- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-17
- Bylos Nr.
- eA-3464-624/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- F. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja F. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1140 dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).
Skundžiamu Sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų pagrindu. Pareiškėja teigė, kad Sprendimas neteisėtas, nes nėra pagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. Nurodė, kad pirmą kartą pareiškėja dėl leidimo gyventi Lietuvoje kreipėsi 2014 m. spalio 20 d., Leidimas gyventi buvo išduotas 2015 m. kovo 5 d. ir galiojo iki 2016 m. kovo 5 d. Antrą kartą pareiškėja kreipėsi su 2016 m. vasario 25 d. prašymu. Kadangi pirmasis leidimas galiojo iki 2016 m. kovo 5 d., todėl pareiškėja išvyko iš Lietuvos į Pakistaną. Migracijos departamento 2016 m. gegužės 25 d. kvietimu pareiškėja buvo pakviesta pokalbiui dėl iki 2016 m. birželio 2 d. UAB „Pasaulio namų mada“ vykdomos veiklos. Gavusi pakvietimą pareiškėja į Lietuvą atvyko tik 2016 m. rugpjūčio 11 d. Atvykus į Migracijos departamentą pareiškėjai buvo duotas apklausos lapas, kurį užpildžius, pareiškėjai buvo leista išeiti. Papildomų klausimų nebuvo užduota, todėl, pareiškėjos teigimu, nebuvo išsiaiškintos visos aplinkybės. Pareiškėjos bylos svarstymas buvo pratęstas iki 2016 m. rugsėjo 2 d. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas nepagrįstai daugiau nei tris mėnesius vilkino laiką, be to, 2016 m. vasario 25 d. atsisakymas pareiškėjos prašymą nagrinėti skubos tvarka nebuvo pagrįstas. Iš pranešimo nebuvo aišku, kokių duomenų atsakovui nepakako, todėl toks ilgas klausimo neišsprendimas prieštaravo Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs“ tvarkos aprašo patvirtinimo (toliau – ir Aprašas) nuostatoms. Pažymėjo, kad pareiškėja, kaip UAB „Pasaulio namų mada“ (įregistruotos nuo 2014 m. birželio 10 d.) valdybos narė ir akcininkė, atitiko visas sąlygas, nurodytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Bendrovė taip pat atitiko visas Įstatyme numatytas sąlygas. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjai. Apklausos metu pareiškėja, nurodydama įmonės veiklos vykdymo vietą – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėjo mintyje realią akcininkų, tiekėjų ir klientų susitikimo vietą, o ne maisto užkandinės adresą, kuriuo įmonė realiai vykdo veiklą. Iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama dokumentų, pagrindžiančių įmonės realią veiklą, o tai, kad pareiškėja negalėjo tiksliai nurodyti lietuviškų įmonių pavadinimų, negali būti laikoma, kad pareiškėja nežino, kaip vykdyti veiklą, nes lietuviškus pavadinimus pareiškėjai sunku įsiminti. Dėl pareiškėjos asmeninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nurodė, kad pareiškėja bendraujanti tik su šeimos nariais. Taip pat nurodė, kad santaupų turi, UAB „Pasaulio namų mada“ dirba pilnu etatu, už kurį gauna atlyginimą. Nepagrįsti Migracijos departamento argumentai, kad pareiškėja nieko neišmano apie verslą Lietuvoje. Pareiškėja yra akcininkė ir valdybos narys ir ji turinti diskrecijos teisę nuspręsti, kaip prižiūrėti verslą. Pažymėjo, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes nėra surinkta duomenų, grindžiančių įmonės fiktyvumą, taip pat duomenų, grindžiančių pareiškėjos prašymo neteisėtumą, ar sąlygas, kuriomis būtų galima atsisakyti išduoti leidimą, nes pareiškėja išmano rinką ir žino, kaip vystyti tokio pobūdžio veiklą. Sprendime taip pat nėra nurodyta, kokiu pagrindu gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėja nėra pažeidusi nei vieno Įstatymo reikalavimo, todėl jos veiksmai negali suponuoti nelegalios migracijos grėsmės. Pareiškėja taip pat prieštaravo dėl dvigubo standarto jos atžvilgiu taikymo, nes