- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-12-11
- Bylos Nr.
- eI2-7210-423/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01277-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai
- Trečiasis asmuo
- A. S., J. S.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N., atstovaujamo advokato padėjėjos R. H., skundą atsakovei Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, tretieji suinteresuoti asmenys A. S. ir J. S., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. N. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2023 m. balandžio 25 d. Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. 21RE1-75 (AG1-47/11-2023) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno departamento (toliau – ir Tarnyba) 2023 m. vasario 23 d. raštą/sprendimą Nr. 33S-(33.6Mr)-573 „Dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2023-02-02 sprendimo vykdymo administracinėje byloje Nr. eI2-105-423/2023“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovę atlikti tyrimą, ar savininkai, A. S. ir J. S., pastatydami ir apie 8 metus iki dabar eksploatuodami voljerą, nepažeidė 15 m. šulinio sanitarinės zonos (sanitarinių atstumų) nuo pareiškėjo šulinio, ar nėra savininkų veiksmuose administracinio nusižengimo požymių; 4) įpareigoti atsakovę atlikti tyrimą, ar savininkai, A. S. ir J. S., įrengdami laisvą šunų lakstymo zoną prie pareiškėjo šulinio atitverdami kiemo dalį ir ją eksploatuodami iki dabar, nepažeidė 15 m šulinio sanitarinės zonos (sanitarinių atstumų) nuo pareiškėjo šulinio, ar nėra savininkų veiksmuose administracinio nusižengimo požymių; 5) įpareigoti atsakovę atlikti tyrimą, ar savininkai, A. S. ir J. S., šiuo metu leisdami augintiniams šlapintis ir tuštintis prie/ant pareiškėjo šulinio, nepadarė administracinio nusižengimo; 6) įpareigoti atsakovę apie planuojamą apžiūrą ir patikrinimą informuoti pareiškėją telefonais (8 620) 34348 arba (8 655) 71645.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad su jo namų valda besiribojančios namų valdos savininkai laiko du didelius šunis, kurie laisvai, be priežiūros laikomi atitvertoje kiemo dalyje prie pareiškėjo šulinio. Šunys nuolat šlapinasi ir tuštinasi prie/ant pareiškėjo šulinio, teršia žemės gruntą aplink šulinį. Kaimynų voljeras, pastatytas prieš 8 metus, neišlaikant apsaugos zonos ir sanitarinės zonos nuo pareiškėjo šulinio. Pareiškėjo šulinys pastatytas ženkliai anksčiau ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Nuo 2020 m. kaimynų sklype pastatytas voljeras yra apie 2 m nuo šulinio. Išreiškė nuomonę, kad voljeras skirtas gyvūnams, todėl pagal taršos šaltinį turėtų būti prilyginamas tvartui. Laisvai laikoma šunų teritorija taip pat negali būti įrengta pažeidžiant šulinio sanitarinę apsaugos zoną. Nurodė, kad šunų voljeras ir lauke atitverta šunims skirta teritorija turėtų būti įrengta 25 m atstumu (pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą - 15 m atstumu) nuo šulinio. Akcentavo, kad asmenys, gyvūnų vedžiojimo aikštelėse vedžiojantys šunis, turi susirinkti jų šunų ekskrementus ir kitus teršalus, neleisti šlapintis ant pastatų, laikinų statinių, skulptūrų, aplink meno kūrinius, tuštintis ir šlapintis gėlynuose. Siekdamas apginti savo pažeistą teisę į geriamojo vandens kokybę, saugą ir sveikatą, 2021 m. gegužės 28 d. pateikė prašymą (toliau – ir Pareiškėjo prašymas) atsakovei, kuri iki šiol iš esmės neišnagrinėtas, nors Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai priėmė du sprendimus (administracinės bylos Nr. eI2-310-505/2022 ir Nr. eI2-105-423/2023), kuriais įpareigojo atsakovę prašymą išnagrinėti. Ginčijamu Tarnybos sprendimu Pareiškėjo prašymas trečią kartą neišnagrinėtas, motyvuojant tuo, kad pareiškėjo geriamojo vandens šulinio sanitarinės zonos kontrolė nėra atsakovės kompetencija, kad šunų laikytojų įrengta šunų nuolatinė