Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal atsakovo J. A. prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-19 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ieškinį patenkinti ir įpareigoti atsakovą J. A. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios teritorijos, esančios aplink gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) metalinį garažą, metalo laužą, medinius krovinių padėklus, smėlio krūvą ir įpareigoti sutvarkyti bendrojo naudojimo teritoriją, neįvykdžius teismo sprendimo leisti ieškovei tai padaryti atsakovo lėšomis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentas:

7.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-19 sprendime nurodytas įpareigojimas sutvarkyti bendro naudojimo teritoriją šio sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra detalizuotas.

7.2. Ta aplinkybė, jog ieškovė ir atsakovas vis dar ginčijasi dėl 2014-02-19 sprendimo vykdymo, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog 2014-02-19 sprendimo dalis dėl įpareigojimo sutvarkyti bendro naudojimo teritoriją yra neaiški, todėl yra reikalingas šio teismo sprendimo išaiškinimas.

7.3. Įpareigojimas sutvarkyti bendro naudojimo teritoriją 2017-12-18 nutartyje nebuvo išaiškintas, todėl teismas negalėjo teigti, kad 2017-12-18 nutartimi viskas buvo išaiškinta ir papildomo aiškinimo nereikia.

7.4. Teismas skundžiamojoje nutartyje negalėjo nurodyti, kad daiktų sąrašas 2014-02-19 sprendime nėra baigtinis, kadangi šis teismo teiginys prieštarauja 2017-1218 teismo nutarčiai, kurioje aiškiai nurodoma, jog šalintini yra tik daiktai įvardinti sprendime ir jų sąrašas yra baigtinis. Jokie kiti daiktai nėra minimi sprendime, taip pat nėra jokių kitų požymių, kurie nurodytų, jog sąrašas sprendime yra tęstinis. Apelianto teigimu, toks teismo motyvavimas suteikia vietos laisvai interpretacijai ir dviprasmiškumui, bei pažeidžia CPK 278 str.

8. Atsiliepimo į atskirąjį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

10. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

11. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl teismo sprendimo išaiškinimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas - patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinio sprendimo išaiškinimo institutą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

Dėl teismo sprendimo išaiškinimo

12. Pagal CPK 278 straipsnio 1 dalį, jeigu teismo sprendimas (nutartis) yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. CPK 278 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismo procesinis sprendimas gali būti išaiškintas, jeigu jis dar neįvykdytas ir nepasibaigė tokio sprendimo priverstinio vykdymo terminas ar šis terminas neatnaujintas.

13. Teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būtų tinkamai įvykdomas. Sprendimo išaiškinimo tikslas – pašalinti netikslaus ar neaiškaus teismo sprendimo trūkumus, jį sukonkretinant. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009; ir kt.). Teismo sprendimo (nutarties) neaiškumas neapima teismo motyvų platesnio atskleidimo ar argumentų parinkimo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2006, 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2011). Taigi, kaip minėta, teismo sprendimo aiškinimo paskirtis – pašalinti sprendimo rezoliucinės dalies neaiškumus tam, kad toks sprendimas galėtų būti tinkamai įvykdytas.

14. Aptariamu atveju ginčijama nutartimi atsakovo prašymą dėl teismo procesinio sprendimo išaiškinimo atsisakyta tenkinti nurodant, kad prašomo išaiškinti 2014-02-19 teismo sprendime pateiktas įpareigojimas sutvarkyti bendro naudojimo teritoriją atsakovui yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia išvada.

15. Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-19 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ieškinį tenkinti ir įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios teritorijos, esančios aplink gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (plane pažymėtas skaičiumi 0) metalinį garažą, metalo laužą, medinius krovinių padėklus, smėlio krūvą ir įpareigoti sutvarkyti bendrojo naudojimo teritoriją, nevykdžius teismo sprendimo leisti ieškovei tai padaryti atsakovo lėšomis.

16. Remiantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Vadovaujantis šia CK nuostata, atsakovas, norėdamas laikyti ir sandėliuoti jam priklausančius daiktus atsakovui ir kitiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje, privalo gauti kitų bendraturčių sutikimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog prašomame išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-19 sprendime taip pat aiškiai nurodyta, jog atsakovas pats asmeniškai, nesuderinęs veiksmų su kitais sklypo savininkais, neturi teisės bendroje teritorijoje kaupti savo daiktų, o norėdamas sandėliuoti jam priklausančius daiktus bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje, pagal CK 4.75 straipsnį turi tam gauti bendraturčių sutikimą.

17. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-19 sprendimu įpareigojo atsakovą ne tik pašalinti konkrečius daiktus, t. y. metalinį garažą, metalo laužą, medinius krovinių padėklus, smėlio krūvą, iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios teritorijos, bet ir ją sutvarkyti. Šiuo atveju teismo nurodymas ne tik pašalinti 2014-02-19 sprendime nurodytus daiktus iš bendros teritorijos, bet ir ją sutvarkyti, taip pat teismo sprendime nurodyti motyvai dėl CK 4.75 straipsnio nuostatos privalomumo, aiškiai leidžia suprasti, kad apeliantas, neturėdamas bendrasavininkų sutikimo, negali sandėliuoti jokių jam priklausančių daiktų visoje atsakovui ir kitiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje. Taigi akivaizdu, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-19 sprendime pateiktas įpareigojimas atsakovui sutvarkyti bendrojo naudojimo teritoriją yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, žodis „sutvarkymas“ suprantamas aiškiai, yra nedviprasmiškas, taip pat detalizuotas sprendimo motyvuojamoje dalyje, todėl atskirojo skundo argumentai, jog 2014-02-19 teismo sprendime nurodytas įpareigojimas sutvarkyti bendro naudojimo teritoriją sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra detalizuotas, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

18. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas yra reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2013). Taigi teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas (CPK 270 straipsnis), todėl sprendimo rezoliucinė dalis turi būti vertinama (aiškinama/taikoma) susietai su jo motyvuojamąja dalimi. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos išanalizavęs atsakovo pateiktą prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo ginčijamoje nutartyje padaryta išvada, jog atsakovas pateikdamas minėtą prašymą siekia teismo išdėstytų motyvų bei argumentų platesnio išdėstymo, jų papildymo. Pažymėtina, jog sprendimo motyvų negali būti daugiau, nei jų išdėstyta motyvuojamojoje jo dalyje, taip pat sprendimas negali būti pildomas ir naujais motyvais. Dėl to teismas negali ir neturi iš naujo aiškinti ir keisti sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų bei motyvų, nes kitaip būtų sudarytos prielaidos abejoti, ar toks teismo sprendimas nėra priimtas kitais motyvais, nei buvo išdėstyti iš karto jį priėmus. Taigi atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prašymą dėl sprendimo išaiškinimo iš esmės siejo su šio sprendimo motyvų ir argumentų, kurių pagrindu priimta atitinkama sprendimo rezoliucinė dalis, platesniu atskleidimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymą ir išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-19 sprendimo vykdymo tvarką.

19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad naikinti šią pirmosios instancijos teismo nutartį nesuteikia pagrindo ir apelianto atskirojo skundo argumentas, jog ta aplinkybė, kad ieškovė ir atsakovas vis dar ginčijasi dėl 2014-02-19 sprendimo vykdymo, leidžia pagrįstai teigti, kad 2014-02-19 sprendimo dalis dėl įpareigojimo sutvarkyti bendro naudojimo teritoriją yra neaiški, todėl yra reikalingas šio teismo sprendimo išaiškinimas.

20. Kaip aukščiau šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo minėta, kad būtų konstatuotas sprendimo išaiškinimo reikalingumas, turi būti nustatyta, jog sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški – nesuprantama arba suprantama nevienareikšmiškai. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia atsakovas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-19 sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė yra aiški ir suprantama. Pažymėtina, kad teismo sprendime yra nurodyti aiškūs ir konkretūs įpareigojimai atsakovui, todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovė ir atsakovas vis dar ginčijasi dėl 2014-02-19 sprendimo vykdymo, nesudaro pagrindo konstatuoti sprendimo išaiškinimo reikalingumą ir poreikį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo sprendimas jau vykdomas ne vienerius metus, teismo sprendimas apelianto buvo apskųstas apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi paliktas nepakeistu ir tik praėjus daugiau nei keturiems metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovui iškilo teismo sprendimo neaiškumai.

21. Kritiškai vertintinas ir apelianto skunde pateiktas prašymas iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies išbraukti sakinio dalį „teisinė situacija nesikeičia, kadangi baigtinis daiktų sąrašas, kuriuos turi pašalinti atsakovas (arba naujų nepadėti) 2014 m. gruodžio 19 d. teismo sprendime nenurodytas“, kaip prieštaraujančią 2017-12-18 teismo nutarčiai ir 2014-02-19 teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014. Apelianto teigimu, remiantis 2017-12-18 teismo nutartimi, šalintini daiktai yra tik tie daiktai, kurie yra nurodyti 2014-02-19 sprendime. Tai yra baigtinis sąrašas.

22. Nagrinėjamu atveju iš įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-19 sprendimo turinio matyti, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo kilęs konfliktas dėl to, kad atsakovas sandėliuoja jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus bendroje teritorijoje, neturėdamas tam bendrasavininkės ieškovės N. G. bei kitų bendrasavininkų sutikimo. Būtent dėl šios priežasties teismas minėtu sprendimu ne tik įpareigojo atsakovą pašalinti konkrečius daiktus (t. y. metalinį garažą, metalo laužą, medinius krovinių padėklus, smėlio krūvą), bet ir sutvarkyti bendro naudojimo teritoriją. Vadinasi, jei teritorijoje yra naujų daiktų, tai reiškia, kad atsakovas bendros teritorijos nesutvarkė, atlaisvinant ją nuo savo daiktų, kas atitinkamai reiškia, kad atsakovas nėra visiškai įvykdęs įsiteisėjusio teismo sprendimo ir tęsia bendrasavininkų atžvilgiu pažeidimus, kuriuos buvo įpareigotas minėtų teismo sprendimu pašalinti. Be to, apeliantas netinkamai aiškina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-12-18 priimtą teismo nutartį, kuria teismą tenkino antstolės prašymą išaiškinti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Minėta nutartimi teismas išaiškino, jog atsakovas neturi teisinio pagrindo pašalinus teismo sprendimu nurodytus daiktus vėl iš naujo juos sunešti (suvežti, sudėti), visi daiktai (objektai), nurodyti 2014-02-19 teismo sprendime turi būti šalintini, kol neliks bendroje teritorijoje atsakovui jokių priklausančių daiktų. Taigi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutarties motyvuojamoje dalyje konstatuodamas, kad baigtinis daiktų sąrašas, kuriuos turi pašalinti atsakovas (arba naujų nepadėti) 2014 m. gruodžio 19 d. teismo sprendime nenurodytas, nepažeidė CPK 278 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši apelianto kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada yra teisėta ir pagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios šalinti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties kaip prieštaraujančios 2014-02-19 sprendimui, nėra jokio teisinio pagrindo.

23. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

24. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visuma, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apelianto prašymo išaiškinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo vykdymo tvarką, procesinės teisės normų nepažeidė, taikė jas tinkamai ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atsižvelgiant į tai, apelianto atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.