Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-01-11 · Civilinė byla Nr. e2A-97-392/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2020-07-30Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-01-11Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-01-11
Bylos Nr.
e2A-97-392/2022
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-16061-2020-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Kairevičius
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Gravitacija mes tikim“
Atsakovas
J. Š.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-97-392/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16061-2020-7Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gravitacija mes tikim“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gravitacija mes tikim“ ieškinį atsakovui J. Š. dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo J. Š. 1 500 Eur be pagrindo ieškovės sąskaita įgytą sumą bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodo, kad 2018 – 2019 metais atsakovas ieškovės pavedimu teikė ieškovei paslaugas, už kurias ieškovė atsiskaitydavo pagal atsakovo išrašytas sąskaitas faktūras. Suvedus 2018 – 2019 metų balansą paaiškėjo, kad atsakovas sudubliavo 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą faktūrą 1 500 Eur sumai, ją pateikdamas numeriais 003 ir 004, nors sąskaita numeriu 003 jau buvo pateikta 2018 m. lapkričio 5 d. Ieškovė šios klaidos nepastebėjo ir abi sąskaitas įtraukė į savo buhalterinę apskaitą bei atitinkamai jas apmokėjo 2018 m. gruodžio 14 d. ir 2019 m. sausio 31 d. Paaiškėjus šiam apsirikimui, ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. kovo 4 d. nusiuntė atsakovui skolų suderinimo aktą, tačiau atsakovas minėto akto nepasirašė.

2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas 2018 m. lapkričio 5 d. išrašė ir pateikė ieškovei apmokėti sąskaitą faktūrą Nr. 3, 1 466 Eur sumai, o 2018 m. gruodžio 3 d. išrašė ir pateikė ieškovei apmokėti sąskaitą faktūrą 1 500 Eur sumai, tačiau pastarosios sąskaitos faktūros numeris dėl korektūros klaidos buvo nurodytas toks pats, kaip ir 2018 m. lapkričio 5 d. sąskaitos faktūros „Nr. 1003“. Ieškovės tuometinis direktorius susirašinėdamas su atsakovu per Facebook Messenger programą, paprašė, kad jis pakeistų 2018 m. gruodžio 3 d. išrašytos sąskaitos faktūros 1 500 Eur sumai numerį, nes jis yra toks pats, kaip ir praeito mėnesio. Atsakovas perrašė minėtą sąskaitą faktūrą, pataisydamas jos numerį į 1004. Todėl atsakovas laiko nepagrįstais ieškovės teiginius, jog 2019 m. lapkričio 5 d. ir 2019 m. gruodžio 3 d. atsakovo išrašytos sąskaitos faktūros susidubliavo ir ieškovė šios klaidos nepastebėjo. Tariama 1 500 Eur permoka ieškovei atsirado ne dėl atsakovo kaltės, bet galimai dėl pačios ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens klaidos. Kiti ieškovės teiginiai, kad neva sudubliuotas sąskaitas 1 500 Eur sumai ieškovė apmokėjo 2018 m. gruodžio 14 d. ir 2019 m. sausio 31 d. atliktais mokėjimais taip pat neatitinka faktinės situacijos, nes priešingai, negu nurodo ieškovė, 2018 m. gruodžio 14 d. bankiniu mokėjimu ieškovė atsakovei pervedė 1 500 Eur sumą, o 2019 m. sausio 31 d. bankiniu mokėjimu atsakovui pervedė 2 871 Eur sumą pagal kelias sąskaitas, kurių dar nebuvo apmokėjusi, t. y. pagal sąskaitas Nr. 1005, 1006, 1007. Be kita ko, mokėjimo pavedimuose nėra jokios nuorodos į tariamai sudubliuotą sąskaitos numerį „1003“, nes 2018 m. gruodžio 14 d. bankinio mokėjimo paskirtyje nurodyta „Apmokėjimas pagal sąskaitą faktūrą“, o 2019 m. sausio 31 d. bankinio mokėjimo paskirtyje – „Dalinis apmokėjimas pagal sąskaitas faktūras“. Pažymi, kad ieškovės taikyta praktika tik iš dalies apmokėti už atsakovo išrašytas sąskaitas buvo vykdoma dėl sunkios ieškovės finansinės padėties. Ieškovės direktoriaus prašymu šios sąskaitos būdavo apmokamos pavėluotai ir dalimis. Tai patvirtina ir pačios ieškovės į civilinę bylą pateiktos sąskaitos ir mokėjimo pavedimai bei aktas, iš kurių matyti, kad po 2018 m. gruodžio 14 d. dienos atlikti mokėjimai už atsakovo pateiktas sąskaitas buvo tik daliniai, t. y. ieškovė atliko mokėjimus jai tinkamais mokėjimo terminais ir sumomis. Atsakovas pripažįsta 100 Eur dydžio ieškovės permoką atsakovui, nes pagal atsakovo išrašytas sąskaitas faktūras ieškovės atsakovui mokėtina suma sudarė 11 609 Eur, o ieškovė sumokėjo atsakovui dalimis iš viso 11 709 Eur sumą, todėl atsakovas geranoriškai grąžino ieškovei pagal 2019 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1008 permokėtą 100 Eur sumą. Atsakovas taip pat pažymi, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama su šiuo ginču susijusi civilinė byla Nr. e2-3703-1014/2021.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės UAB „Gravitacija mes tikim“ atsakovui J. Š. 1862,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad atsakovas 2018 – 2019 metais išrašinėdavo ir pateikdavo ieškovei sąskaitas faktūras už suteiktas vertimo paslaugas. Iš viso laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. atsakovas yra išrašęs ir pateikęs apmokėti ieškovei sąskaitas faktūras už vertimo paslaugas bendrai 11 609 Eur sumai: 2018 m. lapkričio 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1003, 1 466 Eur sumai, 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1004, 1 500 Eur sumai, 2018 m. gruodžio 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1005, 3 188 Eur sumai, 2018 m. gruodžio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1006, 2 941 Eur sumai, 2019 m. sausio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1007, 1 114 Eur sumai, 2019 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1008, 1 400 Eur sumai. UAB „Gravitacija mes tikim“ iš viso yra sumokėjusi atsakovui 11 709 Eur sumą.

