Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

dalyvaujant pareiškėjui K. U. (K. U.), advokatei S. M., atsakovo atstovei E. P., liudytojai A. U., vertėjai I. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, jo priverstinis išvykimas iš Lietuvos reikštų išardytą šeimą, o draudimas atvykti į Šengeno erdvę daro neproporcingą žalą šeimos interesams. Pareiškėjo ir jo šeimos situacija turėjo būti vertinama kaip svarbi priežastis.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundo motyvus ir prašė skundą tenkinti.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pavardę po santuokos sudarymo jis pakeitė tik dėl sutuoktinės nepilnametės dukters interesų. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, teikdamas 2014-07-09 prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, prašymo pirmoje eilutėje nurodė tik savo santuokinę pavardę U., tačiau nenurodė ankstesnių savo pavardžių (S., K.). Iš pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi matyti, kad jo tėvo pavardė yra K., ši pareiškėjo pavardė nurodyta ir SIRENE Vengrijos nacionalinio skyriaus atsiųstuose 2010 bei 2012 metais pareiškėjui išduotuose kelionės dokumentuose grįžti į (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad SIRENE Vengrijos nacionalinio skyriaus pateiktoje informacijoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas jau anksčiau prašė prieglobsčio Vengrijoje, pasinaudojęs skirtingais asmens duomenimis – K. G. (K. G.), gim. 1971-07-08, bei K. K. (K. K.), gim. 1971-07-08, o Šengeno informacinėje sistemoje nurodyta, kad Švedija į Šengeno erdvę buvo uždraudusi atvykti pareiškėjui, pasinaudojusiam tiek K. K., tiek K. K. duomenimis.

Visos šios aplinkybės tik patvirtina faktą, kad pareiškėjas siekė nuslėpti savo tapatybę, norėdamas atvykti į Šengeno erdvę. Pareiškėjas iki santuokos sudarymo ir pavardės pakeitimo į Lietuvos Respublikos institucijas dėl vizos išdavimo nesikreipė.

Dar daugiau, pareiškėjui nepateikus duomenų apie savo ankstesnę pavardę K., atsakovas, nagrinėdamas jo 2014-07-09 prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, negalėjo nustatyti, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę, todėl priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Taigi, pareiškėjas ne tik nepateikė duomenų apie savo ankstesnes pavardes 2014-07-09 prašyme, bet ir 2015-06-29 prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, taip klaidindamas Migracijos departamentą (2015-06-29 prašymo 8.2 eilutėje nenurodė, kad gyveno Švedijoje, Vengrijoje; 8.8 eilutėje nenurodė, kad kreipėsi į atitinkamas užsienio valstybių institucijas dėl prieglobsčio suteikimo).

Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jis nuo 2010 metų rūpinasi visišku sutuoktinės ir jos nepilnametės dukters išlaikymu. Kartu su 2014-07-09 prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui pareiškėjo sutuoktinės A. U. 2014-07-09 pareiškimą, kuriuo ji įsipareigoja materialiai remti (duomenys neskelbtini) pilietį K. U., kol jis gyvens Lietuvos Respublikoje. Analogiškas pareiškimas buvo pateiktas ir kartu su pareiškėjo 2015-06-29 prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Taigi, tiek iš nurodytų pareiškėjo sutuoktinės pareiškimų, tiek iš pateiktų jos banko sąskaitos išrašų matyti, kad šeimos išlaikymu rūpinasi pareiškėjo sutuoktinė A. U., kuri gali materialiai aprūpinti ne tik save ir savo nepilnametę dukterį, bet ir pareiškėją.

Atsakovo nuomone, šioje byloje galėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-30 nutartį pagal analogiškas aplinkybes nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-662-2967-14, kurioje teismas paliko galioti Migracijos departamento sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, siekusiam gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, dėl kurio į SIS II buvo įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti į Šengeno erdvę.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad 2014-07-09 pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba), ketindamas gyventi Lietuvos Respublikoje su sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete A. U., gim. 1976-05-06, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dokumentus, patvirtinančius teisę gauti minėtą dokumentą: galiojančio kelionės dokumento kopiją, santuokos liudijimo kopiją, sutuoktinės paso kopiją, dokumentus apie turimas pragyvenimo lėšas bei gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje ir kitus dokumentus.

