Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. (toliau – R. T.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 54 MGL, t. y. 2033,64 eurų bauda, nustatant 8 (aštuonių) mėnesių savanoriško baudos apmokėjimo terminą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys buvo patenkintas iš dalies, iš R. T. V. L. naudai priteisiant 200 (dviejų šimtų) eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. T. pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2017 m. rugpjūčio mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, būdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, vyriausiajai tyrėjai N. K. pasakė, kad V. L. savo sodo namelyje bendrauja su vagimis, kartu su jais vartoja alkoholinius gėrimus, 2017 m. rugpjūčio mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), sodo bendrijoje ,,E.“, A. L. pasakė, kad jo sūnus V. L. savo sode girtuokliauja, vedžiojasi jaunas laisvo elgesio mergaites, tęsdamas tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimą, 2017 m. rugsėjo 14 d. apie 8 val. 39 min. būdamas savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš savo mobilaus ryšio telefono, naudodamasis internetinio tinklapio ,,Facebook“ savo paskyra ,,R. T.“, per programą „Messenger“, V. L. žmonai L. L. parašė tikrovės neatitinkančią žinutę, kad V. L. pirkdavo laisvo elgesio sodo kaimynes, bendraudavo su jomis pirtyje, kad bendrauja ir girtauja su vagimis, pirko vogtas malkas, taip tyčia paskleidė apie V. L. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią V. L. pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti, kad pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307-693/2017; 2K-38-1073/2018).

7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK ir BK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl R. T. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant R. T. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde nuteistasis remiasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikdamas savitą nagrinėjamo įvykio vertinimą, kritikuodamas objektyviais duomenimis nepaneigtus nukentėjusiojo V. L. parodymus, išskirtinę reikšmę suteikdamas savo išdėstytoms vertinamo įvykio faktinėms aplinkybėms. Šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).

8. Nors apeliaciniu skundu keliamas ir galimas pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, tačiau teisėjų kolegija su šiais nuteistojo motyvais nesutinka. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nei vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats R. T. jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, R. T. teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, tačiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme šia teise jis nepasinaudojo. Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina ir tai, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vien šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu.

9. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, R. T., būdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, vyriausiajai tyrėjai N. K. pasakė, kad V. L. savo sodo namelyje bendrauja su vagimis, kartu su jais vartoja alkoholinius gėrimus, A. L. pasakė, kad V. L. savo sode girtuokliauja, vedžiojasi jaunas laisvo elgesio mergaites, bei iš savo mobilaus telefono, naudodamasis internetinio tinklapio ,,Facebook“ paskyra ,,R. T.“, per programą „Messenger“, V. L. žmonai L. L. parašė tikrovės neatitinkančią žinutę, kad V. L. pirkdavo laisvo elgesio sodo kaimynes, bendraudavo su jomis pirtyje, bendrauja ir girtauja su vagimis, pirko vogtas malkas, taip tyčia paskleidė apie V. L. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią V. L. pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo. Akivaizdu, kad R. T. N. K., L. L. ir A. L. paskleista informacija apie tai, kad V. L. aktyviai bendrauja su sodo bendrijos vagimis, su jais vartoja alkoholinius gėrimus, į savo namus vedžiojasi laisvo elgesio merginas yra konkreti, ją galima patikrinti, ji išreikšta kategoriškai, todėl neabejotinai turi konstatuojamąjį pobūdį ir negali būti vertinama kaip nuomonė, už kurios reiškimą, sprendžiant iš aukščiau išdėstytų duomenų visumos, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 1 dalį nekyla. Svarbu tai, kad analogiško pobūdžio informacija, neigiamai charakterizuojanti V. L., buvo paskleista mažiausiai trims tretiesiems asmenims – L. L., A. L. ir N. K. (V. L. patvirtino ir tai, kad dėl pasklidusių kalbų pokalbiui jį pasikvietęs viršininkas teigė, jog R. T. paskleistą informaciją žinojo ir daugiau asmenų), todėl sutikti su apelianto teiginiais, kad niekas, išskyrus L. L., R. T. teiginių nesužinojo, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Ir vis tik, pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas yra tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį, iš ko seka, kad net ir tuo atveju, jei R. T. paskleistą informaciją būtų sužinojusi tik V. L. sutuoktinė, R. T. veiksmų teisinio vertinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį nekeistų.

11. Nors apeliaciniame skunde R. T. nesutinka su jo veiksmų teisiniu vertinimu, tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jam inkriminuotos nusikalstamo veikos faktinių aplinkybių R. T. iš esmės neneigė. Jis pripažino N. K. sakęs, kad V. L. bendrauja su vagimis, su jais vartoja alkoholinius gėrimus, neneigė A. L. tvirtinęs, kad šio sūnus V. L. sode girtuokliauja ir vedžiojasi laisvo elgesio mergaites bei pripažino programos „Messenger“ pagalba L. L. rašęs, kad V. L. pirkdavo laisvo elgesio sodo kaimynes bei bendrauja su vagimis. Šiuos R. T. teiginius patvirtino ir kita nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga: L. L. susirašinėjimo su R. T. turinys (1 t., b. l. 3-7) bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklaustų ir dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėtų N. K., A. L. bei L. L. parodymų visuma.