5. Bylos nagrinėjimo metu abi šalys nurodė, jog atsakovo išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytos vertimo paslaugos atsakovo ieškovei niekada nebuvo teikiamos, tačiau pripažino, jog 2018 – 2019 metais ieškovė teikė atsakovui detales, kurias atsakovas sumontuodavo ir pateikdavo ieškovei atitinkamus gaminius, taip pat ginčo sąskaitas faktūras, kurių pagrindu ieškovė atlikdavo mokėjimus už atsakovo atliktus darbus bei ieškovei perduotą šių darbų rezultatą. Ieškovės atsakovui perduodamų detalių apskaita ir atsakovo perduodamų gaminių apskaita nebuvo vykdoma, atsakovo atliktų darbų detalizacija buvo pateikiama atsakovo elektroniniuose laiškuose ieškovei.

6. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad 2018 m. – 2019 m. tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai: atsakovas iš ieškovės medžiagos (detalių) sukonstruodavo gaminius ir juos perduodavo ieškovei, o pastaroji sumokėdavo už atsakovo atliktus darbus pagal atsakovo išrašytas ir ieškovei pateiktas sąskaitas faktūras.

7. Teismo vertinimu, ieškovės atlikto 1 500 Eur mokėjimo pagrindą patvirtina tarp šalių susiklostę atlygintini rangos teisiniai santykiai. Pažymėjo, jog ieškovė ieškinyje taip pat pripažino tokį mokėjimų atsakovui, tame tarpe ir 1 500 Eur pagrindą bei paskirtį. Atsakovo atliktų darbų kiekį bei darbų rezultato perdavimą ieškovei patvirtina atsakovo išrašytos sąskaitos faktūros. Ieškovė neneigia tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusių rangos teisinių santykių bei jų atlygintinumo, taip pat kad 1 500 Eur suma ieškovės atsakovui buvo sumokėta kaip atlyginimas už atsakovo atliktus darbus. Taigi, teismo nuomone, ieškovės atliktas 1 500 Eur mokėjimas atsakovui yra pateisinamas tarp šalių susiklosčiusiais rangos teisiniais santykiais ir todėl galioja prezumpcija, jog minėtos piniginės lėšos atsakovo įgytos teisėtai, o pareiga paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, iš ko kyla ir kad kyla atsakovo pareiga grąžinti įgytas pinigines lėšas, tenka ieškovei.

8. Atsakovo išrašytas sąskaitas faktūras ieškovė priėmė be pastabų ir pagal jas atsiskaitė su atsakovu. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių atsakovo atliktų ir ieškovei perduotų darbų mastą, kiekį, laikotarpį ir apskritai nusišalino nuo šių aplinkybių įrodinėjimo. Teismas sprendė, jog laikytina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – atsakovo išrašytos sąskaitos faktūros bei šalių elektroninis susirašinėjimas patvirtina ieškovės sąskaita atsakovo įgytų 1 500 Eur pagrindą, o ieškovė nepateikė tai paneigiančių įrodymų, t. y. atsakovo atliktų darbų kiekį, jų kainą ir kt., kurie leistų teismui įvertinti šalių tarpusavio atsiskaitymų pagrįstumą ir leistų daryti išvadą, jog atsakovo atliktų ir ieškovei perduotų darbų kaina yra 1 500 Eur mažesnė už ieškovės atsakovui sumokėtą sumą.