2014-09-09 Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą išduoti K. U. leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienus metus. 2014-09-12 Migracijos valdyba išdavė K. U. leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2015-09-12.

2015-05-05 Migracijos departamentas iš Vengrijos Respublikos SIRENE nacionalinio skyriaus gavo informacijos, kad į Centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas dėl draudimo K. U. (K.), gim. 1971-08-08, atvykti į Šengeno erdvę.

2015-06-29 pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi bei dokumentus, patvirtinančius teisę gauti minėtą dokumentą: galiojančio kelionės dokumento kopiją, galiojančio leidimo laikinai gyventi kopiją, santuokos liudijimo kopiją, sutuoktinės paso kopiją, dokumentus apie turimas pragyvenimo lėšas bei gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje ir kitus dokumentus.

Migracijos departamentas 2015-08-04 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (15/43)31-767(00172), kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi.

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2015-08-04 sprendimo Nr. (15/43)31-767(00172) teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos nuostatas, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias Įstatymo nuostatas, yra konstatavęs, kad Įstatymas buvo priimtas, be kita ko, siekiant įgyvendinti Šengeno sienų kodeksą bei Šengeno konvenciją. Tai reiškia, kad taikytinų nacionalinių teisės aktų nuostatas būtina aiškinti atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Tik atitinkantis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas nacionalinės teisės aiškinimas gali užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2967-14).

Pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai nustatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Be to, Šengeno sienų kodekso preambulė nustato, kad šiame teisės akte gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), t. y. jo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nepažeistų Chartijos nuostatų. Pažymėtina, kad Chartijos 7 straipsnis įtvirtina teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, o 52 straipsnis nustato, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta Konvencijoje. Pažymėtina, kad Šengeno konvencija taikoma tik tiek, kiek ji suderinama su Bendrijos teise (Šengeno konvencijos 134 str.).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje ir nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985-05-28 sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996-11-28 sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad į Centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas perspėjimas dėl draudimo K. U. (K.), gim. 1971-08-08, atvykti į Šengeno erdvę, o tai yra pagrindas taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tačiau minėta teisės norma negali būti taikoma ir turi būti išduotas leidimas laikinai gyventi, jeigu yra humanitarinių priežasčių ar pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus. Humanitarinės priežastys yra apibrėžtos Įstatymo 2 straipsnio 7¹ punkte: liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad egzistuotų sąlygos išduoti pareiškėjui leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. U. egzistuoja šeimos ryšiai, kurie yra Konvencijos 8 straipsnio saugoma vertybė.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997-09-26 sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas prioritetą suteikia šeimos ryšiams de facto.

Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-08-02 sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006-10-18 sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

Teismas taip pat yra išskyręs ir kitą svarbų vertinimo aspektą, t. y. ar šeima buvo sukurta tuo metu, kai vieno iš šeimos narių imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimas valstybėje negalėtų būti laikomas nuolatiniu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999-01-26 sprendimą J. O. Sarumi prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 43279/98; 1999-05-22 sprendimą Andrey Sheabashov prieš Latviją, pareiškimo Nr. 50065/99).

Nagrinėjamu atveju santuoka tarp pareiškėjo ir A. U. sudaryta 2014-04-02 (duomenys neskelbtini). Iki šio laikotarpio nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų įgijęs teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi jam išduotas tik 2014-09-09. Taigi, sudarant santuoką nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių šeimos gyvenimą tęsti Lietuvoje. Šis kriterijus yra svarbus ir dėl to, kad pareiškėjui jau nuo 2012 metų galiojo draudimas atvykti į Šengeno erdvę, tą rodo Vengrijos SIRENE pranešimas. Apie šią aplinkybę pareiškėjas neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti ir sudarydamas santuoką. Vadinasi, sudarant santuoką galimybė pasinaudoti šeimos susijungimo teise buvo tik (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjo imigracinės padėties.

