Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Ernesto Rimšelio ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. Ž. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokuroro (toliau – prokuroras) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla nutraukta, perduodant V. Ž. I. Ž. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. Ž. nuspręsta valstybės naudai išieškoti automobilio „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinę rinkos vertę atitinkančią pinigų sumą (15750 Eur).

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, V. Ž. buvo uždrausta dvejus metus ir šešis mėnesius naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, jog teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2014, 2K-171-1073/2018). Teigtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti proceso šalies ar šalių nuomonės nepakanka, o turi būti nustatytos aplinkybės, kurios patvirtintų teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą, t. y. abejonė dėl teismo nešališkumo (tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju nešališkumo aspektais) turi būti pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje byloje pertraukos metu teisėja, reaguodama į praktikoje pastebimus ikiteisminio tyrimo trūkumus, išsakydama priekaištus prokurorui, elgėsi nekorektiškai ir nederamai. Visgi vertinant procesą kaip visumą, šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas.

26. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 24 d. nutarties, kuria buvo išspręstas teisėjai pareikšto nušalinimo klausimas, turinio matyti, jog teisėja iš tikrųjų išreiškė abejonę dėl to, ar prokuroras pagrįstai kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Taip pat iš aptariamos nutarties turinio matyti, jog prokurorui buvo paaiškinta, su kokiomis problemomis teismuose yra susiduriama, kai ikiteisminio tyrimo metu nebūna nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, jog tokiais atvejais teisminis bylos nagrinėjimas būna apsunkintas bei užtrunka. Be to, prokuroras buvo informuotas, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra renkama informacija apie tokius atvejus, kai prokurorai kreipiasi į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, tačiau nagrinėjant bylą nėra atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, bylos nagrinėjimas nebaigiamas per vieną teisiamąjį posėdį, ir apie šiuos atvejus yra pranešama prokuratūros vadovams (b. l. 70-72). Čia pažymėtina, jog V. Ž. baigiamųjų kalbų metu apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad teisėja prokurorui nurodė, jog apie proceso eigą bus informuota jo vadovybė.

27. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog iš tikrųjų tais atvejais, kai ikiteisminis tyrimas yra atliekamas neišsamiai bei nevisapusiškai, teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimas yra apsunkinamas. Akivaizdu, jog tokiais atvejai, kai baudžiamojo proceso dalyviai (neišskiriant jų nei pagal teisinės padėties procese pobūdį, nei pagal jų procese įgyvendinamus tikslus, nei pagal jų atliekamas funkcijas) netinkamai vykdo baudžiamojo proceso įstatyme numatytas pareigas ar netinkamai naudojasi savo teisėmis, iškyla potenciali grėsmė sklandžiai viso proceso eigai. Tuo pačiu konstatuotina, jog teisėjos pozicija, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant, laikantis BPK XXXI skyriaus Antrajame skirsnyje nustatytų taisyklių, ji turi būti išnagrinėta sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 straipsnis) ar per vieną posėdį, nėra pagrįsta jokiomis BPK normomis ir yra vertintina tik kaip subjektyvi nuomonė, kuri tikėtina yra pagrįsta įprastine praktika, kuri, be jokių abejonių, turi ir išimčių, kurias nulemia įvairios aplinkybės.

28. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog BPK 426 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia daryti išvadą, kad prokuroras su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka į apylinkės teismą gali kreiptis tais atvejais, kai nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios ir nuo ikiteisminio tyrimo pradžios praėjo ne daugiau kaip keturiolika dienų. Jokių kitų sąlygų, ribojančių prokuroro teisę kreiptis į apylinkės teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, baudžiamojo proceso įstatymas nenumato. BPK XXXI skyriaus Antrojo skirsnio nuostatos neleidžia daryti išvados, jog jos gali būti taikomos tik tais atvejais, kai yra tikimybė, kad įrodymai teisme bus tiriami atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimas vyks vieną posėdį ar nekils ginčų dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimas pagreitinto proceso tvarka vyksta laikantis BPK V dalies, reglamentuojančios bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesą, nuostatų (BPK 432 straipsnio 1 dalis), t. y. baudžiamoji byla gali būti nagrinėjama tiek atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, kai tam yra visos baudžiamojo proceso įstatyme numatytos sąlygos, tiek įprastine tvarka, apklausiant nukentėjusiuosius, liudytojus ir t. t. Čia pabrėžtina ir tai, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo būti aktyvus, t. y. neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu, bet prireikus tirti naujus įrodymus. Nuo šios pareigos teismas nėra atleidžiamas ir tais atvejais, kai byla nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka. Taigi, ar baudžiamojoje byloje gali būti taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas, ar ji bus išnagrinėta per vieną posėdį, priklauso nuo įvairių aplinkybių (hipotetinių situacijų apeliacinės instancijos teismas nemodeliuos ir neaptarinės), kurios ne visuomet gali būti tiksliai prognozuojamos ir proceso metu gali kisti. Be jokios abejonės, proceso sklandumas bei trukmė priklauso ir nuo ikiteisminio tyrimo kokybės bei pateiktos teismui bylos medžiagos ir pan.

