Č. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, daro išvadą, kad nėra pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės P. Č. atsakovui A. P. 700 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.