- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-03-13
- Bylos Nr.
- 1A-26-107-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-1-01059-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Dalius Jocys, Dalia Kursevičienė
- Nuteistasis
- V. M.
- Advokatai
- Jurijus Koreckis
- Kategorijos
Teisėja Nijolė Bagdonienė Teisminio proceso Nr. 1-94-1-01059-2012-5
2014 m. kovo 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. (M.), gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 172 straipsnį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nubaustas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2012-10-25 iki 2012-10-26, t. y. viena para, kuri prilyginta dviejų MGL (260 Lt) dydžio baudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas už tai, kad jis, norėdamas, kad 2012 metų antro turo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimo narius (duomenys neskelbtini) rajone kuo daugiau rinkėjų balsuotų už numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtą Lietuvos Respublikos partijos (duomenys neskelbtini) narį K. K., 2012 m. spalio 25 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini) , turėdamas tikslą paveikti rinkėjų A. R., A. M. ir L. G. valią, žodžiu pažadėjo, kad jiems bus atlyginta po 10–15 litų arba degtinės buteliu kiekvienam, jeigu jie 2012 metų rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimo narius (duomenys neskelbtini) rajone išankstinio balsavimo rinkimų apylinkėje balsuos už numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtą Lietuvos Respublikos partijos (duomenys neskelbtini) narį K. K., taip apgaulės būdu žadėdamas atlygį A. R., A. M. ir L. G., trukdė jiems pasinaudoti rinkimų teise – realizuoti savo teisę rinkti.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-11-02 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje lakoniškai nurodoma, jog kaltinamojo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 172 straipsnį, nes jis trukdė rinkėjams pasinaudoti rinkimų teise. Apeliantas su tokia savo veiksmų kvalifikacija ir nuteisimu nesutinka. Priešingai – jis elgėsi pilietiškai ir padėjo rinkėjams pasinaudoti ir realizuoti aktyviąją rinkimų teisę – paakino dalyvauti rinkimuose, nuvežė į rinkiminę apylinkę, kur visi balsavo nepažeisdami rinkimų tvarkos, o po to visi kartu ketino tai pažymėti – atšvęsti, bet buvo sulaikyti policijos.
Baudžiamojoje byloje nenustatytas ir neinkriminuotas psichinės prievartos faktas, inkriminuota apgaulė, tačiau nei 2012-10-26 prokuratūros pareiškime, nei teismo nuosprendyje neatskleista ir neįrodyta, kokia jo veika buvo apgaulės panaudojimas, kaip jis klaidinęs kurį nors rinkėją. Apeliantas teigia, kad baudžiamojoje byloje iš esmės remiamasi duomenimis apie tariamą rinkėjų papirkimą. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 207⁷ straipsnyje numatyta atsakomybė už balsavimo rinkimuose ar referendume tvarkos pažeidimą. Apeliantas kelia klausimą, kodėl jam buvo taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė, taip pat kodėl teisinė (administracinė) atsakomybė netaikyta tariamai už atlygį balsavusiems asmenims. Remiantis kaltinimo pozicija, A. R., A. M., L. G. dalyvavo Seimo rinkimuose – balsavo, nes jiems buvo pažadėtas 10–15 Lt atlygis arba degtinės butelis. Tai patvirtina, jog nurodyti asmenys nebuvo papirkti, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 172 straipsnio dispozicijoje, atlygis esą buvo žadėtas, bet nė vienas iš asmenų nieko negavo. Pareiškimu apeliantui inkriminuotas siekis – kad 2012 m. antro turo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą (duomenys neskelbtini) rajone kuo daugiau rinkėjų balsuotų už numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtą partijos (duomenys neskelbtini) narį K. K.. Atlyginimo už tai pažadėjimas trims asmenims atitinka Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 207⁷ straipsnio 3 dalies dispoziciją – kurstymas balsuoti už atlygį rinkimuose. Atsižvelgiant į inkriminuotą labai nedidelės vertės atlygį – 10–15 Lt arba degtinės butelį, kurio kaina yra tokios pat vertės, teigtina, kad pavojingas teisės pažeidimas – nusikaltimas – nepadarytas, todėl netaikytina ultima ratio – baudžiamoji atsakomybė arba jo padarytas pažeidimas yra mažareikšmis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnis). Be to, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad A. R., A. M. ir L. G., kurie esą balsavo už atlygį, būtų patraukti administracinėn atsakomybėn. Tai reiškia, jog nenustatytas juridiškai reikšmingas faktas apie rinkėjų valios poveikį. Tai leidžia teigti, jog jo veika nepagrįstai kriminalizuota, apeliantui be pagrindo pritaikytos sunkios baudžiamosios sankcijos.