13. Sutikti su nuteistojo teiginiais, kad L. L. akivaizdžiai jau ankščiau abejojo savo sutuoktinio morale, todėl R. T. jai išsakyta nuomonė apie V. L. iš esmės jokių neigiamų pasekmių nesukėlė, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tiek V. L., tiek ir L. L. patvirtino, kad jokių rimtesnių nesutarimų iki komentuojamo įvykio tarp jų nebuvo, apie skyrybas su sutuoktiniu L. L. pradėjo galvoti tik po R. T. jai rašytų žinučių apie galimą sutuoktinio neištikimybę, o šias mintis išsklaidė tik atviras pokalbis su V. L.. Duomenų apie tai, kad L. L. dėl galimai netinkamo savo sutuoktinio elgesio praeityje būtų kreipusis į V. L. vadovybę, priešingai nei apeliaciniame skunde tai teigia apeliantas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Tuo tarpu vien tai, kad L. L. negalėjo prisiminti šio fakto, nesant jokių objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, R. T. teiginių nepatvirtina. Duomenų, patvirtinančių, kad L. L. būtų atlikusi kokius nors aktyvius veiksmus O. M. ar R. M. atžvilgiu, kad šios apklausiamos pirmosios instancijos teisme duotų V. L. palankius parodymus, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra, dėl ko, R. T. apeliacinio skundo motyvai, jog L. L., dirbdama „Bitė“ mobilaus ryšio telefonų salone, M. papirko mobiliaisiais telefonais, kurių jos pačios, R. T. suvokimu, įsigyti negalėjo, atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.

14. Apelianto teiginiai, jog visą apie V. L. paskleistą informaciją jis sužinojo iš V. F., nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis taip pat nepasitvirtino. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu V. F. patvirtino, jog, nepaisant to, kad būtent jis tyrė vagystės iš R. T. namo faktą, apie jokius asmeninius dalykus tyrimo metu su R. T. jis nekalbėjo, savo kolegų (įskaitant ir V. L.) gyvenimo su R. T. neaptarinėjo, jam asmeniškai R. T. apie V. L. nieko nesakė. Netikėti šio liudytojo parodymais teisinio pagrindo nėra. Jo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išdėstytos faktinės aplinkybės buvo detalios ir neprieštaringos, jos sutapo tarpusavyje bei atitiko ir kitų liudytojų parodymus, o apklausiamas teisme, priešingai nei R. T., V. F. buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas tik patvirtina jo teisme duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą, tuo pačiu paneigiant R. T. keliamą versiją, kurios jokie kiti byloje esantys duomenys taip pat nepatvirtina. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, kurie vertinamu atveju R. T. apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių nepatvirtina, todėl tikėti vien tik apelianto motyvais ir jų pagrindu keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

15. Analogiškai vertintini ir nuteistojo teiginiai dėl tiesioginės tyčios nebuvimo jo veiksmuose. Šioje vietoje paminėtina, kad šmeižimas padaromas tik tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad kaltės turinys, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai iš esmės suvokia nuteistasis, atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip šis asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai - psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai – nustatomi ir aiškinantis bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas ir pan. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste spręsti, jog šiuo konkrečiu atveju nebuvo tyčios R. T. veiksmuose, teisinio pagrindo nėra. Šis, iš esmės nepažinodamas V. L., nebūdamas įsitikinęs savo teiginių pagrįstumu, paskleidė melagingą informaciją apie V. L., apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis patvirtino, kad dėl tariamai netinkamo V. L. elgesio jis siekė kreiptis į Imuniteto tarnybą, tokiu būdu neabejotinai siekdamas pakenkti V. L.. Būtent tokį R. T. siekį patvirtina ir jo apeliacinio skundo teiginiai, jog V. L. veiksmų/neveikimo klausimą, nutraukus baudžiamąją bylą apelianto atžvilgiu, turėtų būti perduota nagrinėti Imuniteto tarnybai. Toks nuteistojo elgesio modelis neabejotinai neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Akivaizdu, kad R. T., būdamas išsilavinęs, darbingas bei visuomeniškas žmogus, galėjo ir turėjo suprasti apie savo elgesio netinkamumą, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vertinamu atveju R. T. veikė tiesioginės tyčios forma.

16. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad R. T. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. T. veiksmuose yra visi būtini BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas R. T. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. T. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

17. Nors R. T. apeliaciniame skunde ginčijamas ir V. L. skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis, tačiau mažinti jį R. T. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

18. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. L. pareikštas civilinis ieškinys buvo patenkintas iš dalies, iš R. T. V. L. atžvilgiu priteisiant 200 eurų jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Sprendžiant V. L. priteistos neturtinės žalos dydžio pagrįstumo klausimą, visų pirma pažymėtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

19. Vienas pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, neturtinės žalos dydis – 200 eurų – pagrįstai nustatytas atsižvelgiant į V. L. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus patirtus dėl jo apšmeižimo. Neabejotina, kad šiuo konkrečiu atveju nukentėjusysis iš tiesų patyrė dvasinius išgyvenimus – R. T. teiginiai apie amoralų V. L. elgesį pakenkė jo asmeniniam gyvenimui – suprastėjo jo santykiai su sutuoktine, dėl R. T. paskleistos informacijos jis turėjo aiškintis ir savo vadovybei, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju 200 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas padarytai žalai. Nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu yra užtikrintas protingas balansas (pusiausvyra) tarp realios kompensacijos už nukentėjusiojo patirtų dvasinių išgyvenimų ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, todėl keisti V. L. skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydį, kai vertinamu atveju V. L. pareikštas civilinis ieškinys ir taip buvo sumažintas daugiau nei dešimt kartų (buvo pareikštas 3000 eurų civilinis ieškinys), šiuo konkrečiu atveju teisinio pagrindo nėra.

20. Esant šių duomenų visumai spręstina, jog Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, R. T. apeliacinį skundą atmetant.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.