- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-320/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas iš dalies.
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- T. S.
- Atsakovas
- D. K., PZU Lietuva
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. S. (buvusi Ž.) ir atsakovo D. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1491-262/2013 pagal ieškovės T. S. (Ž.) ieškinį atsakovams D. K. ir uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 300 000 Lt žalos organizmui ir sveikatai (fizinės žalos) atlyginimą; 640,92 Lt gydymo išlaidas, 316,53 Lt negautas pajamas nedarbingumo laikotarpiu 2006 m. gegužės 31 d. – 2006 m. birželio mėn., 300 Lt už automobilio transportavimo ir aikštelės paslaugas, 800 Lt nuostolius dėl buto nuomos ir 1 800 Lt negautas pajamas dėl priverstinai panaudotų nemokamų atostogų, iš viso 3 857,45 Lt nuostolius; 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teismo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas baudžiamojoje ir šioje civilinėje byloje. Nurodė, kad 2004 m. gegužės 8 d. įvykusio autoįvykio metu atsakovas D. K., būdamas neblaivus, sukėlė avariją - automobiliu Audi 200 sankryžoje įvažiavo į ieškovės automobilį VW Passat. Autoįvykio metu ieškovė buvo sunkiai sužalota - suardytas kaulinio dubens žiedo vientisumas, t.y. lūžo abi kairiojo gaktikaulio šakos, viršutinio dešinio gaktikaulio šaka, lūžo kryžkaulis vertikaliai, susidarė poodinės kraujosruvos. Atsakovo padaryta avarija sukėlė ilgalaikes neigiamas pasekmes ieškovės sveikatai, kurios pasireiškia nuolat pasikartojančiu skausmu, netektu darbingumu. Taigi, dėl avarijos ieškovė patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, kurią turi atlyginti avarijos kaltininkas ir jo civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo bendrovė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo D. K. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 65 Lt ekspertizės išlaidas. Kitą ieškinio dalį ir ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ atmetė. Priteisė iš atsakovo D. K. į valstybės pajamas 600 Lt žyminio mokesčio, o iš ieškovės T. S. (buvusi pavardė- Ž.) į valstybės pajamas 179 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Nurodė, kad tiek pirminės, tiek pakartotinės ekspertizės metu buvo padarytos iš esmės analogiškos išvados - ieškovės traumos (kaulų lūžiai ir kt.), kurias sukėlė avarija, yra visiškai sugiję, ekspertizių atlikimo metu ieškovės nedarbingumas ir sveikatos būklė apskritai buvo sąlygoti kitų veiksnių - profesinės ligos, amžiaus, prieš avariją atliktų operacijų ir kt. Todėl laikė įrodytais atsakovų argumentus, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti jos sveikatai padarytą žalą. Pažymėjo, kad ieškovė neturėjo pagrindo vadovautis draudimo nuo nelaimingų atsitikimų žalos sveikatai nustatymo taisyklių analogija, kadangi pagal CK 1.8 straipsnį analogija yra taikoma civilinės teisės normų nesureguliuotiems santykiams, o žalos atlyginimą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ) bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklės. Teismas sprendė, kad ieškovei yra atlyginta visa autoįvykiu padaryta turtinė žala. UAB DK „PZU Lietuva“ atlygino ieškovei 2 743,46 Lt patirtą turtinę žalą: 1 571,60 Lt gydymo išlaidos; 730,22 Lt negautos pajamos už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 8 d. iki 2004 m. liepos 23 d.; 441,64 Lt negautos pajamos už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 25 d. iki 2005 m. kovo 11 d. Nurodė, kad atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ pateiktos sąskaitos, susijusios su ieškovei atliktais kaulų tyrimais, neapmokėtos pagrįstai, nes šie tyrimai patvirtino su autoįvykiu nesusijusias lėtines ligas, kurios buvo konstatuotos ir ekspertizėse. Kadangi ekspertizės patvirtino, jog avarijos metu patirtos traumos jau 2005 m. vasario 24 d. buvo sugiję, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti negautas pajamas už vėlesnius laikotarpius, nes po minėtos datos ieškovės nedarbingumas buvo konstatuojamas dėl lėtinių ligų, o ne dėl avarijos metu patirtų traumų. Ieškovė nepateikė įrodymų dėl automobilio transportavimo ir aikštelės paslaugos išlaidų, todėl šios išlaidos ieškovei taip pat nepriteistos. Teismas netenkino ieškovės prašymo priteisti kompensaciją už buto nuomą, nes jis nėra susijęs su padaryta avarija. Ieškovės teiginys dėl to, kad ji buvo priversta eiti nemokamų atostogų gydymuisi, nėra konkretus (t.y. nėra tiksliai nurodyti nemokomų atostogų laikotarpiai, gydytos ligos ir pan.), todėl netenkintas. Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atlygino ieškovei neturtinę žalą tiek, kiek ir buvo nustatyta įstatymo, t.y. autoįvykio metu galiojusios (nuo 2004 m. gegužės 1 d.) Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalyje - 500 EUR (1 726,40 Lt). Teismas, įvertinęs tai, kokį poveikį avarija turėjo ieškovei - ekspertizėmis nustatyta, jog traumos, padarytos autoįvykio metu nesukėlė ilgalaikių (besitęsiančių iki dabar) sveikatos sutrikimų; taip pat į atsakovo asmenybę - amžių (autoįvykio metu jis dar buvo moksleivis), jo šeimos (vienas augino mažametį vaiką) sudėtį bei turtinę padėtį, iš atsakovo D. K. CK 6.250 straipsnio 2 dalies pagrindu priteisė 20 000 Lt neturtinės žalos, o kitą ieškinio dalį atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai
Ieškovė T. S. (buvusi Ž.) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies. Padidinti priteistos žalos asmeniui dydį, t.y. priteisti solidariai iš atsakovų D. K. ir UAB DK „PZU Lietuva“ 200 000 Lt žalos asmeniui (fizinė, neturtinė žala) atlyginimą pagal 2004 m. balandžio 29 d. draudimo sutartį Nr. AYA Nr. 1398229. Priteisti solidariai iš atsakovų D. K. ir UAB DK „PZU Lietuva“ dėl sveikatos netekimo nuo 2007 m. kovo 26 d. prarastas pajamas – 3 573,57 Lt mėnesines periodines išmokas, gydymo išlaidas 640,92 Lt, 316,53 Lt negautų pajamų nedarbingumo laikotarpiu 2006 m. gegužės 31 d. – 2006 m. birželio 21 d., 300 Lt už automobilio transportavimo ir aikštelės paslaugas, 800 Lt nuostolius dėl buto nuomos ir 1 800 Lt negautas pajamas dėl priverstinai panaudotų nemokamų atostogų. Palikti sprendimo dalį, kuria priteistos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:
1. Draudikui atsirado prievolė atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, o pastarosios dydis ribojamas tik maksimalia sutartyje nustatyta draudimo asmeniui išmokos suma - 1 726 400 Lt. Teigia, kad įstatymas numato tik privalomąją, t.y. minimalią apsaugą, tačiau nedraudžia susitarti kitaip, t.y. dėl platesnės /didesnės apsaugos. Draudiko pasiūlyta ir draudimo sutartyje įrašyta draudimo suma (1 726 400 Lt) yra individualiai aptarta sąlyga, kuri turi būti vertinama vartotojo naudai. Įstatymas draudimo sutarties pasirašymo metu nereglamentavo išimties 500 EUR neturtinei žalai atlyginti, o draudimo sumą 500 000 EUR nustatė kaip bendrą apimančią visas galimas žalas asmeniui, t.y. įskaitant ir neribojant neturtinę žalą.
2. Neturtinės žalos dydis turi būti didesnis (t.y. 200 000 Lt) nei priteisė teismas (20 000 Lt). Nepagrįstai nustatyta, kad po avarijos ieškovės sveikatai neliko jokių ilgalaikių neigiamų pasekmių. Medicininių paslaugų kvitai, kuriuos pirmos instancijos teismas atsisakė priimti, įrodo tą faktą, jog autoįvykio pasekmės apeliantei yra iki šiol. Tai patvirtina ieškovės pateiktas medicininis dokumentas, gautas iš Airijos Whitfield medicinos centro, ir byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų bei sveikatos istorijos.
3. Nepagrįsta ekspertų išvada, jog liekamųjų reiškinių po tokios traumos neliko. Deformacija savaime jau yra liekamasis reiškinys, darantis ir galintis sukelti didesnių sveikatos sutrikimų. Ieškovė po šiai dienai negali normaliai vaikščioti, nes viena koja sutrumpėjusi. Airijos medikai patvirtino ir stuburo kaklinės dalies lūžimą autoįvykio metu. Whitefield sporto ir ortopedijos klinika 2012 m. lapkričio 29 d. raštu patvirtino, kad šiuo metu ieškovei skauda nugaros juosmeninę dalį, sėdmenis, skausmas plinta į kairiąją kirkšnį, sunku pakelti koją, išlipti iš mašinos ir pan. Prašo remtis ne ekspertizės išvadomis, o jų aprašomąja dalimi - nurodytais medicininiais dokumentuose ir juose padarytais įrašais.
4. Draudimo bendrovė turi atlyginti ieškovei ir dėl patirtų sužalojimų atsiradusio nedarbingumo sukeltas pasekmes, t.y. praradus darbą, nes buvo nustatyta, kad ji negali toliau dirbti darbo, kurį iki eismo įvykio dirbo, dėl suprastėjusios sveikatos ir atlyginti iki tol gautas ir po eismo įvykio netektas 3 573,57 Lt pajamas pagal AB „Mažeikių nafta“ išduotą pažymą apie vidutinį darbo užmokestį. Iš draudimo sutarties draudimo bendrovei atsirado prievolė mokėti nuo 2007 m. kovo 30 d. ieškovės patirtus nuostolius dėl prarastų iki tol gautų pajamų.
