Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditoriaus Vaikų išlaikymo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarties patvirtinti kreditorių finansinius reikalavimus civilinėje byloje Nr. e2FB-316-308/2015 pagal pareiškėjo D. F. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo pagal kreditorių pareikštus reikalavimus sudarė kreditorių reikalavimų sąrašą ir 2015-08-06 pateikė jį tvirtinti teismui. Pateikdamas teismui tvirtinti kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog ginčija kreditoriaus Vaikų išlaikymo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareikštą 3024,28 Eur dydžio reikalavimą ir prašė patvirtinti 1439,45 Eur dydžio minėto kreditoriaus reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskirasis skundas grindžiamas argumentais, kad įsigaliojus Vaikų išlaikymo fondo įstatymui (toliau - Įstatymas), valstybė įsipareigojo esant įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą, t.y. valstybė perima skolininko pareigą išlaikyti vaikus, kai jis šios pareigos nevykdo arba vykdo netinkamai, kartu įgydama teisę reikalauti, kad skolininkas, privalantis išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas išmokas ir sumokėtą 5 procentus metinių palūkanų. Vadovaujantis Įstatymo 3 str. 2 d. ir Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos aprašo, patvirtinto Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, 5 punktu, į Fondo administraciją gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Tuomet yra išmokamas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytas išlaikymas, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo - teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumas. Išlaikymo dydis nustatomas pagal antstolio išduotą pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Vadovaujantis Įstatymo 3 str. 3 d. antstolis turi vykdyti teismo sprendimu ar teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas. Pagal Įstatymo 4 str. 4 d. išmokų suma apskaičiuojama nuo kreipimosi į Fondo administraciją dienos. Fondo išmokos mokamos tol, kol yra Įstatymo 3 str. nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą. Teisę gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo turi asmenys, Fondo administracijai pateikę Aprašo 5 punkte nurodytus dokumentus, vienas svarbiausių dokumentų - antstolio išduota pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą.

Vadovaujantis Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. Al-356 (toliau - Išmokų mokėjimo aprašas), 9 punktu, atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Fondo išmokos mokėjimui, pareiškėjas raštu apie pasikeitimus privalo informuoti Fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Pagal Išmokų mokėjimo aprašo 10 punktą, pareiškėjas neteisėtai gautą Vaikų išlaikymo fondo išmoką privalo grąžinti Fondo administracijai. Išmokų mokėjimo aprašo 11 punkte numatyta, kad dėl pareiškėjo kaltės permokėta ir negrąžinta Vaikų išlaikymo fondo išmokų suma išskaičiuojama Fondo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto valstybės tarnautojo sprendimu, iš pareiškėjui priklausančių Vaikų išlaikymo fondo išmokų, išskaitant ne daugiau kaip 20 procentų per mėnesį mokėtinos sumos tol, kol permokėta suma grąžinama. Jei Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimas pareiškėjui nutraukiamas, o permokėta išmokos suma neišskaičiuota, likęs įsiskolinimas išieškomas įstatymų nustatyta tvarka.

Fondo administracijos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nėra pašalpa ar socialinė išmoka, todėl turės būti grąžintos atgal į Vaikų išlaikymo fondą. Pagal Įstatymo 12 str. 1 d. Fondo administracija turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje atsiradimą.

Įvertinus Fondo administracijai pateiktus dokumentus ir esant dabartiniam teisiniam reglamentavimui, teismo nutartis, kuria sumažintas Fondo administracijos finansinis reikalavimas nuo 3043,28 Eur iki 1439,45 Eur. yra nepagrįsta. 2015 m. liepos 15 d. Fondo administracijos UAB „Skolvalda“ pateiktame prašyme įtraukti į kreditorių sąrašą nebuvo įvertinta 2015 m. birželio 26 d. UAB „Motvega“ pažyma. Atsižvelgiant į minėtą pažymą, pareiškėjai R. F. susidarė 699,33 Eur permoka. R. F. neteisėtai gautas Vaikų išlaikymo fondo išmokas privalės grąžinti Fondo administracijai. Atsižvelgiant į pareiškėjai susidariusią permoką D. F. įsiskolinimas Vaikų išlaikymo fondui 2015 m. rugsėjo 16 d. duomenimis yra 2343,95 Eur ir 5 procentai metinių palūkanų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 23 straipsnio nuostatomis patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas atskirajame skunde teigiant, jog teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą dėl apelianto finansinio reikalavimo dydžio fizinio asmens bankroto byloje.

FABĮ 23 straipsnio 1 dalis numato, kad teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos. Kreditoriai, pareikšdami bankroto administratoriui savo reikalavimus, kartu pateikia juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodo, kaip fizinis asmuo yra užtikrinęs šių reikalavimų įvykdymą. Bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal fizinio asmens pateiktus dokumentus, sudaro kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti, teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus (FABĮ 23 str. 2 d.).

Teismų praktikoje, aiškinant FABĮ bei CPK normas dėl bankrutuojančio fizinio asmens kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojantį fizinį asmenį, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuri aktuali ir fizinių asmenų bankroto bylose, yra išaiškinta, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais; neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Be to, bylose dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, bankroto proceso tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai ar iš dalies tenkinti įrodymais pagrįsti kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančio asmens interesai. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančio asmens turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis buvo tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas; pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir (arba) teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme; nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011, 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

Būtent dėl to įstatymo leidėjas numatė, kad bankroto administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs bankroto administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (FABĮ 23 str. 5 d.). Nagrinėjamos bankroto bylos atveju pirmosios instancijos teismas klausimą dėl Vaikų išlaikymo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ginčijamo finansinio reikalavimo patvirtinimo išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka nepranešęs nei bankroto administratoriui, nei finansinį reikalavimą pareiškusiam kreditoriui, nutartyje nepagrįstai konstatavęs, jog ginčo dėl kreditoriaus reikalavimo nėra. Tokiu būdu pirmosios instancijos užkirto kelią kreditoriui pateikti papildomus dokumentus, pagrindžiančius reikalavimo dydį, kuriuos jis buvo priverstas pateikti apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014), kurio buvimas įpareigoja tokią bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu ir sprendžiant konkrečius bankroto byloje kilusius klausimus nustatyti reikšmingų aplinkybių visetą bei jas išsamiai ir visapusiškai kreditoriaus, skolininko, taip pat ir viešojo intereso aspektu įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014 ir kt.). Bankroto bylose egzistuojantis viešasis interesas gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais būtų pripažinti tik teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys, kadangi nuo to, kiek reikalavimų bus ar nebus patvirtinta, priklauso kiekvieno kreditoriaus reikalavimų patenkinimo proporcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010, 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, neištyręs ir nenustatęs esminių bylos aplinkybių, reikšmingų pareiškėjo finansinio reikalavimo dydžio pagrįstumui, apelianto reikalavimo patvirtinimo klausimą išnagrinėjęs nepranešęs suinteresuotiems asmenims, netinkamai taikė CPK numatytas taisykles ir neatskleidė klausimo esmės, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės pašalinti nurodytų trūkumų, išnagrinėti šių aplinkybių ir išspręsti pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimo. Esant nurodytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių, su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų apimtį ir jų pobūdį, spręstina, jog finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimo nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jo nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais, tokiu būdu, be kita ko, suvaržant šalių teisę į apeliaciją, todėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti Vaikų išlaikymo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.