Apeliaciniame skunde toliau teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja L. G. parodė planavusi balsuoti už K., važiuojant iki savivaldybės apie balsavimą kalbėta nebuvo, nežinojo, kad A. R. važiuoja balsuoti už pinigus, nei A. M., nei kiti asmenys jai už balsavimą pinigų nesiūlė, pinigų negavo, jų pasiūlyta ar pažadėta nebuvo. Apklausos teisme metu ši liudytoja patvirtino, kad žinojo, už ką nori balsuoti, ir patvirtino: „Aš ir taip būčiau balsavusi už K., buvo automobilis, vežė, todėl ir važiavau“ (b. l. 64). Liudytoja aiškiai patvirtino, kad jos valia Seimo rinkimuose atiduoti savo balsą už K. K. niekaip paveikta nebuvo, ji tik pasinaudojo galimybe nuvykti automobiliu ir po to norėjusi „pabaliavoti“. Pareiškime A. M. bendrininkavimas su apeliantu dėl trukdymo L. G. realizuoti rinkimų teisę neinkriminuotas, tuo labiau, kad L. G. patvirtino, jog suformuoti ar pakeisti jos nuomonę dėl pasirinkimo dalyvaujant rinkimuose ir balsuoti už konkretų kandidatą niekas nesiekė.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, jog apklaustas kaip liudytojas A. R. 2012-10-25 parodė, jog jam prie parduotuvės kalbantis su A. M. priėjo vyras ir paklausė, ar balsavo. Jis pasakęs galvojantis eiti balsuoti sekmadienį. Vokietis pasiūlė nuvežti ir parvežti, kad tik vyktų balsuoti. Kai A. M. paklausė, kas už tai, kaip bus atsilyginta, tuomet vyras pasakęs, kad gaus po 10 ar 15 Lt arba degtinės butelį. Vyras, pravarde V., važiuojant sakė, kad jis balsuos už K.. Liudytojas supratęs, kad bus atsilyginta, jei balsuos už K.. A. R. balsavęs savo valia. Liudytojas teisme parodė, kad iš M. pasakymo, jog jis balsuos už K., supratęs, kad ir jam reikės balsuoti už K.; būtų balsavęs sekmadienį, anksčiau balsavo už K. (b. l. 64–65). Apelianto nuomone, liudytojų parodymų analizė ir vertinimas leidžia teigti, jog jis tik siūlė dalyvauti Seimo rinkimuose ir siūlėsi nuvežti bei parvežti, apie politines pažiūras ar ketinimus neklausinėjo. Atlygio už dalyvavimą rinkimuose pareikalavo A. M.. Apeliantas sutiko nupirkti degtinės atšventimui po balsavimo. Liudytojas A. M. neparodė, kad V. M. nurodė, prašė ar reikalavo balsuoti už kurį nors konkretų kandidatą ir būtent už tai siūlė atlygį. A. R. parodė, kad V. M. tik pasakė už ką pats balsuos, o liudytojas pats subjektyviai suprato ar įvertino, kad V. M. norėtų, jog ir jie balsuotų už tą patį kandidatą.
Nuteistojo teigimu, nepaisant jo noro, kad būtų išrinktas bendrapartietis, jis jokiais objektyviais veiksmais Lietuvos Respublikos BK 172 straipsnyje numatytos veikos – papirkimo – neįvykdė, nes neišreiškė valios, jog po balsavimo gers degtinę tik tuo atveju, jei bus balsuojama už jam priimtiną kandidatą. Svarbiausia, kad A. R. teisė rinkti nebuvo veikiama, jis už pasirinktą kandidatą balsavo savo valia, apeliantas jam įtakos nedarė ir negalėjo kontroliuoti, kadangi liudytojas balsavo slaptai, jokių rinkimų tvarkos pažeidimų balsavimo apylinkėje nenustatyta.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad liudytojo A. M. apklausos protokolo nepasirašė apklausą atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas, o to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 179 straipsnio 3 dalis (b. l. 4). Šiame ir 2012-10-25 liudytojo papildomos apklausos protokole užfiksuota, jog apeliantas siūlė balsuoti už K. ir žadėjo atlygį – 10–15 Lt arba degtinės butelį, tarėsi, kad kaip įrodymą apie susitarimo įvykdymą jam liudytojai atiduos biuletenių šakneles. Teisme liudytojas A. M. davė panašius parodymus.
Apeliantas skunde pažymi, kad liudytojo A. M. parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, yra nepatikimi, prieštarauja kitiems bylos duomenims. Byloje įrodymais negalima pripažinti 2012-10-25 liudytojo apklausos protokolo ir jame užfiksuotų duomenų, nes jis neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, negalima nustatyti ir patikrinti asmens, surašiusio protokolą, ir to, ar protokole užfiksuoti apklausto liudytojo parodymai. Vertinant A. M. teikiamus paaiškinimus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, pagal A. R. parodymus, apeliantas buvo tas asmuo, kuris pareikalavo atlygio už dalyvavimą rinkimuose, jam net neužsiminus, už kokį kandidatą atiduos savo balsą, t. y. pats liudytojas vykdė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 207⁷ straipsnio 3 dalyje numatytą teisės pažeidimą. Tai galėjo būti priežastimi apkaltinti apeliantą nebūtais dalykais, nes tokių aplinkybių nepatvirtino kiti du liudytojai. Liudytojo parodymų nepatikimumą rodo ir daiktų, dokumentų pateikimo 2012-10-25 protokolai su priedais, pagal kuriuos iš liudytojų paimtos rinkėjų kortelių šaknelės (b. l. 11–12, 21–22), nors, pagal A. M. parodymus, šios šaknelės turėjo atsidurti pas nuteistąjį.