kitiems įmonės darbuotojams, tame tarpe ir jos vyrui, leidimai gyventi Lietuvoje buvo išduoti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Sutiko su pareiškėjos argumentais, kad Migracijos departamentas pranešimą apie pareiškėjos prašymo nenagrinėjimą skubos tvarka pateikė praleidus Aprašo 64 punkte nustatytą terminą. Tačiau teigė, kad ši aplinkybė neturėjo įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Nesutiko su teiginiais, kad Migracijos departamentas tik vilkino laiką ir dėl pareiškėjos prašymo nebuvo atlikęs jokių veiksmų. Migracijos departamentas Migracijos valdybą įpareigojo atlikti patikrinimą dėl UAB „Pasaulio namų mada“ veiklos, įdarbintų asmenų apklausą. Vėliau buvo nuspręsta, kad būtina apklausti ir pareiškėją. Taip pat nesutiko su argumentais, kad neatlikus įmonės fiktyvumo veiklos įvertinimo, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti leidimo laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Šiuo aspektu nurodė, kad leidimą gyventi buvo atsisakyta išduoti ne fiktyvios įmonės pagrindu, o dėl to, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nurodė, kad apklausos metu pareiškėja negalėjo nurodyti, kokios yra įmonėje įdarbintų darbuotojų funkcijos ir darbo grafikas, kaip vyko darbuotojų priėmimas į darbą, kokie yra įmonės partneriai, nepateikė duomenų apie ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, miglotai nurodė lėšų, iš kurių ketina gyventi, šaltinį, įmonės adresą nurodė (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau nuvykus tuo adresu buvo nustatyta, kad jokia įmonės veikla šiuo adresu nevykdoma, yra tik pašto dėžutė su numeriu be įmonės pavadinimo, o tuo tarpu nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius buvo nustatyta, kad šiuo adresu įsikūrusi kebabinė, kurioje dirbo tik vienas darbuotojas. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Atitinkamai buvo pagrindas taikyti ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Taip pat pažymėjo, kad tai, kad kitiems akcininkams buvo išduoti leidimai, Sprendimo neteisėtumo neįrodo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjos F. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėja su 2016 m. vasario 2 d. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimo išdavimo pagrindu pareiškėja nurodė, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos su prašymu pateiktus dokumentus, pareiškėjos paaiškinimą, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. (15/4-1)31-1140 atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsisakymo išduoti Leidimą teisinis pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktai. Sprendimas motyvuotas tuo, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos, t. y. konstatuota, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis. Iš byloje nustatytų duomenų matyti, kad pareiškėja siekė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas taip pat vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 17, 24.21 punktais.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja atsakovui pateikė visus Apraše nurodytus dokumentus, tačiau Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vis tik nusprendė, kad siekiant išsiaiškinti pareiškėjos atvykimo į Lietuvą tikslus užsiimti teisėta veikla, pareiškėja turėtų pati atvykti į Migracijos departamentą apklausai dėl įmonės, kurios akcininkė ji yra, vykdomos veiklos.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, ar UAB „Pasaulio namų mada“ yra fiktyvi, nes atsakovas neneigia, jog minėta bendrovė užsiima deklaruojama veikla. Todėl šiuo aspektu dėstomi pareiškėjos argumentai (įmonės veikla negali būti traktuojama kaip fiktyvi, nes visi pateikti dokumentai pagrindžia realią įmonės veiklą) nelaikyti reikšmingais nagrinėjamo ginčo apimtyje, atitinkamai dėl jų plačiau nepasisakyta. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl to, ar pareiškėja, teikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl veiklos UAB „Pasaulio namų mada“, pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, kurie patvirtintų tikrąjį pareiškėjos tikslą likti gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreiptas dėmesys, kad pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Įstatymo 45 straipsnio numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas, t. y. kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar asmuo, teikdamas prašymą gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodo jo planuojamą vykdyti veiklą atitinkantį įstatyminį pagrindą ir ar tikrai siekia vykdyti prašyme nurodytą veiklą.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos paaiškinimą, padarė išvadą, jog pastarieji neatitinka faktinės situacijos ir tikrųjų pareiškėjos tikslų plėtoti verslą Lietuvoje. Sutikta su Migracijos departamento išvadomis, kad pareiškėjos pateikti bei Migracijos departamento surinkti duomenys sudaro pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjos nurodomu leidimo pakeitimo tikslu, t. y. jos teisėta veikla UAB „Pasaulio namų mada“. Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėją ir įmonę UAB „Pasaulio namų mada“ tiesiogiai sieja tai, kad ji pagal 2014 m. birželio 18 d. Akcijų pasirašymo sutartį (didinant bendrovės įstatinį kapitalą) yra įsigijusi 500 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės įmonės UAB „Berus“ (vėliau UAB „Pasaulio namų mada“) akcijų bei tai, kad pagal 2014 m. spalio 20 d. Darbo sutartį Nr. DS-003 pareiškėja šioje įmonėje priimta į vadybininkės pareigas. Tačiau iš apklausos metu surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjos pateikti atsakymai yra bendro (formalaus) pobūdžio ir neindividualizuojantys konkrečios nagrinėjamos situacijos. Iš apklausos duomenų nustatyta, kad pareiškėja neatsakė į konkrečius ir būtent su įmone, kurios akcininke ji yra, susijusius klausimus. Pareiškėja, kaip įmonės akcininkė, iš esmės turėjo žinoti informaciją, susijusią su darbuotojų įdarbinimu (1 kl., atsakyta neišsamiai), aplinkybes, susijusias su darbuotojams mokamu darbo užmokesčiu, su jų darbo grafiku ir atliekamomis funkcijomis (2 kl., nenurodyti darbuotojai; nenurodyta, kokiu būdu jiems mokamas darbo užmokestis ir koks darbuotojų darbo grafikas bei kokios konkrečiai yra jų funkcijos), taip pat turėtų žinoti partnerių (pareiškėja yra viena iš jų) tarpusavio įsipareigojimus (13 kl., nurodyti tik partnerių vardai ir pavardės, tačiau įsipareigojimai įmonei nenurodyti). Pareiškėja taip pat nekonkrečiai nurodė, iš kokių finansinių lėšų ketina gyventi Lietuvoje ir, ar gauna atlyginimą Lietuvoje (15 kl., nenurodyta, iš kokių konkrečiai lėšų ketina gyventi Lietuvoje, tik abstrakčiai nurodyta, jog turi šeimos verslą, kurį vykdo internetu Jungtinėse Amerikos Valstijose; nenurodyta, koks tai verslas, kokias konkrečiai pajamas iš minimo verslo pareiškėja gaunanti; nenurodytos gaunamos pajamos Lietuvoje). Į klausimą dėl kito vykdomo verslo tik nurodytas įmonės pavadinimas „World Home Fashion“, tačiau į klausimą apibūdinti vykdomą verslą neatsakyta (19 kl.). Lietuva, kaip šalis, kurioje pareiškėja norinti gyventi, taip pat apibūdinta bendrai ir pakankamai siaurai (20 kl.). Pareiškėja taip pat nenurodė jokių ryšių su Lietuva (11 kl.). Pareiškėja į 5 kl. nurodė, kad įmonė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau Migracijos departamentui nuvykus minėtu adresu, įmonės „Pasaulio namų mada“ rasti nepavyko. Buvo nustatyta, kad įmonė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pažymėta, kad apie tai, jog įmonė turėtų (ar nuomotų) patalpas adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, byloje tokių duomenų nėra.