tuštinimosi ir šlapinimosi vieta (voljeras ir atitverta teritorija) nėra priskiriamos prie potencialių taršos objektų, kuriems pagal higienos normas būtų nustatyti privalomi atstumai nuo šulinio, kad atlikus pareiškėjo šulinio geriamojo vandens mėginio tyrimus nebuvo nustatyti geriamojo vandens reikalavimų pažeidimai ir kad cheminė šulinio vandens tarša atsirado dėl kaimynystėje laikomų šunų. Pareiškėjo įsitikinimu, Tarnyba turi kompetenciją kontroliuoti geriamojo vandens šulinio sanitarinę zoną, apsaugant ją nuo šunų daromos taršos, konkrečiai šunų laikymo vietos, kurioje nuolatos šunys tuštinasi ir šlapinasi, taip pat teisės aktų laikymąsi, užtikrinant šulinio sanitarinius atstumus (teritoriją 15 m spinduliu aplink šulinį), geriamojo vandens saugą ir kokybę, turi teisę nustatyti poveikio priemones asmenims, pažeidžiantiems sanitarines zonas. Pareiškėjo šulinio vandens tyrimai parodė blogus geriamojo vandens rodiklius. Permanaganato indeksas parodė bendrą užterštumą organinės kilmės teršalais nuo netoliese esančių tokių taršos šaltinių kaip tvartas, lauko tualetas, nagrinėjimu atveju nuo dviejų didelių šunų ekskrementų ir šlapimo bei kitų. Tačiau atsakovė neatliko nei vieno tyrimo dėl priežastinio ryšio nustatymo (šunų išmatų ir šlapimo cheminės sudėties, žemės grunto taršos), vertindamas pareiškėjo geriamojo vandens tyrimų rezultatus, nesivadovavo atsargumo principu, kuris turi pirmenybę prieš priežastinį ryšį. Tarnybos sprendimą jis ginčijo Komisijai, kuri skundą atmetė. Su Komisijos sprendimu jis nesutinka iš esmės dėl to, kad jame nepagrįstai nustatyta, jog Tarnybos sprendimas aiškus ir motyvuotas. Komisijos sprendimo argumentai dėl pareiškėjo nepateiktų įrodymų apie pareiškėjo šuliniui nustatytą sanitarinę apsaugos zoną (pvz., sanitarinės apsaugos zonos ribų plano arba kito brėžinio, kuriame būtų pažymėtos sanitarinės apsaugos zonos ribos), dėl suabsoliutino pareiškėjo, kaip fizinio asmens, individualiai apsirūpinančio geriamuoju vandeniu iš jam nuosavybės teise priklausančio šachtinio šulinio, prievolės laikytis šulinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, dėl nesančio teisinio pagrindo šunų voljero ir aptvertos teritorijos aplink jį laikyti tvartu, dėl nenustatyto priežastinio ryšio tarp pareiškėjo šulinio vandens cheminės taršos ir kaimynystėje laikomų šunų, pareiškėjo nuomone, neatitinka tikrovės, nelogiški ir nepagrįsti. Komisijos sprendime nepagrįstai nevertinti pareiškėjo pateikti iš kitų institucijų gauti dokumentai, pagal kuriuos darė išvadą, kad atsakovė turi kompetenciją kontroliuoti šunų laikytojų elgesį dėl higienos normų pažeidimų. Komisija sprendime nevertino nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuotos aplinkybės parodo ilgai besitęsiantį kaimynų elgesį, pažeidinėjant pareiškėjo teises. Atsakovė netinkamai atliko neplaninį patikrinimą, nes savo vizito laiką privalėjo suderinti su kaimyninio sklypo savininku, tokiu būdu, kaimynai, žinodami vizito laiką, pasirūpino, kad kieme nebūtų šunų ekskrementų. Šunų ekskrementai, jų šlapimas, kitokio pobūdžio turinys, nuolat esantys pareiškėjo šulinio sanitarinėje zonoje, yra geriamojo vandens teršalai, o atsakovė neužtikrino pareiškėjo teisės į geriamojo vandens saugą, vandens išteklių apsaugą, ginamą Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymu ir sanitarinėmis zonomis, nustatytomis higienos normose. Teigė, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio (Administracinius nusižengimus tiriantys ir protokolus surašantys pareigūnai) 1 dalies 30 punkte numatyta, kad administracinių nusižengimų teiseną pradeda, administracinių nusižengimų tyrimą atlieka ir administracinių nusižengimų protokolus surašo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai dėl šio kodekso 45 straipsnyje numatytų administracinių nusižengimų. Prašė ginčijamus sprendimus panaikinti ir įpareigoti atsakovę atlikti Pareiškėjo prašyme nurodytus veiksmus.