Apeliantas tvirtina, kad teisme jis aiškiai, nuosekliai ir logiškai paaiškino, jog, sutikęs Algį ir Aivarą, jiems pasakė, kad važiuos balsuoti, o jie taip pat pareiškė norą važiuoti balsuoti, pinigų, degtinės jiems nežadėjo, jam pačiam duoti pinigų niekas nežadėjo, jis pinigų neturėjo, tik po balsavimo pažadėjo išgerti su jais degtinės. Apelianto tvirtinimu, jo parodymus patvirtina 2012-10-25 asmens kratos protokolas, kuriame užfiksuota, kad pas jį rasta ir paimta tik 16,57 Lt. Tai reiškia, jog jis, turėdamas tik tiek pinigų, žadėti sumokėti 30–45 Lt ar nupirkti 3 butelius degtinės negalėjo. Apelianto tvirtinimu, jo ketinimas buvo, nusipirkus butelį degtinės, pavaišinti bendrakeleivius ir taip pažymėti dalyvavimą rinkimuose. Tokius apelianto parodymus esą patvirtina L. G. ir A. R. parodymai, todėl nėra pagrindo jais nesiremti.
Apelianto nuomone, byloje esantys duomenys veikos, kuria būtų trukdoma kuriam nors asmeniui realizuoti teisę rinkti, nepatvirtina, todėl jis išteisintinas. Žodžiu pažadėdamas, kad bus atlyginta po 10–15 litų arba degtinės buteliu, šiuo atveju liudytojų sprendimo niekaip nepaveikė.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2013-02-14 nuosprendžiu V. M. apeliacinį skundą patenkino, V. M. pagal BK 172 straipsnį išteisino.
Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. Danėlius Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-14 nuosprendį apskundė kasacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-15 nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-14 nuosprendį panaikino, bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
V. M. buvo pareikštas kaltinimas ir jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 172 straipsnį už tai, kad norėdamas, jog 2012 metų antro turo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimo narius (duomenys neskelbtini) rajone kuo daugiau rinkėjų balsuotų už numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtą Lietuvos Respublikos partijos (duomenys neskelbtini) narį K. K., 2012 m. spalio 25 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini) , turėdamas tikslą paveikti rinkėjų A. R., A. M. ir L. G. valią, žodžiu pažadėjo, kad jiems bus atlyginta po 10–15 litų arba degtinės buteliu kiekvienam, jeigu jie 2012 metų rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimo narius (duomenys neskelbtini) rajone išankstinio balsavimo rinkimų apylinkėje balsuos už numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtą Lietuvos Respublikos partijos (duomenys neskelbtini) narį K. K., taip apgaulės būdu, žadėdamas atlygį A. R., A. M. ir L. G., trukdė jiems pasinaudoti rinkimų teise – realizuoti savo teisę rinkti.
Klaipėdos apygardos teismas 2013-02-14 nuosprendžiu V. M. apeliacinį skundą patenkino, V. M. pagal BK 172 straipsnį išteisino, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro G. Danėliaus kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-15 nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-14 nuosprendį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, motyvuodamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje neišanalizuota, kuo pasireiškė V. M. inkriminuotas poveikio rinkėjams būdas – trukdymas asmeniui apgaule realizuoti savo teisę rinkti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pažymėta, kad kasaciniame skunde kasatorius pripažįsta, jog V. M. pareikštas kaltinimas turi trūkumų, kad V. M. veika pasireiškė ne apgaule, bet BK 172 straipsnio dispozicijoje nurodytu papirkimo būdu. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokuroras prašymo dėl kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių pakeitimo BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka nepareiškė.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras A. Stanislovaitis pateikė prašymą dėl kaltinime V. M. nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, prašė V. M. kaltinime pagal BK 172 straipsnį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) nurodytas faktines ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes pakeisti, nurodant, kad V. M., norėdamas, kad 2012 metų antro turo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimo narius (duomenys neskelbtini) rajone kuo daugiau rinkėjų balsuotų už numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtą Lietuvos Respublikos partijos (duomenys neskelbtini) narį K. K., 2012 m. spalio 25 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą paveikti rinkėjo A. M. valią, žodžiu pažadėjo, kad jiems bus atlyginta po 10–15 litų arba degtinės buteliu, jeigu jie 2012 metų rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimo narius (duomenys neskelbtini) rajone išankstinio balsavimo rinkimų apylinkėje balsuos už numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtą Lietuvos Respublikos partijos (duomenys neskelbtini) narį K. K., taip papirkdamas trukdė A. M. pasinaudoti rinkimų teise – realizuoti savo teisę rinkti (b. l. 127, 128).
Tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme turi būti nustatytos faktinės aplinkybės, atitinkančios baudžiamosios atsakomybės nuostatas, numatytas BK 2 straipsnyje. Siekiant šių tikslų turi būti nustatyti visi tikrovės faktai, atitinkantys baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos, kurią padarė įtariamas (kaltinamas) asmuo, sudėties požymius, kituose įstatymuose ar žemesnės teisinės galios aktuose nustatytus požymius, būtinus baudžiamajam įstatymui taikyti, BK bendrosios dalies normose nustatytus požymius, būtinus sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimus.
