- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-14
- Bylos Nr.
- I-752-331/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Ina Kirkutienė, Liudmila Zabarovska
- Pareiškėjas
- K. U.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Vilis Žilionis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zabarovskos,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (15-01) 3I-00737 atsisakė išduoti K. U. naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti nurodytą Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2.1. Skunde paaiškina, kad Departamento sprendimas priimtas nepilnai, nevisapusiškai bei neobjektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Departamentas rėmėsi ne objektyviais duomenis grįstomis išvadomis, o subjektyviu interpretavimu. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 6 dalies nuostatas, jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, Departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų. Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau - Šengeno sienų kodeksas) 5 str. 4 d. c) p. nustatyta, kad net ir neatitinkantiems nustatytų atvykimo sąlygų užsieniečiams Europos Sąjungos valstybė narė gali leisti atvykti į savo teritoriją dėl humanitarinių motyvų, nacionalinių interesų arba tarptautinių įsipareigojimų. Iš esmės analogiškos nuostatos yra išdėstytos ir 1985 m. birželio 14 d. Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau - Šengeno konvencija) 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pagal Šengeno konvencijos 25 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuris pagal į centrinę Šengeno informacijos sistemą įtrauktą perspėjimą yra neįsileistinas, leidimas gyventi yra išduodamas dėl svarbių priežasčių, kuriomis paprastai pripažįstamos humaniškos paskatos bei tarptautiniai įsipareigojimai. Todėl sprendžiant Departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, turi būti įvertinta, ar atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje Departamentas nepažeidė EŽTK 8 straipsnio nuostatų, t. y. tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų gerbti šeimos gyvenimą ir užtikrinti galimybę šeimos susijungimui.
2. 2. Pareiškėjas leidimo gyventi Lietuvoje prašė šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė - Lietuvos Respublikos pilietė. Teik nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose nustatyta, kad, nepaisant draudimo atvykti į Šengeno erdvę ir joje apsigyventi, leidimas užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje turi būti išduodamas, įgyvendinant prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. Atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, Departamentas neužtikrino tarptautiniu įsipareigojimu - teisės i šeimos susijungimą - laikymosi, todėl priėmė neteisėta ir nepagrista sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. 3. Mano, kad Departamentas nagrinėdamas ir priimdamas sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi nesilaikė esminiu procedūrinių reikalavimu, neužtikrino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio įtvirtinto asmenų lygiavertiškumo, nediskriminavimo principų įgyvendinimo, tuo pažeisdamas gero administravimo principą, kuris apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl šiuo atveju buvo pažeista jo teisė į gerą administravimą, teisė būti išklausytam, nes itin nepalankus sprendimas buvo priimtas remiantis vien atlikus formalų ir paviršutinį duomenų vertinimą, remiantis prielaidomis, o ne faktais, nepaprašius jokių papildymų, paaiškinimų, patikslinimų. Ginčijamas sprendimas priimtas nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjus esamą situaciją, padarius eilę procedūrinių pažeidimų, ir jis neatitinka Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
2.4. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jos atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Šalies argumentai
3. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
3.1. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjo skundo teiginiai nėra paremti jokiais duomenimis. Ginčo sprendime aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas, pasinaudojęs skirtingais asmens duomenimis - K. K., gim. (duomenys neskelbtini), K. G., gim. (duomenys neskelbtini) bei K. K., gim. (duomenys neskelbtini), 2010-2012 metais (duomenys neskelbtini) teikė prašymus suteikti prieglobstį, jo prašymai suteikti prieglobstį nebuvo patenkinti. Pareiškėjas 2012 m. sausio 17 d. buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini), jo sutuoktinė ir du vaikai gyveno (duomenys neskelbtini). Švedijos Karalystė, būtent dėl padarytų nusikaltimų (duomenys neskelbtini), buvo paskelbusi draudimą atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2016 m. liepos 1 d. pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnį „Perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygos“. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „perspėjimas įvedamas, kai sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis pirmiausia susidaro tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje“. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nenurodytos ankstesnės pavardės - (duomenys neskelbtini) (šiame prašyme užsieniečio tėvo pavardė nurodyta (duomenys neskelbtini), taip pat ši pavardė nurodyta 2010 ir 2012 metais šiam užsieniečiui išduotuose kelionės dokumentuose grįžimui į (duomenys neskelbtini)). Taip pat pareiškėjas 2015 m. birželio 29 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.8 eilutėje nenurodė, kad jis kreipėsi į atitinkamas užsienio valstybių institucijas dėl prieglobsčio suteikimo, tokiu būdu pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją.
