Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Z. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „East West Agro“ ieškinį atsakovui Z. S. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

12. Ieškovė ir atsakovas 2016 m. rugpjūčio 3 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė (pardavėja) įsipareigojo perduoti atsakovui (pirkėjui) nuosavybės teise naują ir nenaudotą grūdų džiovyklą SU-7, o pirkėjas įsipareigojo priimti prekę ir už ją sumokėti sutartyje nustatytą kainą – 50 644,38 Eur (sutarties specialioji dalis, bendrosios dalies 2.1 punktas). Sutarties priede Nr. 1 „Prekės komplektacija“ nurodyta, kad parduodama grūdų džiovykla Agremo SU-7, užkrovimo talpa 20,10 kubinių metrų. Prekė pagal perdavimo ir priėmimo aktą 2016 m. rugpjūčio 4 d. buvo perduota atsakovui, kuris aktą pasirašė. Ieškovė 2016 m. rugpjūčio 29 d. išrašė ir atsakovui pateikė PVM sąskaitą faktūrą dėl 50 644,38 Eur sumos apmokėjimo. Pagal sąskaitoje nurodytą mokėjimų grafiką 5 064,44 Eur sumą pirkėjas turėjo sumokėti iki 2016 m. rugsėjo 1 d., o likusią 45 579,94 Eur sumą – iki 2016 m. gruodžio 1 d. Sumontavus džiovinimo įrangą paaiškėjo, kad užkrovimo talpa yra mažesnė nei 17,8 kubinių metrų, todėl neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų. Šalys 2017 m. liepos 28 d. pasirašė Papildomą susitarimą prie Sutarties, kuriuo susitarė, kad atsakovas ne vėliau kaip iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. sumokės ieškovei 5 064,44 Eur prekės kainos dalį (Papildomo susitarimo 1 punktas), o ieškovė ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo tos dienos, kai pirkėjas sumokės nurodytą kainos dalį, padidins džiovyklos užkrovimo talpą iki 20,10 kubinių metrų, darbų atlikimas bus įforminamas šalims pasirašant perdavimo ir priėmimo aktą (Papildomo susitarimo 2 punktas). Atsakovas sumokėjo 5 064,44 Eur, o ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal Papildomą susitarimą, tačiau likusi suma (45 579,94 Eur), kuri turėjo būti sumokėta iki 2017 m. rugsėjo 15 d., nebuvo sumokėta. Ieškovė ir laiduotojas D. S. 2017 m. liepos 28 d. pasirašė laidavimo sutartį, pagal kurią laiduotojas laidavo už tinkamą visų atsakovo Z. S. piniginių prievolių pagal 2016 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir visus jos pakeitimus bei papildymus įvykdymą. Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1279-657/2019 skola ieškovei priteista iš laiduotojo D. S. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos iš pagrindinio skolininko atsakovo Z. S. priteisimo. Ieškinį patenkinus, skola iš atsakovo Z. S. priteista solidariai su skola, priteista iš laiduotojo.

Dėl ginčo byloje esmės ir prejudicinių faktų

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes. Pasak apelianto, ieškovė neįvykdė įsipareigojimų pagal pirkimo–pardavimo sutartį, nes neužtikrino, kad džiovykla atitiktų visas technines specifikacijas, taikomas džiovyklos SU-7 modeliui (turėtų didesnę talpą, SU-7 modelio programinę įrangą, kuri, įjungus džiovyklą, būtų nurodoma valdymo ekrane), todėl jam nekyla pareiga atsiskaityti.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.317 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus pristatyti prekę – grūdų džiovinimo įrangą, todėl apeliantui atsirado pareiga atsiskaityti už prekę.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus apeliantui, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųstojo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų šalių argumentų.

16. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, vadovavosi ir kitoje civilinėje byloje konstatuotais faktais, kurie laikytini turinčiais prejudicinę reikšmę šioje nagrinėjamoje byloje. Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1279-657/2019 ieškovei priteisė skolą iš laiduotojo D. S. laidavimo sutarties pagrindu (nurodytas sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-530-781/2020 ir yra įsiteisėjęs). Paminėtoje byloje atsakovas – laiduotojas D. S. savo poziciją dėl ieškovės reikalavimų grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos teikė apeliantas šioje byloje. Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendime konstatavo, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir perdavė džiovinimo įrangą, atitinkančią Sutartyje numatytas technines specifikacijas, todėl už gautą įrangą pirkėjas privalėjo atsiskaityti su pardavėja.

17. Remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka.

18. Kaip matyti iš pirmiau nurodytoje kitoje civilinėje byloje priimtų procesinių sprendimų turinio, abiejose bylose (toje byloje ir šioje nagrinėjamoje byloje) dalyvavo tie patys asmenys ir iš esmės buvo įrodinėjamos tos pačios aktualios ginčo aplinkybės, susijusios su ieškovės perduotos atsakovui džiovinimo įrangos tinkamumu (atitikimu Sutarties sąlygoms). Šioje byloje apelianto nurodomos aplinkybės neabejotinai buvo ir kitos išnagrinėtos bylos įrodinėjimo dalykas (CPK 185 straipsnis, 182 straipsnio 2 dalis).

19. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, vadovavosi ne tik kitoje byloje nustatytomis aplinkybėms, bet ir išsamiai analizavo bei vertino šioje byloje šalių (ieškovės bei atsakovo) pateiktus faktus ir nurodytus argumentus (CPK 263 straipsnis). Apeliantas, apeliaciniame skunde tik formaliai teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bei įvertino reikšmingas bylai aplinkybes, konkrečių įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti neįvardija ir nepateikia. Abstraktus teiginys, kad ieškovės sumontuota įranga yra netinkama (neatitinka Sutarties sąlygų) (ja apeliantas naudojasi ketverius metus), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo dėl ginčo išsprendimo rezultato.

Dėl procesinės bylos baigties

20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė aktualias materialinės bei proceso teisės normas, tinkamai nustatė reikšmingas bylos aplinkybes ir įvertino joje esančius įrodymus, todėl ginčą išsprendė teisingai. Šios teisinės išvados pagrindu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.