Žemesnės instancijos teismas
Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“ pažymėtina, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytos kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-13/2006, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2011) aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-651/2012).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-15 nutartimi, kuria Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-14 nuosprendį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, konstatavo, kad kasaciniame skunde kasatorius pripažino, jog V. M. pareikštas kaltinimas turi trūkumų, nes jis atitinka ne apgaulės, o BK 172 straipsnio dispozicijoje nurodomą alternatyvų papirkimo būdą. Atsižvelgdamas į Klaipėdos apygardos prokuratūros kasacinio skundo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-15 nutarties argumentus, apeliaciniame teismo posėdyje valstybinis kaltintojas pateikė prašymą dėl kaltinime V. M. nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, prašė V. M. kaltinime pagal BK 172 straipsnį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) nurodytas faktines ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes pakeisti nurodant, kad V. M. trukdė A. M. pasinaudoti rinkimų teise – realizuoti savo teisę rinkti jį papirkdamas (pradiniame kaltinime buvo traktuojama, kad V. M. pasinaudoti rinkimų teise – realizuoti savo teisę rinkti – trukdė apgaulės būdu – žadėdamas atlygį). Toks nusikalstamos veikos padarymo būdo pakeitimas laikytinas nauja aplinkybe, kuri iš esmės skiriasi nuo nurodytos kaltinamajame akte.
BPK 320 straipsnio „Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos“ 3 dalyje nustatyta: „Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.“
Taigi BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos. BPK 320 straipsnio 6 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatyta: „Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja viešai, išskyrus šio Kodekso 9 straipsnyje numatytus atvejus. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos šio Kodekso XIX skyriaus bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į šiame skyriuje numatytus ypatumus.“ Vadinasi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikoma BPK 256 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), kurioje, kaip minėta, nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis.
Šiame kontekste Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pamini, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190/2012) aiškinama, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyto proceso dalyvio apeliaciniame skunde.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime paminėta, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju BPK 320 straipsnio 6 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjama byla pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, o BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyti proceso dalyviai, turintys teisę pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio neskundė.
Pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriuje nustatytos bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į XXV skyriuje „Apeliacinis procesas“ numatytus ypatumus.
Yra pagrindas teigti, kad BPK 256 straipsnis nėra skirtas bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ypatumams reguliuoti, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad šio straipsnio 1 dalyje turėtų būti nustatyti kokie nors kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis apribojimai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime konstatuota, kad BPK 256 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime taip pat konstatuota, kad BPK 256 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, vadovaujantis Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymu, turės būti koreguojamas ir pripažino, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija, Žin., 2007, Nr. 81-3312; 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 164-7797) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą pagal pareiškėjų prašymus ištirti, ar BPK 320 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies (Žin., 2002, Nr. 37-1341) tiek, kiek joje baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nutraukė.
Po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo paskelbimo (2013 m. lapkričio 20 d.) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija 2014-01-30 nutartimi (Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-1/2014) padarė išvadą, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas, spręsdamas inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo klausimą, turi įgaliojimus, esant pagrindui, ir savo iniciatyva nustatyti iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjant nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės buvo pakeistos nepadavusio apeliacinio skundo valstybinio kaltintojo iniciatyva, šiuo atveju teismo iniciatyvos neprireikė (BPK 256 straipsnio 1 dalis).
Nors išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal sunkesnį kaltinimą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu (BPK 256 straipsnio 2 dalis), šiuo nuosprendžiu aptariamas naujasis kaltinimas, nes pirminio kaltinimo valstybinis kaltintojas atsisakė dar bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje metu (t. 1, b. l. 84–85), o vėliau ir kasaciniame skunde (t. 1, b. l. 99–103), be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeistos veikos esminės faktinės aplinkybės kaltinamojo padėties nesunkina, veika (BK 172 str.) sunkiau kvalifikuota nebuvo, veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimas tik sudarė prielaidas kitokiai gynybai formuoti.
Lietuvos Respublikos BK 172 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta atsakomybė tam, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume.
Nuteistasis V. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės dėl to, kad papirko A. M. ar kitus asmenis balsuoti už K. K., nepripažino, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, sunerimęs, jog K. K. rinkimuose gali pralaimėti, pagalvojęs, kad jo vieno balso tam, kad K. K. laimėtų rinkimuose neužteks, sugalvojo, jog reikia jam padėti. Eidamas per (duomenys neskelbtini) miestelį, sutiko du iš matymo pažįstamus asmenis – A. ir A., žinojo, kad jie nuolat piktnaudžiauja alkoholiu, todėl pagalvojo, jog reikia juos pakalbinti, kad balsuotų už K. K.. Juos sustabdęs, pasiūlė kartu važiuoti balsuoti, jiems sakė, kad būtų gerai, jeigu šie balsuotų už K. K., pažadėjo už tai pavaišinti degtine. A. pasiėmė kartu ir L.. V. M. parodė, kad paminėtų asmenų balsuoti už K. K. nevertė, o tik pasiūlė tai padaryti, jokių įrodymų apie tai, kad jie balsavo būtent už K. K., pateikti neprašė (b. l. 44)
Teisiamajame posėdyje nuteistasis V. M. parodė, kad įvykio dieną sutikęs A. ir A. jiems pasisakė, kad važiuos balsuoti. Jie taip pat sakė, kad nori važiuoti balsuoti už K.. A. nuėjo pasiimti dokumentų ir atsivedė L.. Balsuoti važiavo visi kartu, bet balsavo atskirai. Kadangi paminėti asmenys sakėsi norį išgerti, susitarė išgerti sugrįžę po balsavimo. V. M. parodė, kad šiems asmenims balsuoti už K. K. neliepė, pinigų, degtinės jiems nežadėjo. V. M. parodė, kad jam pačiam duoti pinigų niekas nežadėjo ir jis jų neturėjo. Po balsavimo ketino sugrįžti į (duomenys neskelbtini), bet važiuojant sulaikė policija (b. l. 63–64).