3.2. Pažymi, kad visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas visais įmanomais būdais ne tik siekė nuslėpti savo tapatybę, kad galėtų atvykti į Šengeno erdvę, bet ir įvykdė nusikaltimus (duomenys neskelbtini), o atvykęs į Lietuvą, jis taip pat vykdė nusikaltimus, t. y. 2014 m. lapkričio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėją nuteisė už tris baudžiamuosius nusižengimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 straipsnio 4 dalį „Vagystė“, jam paskirtos baudos po 520 litų (150 eurų), yra nesumokėtos. Pareiškėjui būnant Lietuvoje, 2018 m. gegužės 22 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam pareikšti įtarimai pagal BK 178 straipsnio 2 dalį „Vagystė“, jam paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Lietuvos.
3.3. Teigia, kad Departamentas 2018 m. rugpjūčio 1 d. gavo Policijos departamento išvadą dėl pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė nustatyta BK 178 straipsnio 4 dalyje pagal LR BK 12 straipsnį „Baudžiamasis nusižengimas“ kvalifikuojamos kaip baudžiamieji nusižengimai, o jam inkriminuojama nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas šis nusikaltimas kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas. Taigi pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis sistemingu nusikalstamų veikų darymu, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo polinkį nesilaikyti bendrųjų elgesio taisyklių ir teisės aktų reikalavimų. Vadovaujantis BK 27 straipsnio „Nusikaltimų recidyvas“ 1 dalimi „Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Pareiškėjas laikomas recidyvistu. Recidyvinis nusikalstamumas yra vienas iš neigiamiausių ir pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų. Padarytų nusikalstamų veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jo veiksmai nebuvo atsitiktiniai, todėl ir ateityje jis gali daryti naujus nusikaltimus (ypač atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu pareiškėjas yra įtariamas vagyste, t. y. tokio paties nusikaltimo, už kurį jau buvo du kartus nuteistas, padarymu). Todėl pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai yra reali ir akivaizdi laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir atsisakymas išduoti jam leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką - lyginant su nesuteikimu teisės šiam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.
3.4. Atkreipia dėmesį, kad EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad EŽTK 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) EŽTT, vadovaudamasis suformuota praktika, eilinį kartą konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. p. 100). Tame pačiame sprendime EŽTT konstatavo, kad kai valstybė toleruoja asmens būvimą savo teritorijoje, kol laukiama sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato, pati valstybė tokiu būdu sudaro užsieniečiui sąlygas dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime, formuoti santykius arba sukurti šeimą. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad EŽTK 8 straipsnis numato pareigą tokios valstybės valdžios institucijoms leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Panašiai, pastatymas valdžios institucijų prieš šeimos gyvenimą, kaip įvykusį faktą lygiai taip pat automatiškai nereiškia, kad EŽTK 8 straipsnis numato pareigą leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Apskritai, tokioje situacijoje atsidūrę asmenys neturi teisės tikėtis, kad jiems bus suteikta teisė apsigyventi. Be to pareiškėjas tik vienerius metus gyveno Lietuvos Respublikoje.
3.5. Pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, nes pasinaudodamas skirtingomis tapatybėmis, bandė visais įmanomais būdais atvykti į Šengeno erdvę. Todėl Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.3, 22.3.3 punktai).
3.6. Per eismo posėdį atsakovo atstovės prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
4. Policijos departamentas atsiliepimo į skundą nepateikė, jo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.). Tačiau Departamentas teismui pateikė riboto naudojimo 2018 m. liepos 27 d. pažymą apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, ketindamas gyventi Lietuvos Respublikoje su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete A. U., gim. (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dokumentus, patvirtinančius teisę gauti minėtą dokumentą: galiojančio kelionės dokumento kopiją, santuokos liudijimo kopiją, sutuoktinės paso kopiją, dokumentus apie turimas pragyvenimo lėšas bei gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje ir kitus dokumentus. 2014 m. rugsėjo 9 d. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, priėmė sprendimą išduoti K. U. (ankstesnė pavardė - (duomenys neskelbtini), tėvo vardas ir pavardė - N. K.) leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienus metus. 2014 m. rugsėjo 12 d. Migracijos valdyba išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2015 m. rugsėjo 12 d.