5. Draudimo bendrovė turi atlyginti visas išlaidas, susijusias su eismo įvykiu, t.y. 640,92 Lt gydymosi išlaidas, negautas dėl pajamas 316,53 Lt nedarbingumo laikotarpiu, automobilio transportavimo ir aikštelės paslaugas 300 Lt (kadangi po avarijos apeliantė buvo nuvežta į ligoninę, o automobilis buvo transportuotas iš eismo įvykio vietos ir saugotas aikštelėje), 800 Lt išlaidas, patirtas dėl buto nuomos (po avarijos ieškovė gulėjo ligoninėje, o buto nuomos sutartis galiojo, todėl buvo priversta ne dėl savo kaltės mokėti nuomos mokestį už faktiškai naudojamą butą). Be to, apeliantė buvo priversta išeiti nemokamų atostogų ir neteko 1 800 Lt pajamų.
6. Teismas turėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas ne tik civilinėje, tačiau ir baudžiamojoje byloje rengiant ieškinį bei pagal jį atstovaujant ieškovę, nes civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareikštas dar 2004 m. ir buvo perduotas nagrinėti civiline tvarka, neišsprendus bylinėjimosi išlaidų klausimo.
Šalies argumentai
Atsakovas D. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir sumažinti priteistą neturtinės žalos sumą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas nėra motyvuotas, priteisiant ieškovės naudai 20 000 Lt. Teismas tik konstatavo surinktus įrodymus, tačiau nesusiejo savo sprendimo su teisiniais argumentais, kurie lėmė tokio dydžio neturtinės žalos priteisimą.
2. Priteistinas neturtinės žalos dydis turi būti proporcingas, neturi pažeisti esminių atsakovo teisių, o kartu ir sąžiningumo bei protingumo kriterijų. Atsakovo finansinė, šeimyninė situacija sprendimo priėmimo metu yra sudėtinga - jis yra nevedęs, šiuo metu vienas augina sūnų, niekur nedirba. Priteista neturtinė žala atsakovui gali būti našta ir įtakoti trečiųjų asmenų teises bei interesus.
3. Priteistinos neturtinės žalos dydis turi būti proporcingas neturtinės žalos dydžių priteisimo praktikai žalos padarymo metu. Teismas privalėjo įvertinti ne šiuo metu egzistuojančius išmokėtinus nukentėjusiesiems neturtinės žalos dydžius, bet būtent žalos padarymo metu egzistavusius neturtinės žalos dydžius, kurie, kaip matyti iš TPVCAPDĮ, buvo gerokai mažesni.
Ieškovė T. S. atsiliepimu prašo atsakovo D. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos argumentus:
Atsiliepimas
1. Teismo priteista 20 000 Lt dydžio neturtinė žala, priešingai nei teigia atsakovas, nėra per didelė ar neproporcinga esant tokiems sužalojimams ir patirtiems dvasiniams išgyvenimams. Atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, turėtų būti priteistas kur kas didesnis neturtinės žalos atlyginimas.
2. Ieškovei konstatuota dubens kaulų ir sąnarių asimetrija (dubens sąnariai ne viename lygyje - ryški dubens kaulų deformacija), dėl kurios ieškovės kojos nebėra viename lygyje, t.y. vaikšto raišdama ir ši pasekmė yra ir bus pastovi. Tai sunkūs padariniai, kurie asmeniui kelia pastovias neigiamo dvasinio išgyvenimo kančias.
3. Neturtinės žalos, kuri atsirado kaip nusikalstamos veikos padarinys, atlyginimo funkcija (paskirtis) yra ne žalą savo veiksmais ar neveikimu sukėlusio asmens (kaltininko) nubaudimas ar nukentėjusiojo turtinės padėties pagerinimas, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų vertybių atkūrimą, taip pat socialinio teisingumo atkūrimą.
Atsiliepimas
4. Mano, kad neturėtų būti sureikšmintas atsakovo jaunas amžius, gaunamas nedidelės pajamos ir tai, kad jis vienas augina nepilnametį vaiką. Be to, žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiama, nes tokiu atveju nuotolių atsiradimo riziką perima draudikas.
Atsakovas D. K. atsiliepimu prašo atmesti apeliantės T. S. apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
Atsiliepimas
1. Atmestini ieškovės argumentai, kad neturtinės žalos dydis turi būti susiejamas su galimai padaryta turtine žala.
2. Ieškovė netinkamai interpretuoja priteistiną neturtinės žalos dydį. Ji nenurodo, kaip priteistinas neturtinės žalos dydis turėtų kompensuoti jos išgyvenimus. Nuo žalos padarymo praėjo daug laiko, o atsakovas jau yra nubaustas baudžiamojoje byloje. Apeliaciniu skundu reikalaujamas žalos dydis yra labai didelis, neproporcingas atsakovo turtinei padėčiai.