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis V. M. parodė, kad yra bedarbis, jokios partijos nariu nebuvo, su A. R., A. M. balsavimo dieną (duomenys neskelbtini) susitiko atsitiktinai. Šie asmenys pasiūlė išgerti, bet V. M. atsisakė, pasakė, kad turi važiuoti balsuoti, o gers po balsavimo. Paminėti asmenys panoro važiuoti kartu. Kai nuvažiavo į degalinę nusipirkti degalų, A. M. pasakė, kad nori važiuoti ir jo sugyventinė, kuri gyveno netoli degalinės, ir ją atsivedė. Kai V. M. pasisakė, kad balsuos už K., kartu vykusieji sakė, kad taip pat balsuos už jį, kad už jį balsavo ir anksčiau. V. M. parodė, kad balsuoti už K. K. nesiūlė. Nuvažiavo balsuoti visi kartu. Kai A. M. pasakė, kad girdėjo, jog už balsavimą mokama po 20 litų, V. M. pasakė, kad pinigų neturi, pasakė, kad po balsavimo galės kartu išgerti. Būtų gėrę V. M. alkoholį, o jis jį būtų pirkęs už pinigus, gautus iš savo žmonos. Už ką balsavo bendrapakeleiviai, A. M. nežino. Važiuojant po balsavimo sustabdė policija. V. M. parodė, kad apie K. K. jis žinojo tik iš laikraščių, vieną kartą jį buvo matęs. Kadangi K. K. sutvarkė (duomenys neskelbtini) miestelį, nuteistasis manė, kad galbūt K. K. sutvarkys ir (duomenys neskelbtini) miestelį (b. l. 138–139).
Teisiamajame posėdyje liudytojas A. M. parodė, kad jis ir A. R. įvykio dieną susitiko V. M., kuris paklausė, ar jie jau balsavo. Kai jam atsakė, jog nebalsavo, V. M. pasakė, kad balsuotų už K. K., kad gaus 10 litų arba degtinės, sakė, kad reikia daugiau žmonių. A. M. nuėjo pas L. G., paklausė jos, ar ši nenori užsidirbti, pakvietė ją važiuoti kartu. Visi susėdo į automobilį ir išvažiavo balsuoti. Visi balsavo už K., taip, kaip sakė V. M.. V. M. prašė parodyti šakneles, už ką jie balsavo. Sugrįžtant po balsavimo sulaikė policijos pareigūnai. Liudytojas parodė, kad tikriausiai balsavime nebūtų dalyvavęs iš viso, balsavo už atlygį, jokio atlygio už balsavimą negavo (b. l. 64).
Teisiamajame posėdyje liudytojas A. R. parodė, kad įvykio dieną kartu su A. M. susitiko V. M.. Sužinojęs, kad jie dar nebalsavo, V. M. pasiūlė važiuoti balsuoti kartu, žadėjo butelį degtinės ar degtinės vertės pinigų sumą, sakė, jog jis balsuos už K. K.. Liudytojas suprato, kad ir jam reikės balsuoti už K. K.. Jis už K. K. balsavo ir anksčiau, tačiau tikriausiai būtų važiavęs balsuoti sekmadienį. Parodyti V. M. balsavimo šaknelių nereikėjo, liudytojas parodė, kad balsavo už butelį (b. l. 64–65).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. R. parodė, kad V. M. neliepė balsuoti už K. K., tačiau užsiminė, jog pats balsuos už K. K., todėl liudytojas suprato, kad ir jam reikia balsuoti už K. K. (b. l. 14–15).
Teisiamajame posėdyje liudytoja L. G. parodė, kad jokiai partijai nepriklauso, o įvykio dieną pas ją užėjo A. M. ir pasakė: „važiuojam prabalsuosim, o vakare pabaliavosime“. A. M. pasakė, kad automobilyje laukia V. (V. M.). Kai įlipo į automobilį, jame buvo ir A. R.. Automobilyje daug nieko nekalbėjo, bet kalbėjo, kad balsuos už K.. Ji pati ir prieš tai ketino balsuoti už K., o su visais važiavo todėl, kad buvo automobilis, buvo kas nuveža, iš dalies suviliojo ir pasiūlymas išgerti. Automobilyje kiekvienas pasisakė, už ką balsavo. Liudytoja parodė, kad ją pavaišinti degtine žadėjo A. M.. Važiuojant po balsavimo, sulaikė policija (b. l. 64).
Apie tokias pat aplinkybes liudytoja L. G. parodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Iš jos parodymų matyti, kad, po balsavimo sugrįžę į automobilį, kalbėjo apie tai, kas už ką balsavo (b. l. 24).