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (reg. Nr. DOK-18412) nurodė, kad pagal 2021 m. gegužės 28 d. Pareiškėjo prašymą ir Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą (administracinės bylos Nr. eI2-310-505/2022) atliko neplaninį pareiškėjo kaimyninio sklypo patikrinimą ir iš pareiškėjo gyvenamojo namo vandens čiaupo paėmė vandens mėginius cheminiams ir mikrobiologiniams tyrimams atlikti. Nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojo namo vandens mėginio atlikto tyrimo rezultatas neatitinka higienos normų reikalavimų dėl amonio vertės, nitratų, permanganato indekso, bendrosios geležies ir drumstumo. Kitokių neatitikimų higienos normų reikalavimams nenustatė. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad aplink šulinį nėra kietos akmenų ar betono dangos, atstumai nuo šulinio iki kaimyninio sklypo tvoros – 0,13 m, iki namo – 4,31 m, iki stoginės – 3,90 m, iki pasažo – 12,23 m, iki nuotekų surinkimo talpos – 0,17 m, iki kelio – 2,60 m. Pareiškėjo teigimu šulinio valymas ir dezinfekcija buvo atlikti 2021 m. spalio mėn., šulinio gylis apie 6-7 m. 2022 m. kovo 25 d. pranešimu apie geriamojo vandens saugos reikalavimų pažeidimą buvo pranešta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kėdainių skyriui (toliau – ir NVSC), nurodant, kad pažeidimo priežastys nežinomos, geriamojo vandens vartotojai informuoti apie potencialų pavojų sveikatai ir apie veiksmus, kurių jie privalo imtis, kad nepakenktų savo sveikatai. Tarnybos sprendimu ir 2022 m. balandžio 5 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie nustatytus geriamojo vandens neatitikimus higienos normų reikalavimams, rekomenduota nenaudoti šio vandens gėrimui, taip pat apie tai, kad šulinys įrengtas 0,13 m atstumu (turėtų būti ne mažiau kaip 1 m) nuo kaimyno sklypo tvoros, kad jo viršutinė dalis virš žemės paviršiaus iškelta nepakankamu aukščiu, t. y. 0,24 m (turėtų būti ne mažiau 0,80 m), apie šulinį neįrengta 2 m pločio akmenų, betono ar asfalto danga su 10 proc. nuolydžiu nuo šulinio ir, kad toks šulinio įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas raštu buvo informuotas, kad patikrinimo metu nustatyta, jog kaimyniniame sklype, (duomenys neskelbtini), yra laikomi du suaugę šunys, kurie gali laisvai lakstyti aptvertame kieme, turi jiems skirtą voljerą, iš kurio bet kada gali išeiti. Sklypas aptvertas tvora, vartai rakinami, iš teritorijos šunys išeiti negali. Tikrinimo metu šunų išmatų nerasta, kiemas švarus. Voljeras atitrauktas nuo sklypo tvoros 3,5 m, nuo tvoros vietos, už kurios yra pareiškėjo šulinys - 6,5 m atstumu. Administracinio nusižengimo požymių dėl laikomų šunų nenustatyta. Nustatytą pareiškėjo šulinio vandens cheminę taršą gali nulemti daugelis veiksnių (tame tarpe šulinio įrengimas, priežiūra, gamtiniai veiksniai, vykdoma veikla), todėl negali pateikti išvados, kad šulinio tarša atsirado dėl kaimyniniame sklype laikomų šunų. Tarnybos sprendimą pareiškėjas ginčijo Komisijai, kuri, nenustačiusi savarankiškų Tarnybos sprendimo neteisėtumo pagrindų, skundą atmetė. Pareiškėjas skunde nepateikia jokių argumentų, paneigiančių Komisijos sprendimo argumentus, į nagrinėjamą administracinę bylą pateikė priedus, kurie Komisijai nebuvo pateikti ir Komisijos sprendime nebuvo vertinami. Priede „Šulinio sanitarinių atstumų brėžinys“ nurodytas pareiškėjo pasamdyto projektuotojo nubraižytas šulinio sanitarinis atstumas, o ši sąvoka neatitinka sanitarinės apsaugos zonos sąvokos. Objektų sanitarines apsaugos zonas, kurios užregistruojamos Nekilnojamojo turto registre, nustato NVSC, o ne architektas. Šulinio sanitarinis atstumas Nekilnojamojo turto registre neregistruojamas. Paaiškino, kad Higienos norma iki 2021 m. gegužės 1 d., nustatė minimalius sanitarinius atstumus, t. y. nuo