3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti 2011 m. gruodžio 21 d. medicininės klinikos „Body in Balance“ išvadą, nes ji nepagrindžia ieškovės teiginių, jog jai reikalingas gydymas. Apeliacinis skundas nepaneigia ekspertizės aktu padarytų išvadų, jog objektyviai patvirtintų liekamųjų reiškinių, kurie galėtų būti siejami su autoįvykio metu patirtais sužalojimais, nenustatyta.
Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu sutiko su atsakovo D. K. apeliaciniu skundu ir jame nurodomais motyvais. Prašė D. K. apeliacinį skundą tenkinti bei sumažinti neturtinės žalos dydį.
Atsiliepimu į ieškovės T. S. apeliacinį skundą prašė jo netenkinti. Atsikirtimus grindė šiais argumentais.
1. Transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė yra ta, kad nukentėjusiojo teisių apsauga užtikrinama ne civilinės atsakomybės draudimo sutarties kaip sutarties trečiojo asmens naudai įprastine reikšme, bet ir įstatymo pagrindu. Įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad draudimo išmoka už neturtinę žalą yra 500 EUR. Kadangi žalos dydis yra apibrėžtas įstatymu, jo detalizuoti atskirose sutartyse nebuvo būtinybės.
2. Nesutiktina su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad TPVCAPDĮ numato minimalias draudimo sumas. Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl kai kurių TPVCAPDĮ normų atitikties Konstitucijai, pažymėjo, kad TPVCAPDĮ įtvirtintos maksimalios dėl vieno eismo įvykio padarytos žalos turtui ir asmeniui atlygintinos sumos.
3. Nesutinka su skunde nurodomu motyvu, kad nagrinėjamoje byloje draudikas nesąžiningai bando apriboti savo atsakomybę, o toks draudiko sutarties aiškinimas siurprizinis. TPVCAPD sutartis buvo sudaryta tarp atsakovų, bet ne su ieškove. Atsakovas D. K. niekada neneigė, kad jam buvo žinomas draudiko atsakomybės ribojimas 500 EUR suma.
Atsiliepimas
4. Ieškovė nepagrįstai padidino skunde neturtinį reikalavimą iki 200 000 Lt, nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo prašoma 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nepagrįstai sutapatino „fizinės“ ir „neturtinės“ žalos sąvokas. Fizinė žala prilyginama turtinei žalai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2004).
Šalies argumentai
5. Ieškovės nurodoma neturtinės žalos reikalavimo suma yra nepagrįstai didelė ir nėra adekvati patirtai žalai. Jos nurodomi nusiskundimai/sutrikimai nėra susiję su eismo įvykio metu patirtos traumos pasekmėmis, bet įtakoti jos turėtų/išsivysčiusių lėtinių ligų, nepriklausančių nuo patirtų sužalojimų ir už kurias įvykio kaltininkas negali būti atsakingas.
6. Teismo sprendimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra išsamus ir teisingas. Ieškovės netekto darbingumo priežastis - profesinė liga. Viešai skelbiama informacija patvirtina, kad ieškovė dirba fizioterapijos ir grožio studijoje „Body in Balance“, dėl ko akivaizdu, jog reikalavimas priteisti periodines išmokas negautomis pajamomis atlyginti yra visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nustatyta, kad 2004 m. gegužės 8 d. įvykusio autoįvykio metu atsakovas D. K., būdamas neblaivus, sukėlė avariją, kurios metu ieškovė buvo sunkiai sužalota- suardytas kaulinio dubens žiedo vientisumas, t.y. lūžo abi kairiojo gaktikaulio šakos, viršutinio dešinio gaktikaulio šaka, lūžo kryžkaulis vertikaliai, susidarė poodinės kraujosruvos. Atsakovo D. K. civilinė atsakomybė buvo apdrausta 2004 m. balandžio 29 d. sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi su draudimo bendrove UAB DK „Lindra“ (dabar - UAB DK „PZU Lietuva“). Byloje kilęs ginčas dėl turtinės žalos priežastinio ryšio su įvykiu, neturtinės žalos, šių žalų dydžio bei draudiko atsakomybės ribų.
Ieškovė ieškiniu prašė solidariai iš atsakovų žalos atlyginimo, kurią sudaro 100 000 Lt neturtinė žala; 300 000 Lt žala organizmui ir sveikatai (fizinė žala) ir 3 857,45 Lt nuostoliai. Draudikas jau yra atlyginęs ieškovei 2 743,46 Lt turtinės žalos ir 1 726,40 Lt (500 EUR) neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo D. K. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, likusią reikalavimų dėl žalos atlyginimo dalį atmetė.
Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su jai priteistu neturtinės žalos dydžiu, reikalauja fizinės ir turtinės žalos atlyginimo bei mano, kad draudimo bendrovė turi solidariai kartu su atsakovu atsakyti už jai padarytą žalą. Tuo tarpu atsakovas skundu prašo sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį.
Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl turtinės žalos
Viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.). Priežastinį ryšį, kaip ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus kaltę, privalo įrodyti ieškovas. Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė nesant bent vienos iš jos sąlygų (CK 6.246-6.249 str.) negalima, išskyrus tam tikrus įstatymų nustatytus atvejus. Pirmosios instancijos nenustatė, kad ieškovės prašoma priteisti turtinė žala yra priežastiniame ryšyje su autoįvykiu.
Ieškovė tvirtina, kad dėl patirtų sužalojimų ji nebegalėjo dirbti darbo, kurį iki eismo įvykio dirbo, ji dėl to neteko 3 573,57 Lt dydžio pajamų per mėnesį. Taip pat teigia, kad iki šiol nėra apmokėtos gydymo išlaidų sąskaitos 640,92 Lt, ji negavo 316,53 Lt pajamų nedarbingumo laikotarpiu 2006 m. gegužės 31 d. – 2006 m. birželio 21 d., patyrė 300 Lt išlaidų už automobilio transportavimo ir aikštelės paslaugas, 800 Lt nuostolius dėl buto nuomos ir prarado 1 800 Lt pajamų dėl priverstinai panaudotų nemokamų atostogų. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, reikalaudama priteisti skundžiamu sprendimu netenkintą jos reikalavimų dėl turtinės žalos atlygimo dalį, ieškovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad jos nurodoma žala iš esmės nėra susijusi su eismo įvykio pasekmėmis. Pažymėtina, kad ieškovė apeliaciniame skunde šiuo aspektu esminių argumentų ir įrodymų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, faktiškai nepateikė. Tuo tarpu dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti padarytų pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu, nes jas patvirtina bylos aplinkybių visuma, t.y. išrašai iš apeliantės medicininių dokumentų, išlaidas pagrindžiantys dokumentai bei byloje atliktos dvi medicininės ekspertizės.
Iš pačios ieškovės pateiktų įrodymų matyti, kad jai dar 2003 m. buvo nustatytas III grupės invalidumas (t. 2, b.l. 144). 2006 m. spalio 25 d. jai nustatytas 45 proc. netektas darbingumas dėl profesinės ligos, kuri pirmą kartą konstatuota dar 2002 m. liepos 16 d. (t. 2, b.l. 158, 159) Ieškovės prašomos atlyginti netektos pajamos skaičiuojamos pagal 2007 m. kovo 30 d. išduotą AB „Mažeikių nafta“ pažymą. Tai rodo, kad 2004 m. eismo įvykio pasekmės tris metus jai netrukdė dirbti. Tuo tarpu vėlesnis apeliantės netektas darbingumas, kaip matyti iš byloje atliktų ekspertizių, nėra susijęs su eismo įvykio pasekmėmis, o labiau su jos profesine liga (t.y. toksininių naftos produktų poveikiu). Todėl tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 3 573,57 Lt negautų pajamų, kurios nėra priežastiniame ryšyje su ginčo eismo įvykio pasekmėmis, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo ir pagrįstai jo netenkino.
Ieškovės nedarbingumo laikotarpis nuo 2006 m. gegužės 31 d. iki 2006 m. birželio 21 d. yra sietinas su jos lėtinėmis ligomis (osteochondroze (degeneracinė sąnarių liga), cervikalgija (t.y. skausmas pečių ir kaklo srityje), dorsalgija (nugaros skausmai) ir pan.), o ne eismo įvykio pasekmėmis. Šias aplinkybes patvirtina medicininiai dokumentai (t. 1, b. l. 228; t. 2, b. l. 42-49; 81) ir byloje atliktos ekspertizės (t. b. l. 121-123; t. 3, b. l. 111-112). Ekspertizės metu nustatyta, kad tarp 2004 m. gegužės 8 d. autoįvykio metu patirtų kūno sužalojimų (dubens kaulų lūžių) ir ieškovei nustatytų susirgimų (generalizuotos stuburo osteochondrozės su poliradikulalginiu sindromu, vyraujančiu cervikolumbalinėje srityje, kaklo 5-6 slankstelių radikulopatijos; artrozės; spondiliozės; audiogramose įtariamo abipusio kochlearinio neurito; galvos smegenų KT nustatytos bazalinių ganglijų kalcifikacijos; galvos smegenų kraujotakos sutrikimo dėl slankstelinės arterijos nepakankamumo) tiesioginio priežastinio ryšio nėra. Priešingai, ekspertizių metu nustatyta, kad ieškovės traumos autoįvykio metu nesukėlė ilgalaikių sveikatos sutrikimų. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo priešingai nei skundžiamame sprendime padarytai išvadai dėl negautų pajamų nedarbingumo laikotarpiu 2006 m. gegužės 31 d. – 2006 m. birželio 21 d. Tuo tarpu 640,92 Lt dydžio neapmokėtos išlaidos gydymui, kaip galima spręsti iš bylos duomenų, sietinos su kaulų tankio tyrimais, akušerio, psichiatro paslaugomis, medikamentų įsigijimu bei manualinėmis terapijomis (t. 1, b. l. 217-224, 227), kurios nebuvo skirtos avarijos pasekmių gydymui, nes autoįvykis tokio pobūdžio ieškovės sveikatos sutrikimų nelėmė (t. 2, b. l. 121-123; t. 3, b. l. 111-112).