6.1. Departamentas 2015 m. gegužės 5 d. iš Vengrijos Respublikos SIRENE nacionalinio skyriaus gavo informaciją, kad į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę.
6.2. Departamentui patikrinus pareiškėjo duomenis Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje nustatyta, kad Švedijos Karalystė į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo minėtam užsieniečiui atvykti į Šengeno erdvę iki 2016 m. liepos 1 d.
6.3. Pareiškėjas 2015 m. birželio 29 d. Migracijos valdybai, ketindamas ir toliau gyventi Lietuvos Respublikoje su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi bei dokumentus, patvirtinančius teisę gauti minėtą dokumentą: galiojančio kelionės dokumento kopiją, galiojančio leidimo laikinai gyventi kopiją, santuokos liudijimo kopiją, sutuoktinės paso kopiją, dokumentus apie turimas pragyvenimo lėšas bei gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje ir kitus dokumentus. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus ir jo asmens byloje esančius dokumentus bei vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi.
6.4 Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) jį atmetė, konstatuodamas: „Iš ankstesnių pareiškėjo imigracinių pažeidimų kitose valstybėse, remiantis SIRENE Vengrijos nacionalinio skyriaus pateikta informacija atsakovui, matyti, kad imigraciniai pažeidimai nėra vienkartiniai, yra piktnaudžiaujama imigracine tvarka. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl šeimos išlaikymo taip pat prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, kadangi abu kartus kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas pridėdavo savo žmonos pareiškimą, kuriuo ji įsipareigoja pareiškėją remti materialiai. Pareiškėjo dėstomos aplinkybės dėl 5 metų pažinties su A. U. vertintinos kritiškai, kadangi pagal byloje esančius rašytinius įrodymus 2010-2012 m. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) teikė prašymus suteikti prieglobstį. Vengrijos SIRENE pranešime taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas turi žmoną ir du vaikus, o tai rodo, kad tai jau antra pareiškėjo šeima. Ar ši santuoka nutraukta, duomenų nėra“. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (VAAT administracinėje byloje Nr. eI-10550-171/2015).
6.5. Pareiškėjas, ketindamas gyventi su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete A. U., 2018 m. vasario 28 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 puntą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, ir kitus dokumentus.
6.6. Departamentas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Policijos departamentas) pateiktą išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, kitą žinomą informaciją apie pareiškėją, ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1, 2, 11 ir 12 punktais, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
7. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi; 11 punktas numato sąlygą, jeigu asmuo turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus, kai užsieniečiui mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas), nevykdo įsipareigojimų muitinei arba yra nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis; 12 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
7.1. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 yra patvirtinęs leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 71 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas – užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 17.5 ir 24.21 punktuose nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pagal Aprašo 84 straipsnio nuostatas, Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti (84.1. papunktis).
8. Pareiškėjo teigimu ginčijamas sprendimas neišsamus, paremtas ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu interpretavimu, neįvertintos visos aplinkybės, kurias nurodė savo prašyme.
9. Atsakovas su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodamas, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nuslėpdamas, jog jis kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini), visais įmanomais būdais ne tik siekė nuslėpti savo tapatybę, kad galėtų atvykti į Šengeno erdvę, bet ir įvykdė nusikaltimus (duomenys neskelbtini), o atvykęs į Lietuvą, taip pat įvykdė nusikaltimus.
10. Teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, palaiko atsakovo poziciją, nes į bylą yra pateikti duomenys, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar visuomenei, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi pareiškėjas pateikė duomenis neatitinkančius tikrovės, turi nesumokėtas baudas pagal teismų sprendimus, gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, pareiškėjas, pasinaudojęs skirtingais asmens duomenimis - K. K., gim. (duomenys neskelbtini), K. G., gim. (duomenys neskelbtini), bei K. K., gim. (duomenys neskelbtini), 2010-2012 metais (duomenys neskelbtini) teikė prašymus suteikti prieglobstį, tačiau prašymai buvo atmesti, o 2012 m. sausio 17 d. grąžintas į (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė ir du vaikai gyveno (duomenys neskelbtini), dėl padarytų nusikaltimų (duomenys neskelbtini) jam uždrausta atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi iki 2016 m. liepos 1 d. Pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nenurodė ankstesnių savo pavardžių: (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 29 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi 8.8 eilutėje nenurodė, kad jis kreipėsi į atitinkamas užsienio valstybių institucijas dėl prieglobsčio suteikimo, tokiu būdu pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Įvertinus pareiškėjo 2018 m. vasario 28 d. pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, matyti, kad jis nenurodė teistumo (duomenys neskelbtini), taikytų sankcijų (draudimų atvykti, grąžinimas į kilmės valstybę) kitose Europos Sąjungos valstybėse ((duomenys neskelbtini), prašymų dėl prieglobsčio (duomenys neskelbtini). Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas siekė nuslėpti savo tapatybę, kad galėtų atvykti į Šengeno erdvę, įvykdė nusikaltimus (duomenys neskelbtini), o atvykęs į Lietuvą taip pat vykdė nusikaltimus, t. y. 2014 m. lapkričio 4 d. ir 2014 m. gruodžio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėją nuteisė už tris baudžiamuosius nusižengimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 178 straipsnio 4 dalį „Vagystė“, jam paskirtos baudos po 520 litų (150 eurų), kurios nėra sumokėtos. Be to jam 2018 m. gegužės 22 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu pareikšti įtarimai pagal BK 178 straipsnio 2 dalį „Vagystė“ ir paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Lietuvos. Todėl Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nuslėpdamas, kad jis kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini), nenurodydamas teistumo, taikytų sankcijų, tokiu būdu norėdamas atitikti Įstatymo reikalavimus (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
11. Pareiškėjui leidimas neišduotas dar ir tuo pagrindu, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 1 d. gavo Policijos departamento išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenės vertinimo. Šioje išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju 2014 m. lapkričio 4 d. įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio „Vagystė“ 4 dalį „<...> pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą nes 2014 m. rugpjūčio 5 d. atvažiavęs automobiliu į degalinę, prisipylė degalų, kurių vertė 297,45 eurai, ir nesumokėjęs išvažiavo iš degalinės. Jam paskirta (4 MGL) 520 litų (150 eurų bauda). Informacijos apie baudos sumokėjimą nėra; Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas už dvi nusikalstamas veikas pagal BK 178 straipsnio „Vagystė“ 4 dalį, nes 2014 m. rugpjūčio 8 d. atvažiavęs automobiliu į degalinę, prisipylė degalų, kurių vertė 275,77 eurai, ir 2014 m. rugpjūčio 11 d. atvažiavęs automobiliu į degalinę, prisipylė kuro, kurio vertė 216,40 eurų, abu kartus nesumokėjęs išvažiavo iš degalinės, jam paskirta (4 MGL) 520 litų (150 eurų bauda). Informacijos apie baudos sumokėjimą nėra; 2018 m. gegužės 20 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 178 straipsnio „Vagystė“ 2 dalį „<...> atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį <...>“ ir pripažino pareiškėją įtariamuoju, t. y. pareiškėjas įtariamas tuo, kad prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje iš užrakinto, kitam asmeniui priklausančio automobilio bagažinės pagrobė nukentėjusiojo asmeninius daiktus, kurių vertė 211 eurų. Šias teismo nustatytas aplinkybes patvirtina Policijos departamento pateikta riboto naudojimo 2018 m. liepos 27 d. pažyma. Todėl darytina išvada, kad padarytų nusikalstamų veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad pareiškėjo veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jis ir ateityje gali daryti naujus nusikaltimus (šiuo metu vėl yra įtariamas vagystės padarymu). Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai yra reali ir akivaizdi laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir atsisakymas išduoti jam leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką - lyginant su nesuteikimu teisės šiam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir LVAT) savo bylose yra konstatavęs, kad užsieniečio keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei gali būti konstatuota ir esant tik užsieniečio padarytiems administraciniams nusižengimams (LVAT administracinėje byloje Nr. A-5130- 492/2017). Šiuo atveju yra nustatyta, kad pareiškėjas yra padaręs du tapačius nusikaltimus ir dar dėl vieno tapataus nusikaltimo yra įtariamas. Vadinasi Departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Todėl pareiškėjui darant nusikaltimus, administracinius pažeidimus Lietuvos Respublikoje, yra pagrindas neigiamai vertinti jo asmenybę, nes toks elgesys rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų, ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo naujai daromi nusikaltimai, administraciniai nusižengimai neleidžia vertinti jo daromų pažeidimų kaip atsitiktinių, jie paneigia jo teiginius, kad jis suprato savo elgesio neleistinumą, ateityje laikysis teisės aktų reikalavimų, nedarys naujų teisės pažeidimų.