29. Nekvestionuojant prokuroro skunde išdėstytos pozicijos apie teisėjos išsakytus teiginius, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija visiškai sutinka, jog tokio pobūdžio bylose dažnai kyla problemų tiek dėl automobilio vertės, tiek dėl laiduotojų asmenybių ir jų paaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su prokuroro pozicija, jog visais atvejais prokurorui pakanka teismui pateikti VšĮ „Emprekis“ sugeneruotą automobilių kainų išrašą. Pavyzdžiui, vienoje iš Vilniaus apygardos teisme nagrinėtų bylų buvo konstatuota, kad „Viešai skelbtinoje informacijoje apie šią sistemą nurodoma, jog joje „vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu“ (žr. http://www.emprekis.lt/about.php). Taigi pagal šios sistemos duomenis prokuroro pateikta vidutinė <…> kaina nebūtinai yra tokia pati, kiek realiai vertas <…> vairuotas automobilis.“ (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. spalio 19 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-481-1020/2017). Taigi, atsižvelgiant į panašaus pobūdžio problemas, teisėja turėjo pagrindą reaguoti į jas, tačiau tai turėtų būti daroma tinkama ir korektiška forma, pavyzdžiui, taip kaip tai numatyta BPK 257 straipsnyje (teismas, nustatęs, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, nuosprendžio, nutarties ar atskirosios nutarties nuorašą išsiunčia Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai).

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamąją bylą nagrinėjusios teisėjos pozicija, kad šioje baudžiamojoje byloje gali kilti ginčų, dėl kurių negalės būti atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, byla nebus išnagrinėta per vieną posėdį ir apie tai bus informuota prokuratūros vadovybė, nėra pagrindas tvirtinti, jog teisėja buvo šališka. Išsakyta pozicija nerodo teismo suinteresuotumo priimti baudžiamojoje byloje konkretų kuriai nors vienai proceso šaliai palankų sprendimą ar tendencingą proceso organizavimą. Išsakyta pozicija leidžia daryti tik išvadą, jog teismas ruošėsi nagrinėti baudžiamąją bylą priklausomai nuo susidarysiančios procesinės situacijos. Pagal išsakytą poziciją nebuvo galima nuspėti bylos baigties. Faktas, kad teisėja pranešė prokurorui apie tai, jog tuo atveju, jeigu baudžiamojoje byloje nebus atliktas sutrupintas įrodymų tyrimas arba ji nebus išnagrinėta per vieną posėdį, rodo skubotus ir nekorektiškus priekaištus prokurorui, tačiau neleidžia teigti, jog tokiu būdu kuriai nors iš proceso šalių buvo daromas koks nors poveikis, juolab, kad tokią poziciją išreiškiant dalyvavo visi proceso dalyviai ir tai nebuvo teismo bendravimas ne proceso metu su viena iš šalių.

31. Pažymėtina, jog skirtingų institucijų atstovų dalinimasis informacija apie jų veikloje kylančias ar galinčias kilti problemas yra įprastas veiksmas, kuriuo skatinamas šių institucijų sklandus bendradarbiavimas, veiklos tobulinimas bei kylančių problemų sprendimas. Be to, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad atlikdamas savo funkcijas prokuroras yra nepriklausomas nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Todėl teisėjų kolegija teisėjos netinkamai išreikštą poziciją vertina ne kaip galimą siekį pakenkti prokurorui, nusistatymą prieš jį, poveikį jam, o kaip siekį atkreipti prokuratūros dėmesį į konkrečios kategorijos bylų probleminius aspektus, kurie galėtų būti aptariami instituciniu lygmeniu.

Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl apeliantų argumentų, susijusių su V. Ž. paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių ir kitų klausimų.

32. BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad automobilis, kurį 2019 m. liepos 16 d., apie 14.18 val., būdamas neblaivus, vairavo V. Ž., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. V. Ž. vairuotas automobilis priklauso trečiajam asmeniui, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. Ž. gali būti išieškoma tik šio automobilio vertę atitinkanti pinigų suma.

33. Asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės vienu iš BK VI skyriuje numatytų pagrindų, pagal teismų praktiką baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas, taip pat ir turto konfiskavimo klausimas, paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018 ir kt.). Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Įstatymas nenumato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-511/2018).

34. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad V. Ž.vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo neblaivumas ženkliai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jo iškvėptame ore buvo nustatyta 2,01 promilės etilo alkoholio koncentracija. V. Ž. vairavo automobilį mieste dienos metu taip pat ir netoli žmonių traukos centro, t. y. prekybos centro. Pažymėtina, jog pavojingi nuteistojo veiksmai buvo išaiškinti ir užkardyti tik neabejingam ir pilietiškam asmeniui pastebėjus nuteistojo grėsmę keliantį elgesį ir apie tokius veiksmus pranešus Bendruoju pagalbos telefonu (šį faktą patvirtina BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuoti duomenys (b. l. 7)). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad V. Ž. savo veiksmais (valdydamas transporto priemonę dienos metu mieste, būdamas smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio) kėlė pavojų eismo saugumui ir ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai bei turtui. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad V. Ž. automobiliu, kaip jis pats aiškino ikiteisminio tyrimo metu, važiavo nedidelį atstumą. Taip pat įvertintina ir tai, kad nors V. Ž. anksčiau nebuvo baustas už teisės pažeidimus, susijusius su neatsakingu alkoholio vartojimu, tačiau jis yra ne kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad iš paties atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens paaiškinimų matyti, jog jis, prieš sėsdamas už automobilio vairo, vartojo alkoholį. Jis sugalvojo, kad jam reikia įsigyti dar alkoholio, todėl automobiliu vyko į prekybos centrą, kuris yra tik keli šimtai metrų nuo jo gyvenamosios vietos. Prekybos centre jis įsigijo stipraus alkoholio, kurio dalį suvartojo, ir vėl vairavo automobilį. Šios aplinkybės rodo V. Ž. lengvabūdišką bei visiškai neatsakingą požiūrį į visuomenėje galiojančią visiems privalomą tvarką, į savo paties bei kitų saugumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog V. Ž., sėsdamas už vairo neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, jis veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog net ir atleidus V. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą jam turi būti taikomos baudžiamojo poveikio priemonės. V. Ž. privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl jis privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo jis pats ir yra kaltas.

35. Kaip jau minėta, nekyla jokių abejonių, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Pagal teismų praktiką nusikalstamų veikų, susijusių su transporto priemonės vairavimu, kai ją vairuoja neblaivus asmuo, prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018).

36. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių ginčų dėl to, kad V. Ž. yra būtina taikyti turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau prokuroras mano, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui buvo paskirta netinkama turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė, o pats atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pinigine išraiška (dydžiu). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė V. Ž. taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72 straipsnyje, o ne baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 71 straipsnyje. Toks teiginys yra grindžiamas tuo, kad turto konfiskavimas labiau siejasi su V. Ž. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymo priemone, jos verte, kuri, pavyzdžiui, parodo, kokią riziką asmuo yra pasiryžęs prisiimti darydamas nusikalstamą veiką ir pan., ir tuo pačiu teisine atsakomybe plačiąja prasme.

37. Teisėjų kolegija pastebi, kad ne visiškai pagrįstas prokuroro teiginys, jog turto konfiskavimas (šiuo atveju konfiskuotino turto vertės išieškojimas) yra vertintina kaip griežtesnė baudžiamojo poveikio priemonė nei įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Abi šios baudžiamojo poveikio priemonės yra turtinio pobūdžio, tačiau įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis yra aiškiai apibrėžtas baudžiamajame įstatyme (nuo 5 MGL iki 125 MGL (BK 71 straipsnio 1 dalis)), o nusikalstamos veikos padarymo priemonės kaip konfiskuotino turto vertės dydis priklauso nuo objektyvių aplinkybių, t. y. jis gali būti mažesnis nei minimalios įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis ir didesnis nei įstatyme numatytas maksimalus tokios įmokos dydis. Tuo pačiu pabrėžtina, jog, įvertinus proporcingumo principo reikalavimus, iš kaltininko gali būti išieškoma dalis konfiskuotino turto vertės.

