- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-21
- Bylos Nr.
- e2-589-910/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00065-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „LUKRA“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Statybų resursas“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LUKRA“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LUKRA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Statybų resursas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „LUKRA“ pateikė teismui ieškinį, prašydama iš atsakovės UAB „Statybų resursas“ priteisti 61 911,50 Eur skolą, 58 165,46 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą ir (ar) pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad atsakovė akivaizdžiai vengia apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras už faktiškai pristatytas statybines medžiagas, nors šios skolos neginčijo, pasirašydama skolų suderinimo aktą bei pati siūlydama skolos sumokėjimo terminus. Ieškovės reikalaujama priteisti suma (120 076,96 Eur) atsakovei yra didelė. Atsakovei neturint finansinių sunkumų, jai nekiltų problemų dėl akivaizdžiai pagrįsto ieškovės reikalavimo – sumokėjimo už pristatytas statybines medžiagas. Atsakovė šiuo metu yra skolinga SODRAI, nėra duomenų apie atsakovės gerą finansinę būklę, todėl ieškovei galimai palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali būti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. balandžio 1 d. nutartimi ieškovės UAB „LUKRA“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
4. Teismas, įvertinęs ieškinio turinį ir pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovė tik deklaratyviai teigia, jog atsakovė šiuo metu yra skolinga SODRAI, o apie atsakovės gerą finansinę būklę duomenų nėra. Priešingai, nei teigia ieškovė, susipažinus su SODROS viešai teikiama informacija, nustatyta, kad atsakovė UAB „Statybos resursas“ 2022 m. kovo 30 d. skolos neturi. Dėl to teismas priėjo prie išvados, kad nepateikta įrodymų, jog yra grėsmė teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui.
6. Teismo vertinimu, tas faktas, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove, savaime nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo ir neįrodo, jog ji siekia išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą ar kad ji bylos nagrinėjimo metu slėps turimą turtą, perleis jį kitiems asmenims arba jį apsunkins bet kokia kita forma. Ieškovė nepateikus jokių konkrečių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė atliko, atlieka ar ketina atlikti veiksmus, nukreiptus į turimo turto masės sumažinimą ar kitokį jo apsunkinimą, turėdama tikslą išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, nėra pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovė UAB „LUKRA“ atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 1 d. nutartį panaikinti ir patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad UAB „Statybų resursas“ nuo 2022 m. kovo 16 d. iki 2022 m. kovo 23 d. turėjo 2 472,02 Eur skolą SODRAI. Tai, kad atsakovė selektyviai atsiskaitė su SODRA, nors turėjo akivaizdžiais įrodymais pagrįstą skolą ieškovei, nerodo geros atsakovės finansinės būklės, kuri ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju nekeltų grėsmės sprendimui įvykdyti.
7.2. Kad išnagrinėjus bylą iš esmės gali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Visų pirma tai, kad atsakovė akivaizdžiai vengia apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras už faktiškai pristatytas statybines medžiagas. Atsakovė neginčijo šios skolos pasirašydama skolų suderinimo aktą bei pati siūlydama skolos sumokėjimo terminus.
7.3. Teismas, nurodydamas, kad ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės turimą turtą, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei. Akivaizdu, kad būtent atsakovė turi plačią ir patikimą informaciją apie savo finansinę būklę, o ieškovė dėl objektyvių priežasčių tokios informacijos neturi. Jeigu būtų laikomasi taisyklės, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik ieškovams pateikus žinių apie atsakovų finansinę būklę, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taptų itin apsunkintas, o dažnai – ir neįmanomas.
7.4. Ieškovės reikalaujama priteisti 120 076,96 Eur dydžio suma atsakovei yra akivaizdžiai didelė. Atsakovei neturint finansinių sunkumų, jai nekiltų problemų dėl akivaizdžiai pagrįsto ieškovės reikalavimo – sumokėti už pristatytas statybines medžiagas. Apie atsakovės turimą turtą ar finansinę būklę ieškovė neturi ir negali turėti duomenų, o pagal teismų praktiką būtent atsakovei kyla pareiga paneigti prezumpciją, kad, kilus ginčui dėl didelės pinigų sumos, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju atsakovė bus nepajėgi įvykdyti tokį teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo
8. Ieškovė UAB „LUKRA“ su atskiruoju skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – informaciją apie atsakovės UAB „Statybų resursas“ skolas SODRAI laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 16 d. iki 2022 m. balandžio 7 d.