Pareiškėjo dėstomos skundo aplinkybės dėl pavardės keitimo, šeimos išlaikymo teismo vertintinos kritiškai. Pareiškėjas, teikdamas 2014-07-09 prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, neabejotinai žinodamas, kad jam galioja draudimas atvykti į Šengeno erdvę, eilutėje „Ankstesnė pavardė“ savo ankstesnių pavardžių neįrašė. Atsakovas nurodo, kad dėl šios priežasties nebuvo galimybės nustatyti, kad pareiškėjui galiojo draudimas atvykti į Šengeno erdvę. Šioje dalyje teismas vadovaujasi principu ex iniuria ius non oritur (lot. iš neteisės teisė nekyla) ir konstatuoja, kad pareiškėjas Migracijos departamentui teikė klaidinančią informaciją, o dėl nenurodytų reikšmingų aplinkybių, su kuriomis Įstatymas sieja atsisakymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjui suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ši situacija yra iš dalies panaši į Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtą bylą Antwi ir kiti prieš Norvegiją (2012-02-14 sprendimas, pareiškimo Nr. 26940/10), kurioje teismas, vertindamas sprendimo išsiųsti asmenį iš šalies atitiktį Konvencijos 8 straipsniui, atsižvelgė į tai, kad nors pareiškėjas ir pragyveno Norvegijos Karalystėje ilgą laiką, turėjo šeimą, tačiau jis tą laiką pragyveno neteisėtai – naudodamasis padirbtu pasu, todėl per visą laikotarpį negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių likti toje šalyje (Antwi ir kiti prieš Norvegiją 89 ir 92 paragrafai). Iš esmės analogiška situacija yra ir nagrinėjamoje byloje, kadangi kol nėra panaikintas draudimas atvykti į Šengeno erdvę, pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių gyventi Šengeno erdvėje ar juo labiau pasinaudoti šeimos susijungimo teise.

Iš ankstesnių pareiškėjo imigracinių pažeidimų kitose valstybėse, remiantis SIRENE Vengrijos nacionalinio skyriaus pateikta informacija atsakovui, matyti, kad imigraciniai pažeidimai nėra vienkartiniai, yra piktnaudžiaujama imigracine tvarka. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl šeimos išlaikymo taip pat prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, kadangi abu kartus kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas pridėdavo savo žmonos pareiškimą, kuriuo ji įsipareigoja pareiškėją remti materialiai. Pareiškėjo dėstomos aplinkybės dėl 5 metų pažinties su A. U. vertintinos kritiškai, kadangi pagal byloje esančius rašytinius įrodymus 2010–2012 m. pareiškėjas Vengrijoje teikė prašymus suteikti prieglobstį. Vengrijos SIRENE pranešime taip pat nurodyta, kad Švedijoje pareiškėjas turi žmoną ir du vaikus, o tai rodo, kad tai jau antra pareiškėjo šeima. Ar ši santuoka nutraukta, duomenų nėra.

Liudytojos A. U. parodymai per teismo posėdį neturi esminės reikšmės ginčui išspręsti.

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, atsižvelgdamas į išdėstytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, konstatuoja, kad 2015-08-04 Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/43)31-767(00172) panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir atsisakyti jam išduoti leidimą laikinai gyventi nepažeidžia Konvencijos 8 straipsnio garantuojamos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi ir atsisakyti jį pakeisti yra proporcinga priemonė siekiamam teisėtam tikslui apsaugoti Europos Sąjungos, Lietuvos nacionalinius ir viešuosius interesus, užtikrinti nelegalios migracijos kontrolę.

Atsižvelgiant į tai, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti remiantis skunde išdėstytais ar kitais pagrindais nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. U. (K. U.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.