Ieškovė minėtas ekspertizes išvadas kvestionuoja, be kita ko, tvirtindama, kad jos atliktos jos neapžiūrėjus ir prašo vadovautis byloje esančiais medicininiais išrašais. Neigdama byloje atliktų ekspertizių objektyvumą, prašo vadovautis kartu su skundu pateiktais papildomais dokumentais gautais iš Airijos, įskaitant Whitfield medicinos centrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą pateikti medicininiai dokumentai ekspertizės akte jau yra įvertinti kvalifikuotų, turinčių specialių medicinos žinių, specialistų, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jomis abejoti. Nors išraše iš medicininių dokumente yra nurodomi liekamieji reiškiniai po dubens kaulų lūžimo, tačiau jie sietini su gretutine diagnoze - nerimo sutrikimais, kurie turi įtakos nustatant neturtinės žalos dydį, o ne gydymo ir nedarbingumo nuostolius dėl ieškovės lėtinių ligų (t. 1, b. l. 228). Tuo tarpu vadovautis ieškovės pateiktais 2011-2012 m. m. medicininiais dokumentais iš Airijos sveikatos priežiūros įstaigų teisėjų kolegija neturi pagrindo. Visų pirma dėl to, kad ieškovės apžiūros buvo atliekamos praėjus daugiau nei šešeriems metams po eismo įvykio. Be to, ir šiuose dokumentuose fiksuojami simptomai neįrodo, kad jie yra būtent autoįvykio metu patirtos traumos pasekmė. Juolab, minėta, tiek iš byloje esančių medicininių dokumentų, tiek ir iš ekspertizės išvadų matyti, kad ieškovė turėjo lėtinių ligų, kurios galėjo įtakoti apeliantės pateiktuose mediciniuose dokumentuose jos patiriamus simptomus, susijusius su kaklo ir sąnarių skausmais, pečių judesių apribojimu.
Ieškovė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde nedetalizavo, kokiais laikotarpiais ir kokiais tikslais ji ėmė nemokamas atostogas, kokius sveikatos sutrikimus gydėsi. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti šį nekonkretizuotą ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą ieškovės reikalavimą atlyginti nuostolius, patirtus dėl pasinaudojimo nemokamomis atostogomis.
Ieškovės buto nuomos išlaidos taip pat nėra autoįvykio metu patirta turtinė žala (nuostoliai), nes gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai nėra niekaip (nei tiesiogiai , nei netiesiogiai) susiję su autoįvykiu (t.y. ar jis įvyko, ar būtų neįvykęs, tai nuomos teisinių santykių neįtakojo) ir nuo jo nepriklauso. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų, nekilus eismo įvykio, jau išsikėlusi iš nuomojamų patalpų ir jai nebūtų reikėję mokėti tuo laikotarpiu nuomos mokesčio, ar kad šis mokestis kokiu nors kitu būdu buvo įtakotas eismo įvykio.
Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl 300 Lt išlaidų už automobilio transportavimo ir aikštelės paslaugas. Nors draudimo bendrovė teigia, jog yra atlyginusi visą ieškovės pagrįstą turtinę žalą dėl ginčo eismo įvykio, tačiau byloje yra pateiktas 2004 m. gegužės 17 d. pinigų perdavimo - priėmimo kvitas, kuris įrodo patirtas išlaidas automobilio gabenimui ir saugojimui aikštelėje (baudž. bylos b. l. 145; t. 1, b. l. 207). Šio įrodymo pirmosios instancijos teismas neįvertino. Nors šis kvitas pasirašytas ne pačios ieškovės, tačiau, turint galvoje jai padaryto kūno sužalojimo sunkumo laipsnį, tikėtina, kad ji pati to padaryti tuomet ir neturėjo galimybės, tuo tarpu nėra jokio pagrindo netikėti pačiu sumokėjimo už aptariamas paslaugas faktu bei išlaidų reikalingumu ir jų priežastiniu ryšiu su įvykiu. Pažymėtina, kad draudimo bendrovė yra atlyginusi kitam dėl įvykio taip pat patyrusiam žalos asmeniui išlaidas už tokią pat paslaugą 330 Lt (baudž. b. Nr. 1-107-2/2004 b.l. 130). Kadangi atlygintinos turtinės žalos dydis neviršija eismo įvykio metu galiojusių draudiko atsakomybės ribų (TPVCAPDĮ 11 straipsnio (įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.), ši suma priteistina iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Apeliantai kvestionuoja teismo nustatytą neturtinės žalos dydį. Ieškovės manymu, neturtinės žalos dydis, įvertinus sužalojimų pobūdį ir išliekamąsias sužalojimų pasekmes, turi būti didesnis, tuo tarpu atsakovas D. K. mano, kad atsižvelgiant į jo šeimyninę bei turtinę padėtį, šis dydis turėtų būti mažesnis.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį nustatė nepažeisdamas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, iš esmės nėra nukrypta ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo bei taikymo praktikos bei neturtinės žalos atlyginimo dydžio protingumo kriterijaus.