Byloje surinkta medžiaga leido teigti, kad duomenys (gauti apklausos metu), kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi yra neišsamūs, neatitinka tikrovės. Iš surinktos medžiagos daryta išvada, kad pareiškėjos tikrasis siekis yra kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, tam, kad būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne realios ūkinės veiklos vykdymas UAB „Pasaulio namų mada“. Atsakovas teisingai įvertino įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad Migracijos departamentas vilkino priimti sprendimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai pateikus 2016 m. vasario 2 d. prašymą, Migracijos departamentas 2016 m. vasario 25 d. įpareigojimu Nr. (15/4-12)10K-8781 kreipėsi į Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių dėl UAB „Pasaulio namų mada“ veiklos ištyrimo. Atsakymas buvo gautas 2016 m. balandžio 5 d. Migracijos departamentui pritrūkus duomenų, 2016 m. gegužės 25 d. Kvietimu pareiškėja buvo paprašyta pati asmeniškai iki 2016 m. birželio 2 d. atvykti į Migracijos departamentą pokalbiui. Pareiškėjai iki minėtos datos neatvykus, 2016 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-734 pareiškėjos prašymo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas iki 2016 m. rugsėjo 2 d. Taigi per laikotarpį nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. buvo renkami papildomi duomenys apie įmonės veiklą. Tuo tarpu pareiškėjai iki 2016 m. gegužės 25 d. Kvietime nustatyto termino į Migracijos departamentą neatvykus ir nepranešus neatvykimo priežasčių, vadovaujantis Įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi prašymo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas iki 2016 m. rugsėjo 2 d. Atsižvelgiant į tai, vilkinimo Migracijos departamento veiksmuose nenustatyta.
Migracijos departamentas Sprendimą taip pat motyvavo ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, atsakovas minėto pagrindo taikymą iš esmės grindžia nelegalios migracijos prevencija. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad Migracijos departamentas, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu atsisakęs pakeisti leidimą laikinai gyventi, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintomis Lietuvos migracijos politikos gairėmis (toliau – Gairės), kuriose nurodyta, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita). Teismas atsižvelgė į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo 9 punktą. Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjai anksčiau jau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja į atsakovą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi kreipėsi iki leidimo laikinai gyventi termino pabaigos, t. y. pareiškėja iki 2016 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikoje gyveno legaliai, ir pasibaigus terminui siekė toliau įteisinti tolimesnį savo gyvenimą Lietuvoje. Taigi pareiškėja iki prašymo pateikimo Lietuvoje gyveno legaliai, tuo tarpu Migracijos departamento nurodytos Gairės, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas galimas aplinkybes nelegalios migracijos grėsmei konstatuoti, negali būti pagrindu, leidžiančiu automatiškai, nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto neatitikimą, taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Teismo vertinimu, Migracijos departamentui nebuvo pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikyti ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto.
Žemesnės instancijos teismas
Nors Migracijos departamentui nebuvo teisinio pagrindo taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto (vienas iš Sprendimo priėmimo teisinių pagrindų), tačiau nustačius, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytas pagrįstai, t. y. sutinkant su Migracijos departamento išvadomis, kad pareiškėja neįrodė tikrojo tikslo – siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, naikinti Sprendimo nebuvo teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėja F. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, kad atsakovui nebuvo pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto. Taigi, matyti, kad sprendimas priimtas nevisapusiškai išanalizavus faktinę situaciją bei netinkamai taikius teisinius pagrindus, kurių pagrindų būtų galima atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi. Nors sprendimo motyvuose akivaizdu, kad teismas iš dalies naikina atsakovo priimto sprendimo dalį dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo, tačiau rezoliucinėje dalyje pareiškėjos skundas yra atmestas.
Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl nurodytų skunde pareiškėjos argumentų, kuriais grindžiamas atsakovo laiko vilkinimas, mano, kad sprendimas taip pat turi būti panaikintas ir šiuo pagrindu. Teigia, kad atsakovas nepagrįstai vilkino laiką daugiau nei 3 mėnesius, per šį laikotarpį jokie veiksmai nebuvo atlikti, o atsisakymas nagrinėti skubos tvarka nebuvo pagrįstas.
Nurodo, jog sprendime teigiama, kad pareiškėja nurodė, jog įmonė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau atsakovas nesiaiškino, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini), Vilniuje adresu nurodė būtent realią akcininkų, tiekėjų ir klientų susitikimo vietą. UAB „Pasaulio namų mada“ priklauso greito maisto užkandinė adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taigi būtent šiuo adresu įmonės veikla yra vykdoma. Pažymi, kad inspektorius nereikalavo dokumentų, grindžiančių įmonės realią veiklą, taip pat nepriėmė papildomų dokumentų, o tai, kad pareiškėja negalėjo tiksliai nurodyti lietuviškų įmonių pavadinimų, negali būti laikoma, kad pareiškėja nežino, kaip vykdyti veiklą, nes lietuviški pavadinimai pareiškėjai yra sudėtingi ir sunkiai įsimintini. Dėl pareiškėjos asmeninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis pamini, kad pareiškėja bendrauja tik su šeimos nariais. Dėl pragyvenimo šaltinio pareiškėja nurodė, kad santaupų turi, turimos santaupos ją finansiškai tenkina, pareiškėja dirbo UAB „Pasaulio namų mada“ iki jos leidimo gyventi Lietuvoje pasibaigimo, darbo sutartis buvo sudaryta pilnu etatu, už kurį ji gaudavo atlyginimą. Pažymi, kad pareiškėja yra akcininkė, kuri yra būtina vykdyti įmonės verslą, jos žinios apie Lietuvos verslo aplinką auga, tačiau jai nėra keliami specifiniai reikalavimai, kaip ji turi elgtis kaip akcininkė ir valdybos narys, – ir tai yra jos diskrecija.
Teigia, kad nors Įstatymas reikalauja aiškintis dėl įmonės fiktyvumo, sprendime nurodomi deklaratyvūs teiginiai apie pareiškėją, todėl sprendimas iš esmės priimtas nesivadovaujant Įstatymu, o tik perteikiant nuomonę apie pareiškėją, be to pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad šioje situacijoje jokių duomenų, kurie neatitiktų tikrovės, pareiškėja nepateikė, sprendime nėra konkrečiai nurodoma, kokie duomenys neatitinka tikrovės.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų dėl kitų įmonės akcininkų ir to, kad jiems leidimas laikinai gyventi buvo pratęstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas sutinka, kad pranešimas apie pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą bendra tvarka buvo išsiųstas pažeidus Aprašo 64 punkte nustatytą terminą, tačiau mano, kad ši aplinkybė neturėjo įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Aplinkybė, kad pareiškėjos prašymas buvo nagrinėjamas ne skubos, o bendra tvarka, savaime nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Nesutinka, kad Migracijos departamentas tik vilkino laiką ir dėl pareiškėjos prašymo nebuvo atlikęs jokių veiksmų. Migracijos departamentas 2016 m. vasario 25 d. raštu kreipėsi į Migracijos valdybą su prašymu atlikti patikrinimą dėl UAB „Pasaulio namų mada“ veiklos, pareiškėjos darbo šioje bendrovėje, atlikti įdarbintų asmenų apklausą; 2016 m. gegužės 25 d. kvietimu (išsiųstas pareiškėjos prašyme nurodytu elektroninio pašto adresu) iškvietė pareiškėją asmeniškai atvykti į Migracijos departamentą apklausai. Pareiškėja iki nurodytos kvietime datos nei atvyko į Migracijos departamentą apklausai, nei pranešė, kad atvykti negalės.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi buvo priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, bet tuo pagrindu, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Pažymi, kad pareiškėja skunde nenurodo, kokius papildomus dokumentus ji norėjo pateikti apklausos metu, tačiau jie nebuvo priimti, jokių papildomų dokumentų apie UAB „Pasaulio namų mada“ veiklą ji nepateikė nei su skundu pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu.