38. Sutiktina su apeliantų teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė valstybės naudai išieškoti 15750 Eur, kuri buvo nustatyta pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis, ir vidutinę automobilio „Volkswagen Passat 2.0 TDI Tredline 1.6“ kainą su PVM (kaina be PVM yra 13017 Eur (b. l. 22)). BK 67 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Jokia kita baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis įstatyme nėra nustatyta. Atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių tikslai, nurodyti BK 41 straipsnyje, nesikeičia, t. y. skiriamomis baudžiamojo poveikio priemonėmis iš esmės turi būti siekiama tų pačių tikslų, aišku, atsižvelgiant į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto specifiką, kaip ir paskyrus asmeniui bausmę. Čia pabrėžtina, jog baudžiamasis įstatymas nenumato, kad kuri nors BK 67 straipsnio 2 dalyje nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė negali būti skiriama asmeniui, kai šis yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės vienu iš BK VI skyriuje numatytų pagrindų. Sprendžiant, ar konkreti baudžiamojo poveikio priemonė neprieštarauja proporcingumui, turi būti atsižvelgiama į tai, ar ši priemonė yra tinkama siekiamiems tikslams įgyvendinti, ar ji yra būtina, taip pat, ar ji atitinka skirtingų interesų (kaltininko, visuomenės bei valstybės) pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju jau buvo nustatyta, kad konfiskuotino turto vertės išieškojimas iš V. Ž. yra tinkama ir būtina priemonė baudžiamajame įstatyme numatytiems tikslams pasiekti (argumentai yra išdėstyti šio procesinio sprendimo 34-36 pastraipose). Tuo pačiu konstatuotina, jog, įvertinus V. Ž. gaunamas pajamas, šeiminę padėtį (turi mažametį vaiką, rūpinasi savo garbaus amžiaus tėvais), jį bei padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius duomenis, kurie leido pirmosios instancijos teismui taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, net ir automobilio vertės be PVM išieškojimas iš V. Ž. neatitiktų skirtingų interesų pusiausvyros ir būtų neproporcingas, kadangi tų pačių tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, galima pasiekti ieškojus iš jo valstybės naudai tik dalį konfiskuotino turto vertės, t. y. 5000 Eur. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas.

39. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog, sprendžiant klausimus dėl BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo, kaltininko asmenybė ar automobilio vertė nėra laikomi išimtinėmis aplinkybėmis, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Taigi dar labiau mažinti iš V. Ž. išieškotinos pinigų sumos dydžio nėra pagrindo, tuo labiau, kad atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės jam nebuvo paskirta jokia BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė (už šį nusikaltimą gali būti skiriama bauda nuo 50 MGL (2500 Eur) iki 2000 MGL (100000 Eur), areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų).

40. Konstatavus, jog V. Ž. yra tikslinga taikyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72 straipsnyje, nėra pagrindo nustatyti laidavimo su užstatu bei ilginti laidavimo terminą iki dvejų metų, kadangi toks sprendimas būtų perteklinis. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, laiduotoja per vienerių metų terminą turės galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui ir toks laidavimo terminas, įvertinus ankstesnį V. Ž. elgesį, yra pakankamas. Laiduotojos ir kaltininko sąveikos skatinimas, įvertinus jų asmenybes bei santykių pobūdį (yra sudarę santuoką, augina bendrą vaiką, nori išsaugoti šeimą, vesti bendrą ūkį), paskiriant užstatą nėra būtinas.

41. Nekyla jokių abejonių, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. Ž. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, t. y. draudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones. Nagrinėjamu atveju kyla ginčas tik dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės termino. V. Ž. yra neteisus nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nustatė didesnį aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios priemonės vidurkis. BK 68 straipsnyje yra nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra treji metai. Šiuo atveju V. Ž. teisė naudotis transporto priemones buvo atimta dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Dar labiau mažinti draudimo naudotis specialia teise termino, įvertinus kaltininką tiek teigiamai, tiek neigiamai charakterizuojančius bei jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius duomenis, nėra jokio pagrindo. Faktas, kad V. Ž. nusikalstamais veiksmais tiesiogiai nebuvo padaryta turtinė žala, kaip ir kiti apeliaciniame skunde nurodomi jo patiriami nepatogumai, nėra pagrindas trumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino. Pastebėtina, kad už panašaus pobūdžio, tačiau mažesnio pavojingumo teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos teisę (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalis) yra privalu vairuotojui skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų. Taigi nuteistajam nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas nevertintinas kaip neatitinkantis proporcingumo reikalavimų ir nevaržo nuteistojo teisių daugiau, nei to reikalauja siekiami tikslai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti iš V. Ž. konfiskuotino automobilio „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 15750 Eur, pakeisti ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. Ž. valstybės naudai išieškoti 5000 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.