9. Ieškovės pateiktas atliktų darbų suderinimo aktas yra sudarytas tik 2020 m. kovo 4 d. vienašališkai ieškovės. Ieškovė keitė minėto akto turinį ir jame nurodytą atsakovo ieškovei grąžintiną sumą. Teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką, sprendė, jog ieškovės vienašališkai surašytas skolų suderinimo aktas nelaikytinas objektyviu įrodymu, patvirtinančiu ieškovės permokos atsakovui faktą. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyta aplinkybė, jog atsakovo išrašytos sąskaitos faktūros: 2018 m. lapkričio 5 d. ir 2018 m. gruodžio 3 d. dubliuojasi yra neįrodyta ir paneigiama šalių elektroniniu susirašinėjimu bei minėtų sąskaitų faktūrų turiniu, nes minėtų sąskaitų faktūrų suma skiriasi, o jų numerio sutapimas paaiškinamas atsakovo klaida, išrašant 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą faktūrą. Paskutinis ieškovės mokėjimas atsakovui 1 022 Eur sumai atliktas 2019 m. rugsėjo 30 d., o pretenzijas atsakovui dėl permokėtos sumos pareiškė tik 2020 m. sausio 16 d. raštu. Ieškovė nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių kada, kokiu būdu ir aplinkybėmis ieškovė nustatė permoką atsakovui. Vieninteliu ieškovės argumentu dėl permokos nurodyta atsakovo išrašytos sąskaitos faktūros numeracijos klaida, tačiau minėta klaida ištaisyta ir 1 500 Eur mokėjimas pagal minėtą sąskaitą faktūrą buvo suderintas su tuometiniu UAB „Gravitacija mes tikim“ vadovu, kuriam buvo žinomos abiejų atsakovo sąskaitų, tiek 2018 m. lapkričio 5 d., tiek 2018 m. gruodžio 3 d. išrašymo aplinkybės bei pagrindas, o 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitos ištaisymas šalių aptartas ir suderintas. Tai patvirtina šalių susirašinėjimas.

10. Teismo posėdžio metu ieškovė iškėlė klausimą dėl atsakovo 2019 m. vasario 22 d. išrašytos sąskaitos faktūros Nr. 1008 1 400 Eur sumai pagrįstumo. Tačiau ieškovė neginčija aplinkybės, jog minėtą sąskaitą faktūrą ieškovė gavo, jos atsakovui negrąžino, kaip išrašytos be pagrindo. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių šios sąskaitos faktūros neįtraukimą į buhalterinę apskaitą bei to priežastis. Ieškovė nurodė, jog sąskaitos faktūros Nr. 1008 išrašymo metu šalių santykiai jau buvo nutrūkę ir atsakovas ieškovei darbų neatliko. Tačiau kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3703-1014/2021 pareikštame ieškinyje ieškovė nurodo, jog ieškovės ir atsakovo bendradarbiavimas, atsakovui gaminant mobilias rampas iš ieškovo žaliavų, tęsėsi iki 2019 m. kovo mėnesio. Teismo nuomone, tai reiškia ieškovės pripažinimą, jog atsakovas šalių sulygtus darbus atliko ir 2019 m. vasario mėnesį, kas pateisina ir 2019 m. vasario 22 d. sąskaitos faktūros Nr. 1008 išrašymo pagrindą. Teismas padarė išvadą, jog ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės dėl šalių bendradarbiavimo termino yra prieštaringos. Iš ieškovės 2021 m. balandžio 27 d. pateiktų papildomų dokumentų – šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakovas pateikė sąskaitas ieškovei ir už 2019 m. vasario mėnesį atliktus darbus, o ieškovė tam neprieštaravo ir nepareiškė pretenzijų dėl atsakovo atliktų darbų ar sąskaitų pagrįstumo.