Ištyrusi byloje surinktus įrodymus, kolegija mano, jog už trukdymą apgaule asmeniui realizuoti savo teisę rinkti V. M. nuteistas nepagrįstai, tą pripažino ir valstybinis kaltintojas, bet ir trukdymą asmeniui realizuoti savo teisę rinkti paperkant V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 172 straipsnį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) negali būti.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. M. nuteistas už tai, kad jis norėdamas, jog 2012 metų antro turo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimo narius (duomenys neskelbtini) rajone kuo daugiau rinkėjų balsuotų už numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtą Lietuvos Respublikos partijos (duomenys neskelbtini) narį K. K., 2012 m. spalio 25 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini) , turėdamas tikslą paveikti rinkėjų A. R., A. M. ir L. G. valią, žodžiu pažadėjo, kad jiems bus atlyginta po 10–15 litų arba degtinės buteliu kiekvienam, jeigu jie 2012 metų rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimo narius (duomenys neskelbtini) rajone išankstinio balsavimo rinkimų apylinkėje balsuos už numeriu (duomenys neskelbtini) pažymėtą Lietuvos Respublikos partijos (duomenys neskelbtini) narį K. K., taip apgaulės būdu, žadėdamas atlygį A. R., A. M. ir L. G., trukdė jiems pasinaudoti rinkimų teise – realizuoti savo teisę rinkti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, keičiant kaltinimą BPK 256 straipsnyje numatyta tvarka, kaltinimų prieš A. R. ir L. G. buvo atsisakyta, o būdas trukdyti asmeniui realizuoti savo teisę rinkti apgaule buvo pakeistas papirkimu.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 172 straipsnį baudžiamoji atsakomybė yra taikoma tada, kai asmuo, naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdo asmeniui realizuoti savo teisę rinkti.
Vertinant V. M. veiksmus, būtina nustatyti, ar jis atliko kuriuos nors iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 172 straipsnio (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) dispozicijoje numatytų alternatyvių veiksmų, kurie trukdė A. M. ar A. R. ir L. G. realizuoti savo teisę rinkti. Nei kaltinimuose, nei skundžiamame nuosprendyje rinkėjų valios poveikis apgaule neatskleistas (tai pastebėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-15 nutartyje, b. l. 1. 117–120), nes tam padaryti byloje nėra jokių duomenų.
Kad A. M. V. M. trukdė realizuoti savo teisę rinkti papirkimu, neginčytinų įrodymų byloje nėra.
Trukdymas asmeniui realizuoti jo turimą teisę rinkti yra tada, kai veikiant tam tikru būdu bent vienam tokią teisę turinčiam asmeniui visiškai neleidžiama ja pasinaudoti arba šios teisės įgyvendinimas apsunkinamas. Vienas iš alternatyvių dispozicijoje nustatytų trukdymo įgyvendinti savo teisę rinkti būdų – papirkimas – pasireiškia rinkėjo palenkimu už jam pačiam ar kitiems asmenims duodamus ar žadamus pinigus ar kitokias materialines vertybes bei tokio pobūdžio paslaugas ar lengvatas atsisakyti pasinaudoti rinkimų teise. Nusikaltimas laikomas baigtu, padarius atitinkamus veiksmus nepriklausomai nuo to, ar tokiu elgesiu pavyko ar ne sukliudyti asmenims įgyvendinti jų turimą rinkimų teisę. Subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – tyčia: kaltininkas supranta, kad trukdo asmeniui įgyvendinti jo turimą rinkimų teisę, ir to nori.
Papirkimu laikomas ir rinkėjo palenkimas už jam pačiam ar kitiems asmenims duodamus ar žadamus pinigus ar kitokias materialines vertybes bei tokio pobūdžio paslaugas ar lengvatas atsisakyti pasinaudoti turima teise rinkti, naudojantis šia teise balsuoti už ar prieš konkretų kandidatą.
Iš byloje turimų duomenų matyti, kad atsisakyti pasinaudoti turima teise rinkti niekas kokiais nors būdais kurstomas nebuvo, atvirkščiai, kai atsirado kuo važiuoti, kai V. M. pasiūlė po rinkimų išgerti alkoholio, balsuoti vyko ir tie, kurie nemanė balsuoti iš viso, pavyzdžiui, A. M. (b. l. 4), A. R. (b. l. 64). Liudytoja L. G. ir be V. M. agitacijos buvo apsisprendusi balsuoti už K., o A. M., kol nesutiko V. M., kol neišgirdo pasiūlymo po balsavimo išgerti, net nesvarstė, už ką balsuoti, nes rinkimuose dalyvauti neketino. Tai, kad noras išgerti ir V. M. pasiūlymas rinkimų dieną po balsavimo tai padaryti padėjo A. M. apsispręsti dalyvauti balsavime ir balsuoti už V. M. pasiūlytą kandidatą K., nei pagal bylos aplinkybes, nei pagal V. M. veiksmų pavojingumą nusikalstama veika nelaikytina.
1992 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721(nauja įstatymo redakcija: Nr. VIII-1870, 2000 07 18, Žin., 2000, Nr. 59-1760 (2000 07 19) 5¹ straipsnyje (Draudimas papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis) nurodyta:
„1. Prasidėjus Seimo rinkimų politinei kampanijai, t. y. nuo Seimo rinkimų datos paskelbimo iki šio įstatymo nustatyto rinkimų agitacijos kampanijos laikotarpio pabaigos, taip pat rinkimų dieną draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją ar rinkimų teisę turintį asmenį dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą asmenį, kurį numatoma kelti kandidatu, kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų turint tikslą paveikti rinkėjų valią dėl konkrečių politinių partijų ar kandidatų arba asmenų, kuriuos numatoma kelti kandidatais, ir taip trukdyti piliečiams įgyvendinti rinkimų teisę.