potencialių taršos objektų (ūkinių pastatų, lauko tualetų, srutų duobės, mėšlidės, trąšų, pesticidų, naftos produktų sandėlių, šiltnamių ar intensyviai tręšiamų daržų, kapinių) atstumas iki šulinio turi būti ne mažesnis kaip 50 m, prie šulinio ir versmės kaptažo įrenginio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios atstumas iki gyvenamojo namo 7 m, iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio – 10 m, iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės – 25 m, iki lauko nuotakyno – 15 m. Šie atstumai buvo rekomenduojami projektuojamiems, įrengiamiems ir naudojamiems šuliniams ir versmėms, kurių vanduo yra naudojamas gėrimui, maisto gamybai, buitinėms reikmėms, t. y. pareiškėjui kaip šulinio savininkui, o viešiesiems šuliniams ir versmėms – privalomi. Pareiškėjo prašymas atlikti Tarnybai tyrimus, ar kaimyniniame sklype pastatytas ir apie 8 metus iki dabar eksploatuojamas voljeras, nepažeidė 15 (25) m. sanitarinės apsaugos zonos nuo pareiškėjo šulinio, pateiktas jau nebegaliojant higienos normos redakcijai, kurioje tokie atstumai buvo nustatyti. Atsakovė nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad kaimyniniame sklype esančiam šunų voljerui ir/arba atitvertai teritorijai (užtvarui)/šunų laikymo vietai turi būti taikomi tokie patys minimalūs sanitariniai atstumai nuo šulinio, kokie yra taikomi tvartui ir lauko tualetui, nes tai yra skirtingų kategorijų statiniai, turinys skirtingą paskirtį ir skirtingus teisės aktuose nustatytus reikalavimus jų įrengimui. Užtvaroms (voljerams, tvoroms), kaip statiniams mažiausių leistinų sanitarinių atstumų reikalavimai netaikomi. Akcentavo, kad Tarnybos pareigūnai pagal savo kompetenciją ir teisės aktais priskirtas funkcijas, tarp jų Tarnybos veiklą reglamentuojančius nuostatus, nevertina sanitarines apsaugos zonų, t. y. teritorijų, kuriose dėl galimo neigiamo ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai galioja specialiosios žemės naudojimo sąlygos, neatlieka aplinkos monitoringo funkcijų. Pareiškėjas klaidingai bando Tarnybai priskirti pažeidimų tyrimą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 45 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų pažeidimą. Tačiau tokius pažeidimus tiria ne tik Tarnybos pareigūnai, bet ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir savivaldybių administracijos, todėl ANK 45 straipsnyje nurodytų pažeidimų tyrimai priskirtini ne tik Tarnybos kompetencijai. Sanitarinių apsaugos zonų pažeidimų tyrimas priskirtinas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro kompetencijai, tačiau šachtiniai šuliniai nepatenka į objektų, kuriems gali būti nustatomos sanitarinės apsaugos zonos, sąrašą. Apie minėtą kompetenciją pareiškėjas informuotas Tarnybos sprendimu. Pareiškėjas skunde mini Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą, tačiau šis teisės aktas netaikomas asmenims, kurie savo privačioje teritorijoje laiko šunis. Kadangi voljere šunys nėra laikomi pastoviai, jie gali bet kada iš jo išeiti ir laisvai lakstyti po privatų kaimyninį sklypą, todėl voljeras kaip nesudėtingas statinys (užtvara) neatlieka savo funkcijos, ir negali būti vertinamas kaip objektas, keliantis pareiškėjo šulinio vandeniui taršą. Prašė skundą atmesti.
Tretieji suinteresuoti asmenys A. S. ir J. S. atsiliepimų į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilęs dėl Komisijos sprendimo ir Tarnybos sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, kuriuo atsakyta į Pareiškėjo prašymą Tarnybai atlikti tyrimą dėl kaimyniniame sklype esančio šunų voljero bei laisvos šunų lakstymo zonos eksploatavimo, galimai pažeidžiant pareiškėjo sklype esančio šulinio sanitarinę zoną (sanitarinį atstumą), taip pat dėl galimo administracinio nusižengimo požymių trečiųjų suinteresuotų asmenų veiksmuose, laikant šunis savo (kaimyniniame) sklype.
Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ribojasi su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame A. S. ir J. S. (žemės sklypo savininkė) laiko du didelius šunis, galinčius po sklypą laisvai lakstyti, šunys taip pat laikomi voljere. Abiejų žemės sklypų pagrindinė naudojimo paskirtis: žemės ūkio, žemės sklypo naudojimo būdas: mėgėjų sodo žemės sklypai. Pareiškėjas savo sklype yra įsirengę šulinį, kuris 2004 m. rugpjūčio 20 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, šulinio vanduo naudojamas kaip geriamas. Kaimynai šunų voljerą pastatė jau esant įrengtam šuliniui (pareiškėjo teigimu, prieš aštuonerius metus). Pareiškėjas 2021 m. gegužės 28 d. prašymu (Pareiškėjo prašymas) kreipėsi į Tarnybą prašydamas atlikti tyrimus: 1) ar gretimo sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkai, pastatydami ir apie 8 metus iki dabar eksploatuodami voljerą, nepažeidė 15 m šulinio sanitarinės zonos nuo pareiškėjo šulinio, ar nėra savininkų veiksmuose administracinio nusižengimo požymių; 2) ar gretimo sklypo savininkai, pastatydami ir apie 8 metus iki dabar eksploatuodami voljerą, nepažeidė 25 m šulinio apsaugos zonos nuo pareiškėjo šulinio, ar nėra savininkų veiksmuose administracinio nusižengimo požymių; 3) ar gretimo sklypo savininkai, įrengdami laisvą šunų lakstymo zoną prie pareiškėjo šulinio, atitverdami kiemo dalį ir ją eksploatuodami iki dabar, nepažeidė 15 m šulinio sanitarinės zonos nuo pareiškėjo šulinio, ar nėra savininkų veiksmuose administracinio nusižengimo požymių; 4) ar gretimo sklypo savininkai, šiuo metu leisdami augintiniams šlapintis ir tuštintis prie/ant pareiškėjo šulinio, nepadarė administracinio nusižengimo; 5) apie planuojamą apžiūrą ir patikrinimą informuoti pareiškėją telefonu.
Tarnyba pateikė pareiškėjui Tarnybos sprendimą, kuriame priminė apie šulinio geriamojo vandens mėginio tyrimą, kurį atlikus nenustatyta, kad cheminė šulinio vandens tarša atsirado dėl kaimyniniame sklype laikomų šunų, kad Tarnyba atlikusi patikrinimą nustatė, jog A. ir J. S. šunys laikomi nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nurodė teisės normas reglamentuojančias ginčo situaciją, pagal kurias Tarnyba neplanuoja atlikti apžiūros ir patikrinimų susijusių su Pareiškėjo prašyme išdėstytais pageidavimais, taip pat informavo, kad Pareiškėjo prašymas jau buvo persiųstas kitoms institucijoms, kompetentingoms prašymą nagrinėti, kurios pateikė atsakymus, todėl pakartotinai šioms institucijoms nebus siunčiamas.
Pareiškėjas nesutikdamas su Tarnybos sprendimu ginčijo jį Komisijai, kuri pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kelia ginčą dėl Tarnybos sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius, iš esmės, reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau - ir VAĮ), Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 birželio 28 d. nutarimu Nr. 744 (toliau – ir Tarnybos nuostatai), Lietuvos higienos norma HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V-513 (redakcija, galiojusi iki 2021 m. gegužės 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 43:2005), Lietuvos higienos norma HN 43:2020 „Šulinių ir versmių kaptažo įrenginių visuomenės sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V-513 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. gegužės 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 43:2020), Lietuvos higienos norma HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 (toliau – ir Higienos norma HN 24:2017), Statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 (toliau – ir STR 2.02.09:2005).
Tarnybos sprendime Tarnyba nurodė, kad negali atlikti Pareiškėjo prašymo 1-3 punktuose prašomų atlikti tyrimų, nes: Tarnybai nėra priskirta funkcija vertinti sanitarines apsaugos zonas, t. y. teritorijas, kuriose dėl galimo neigiamo ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai galioja specialiosios žemės naudojimo sąlygos, Tarnybos pareigūnai pagal savo kompetenciją neatlieka aplinkos monitoringo funkcijų, Tarnybos pareigūnams nėra priskirta nei vieno ANK straipsnio, susijusio su administraciniais nusižengimais dėl sanitarinių apsaugos zonų ar statybos srities teisės aktų reikalavimų pažeidimų, kad teisės aktai nenumato apie šulinį esančią teritoriją vadinti sanitarine apsaugos zona, o sanitarinės apsaugos zonų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę vykdo NVSC.
Akcentuotina, kad viešojo administravimo srityje taikytinas bendrasis principas – viešojo administravimo subjektui leidžiama tai, kas konkrečiai įtvirtinta teisės aktuose (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-685-968/2021; 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1086/2012; 2012 m. kovo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-1086/2012). LVAT savo praktikoje nuosekliai vadovaujasi nuostata, kad valdžios institucijos privalo veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose bei laikytis reikalavimų, kylančių iš konstitucinio teisinės valstybės principo (žr., pvz., LVAT 2023 m. sausio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1002-502/2022; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I7-552/2015). Valdžios institucijų sistema yra sukurta taip, kad kiekviena institucija turi jos paskirtį atitinkančias priskirtas funkcijas, kompetenciją, kurių privalo laikytis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2141/2013). Kompetencija kaip kompleksas tam tikrų priemonių (uždaviniai, funkcijos, teisės ir pareigos, veiklos formos ir metodai) yra svarbiausia administracinio teisinio statuso sudėtinė dalis (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-293/2014).