Mano, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pareiškėja yra UAB „Pasaulio namų mada“ akcininkė, savaime nepaneigia pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmės – surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėja teikė prieštaringus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1140 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos pilietei F. S.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja, Pakistano Islamo Respublikos pilietė, turėjusi jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2016 m. kovo 5 d., tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. vasario 2 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, turimas lėšas pragyvenimui, gyvenamąją patalpą ir kt.
Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, atlikęs tyrimą, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu (15/4-1)3I-1140 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos pilietei F. S.“, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas tuo, kad, įvertinus nustatytas aplinkybes, „<...> darytina išvada, kad minėta užsienietė siekė tik formaliai atitikti Įstatymo nustatytus reikalavimus, kurie reikalingi leidimui laikinai gyventi gauti. Aplinkybės, nustatytos nagrinėjant F. S. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, sukėlė įtarimų, kad ši užsienietė įsigijo UAB „Pasaulio namų mada“ akcijų ne ketindama realiai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą Lietuvoje, o tik siekdama gauti leidimą laikinai gyventi. F. S. tikrieji tikslai yra visai kitokie nei oficialiai ji deklaravo, o tai gali būti susiję su nelegalios migracijos rizika. <...>, darytina išvada, kad F. S., siekdama gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, <...>.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl šio Migracijos departamento sprendimo, konstatavęs, kad nors Migracijos departamentui nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytas pagrįstai, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Motyvuodamas išvadą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindo buvimo, teismas nurodė, kad „<...> duomenys (gauti apklausos metu), kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi yra neišsamūs, neatitinka tikrovės. Iš surinktos medžiagos darytina išvada, kad pareiškėjos tikrasis siekis yra kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 str. įtvirtintus kriterijus, tam kad būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne realios ūkinės veiklos vykdymas UAB „Pasaulio namų mada“ <...>“.
Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), negali sutikti su dalimi išvadų dėl Migracijos departamento 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo: sprendimo dėl atsisakymo pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu gali būti išduotas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1–6 punktuose numatytas sąlygas, taip pat nėra Įstatymo 35 straipsnyje, reglamentuojančiame atsisakymo užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindus, numatyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 įstatymo Nr. XII-965 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas (2014 m. birželio 26 įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą, sprendimas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, siekiančiam jį gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, gali būti priimtas nustačius, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi šiuo pagrindu, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.
Duomenų ir dokumentų, kuriuos užsienietis turi pateikti, norėdamas gauti leidimą gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, pateikimo tvarką, nustato Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija).
Kaip matyti iš skundžiamo atsakovo sprendimo ir bylos duomenų, atsakovas nenustatė ir neteigia, kad duomenys ir dokumentai, kuriuos pareiškėja pateikė su 2016 m. vasario 2 d. prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (duomenys) arba buvo neteisėtai įgyti ar suklastoti (dokumentai). Pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo motyvacijos nėra aišku, kokios aplinkybės, atsakovo teigimu, patvirtina Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo buvimą: šiuo aspektu pažymėtina, kad pildydama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėja nurodė Įstatyme numatytą jo pakeitimo pagrindą – užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, taip pat nurodė bei pateikė šį jos prašymą pagrindžiančius duomenis bei įrodymus. Taigi, atsakovas, priimdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą, ginčijamame sprendime turėjo nurodyti ir pagrįsti, kokią pareiškėjos prašomo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygą, numatytą Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, patvirtinantys duomenys neatitinka tikrovės arba kokie pateikti dokumentai yra neteisėtai įgyti ar suklastoti. Tai nėra padaryta: atsakovas nurodo abejones dėl duomenų, susijusių su pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, atitikimu tikrovei, tačiau iš esmės neteigia, kad šie duomenys neatitinka tikrovės („<...