12. Pareiškėjo teigimu Departamentas pažeidė prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, pareiškėjo teisę į šeimos susijungimą.
12.1. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek LVAT (LVAT administracinė byla Nr. A838-l810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Niderlandus) praktikoje. EŽTT savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau - Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austrija), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui.
12.2. EŽTT savo bylose yra konstatavęs, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutartinių įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Konvencija negarantuoja užsieniečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. 2014 m. spalio 3 d. sprendimas Jeunesse prieš Niderlandus Nr. 12738/10).
12.3. Byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje bendrų vaikų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai, sutuoktiniai neturi, santuoka buvo sudaryta ne Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kiti šio užsieniečio socialiniai ir ekonominiai ryšiai ar reikšmingos aplinkybės, kad jis ketintų tokius ryšius sukurti ateityje. Todėl atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, LVAT, EŽTT praktiką panašiose bylose, teismas laiko, kad vien santuokos su Lietuvos Respublikos piliete sudarymo faktas nereiškia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, automatiškai pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį. Ginčo sprendimu pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o pats pareiškėjas neįrodė, kad sprendimas galėtų neigiamai įtakoti jo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
13. Pareiškėjo teigimu, Departamentas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, nesuteikė galimybės jam pasisakyti. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes Apraše nėra įtvirtinta besąlyginė Departamento pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Migracijos departamentas nesuteikė jam galimybės pasisakyti, tuo labiau, nenurodė, kokią esminę informaciją jis būtų pateikęs Migracijos departamentui, kuri turėtų reikšmės ginčijamo sprendimo pagrįstumui, t. y. pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs, paremti iš esmės vien tik pareiškėjo nesutikimu su ginčijamu sprendimu. LVAT savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad Departamentas neturi pareigos besąlygiškai kreiptis į užsienietį dėl paaiškinimų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3121-662/2016, Nr. A-3992- 858/2016, Nr. eA-3082- 1062/2018 ir kt.). Be to, pareiškėjas skunde nenurodo, kokias papildomas aplinkybes jis būtų nurodęs ir (ar) kokius papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokį sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimą, būtų pateikęs.
14. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas dar ir tuo pagrindu, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Teismas pažymi, kad nelegalios grėsmės vertinimas turi būti siejamas su pareiškėjo deklaruotų atvykimo tikslų vertinimu, t. y. jų realumu, pagrįstumu. Būtina įvertinti, kokiu pagrindu, dėl kokio tikslo, užsienietis siekia atvykti į Lietuvos Respubliką, ir, jo pateiktos bei atsakovo surinktos informacijos pagrindu spręsti, ar tokia informacija leidžia daryti išvadą, jog nėra nelegalios migracijos grėsmės. Lietuvos migracijos politikos gaires, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (2016 m. gegužės 1 d. redakcija), kurios, taip nustato, jog Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje, o siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 punktas).
14.1. LVAT savo bylose yra konstatavęs, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę būtina atsižvelgti į Lietuvos migracijos politikos gaires (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-4840- 756/2016). Be to, LVAT yra pažymėjęs, kad kitų pagrindų, numatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, buvimas (pvz., duomenų, kurie pateikti norint gauti leidimą gyventi, neatitikimas tikrovei) savaime gali būti rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3464-624/2017).
14.2. Byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl jo atvykimo tikslo bei sąlygų, t. y. pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su jo atvykimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, pareiškėjo tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Be to, pareiškėjo keliamą nelegalios migracijos grėsmę patvirtina ir tai, kad jis, pasinaudodamas skirtingomis tapatybėmis, bandė visais įmanomais būdais atvykti į Šengeno erdvę. Taigi vien ta aplinkybė, kad užsienietis formaliai atitinka leidimo gyventi pagrindą ir pateikia pagrindą patvirtinančius dokumentus, savaime nereiškia, kad užsieniečiui automatiškai visais atvejais išduodamas leidimas gyventi.
14.3. Teismo vertinimu, pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, nes bylos įrodymai ir nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Todėl turimų duomenų visumą, nepagrindžia pareiškėjo tikslo dėl darbo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, Departamentas pagrįstai atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 12 punktus.
15. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
17. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. (15-01)3I-00737 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).
18. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. U. (K. U.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.