Atsakovė, veikdama pagal Tarnybos nuostatų 1 punktą, dalyvauja formuojant valstybės politiką maisto ir pašarų saugos, kokybės, ženklinimo, informacijos apie prekes, įskaitant kainų nurodymą, teikimo ir kitų privalomųjų reikalavimų laikymosi, maisto, šalutinių gyvūninių produktų, pašarų, pašarų priedų, veterinarinių vaistų ir veterinarinių priemonių tvarkymo, gyvūnų sveikatos ir gerovės, bendrų žmonėms ir gyvūnams užkrečiamųjų ligų, ūkinių gyvūnų veislininkystės, vartotojų teisių apsaugos maisto ir su maistu susijusių paslaugų teikimo srityse ir šią politiką įgyvendina. Pagal Geriamojo vandens įstatymo 12 straipsnį Tarnyba vykdo geriamojo vandens valstybinę priežiūra ir gali atlieka geriamojo vandens kontrolę, taip pat nagrinėja vartotojų ir abonentų skundus dėl geriamojo vandens saugos ir kokybės Vandens tiekimo įstatyme nustatyta tvarka (Geriamojo vandens įstatymo 2 d. 5 p., 4 d.).
Akcentuotina, kad pagal galiojančius teisės aktus Tarnybai nepriskirta funkcija tikrinti, vertinti sanitarines apsaugos zonas, atlikti aplinkos monitoringo funkcijas, tačiau įvertinęs Pareiškėjo prašymo turinį, atsakovė atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. paėmė iš pareiškėjo gyvenamojo namo (adresas: (duomenys neskelbtini)) vandens čiaupo, į kurį vanduo tiekiams iš šulinio, vandens mėginius ir atliko cheminius tyrimus (nitratų, nitritų, amonio kiekį, permanganato indekso, savitojo elektrinio laidžio, geležies kiekio, drumstumo,) bei mikrobiologinius tyrimus (žarninių lazdelių E.coli, 100 ml vandens bei žarninių enterokokų, 100 ml vandens). Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (toliau – ir NMVRVI) 2022 m. kovo 23 d. tyrimų protokole Nr. 3-22/02025/1 CH nurodoma, kad tirtame vandens mėginyje amonio (2,12±0,17 mg/l), nitratų (90±7 mg/l), permanganato indekso (17±2 mg/l O₃), geležies kiekis (3195±351 µg/l), drumstumo (88±8 nefelometrinių drumstumo vienetų (NTU)) tyrimo rezultatai neatitinka Higienos normos HN 24:2017 3 ir 4 lentelės reikalavimų. Taip pat konstatuota, kad nitritų (0,17±0,02 mg/l) ir savitojo elektrinio laidžio (840±49 µS/cm) tyrimo rezultatai atitinka Higienos normoje HN 24:2017 nurodytas vertes. NMVRVI 2022 m. kovo 22 d. tyrimų protokolas Nr. 3-22/02024/1 M patvirtina, kad Escherichia coli skaičius (100 ml) neviršija leistinų normų (< 1,0 [0,0; 3,7]), o žarninių enterokokų vandens mėginyje neaptikta (Atsiliepimo priedai). Teismas pritaria Tarnybos sprendime pateiktai išvadai ir vertina, kad NMVRVI atliktų tyrimų metu vandens mikrobiologinio užterštumo (Escherichia coli ir žarninių enterokokų) nenustačius, nėra pagrindo teigti, kad nustatytas cheminis šulinio vandens užterštumas (amonio, nitratų, permanganato indekso, geležies kiekio, drumstumo neatitikimas Higienos normoje HN 24:2017 3 ir 4 lentelėse nurodytoms vertėms) galėjo atsirasti išimtinai tik dėl kaimyniniame sklype laikomų šunų, nes tokį užterštumą gali sąlygoti ir kiti veiksniai, pvz. šulinio įrengimas (viršutinės dalies aukštis virš žemės paviršiaus, apie šulinį esantis akmenų, betono ar asfalto dangos plotis, nuolydžiai nuo šulinio ir pan.).
Vykdydama Geriamojo vandens įstatymo 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, Tarnyba 2022 m. kovo 25 d. pranešimu Nr. 335-(33.6.)-949 apie nustatytus geriamojo vandens saugos reikalavimų pažeidimus, t. y. vandens mėginyje nustatytus geriamojo vandens rodiklių neatitikimus Higienos normos HN 24:2017 3 ir 4 lentelių reikalavimams ir geriamojo vandens saugos reikalavimų pažeidimus pranešė NVSC. Atitinkamai skiltyje „Pažeidimo vieta“ pažymėjo 1.2 punktą „individualus apsirūpinimas geriamuoju vandeniu“, skiltyje „Pažeidimo priežastys“ pažymėjo 8.7 punktą „nežinomos“ (Atsiliepimo priedai).