2. Rinkėjų papirkimu nelaikomas spausdintos medžiagos (politinės partijos ar kandidato arba asmens, kurį numatoma kelti kandidatu, programos, biografijos ar kitokių informacinio turinio lankstinukų, kalendorių, atvirukų, lipdukų) bei ženkliukų, skirtų politinei partijai ar kandidatui arba asmeniui, kurį numatoma kelti kandidatu, propaguoti, gaminimas arba neatlygintinas platinimas.
3. Rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktus tiria ir dėl jų sprendžia rinkimų komisijos Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka. Apie nustatytą papirkimo faktą Vyriausioji rinkimų komisija paskelbia interneto tinklalapyje kartu su kandidato, pažeidusio šį straipsnį, pasižadėjimu laikytis draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis. Rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktus pripažinus šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu, atsiranda šiame ir kituose įstatymuose nustatytos pasekmės.“
„3. Rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktus tiria ir dėl jų sprendžia rinkimų komisijos Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka. Apie nustatytą papirkimo faktą Vyriausioji rinkimų komisija paskelbia savo interneto svetainėje kartu su kandidato, pažeidusio šį straipsnį, pasižadėjimu laikytis draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis. Rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktus pripažinus šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu, atsiranda šiame ir kituose įstatymuose nustatytos pasekmės.
Įstatymas papildytas straipsniu: Nr. X-397, 2005-11-17, Žin., 2005, Nr. 143-5171 (2005-12-08). Straipsnio pakeitimai: Nr. X-1490, 2008-04-15, Žin., 2008, Nr. 50-1839 (2008-04-30), Nr. XI-1957, 2012-03-29, Žin., 2012, Nr. 44-2148 (2012-04-14), Nr. XI-2338, 2012-11-06, Žin., 2012, Nr. 132-6666 (2012-11-15)“.
Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose dalyvavęs rinkėjas V. M. tokį pat kaip ir jis pats rinkėją A. M. savo veiksmais ne tik kad paskatino neatsisakyti pareikšti savo valią rinkimuose į Seimą, bet ir juose aktyviai dalyvauti. Tai, kad neketinęs dalyvauti rinkimuose ir neapsisprendęs, už ką balsuoti, A. M. pasidavė nuteistojo V. M. agitacijai, susigundė jo paskatinimu po balsavimo gauti išgerti, V. M. įtaka, padėjusi A. M. apsispręsti balsuoti už konkretų kandidatą, galėtų būti vertinama tik kaip rinkimų agitacijos tvarkos pažeidimas, už tai atsakomybę numato Lietuvos Respublikos ATPK 207² straipsnio 1, 3 dalys, ir balsavimo rinkimuose tvarkos pažeidimu, už tai atsakomybę numato ATPK 207⁷ straipsnio 3 dalis.
Siūlymas balsuoti už atlygį ar kurstymas tai daryti rinkimuose užtraukia tiek baudžiamąją, tiek ir administracinę atsakomybę.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 207⁷ straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad rinkėjo balsavimas už atlygį, siūlymasis balsuoti už atlygį ar kurstymas tai daryti rinkimuose ar referendume – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.
ATPK 207⁷ straipsnio 3 dalyje numatyta rinkėjo atsakomybė (subjektas – rinkėjas), o BK 172 straipsnyje atsakomybėn gali būti patrauktas ne tik rinkėjas, bet ir kitas asmuo, subjektų ratas platesnis.
Neginčytinai nustatyta, kad V. M. veikos padarymo metu buvo toks pat rinkėjas kaip ir A. M., nei vienas, nei kitas, prieš vykstant į balsavimo apylinkę, balsavęs dar nebuvo, todėl V. M. laikytinas tinkamu atsakomybės pagal ATPK 207⁷ straipsnio 3 dalį subjektu.
Taigi tais atvejais, kai nustatoma, kad asmuo siūlė balsuoti už atlygį ar kurstė kitus asmenis tai daryti rinkimuose, kyla nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos BK 172 str.) atribojimo nuo administracinio teisės pažeidimo (ATPK 207⁷ str. 3 d.) klausimas. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą akcentuota, jog „vertinant ar teisinė atsakomybė priskirtina administracinei ar baudžiamajai teisei, pabrėžtina, kad tarp administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės esama nemaža panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai“, jog „teisės doktrina visuotinai pripažįsta, kad administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo pavojingumas yra nevienodas. Didesnį nusikaltimo pavojingumą nulemia ne tik objekto, bet ir kitų objektyvių bei subjektyvių požymių visuma“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Nusikalstama veika yra pavojinga, priešinga teisei veika, numatyta baudžiamajame įstatyme. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Nusikalstamos veikos pavojingumas apibūdinamas pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę nusikalstamos veikos charakteristiką. Tai reiškia, kad pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas (jo turinys), o pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių, tai ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės.
Baudžiamasis įstatymas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 10 straipsnis) nusikalstamas veikas skirsto į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nusikaltimai – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
Baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 12 straipsnis) yra pavojinga, priešinga teisei veika, tačiau, palyginus su nusikaltimu, jos pavojingumas yra mažesnis. Didesnį nusikaltimo pavojingumą lemia jo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nusikaltimu paprastai sukeliami sunkesni padariniai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje suformuluotų nusikalstamų veikų sudėtyse tiesiogiai nurodyta, kada viena ar kita veika pripažįstama baudžiamuoju nusižengimu.