> užsienietė taip pat miglotai nurodė lėšų šaltinį, iš kurio ketina gyventi. <…>“); atsakovas nurodo, kad „<...> Aplinkybė, kad F. S. Lietuvoje įsigijusi įregistruotą įmonę tiksliai nežino kokiu adresu įmonė vykdo veiklą, pati savaime sudaro pagrindą teigti, kad UAB „Pasaulio namų mada“ akcijos buvo įsigytos ne verslo vystymo tikslu, o kitu su verslu nesusijusiu tikslu siekiant gauti leidimą laikinai gyventi. <...> Šiuo atveju nustatyta, kad F. S. nieko neišmano apie verslo vystymą Lietuvos Respublikoje. <...>“. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, sprendimas atsisakyti išduoti leidimą gyventi užsieniečiui gali būti priimtas ir tuo atveju, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Įstatymo prasme fiktyvi įmonė – Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo, kuris buvo įsteigtas ar įsigytas siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 2 str. 6 d., 2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.). Taigi, nors atsakovas ginčijame sprendime nurodo, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius, siekdamas įsitikinti, ar UAB „Pasaulio namų mada“ ne mažiau kaip 6 mėnesius iki užsienietės kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą, pavedė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui atlikti patikrinimą, jo (patikrinimo) metu tik nustatyta, kad UAB „Pasaulio namų mada“ deklaruotu adresu veiklos nevykdo, o jai priklausanti greito maisto užkandinė yra įsikūrusi kitoje vietoje, t. y. duomenys, kurių pagrindu nėra galima spręsti apie įmonės fiktyvumą / nefiktyvumą.
Teisėjų kolegijos pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl duomenų, patvirtinančių Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyto pagrindo atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi, stokos: atsakovo teiginiu, pareiškėjos tikrieji tikslai yra visai kitokie nei oficialiai ji deklaravo, o tai gali būti susiję su nelegalios migracijos rizika. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kitų pagrindų, numatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, buvimas (duomenų, kurie pateikti norint gauti leidimą gyventi, neatitikimas tikrovei; pateikimas neteisėtai įgytų ar suklastotų dokumentų; rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi ir pan.) savaime gali būti rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Tačiau visgi nesant pagrindo konstatuoti kitų pagrindų, numatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, buvimo (pavyzdžiui, rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi), vien įtarimas apie tokių pagrindų buvimą (pavyzdžiui, abejonėmis dėl užsieniečio buvimo šalyje tikslo ir sąlygų, siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje) negali būti pagrindas konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyto pagrindo buvimą, t. y. nelegalios migracijos grėsmę, kadangi taip būtų paneigtas kitų Įstatyme numatytų atsisakymo išduoti leidimą gyventi nustatymo tikslas ir prasmė, kas nagrinėjamu atveju ir atsitiko: atsakovas, viena vertus, neįrodinėja esant rimtą pagrindą manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ir valdybos narys yra pareiškėja, yra fiktyvi. Kita vertus, tuo pačiu, pagrįsdamas argumentą dėl nelegalios migracijos grėsmės, teigia, kad yra abejonių dėl pareiškėjos buvimo šalyje tikslo ir sąlygų, t. y. nurodo aplinkybes, kurios apibūdina įmonės fiktyvumą Įstatymo prasme.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra naikintinas (ABTĮ str. 91 str. 1 d. 1 p.), todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.
Apeliaciniame skunde pareiškėja prašo priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, spręstini pirmosios instancijos teisme (pvz., 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011). Tačiau tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011). Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja sumokėjo 22,5 Eur žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui ir 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Kitų išlaidas patvirtinančių dokumentų byloje nėra pateikta. Taigi, pareiškėjai priteistina 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų sumokėjus žyminį mokestį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos F. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjos F. S. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1140 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikos pilietei F. S.“.
Priteisti pareiškėjai F. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus, septyniasdešimt penkis centus) žyminio mokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.