Tarnyba sprendime pareiškėją taip pat informavo, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalį sanitarinės apsaugos zonų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę vykdo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, todėl dalies Pareiškėjo prašymo nagrinėjimas buvo persiųstas NVSC.
Pareiškėjo prašymo 4 punktą, Tarnyba vertino Higienos normos HN 43:2005 kontekste. Higienos norma HN 43:2005 nustato šulinio ir versmės atstumus nuo potencialių taršos objektų: ūkinių pastatų, lauko tualetų, srutų duobės, mėšlidės, trąšų, pesticidų, naftos produktų sandėlių, šiltnamių ar intensyviai tręšiamų daržų, kapinių (atstumas iki šulinio turi būti ne mažesnis kaip 50 m; Higienos normos HN 43:2005 7.3.1. punktas), taip pat nustato, kad prie šulinio ir versmės kaptažo įrenginio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios atstumas iki gyvenamojo namo – 7 m, iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio – 10 m, iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės – 25 m, iki lauko nuotakyno – 15 m (HN 43:2005 7.3.2. punktas). Tuo tarpu, sanitarinės apsaugos zonos sąvoka apibrėžiama Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje, kurioje nurodoma, kad sanitarinės apsaugos zona - aplink stacionarų taršos šaltinį arba kelis šaltinius esanti teritorija, kurioje dėl galimo neigiamo planuojamos ar vykdomos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai galioja Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Teismas pritaria atsakovės nuomonei, kad sąvokos „atstumas“ (šulinio ir versmės atstumas nuo potencialių taršos objektų, pagal Higienos norma HN 43:2005) ir „sanitarinė apsaugos zona“ (aplink stacionarų taršos šaltinį arba kelis šaltinius esanti teritorija, pagal Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 17 dalį) nėra tapačios.
Teismas papildomai akcentuoja, kad Higienos normos HN 43:2005 7.3.1 ir 7.3.2 punktai nereglamentuoja šulinio atstumo nuo voljero, šunų aptvėrimo zonos ir negali būti aiškinami plečiamai. Kita vertus, kaimyniniame sklype esantis voljeras, šunų aptvėrimo zona negali būti priskiriami stacionariems taršos šaltiniams pagal Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, nes juose nevykdoma ūkinė veikla. Į bylą pateiktos nuotraukos (reg. Nr. DOK-22652, reg. Nr. DOK-26676) patvirtina, kad voljere šunys nėra laikomi pastoviai, jie gali bet kada iš jo išeiti, todėl voljeras neatlieka net ir savo funkcijos, kad jį būtų galima vertinti kaip kažkokį objektą, keliantį pareiškėjo šulinio vandeniui kažkokią taršą. Akivaizdu, kad pareiškėjo vandens šulinys taip pat negali būti laikomas stacionariu taršos šaltiniu, kuriam gali būti taikoma sanitarinė apsaugos zona pagal Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje pateikiamą apibrėžimą. STR 2.02.09:2005 2 priede nurodyti mažiausi leistini sanitariniai atstumai tarp statinių voljerams (užtvaroms, tvoroms) taip pat netaikytini, nes atsižvelgiant į jų paskirtį tai nėra statiniai. Todėl pareiškėjo argumentai, kad nuo jo šulinio iki voljero, šunų aptvėrimo zonos turi būti jo nurodomi atstumai (sanitarinės zonos) atmestini kaip nepagrįsti.
Vykdydama Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą, Tarnyba pagal Pareiškėjo prašymą atliko neplaninį, pakartotinį pareiškėjo kaimyninio žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) patikrinimą, pagal jai priskirtas funkcijas, siekdama įvertinti laikomų šunų (gyvūnų) gerovės ir apsaugos reikalavimų laikymąsi. 2023 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. 33GGP-154 Tarnyba, be kita ko, konstatavo, kad patikrinimo metu šunų išmatų nerasta, kiemas švarus, voljeras nuo kaimynų tvoros pastatytas ne mažiau kaip 3,5 m. atstumu, nuo šulinio – ne mažiau kaip 6,5 metro atstumu. Šunys suženklinti poodinėmis mikroschemomis, vakcinacijos nuo pasiutligės galiojančios, vizualiai kliniškai sveiki, socializuoti, aktyvūs, veterinarinių teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Ankstesnį to paties pareiškėjo kaimyninio sklypo patikrinimą Tarnyba atliko 2021 m. birželio 17 d. (patikrinimo aktas Nr. 33GGP-177), trūkumų nustatyta nebuvo.