Administraciniai teisės pažeidimai taipogi yra pavojingos veikos, nes jas padarius taip pat pažeidžiamos tam tikros vertybės (ATPK 9 straipsnio 1 dalis), tačiau jų pavojingumas yra mažesnis. Kadangi administracinės ir baudžiamosios atsakomybės skirtumus lemia ir administracinio teisės pažeidimo bei nusikalstamos veikos prigimtis – šių veikų didesnis ar mažesnis pavojingumas, todėl, atribojant administracinį teisės pažeidimą nuo baudžiamojo nusižengimo, itin svarbūs tampa šį padidintą ar sumažintą pavojingumą leidžiantys nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą: atliktos veikos padarymo būdą, motyvus, tikslus bei kitas aplinkybes.
Pagal padarytų veiksmų apimtį, jų atlikimo vietą, laiką ir būdą, siekiamus tikslus, asmenybes charakterizuojančius duomenis V. M. padarytas teisės pažeidimas nelaikytinas didelio pavojingumo.
Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis V. M. iš anksto planavo neleistinu laiku agituoti kitus asmenis balsuoti už konkretų kandidatą į Seimo narius, kad savo sumanymą derino su kitais tokiais jo veiksmais suinteresuotais asmenimis, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pats V. M. už savo veiksmus galėjo tikėtis gauti kokį nors atlygį iš kitų asmenų. Bylos duomenys patvirtina, kad V. M. sumanymas agituoti kitus rinkėjus kilo neplanuotai, atsitiktinai gatvėje pamačius iš matymo pažįstamus ir progos išgerti ieškojusius asmenis. Tai patvirtina ir nuteistojo V. M. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teismuose metu duoti parodymai (b. l. 44, 63–64, 138-139).
Nuteistasis V. M. tėra vidurinio išsilavinimo, piktnaudžiaujantis alkoholiniais gėrimais bedarbis asmuo, kurio kaip ir A. M. bei kitų su jais buvusių asmenų tikslas – surasti progą išgerti – sutapo, balsavimas tebuvo viena iš priežasčių šiam tikslui įgyvendinti. L. G. suprato, kad po balsavimo ja degtine pavaišins netgi ne V. M., o A. M., už ką balsuos, ji buvo apsisprendusi iš anksto. V. M. neneigė, kad sakė, jog balsuos už K. K., norėjo, kad šis rinkimus laimėtų, tačiau V. M. buvo toks pat rinkėjas kaip ir A. M., kuris išankstinio ketinimo dalyvauti rinkimuose apskritai neturėjo. V. M. pasiūlymas išgerti A. M. paskatino dalyvauti rinkimuose ir balsuoti (t. 1, b. l. 60–61). Kad balsuoti už K. K. V. M. prašė kiti suinteresuoti K. K. laimėjimu per rinkimus asmenys, būtų raginę V. M. už materialinį ar kitokį paskatinimą agituoti ir kitus rinkėjus, bylos duomenimis nenustatyta. V. M. parodymai apie tai, kad jam mintis balsuoti už K. K. kilo spontaniškai, bylos duomenimis nepaneigti. Kadangi V. M. automobilyje vis kalbėjo, jog jis balsuos už K. K., todėl ir A. R. suprato, kad jam irgi reikia balsuoti už tą patį kandidatą. A. M. tvirtino, kad V. M. už tai, kad balsuotų už K. K., žadėjo duoti 10 litų arba degtinės, prašė parodyti šakneles už ką balsavo. Tačiau aplinkybę, kad V. M. galėjo matyti, kuris asmuo už kurį kandidatą balsavo, paneigia rinkėjų šaknelėse esantys duomenys (b. l. 12, 22, 38), todėl akivaizdu, kad V. M. realiai kontroliuoti A. M. apsisprendimo balsuoti už kurį nors konkretų asmenį negalėjo.
Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. M. sulaikymo metu pinigų neturėjo, turėjo polinkį girtauti, rinkimų dieną jokiai partijai nepriklausė, nėra duomenų ir apie tai, kad V. M. veikė kieno nors įpareigotas, nenustatyta, kad veikė pasitelkęs kokius nors kitus asmenis (padėjėjus), nenustatytos ir kitos aplinkybės, kurios būtų nulėmusios didesnį pažeidimų mastą.
Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones – kriminalines bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu priemonėmis, inter alia administracinėmis sankcijomis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 163² straipsnio (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 5 dalies ir šio straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 4 punktas).
Aptartų aplinkybių pagrindu kolegija daro išvadą, kad V. M. padarytos veikos pavojingumas pareikštų kaltinimų apimtimi nėra toks, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
Tyčia, kad V. M. trukdė Lietuvos Respublikos piliečiui A. M. ar kitiems asmenims įgyvendinti jų turimas rinkimų teises, neginčytinais įrodymais nenustatyta.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teigti, kad V. M. savo veiksmais padarė pavojingą veiką, numatytą BK 172 straipsnyje, nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas nuosprendis, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 172 straipsnį, naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes V. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, kolegija
nusprendžia:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-11-02 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
V. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 172 straipsnį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – V. M. panaikinti.
Automobilį „Opel Vectra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) saugomą Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK, grąžinti V. M..