Žemesnės instancijos teismas
9. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: i) ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ii) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; iii) ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; iv) ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
10. Nagrinėjamu atveju ieškovė nauju įrodymu grindžia atskirajame skunde nurodytus argumentus, tačiau nesuformulavo prašymo šį įrodymą priimti, neargumentavo jo priėmimo būtinybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teikiamas įrodymas neturi reikšmingos ginčo klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti. Be to, šis įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nutarties 9 punkte aptartus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina ieškovės pateikto naujo įrodymo.
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
12. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
13. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės UAB „LUKRA“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
14. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai taptų neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra privalomos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
15. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Apskųstoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nustatė esant šią sąlygą, todėl dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Nesant ginčo dėl ieškinio reikalavimų preliminaraus pagrįstumo, vertintina kita laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui.
16. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.
17. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų aiškinimo bei taikymo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 ir kt.).
18. Ieškinio suma bei asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; ir kt.).
19. Taigi tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019).
20. Pažymėtina tai, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė šioje pradinėje proceso stadijoje nepagrindė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui. Apeliantė (ieškovė) UAB „LUKRA“ nepateikė bent tikėtinų duomenų apie tai, kad atsakovė UAB „Statybų resursas“ turėtų ketinimų perleisti, slėpti turimą turtą ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo vykdymui (CPK 12, 178 straipsniai). Akivaizdžių aplinkybių, galinčių patvirtinti tikėtiną atsakovo nesąžiningumą, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
22. Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) UAB „LUKRA“ atsakovės UAB „Statybų resursas“ nesąžiningumą grindžia aplinkybėmis, kad atsakovė vengia apmokėti pateiktas PVM sąskaitas faktūras už faktiškai pristatytas statybines medžiagas, nors šios skolos neginčijo pasirašydama skolų suderinimo aktą bei pati siūlydama skolos apmokėjimo terminus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovės nurodomų aplinkybių, susijusių su skolos pagrįstumu, išsamus ištyrimas bei įvertinimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir šioje civilinio proceso stadijoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodytos aplinkybės neanalizuojamos ir nevertinamos. Pažymėtina tai, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria, nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų.
23. Apeliantė (ieškovė) laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą taipogi grindžia didele ieškinio suma ir sunkia atsakovės turtine padėtimi, kuri, pasak apeliantės, padidina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę (buvę įsiskolinimai Sodrai, neatsiskaitymas su ieškove). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017). Jau nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovės) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).
24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog dėl COVID-19 pandemijos, ženklaus statybinių medžiagų ir įrangos kainų išaugimo, taip pat sutrikusių ir stipriai vėluojančių tiekimo grandinių atsakovės finansinė padėtis pablogėjo, dėl to vėluojama atsiskaityti su ieškove; atsakovė deda visas pastangas, kad rastų būdų, kaip atsiskaityti su ieškove; teismui priėmus sprendimą priteisti skolą, atsakovė prašo atidėti arba išdėstyti priteistos sumos sumokėjimą, kad būtų galima tęsiant atsakovės komercinę veiklą grąžinti priteistą sumą. Taigi atsakovė nurodo savo neišgalėjimą atsiskaityti su ieškove dėl tam tikrų priežasčių kilusių finansinių sunkumų. Jau nurodyta, kad pagal nuoseklią teismų praktiką vien didelės ieškinio sumos ir sunkios finansinės padėties kriterijai nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, varžančias asmens turtines teises, juolab kad turto arešto paskirtis yra nesąžiningų veiksmų užkardymas, o ne skolininko lėšų, iš kurių vėliau būtų galima atsiskaityti su kreditoriumi pagal teismo sprendimą, sukaupimas.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinio proceso stadijoje nenustatytas bent tikėtinas atsakovės nesąžiningumas, siekiant ateityje išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl, nesant vienos iš būtinų sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
26. Pažymėtina tai, kad šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nurodymas, nepateikus įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar ateityje galėtų atlikti veiksmus, siekdama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises, taikant laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovės valios. Pripažinus, jog laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, kad, jų nesiėmus, galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia ieškovė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
27. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikytų tokia apimtimi, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Nagrinėjamu atveju, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones be teisėto pagrindo, būtų pažeisti nurodyti principai.
28. Ieškovei neįrodžius atsakovės veiksmų, kurie keltų grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai, atsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje.
29. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
30. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančias teisės normas, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, apeliacine tvarka apskundus pirmosios instancijos teismo tarpinį procesinį sprendimą, byla dėl ginčo esmės išlieka pirmosios instancijos teismo dispozicijoje, todėl bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacine tvarka ginčijant tarpinius pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus, tarp šalių turi būti paskirstomos pirmosios instancijos teismui priimant baigiamąjį teismo procesinį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021). Vadovaujantis nurodytais motyvais, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, atlyginimo šioje civilinio proceso stadijoje nenagrinėjamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.