ANK 589 straipsnio 30 dalyje nurodyti ANK straipsniai, pagal kuriuos Tarnybos pareigūnai atlieka administracinių nusižengimų tyrimą ir surašo administracinių nusižengimų protokolus. Vienas iš jų ANK 346 straipsnis, nustatantis, kad Tarnyba atlikusi administracinių nusižengimų tyrimą gali surašyti administracinių nusižengimų protokolus, nustačiusi, kad buvo pažeisti Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimai, be kita ko, dėl žiauraus elgesio su gyvūnu, gyvūno kankinimo. Minėta, kad Tarnyba pagal kompetenciją atlikusi du kaimyniniame žemės sklype laikomų šunų patikrinimus, gyvūnų (šunų) laikymo pažeidimų nenustatė, todėl Tarnybos sprendime pagrįstai nurodė, kad tyrimas dėl galimo administracinio nusižengimo nebus atliekamas.
Pastebėtina, kad nagrinėjant bylą Komisijoje buvo pateikti įvairių viešojo administravimo subjektų V. N. adresuoti raštai (atsakymai) (Komisijos byla indeksas AG1-47/11-2023, 1 t., b. l. 156-163, 172-178, 179-182), tačiau jų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl Pareiškėjo prašyme nurodyto ANK 45 straipsnio taikymo, akcentuotina, kad jame nustatyta atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo valstybinę priežiūrą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija, o pagal savo kompetenciją vykdo Sveikatos apsaugos ministerijos įstaigos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (Tarnyba), Lietuvos Respublikos vyriausiasis epidemiologas, apskričių vyriausieji epidemiologai, savivaldybių gydytojai (Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 25 str. 4 d.). Pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį užkrečiamųjų ligų sukėlėjai – helmintai, grybai, pirmuonys, bakterijos, virusai ir kiti mikroorganizmai, jų dalys, galintys sukelti užkrečiamąsias ligas. Bylos duomenys patvirtina, kad Tarnyba pagal savo kompetenciją atliko pareiškėjo šulinio vandens mikrobiologinius tyrimus, kurio rezultatai atitiko Higienos normos HN 24:2017 reikalavimus. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau ir LAT) praktikoje dėl ANK 45 straipsnio taikymo pažymima, kad sukėlimas pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms yra savarankiškas požymis, kuris sudaro įrodinėjimo dalyką ir negali būti preziumuojamas vien tik nustačius ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimo padarymo faktą (žr., pvz., LAT 2022 m. gegužės 6 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-48-788/2022). Pareiškėjo prašyme ir nagrinėjamoje byloje nėra įrodinėjama, kad dėl kaimyniniame sklype laikomų šunų yra grėsmė užkrečiamosioms ligoms plisti, todėl Tarnyba, be kita ko, įvertinusi, kad šunys kaimyniniame sklype laikomi nepažeidžiant veterinarinių teisės aktų reikalavimų, vizualiai kliniškai sveiki, neturėjo pagrindo inicijuoti ANK 45 straipsnio taikymą.
Apibendrindamas byloje taikytiną teisinį reglamentavimą, teismų praktiką bei nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovė savo kompetencijos ribose įvertino jai pateiktą Pareiškėjo prašymą dėl kaimyniniame sklype laikomų šunų, jiems skirto voljero ar kitų atitvarų, ėmėsi veiksmų Pareiškėjo prašymui įvertinti, atliko tyrimus ir patikrinimus, apie vandens mėginių neatitikimus higienos normoms, teisės aktų nustatyta tvarka informavo pareiškėją ir NVSC. Tarnybos sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, motyvuotas, pagrįstas teisės aktais, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
Pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo Tarnybai atlikti veiksmus yra išvestinis iš reikalavimo dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, todėl pripažinus Tarnybos sprendimą teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo Tarnybai atlikti Pareiškėjo prašyme nurodytus atlikti veiksmus.
Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo Komisijos sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, naikinimui, todėl skundas atmestinas visa apimtimi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio normas, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2009 m. liepos 24 de. nutartį administracinėje byloje Nr. P-756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-216/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pasisakoma, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo į bylą pateiktą šulinio sanitarinius atstumus nurodantį brėžinį, papildomai pateiktas fotonuotraukas, kitus skunde bei atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus teismas laiko pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės ginčo sprendimui, todėl detaliau neanalizuoja.
Pareiškėjas prašo priteisti byloje patirtas 300,00 Eur atstovavimo išlaidas (reg. Nr. DOK-23817). Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai teismas priima sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų ir atstovavimo išlaidas (ABTĮ 40 str. 5 d.). Kadangi pareiškėjo skundas yra atmestas, taip pat buvo atmestas nagrinėjant ginčą Komisijoje, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.