Skundžiamame sprendime įvertinti iš esmės visi neturtinės žalos dydžiui reikšmingi kriterijai (pažeista vertybė, sužalojimų pobūdis bei jų išliekamieji reiškiniai, kaltininko kaltė bei jo finansinė padėtis), kurių teisėjų kolegija nekartoja. Ieškovės skunde pateikti argumentai ir papildomi įrodymai dėl jos sveikatos sutrikimų (t.y. fizinės žalos) nesudaro pagrindo vertinti nustatytą neturtinės žalos dydį kaip nepagrįstai mažą. Nors ieškovei eismo įvykio metu padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau minėta, jog iš ekspertizės išvadų matyti, kad autoįvykio sukeltos traumos nesukėlė ilgalaikių sveikatos sutrikimų, o ieškovės įrodinėjamos sveikatos problemos yra susijusios su lėtinėmis ligomis, o ne sąlygotos 2004 m. įvykusio autoįvykio. Ieškovės akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartis Nr. 3K-3-90/2008 taip pat nesudaro pagrindo kitokioms išvadoms, nes minimos bylos ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Nors abejose bylose nukentėjusiems asmenims yra padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau minėtoje byloje buvo sprendžiama darbdavio kaip didesnio pavojaus valdytojo atsakomybė, be to, nukentėjusysis buvo netekęs net 80 procentų nedarbingumo.
Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl nepagrįstai didelio priteisto neturtinės žalos dydžio (kaip nurodo atsakovas) pažymėtina, kad atsakovo akcentuojama finansinė ir šeimyninė padėtis (t.y. vienas augina nepilnametį vaiką) pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertintos nustatant neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime nurodomu argumentu, kad nustatant neturtinės žalos dydį, kai žala padaryta vienai labiausiai teisės ginamai vertybių - sveikatai, tokie kriterijai kaip žalą padariusio asmens turtinė ir šeiminė padėtis negali būti prima facie kriterijumi, lemiančiu neturtinės žalos dydį. Juolab, kad nors atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė neatsargia kaltės forma, tačiau buvo tiesiogiai jo veiksmų ir elgesio įtakoti - atsakovas eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus. Be to, priteistas 20 000 Lt neturtinės žalos dydis nelaikytinas pernelyg dideliu ir vertinant žalą padariusio asmens galimybes (t.y. jaunas darbingo amžiaus asmuo), o priešingai, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo požiūriu yra pakankamai pasvertas.
Dėl solidarios draudiko atsakomybės
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė yra ta, kad nukentėjusiojo teisių apsauga užtikrinama ne tik civilinės atsakomybės draudimo sutarties kaip sutarties trečiojo asmens naudai įprastine reikšme, bet ir įstatymo pagrindu. Todėl apdrausdamas transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę draudėjas negali tikėtis visiškos draudimo apsaugos, nes draudiko pareigos atlyginti trečiojo asmens patirtus nuostolius (sumokėti draudimo išmoką) apimtis nustatyta TPVCAPDĮ 11 straipsnyje įtvirtintomis draudimo sumomis žalos asmeniui (tarp jų - neturtinei žalai) ir žalos turtui atlyginti. Įstatymo nuostatomis, ribojančiomis draudiko išmokamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, numatoma, kokią atsakomybę už žalą padariusį asmenį turi prisiimti jo atsakomybę apdraudusi draudimo įmonė. Jeigu draudimo išmoka nepadengia viso žalos dydžio, nukentėjęs asmuo gali ją išsireikalauti iš žalą padariusio asmens bendraisiais pagrindais (CK 6.254 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje draudikas yra atlyginęs apeliantei 2 743,46 Lt turtinės žalos ir 1726,40 Lt (500 EUR) neturtinę žalą (t. 2, b. l. 18-20). Ieškovė apeliaciniu skundu įrodinėja solidariąją draudiko atsakomybę, kuri, jos manymu, nepagrįstai neturtinės žalos atlyginimui ribojama 500 EUR suma, nes atsakovo D. K. draudimo sutartis su draudimo bendrove buvo sudaryta galiojant TPVCAPD įstatymo redakcijai, numatančiai didesnes neturtinės žalos atlyginimo ribas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovės argumentais.
Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas D. K. draudimo sutartį su draudiku sudarė vos kelios dienos iki minėtos įstatymo nuostatos įsigaliojimo - 2004 m. balandžio 29 d. (baudž. b. b.l. 60), t.y. kuomet TPVCAPDĮ 13 straipsnis nustatė, jog transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 30 000 litų asmeniui ir 30 000 litų turtui arba 500 000 EUR asmeniui ir 100 000 EUR turtui. Eismo įvykio metu aktuali TPVCAPDĮ 11 straipsnio (įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) redakcija nustatė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 EUR dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 EUR dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 EUR dėl žalos turtui.
Kaip matyti iš 2004 m. kovo 5 d. TPVCAPDĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo 4 straipsnio turinio, iki naujos redakcijos TPVCAPDĮ įsigaliojimo dienos (t.y. 2004 m. gegužės 1 d.) draudikai su visais draudėjais privalėjo sudaryti draudimo sutartis, atitinkančias naujojo įstatymo nuostatas. Nagrinėjamoje byloje draudikas su atsakovu D. K. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį 2004 m. balandžio 29 d., kuomet jau buvo priimtas 2004 m. kovo 5 d. TPVCAPDĮ, numatant jos įsigaliojimo terminą nuo 2004 m. gegužės 1 d., šios aplinkybės šalims jau buvo žinomos. Tokiu atveju nėra pagrindo abejoti, kad atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ginčo draudimo sutartį sudarė pagal nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojančią TPVCAPDĮ 11 straipsnio redakciją, kuri aiškiai apibrėžė maksimalų neturtinės žalos dydį 500 EUR suma, kurią įvykus draudiminiam įvykiui nagrinėjamoje byloje draudikas ieškovei ir išmokėjo.
Ieškovės argumentai dėl sutarties aiškinimo ir siurprizinių sutarties nuostatų nepagrįsti, nes ji nėra ginčijamos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties šalis, todėl jai tikrieji šalių ketinimai bei siurprizinis sąlygų pobūdis realiai nėra žinomas, o paremtas subjektyvaus pobūdžio interpretavimais. Pastebėtina, kad pats atsakovas D. K., su kurio ir buvo sudaryta ginčo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nekvestionavo draudiko atsakomybės neturtinei žalai atlyginti 500 EUR suma.
Dėl bylinėjimosi išlaidų baudžiamojoje byloje
Ieškovė mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas ne tik civilinėje, tačiau ir baudžiamojoje byloje rengiant ieškinį bei pagal jį atstovaujant ieškovę.
Baudžiamojoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka, sprendžiamas vadovaujantis BPK normomis. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Jeigu proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo klausimai neišspręsti teismo nuosprendyje, teismas turi teisę šį klausimą išspręsti nuosprendžio vykdymo metu (BPK 361 str.). Aiškinant šias nuostatas sistemiškai, Lietuvos Aukščiausias Teismas 2013 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2013 yra pažymėjęs, kad proceso išlaidų atlyginimo klausimas gali būti išsprendžiamas tiek priimant teismo nuosprendį, tiek ir jį vykdant, taip pat nenustatyta draudimo prašyti šias išlaidas atlyginti, kai teismo nuosprendis apskundžiamas ir bylos nagrinėjimas tęsiasi instancine tvarka, t. y. prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo gali būti pateikiamas ir nagrinėjamas viso baudžiamojo proceso metu, tačiau ne jam pasibaigus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė neturėjo galimybių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą baudžiamojoje byloje prašyti spręsti baudžiamojoje byloje. Juolab, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos galima spręsti, kad advokato išlaidos patirtos baudžiamojoje byloje yra skirtos už ieškovės atstovavimą viso baudžiamojo proceso metu (ieškovė ir teisiamojo posėdžio metu buvo atstovaujama advokato) ir susijusios su visuma veiksmų, kurie buvo atlikti atstovaujant ieškovę baudžiamojo proceso metu, o ne išimtinai tik rengiant civilinį ieškinį. Todėl tai, kad šios išlaidos nebuvo atlygintos baudžiamojoje byloje, negali būti išimtinai sietina su civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje perdavimu nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Ieškovė taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 000 Lt) už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme, pateikia tai patvirtinančius dokumentus (t. 3, b.l. 167, 168). Tačiau šiuos dokumentus ji pateikė jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, o CPK 98 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad šios išlaidos negali būti priteisiamos, jei jas patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Todėl toks prašymas negali būti tenkinamas.
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tačiau neįvertino ieškovės reikalavimui dėl patirtų automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidų (300 Lt) pagrįsti pateikto įrodymo. Todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria visiškai atmestas ieškinys draudikui, keistina ir iš draudiko ieškovei priteistina 300 Lt išlaidų už automobilio transportavimą ir saugojimą (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ atžvilgiu. Šioje dalyje ieškinys tenkintinas iš dalies priteisiant iš uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ 300 Lt turtinės žalos atlyginimui, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2006 m. liepos 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei T. S. ir 72 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės DK „PZU Lietuva“ 72 Lt žyminio mokesčio valstybei apeliacinės instancijos teisme.