11. Teismas, atmetęs ieškovės reikalavimus, priteisė atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 862,43 Eur išlaidos už advokato teisines paslaugas. Atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrindą ir jų dydį, teismo vertinimu, patvirtina atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai – 2021 m. balandžio 1 d. PVM sąskaita faktūra serija NIP Nr. 44251 ir akcinės bendrovės „Swedbank“ 2021 m. balandžio 12 d. mokėjimo nurodymas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo ieškovės naudai sumokėtą žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog ieškovė 1 500 Eur piniginių lėšų perdavimo atsakovui pagrindo nebuvimą grindžia aplinkybe, jog 2018 m. lapkričio 5 d. sąskaita faktūra Nr. 003 ir 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaita faktūra Nr. 004 buvo išrašyta už tuos pačius atsakovo atliktus darbus, t. y. minėtos sąskaitos faktūros dubliavosi, atsakovui taisant jos numeraciją. Apeliantė nurodo, jog susidariusios permokos faktinis pagrindas – 2018 m. gruodžio 3d. sąskaitos, išrašytos 1 500 Eur sumai, dubliavimas ją pateikiant skirtingais numeriais, o ieškovei nepaisant to jas abi ir apmokėjus. 2018 m. lapkričio 5 d. sąskaita Nr. 003 buvo išrašyta 1 466 Eur sumai, o 2018 m. gruodžio 3d. sąskaita – 1 500 Eur sumai, taigi už skirtingus darbus. Apeliantės nuomone, ši teismo sprendimo klaida yra vertintina kaip patvirtinimas, jog teismas neatskleidė bylos esmės, byloje pateiktus įrodymus ištyrė paviršutiniškai ir dėl to bylą išsprendė neteisingai.

Atsiliepimas

12.2. Atsakovo su atsiliepimu į ieškinį pateikta 2019 m. vasario 22 d. sąskaita Nr. 008, išrašyta 1 400 Eur sumai, nepagrįstai yra įvertinta kaip permokos dalies nebuvimo įrodymas, nes: 1) ši sąskaita nebuvo įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą; 2) nurodyta sąskaita buvo pateikta be atliktų darbų detalizacijos, tiesiog prisegant ją prie laiško, kuriuo primenama apmokėti iki 2019 m. sausio 30 d. atsakovo ieškovei išrašytas sąskaitas, matyt taip tikintis suklaidinti ieškovę; 3) ši sąskaita buvo siunčiama su priminimu apmokėti sąskaitas nuo lapkričio mėnesio; 4) atsakovas nepateikė jokio paaiškinimo, už ką ir kokiu pagrindu buvo išrašyta sąskaita Nr. 008, tuo labiau, kad atsakovas vasario mėnesį ieškovės gaminių nebesurinkinėjo; 5) sąskaita Nr. 008 nebuvo apmokėta, nes buvo išrašyta nepagrįstai.

Šalies argumentai

12.3. Apeliantė nurodo, kad iš ieškovės atsakovui laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. sumokėtos 11 709 Eur sumos atėmus realiai atsakovo išrašytų sąskaitų Nr. 003-007 sumą, gaunama 1 500 Eur, kas ir sudaro permoką, dėl kurios ir buvo pareikštas ieškinys. Atsakovas nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie paneigtų faktą, kad atsakovas gavo didesnę sumą, nei priklausė pagal jo išrašytas sąskaitas Nr. 003-007, ir kad ieškovė būtent tokios sumos (1 500 Eur) neteko. Taip pat akivaizdu, kad atsakovas neturėjo pagrindo gauti pavedimą pagal 2018 m. gruodžio 3 d. neteisingu numeriu 003 išrašytą sąskaitą faktūrą, nes ji buvo perrašyta numeriu 004, tačiau pavedimą pagal šią sąskaitą atsakovas gavo, tai patvirtina Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktas ir mokėjimo pavedimų kopijos.

12.4. Apeliantė pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovas praturtėjo ieškovės sąskaita, nes jam buvo sumokėta didesnė suma, nei pagal atsakovo pagrįstai už jo atliktus darbus išrašytų sąskaitų sumą. Tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagristų sąskaitos Nr. 008 teisėtumą. Atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų, už ką buvo išrašyta ši sąskaita, taip pat neginčijo jam iki ieškinio pateikimo atsiųsto Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akto, į kurį ši sąskaita nebuvo įtraukta, byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie tariamai suteiktų paslaugų apimtį - priešingai, nei dėl kitų, anksčiau atsakovo išrašytų sąskaitų, kurios visos buvo pateikiamos su rinktų gaminių detalizacija.

12.5. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovo išrašytas sąskaitas faktūras ieškovė priėmė be pastabų ir pagal jas atsiskaitė su atsakovu, nes, kaip jau minėta atsakovo sąskaita Nr. 008 nebuvo nei įtraukta į ieškovės buhalteriją, nei apmokėta, nes ieškovės mokėjimo pavedimuose nuo 2019 m. sausio 30 d. yra nurodyti kitų atsakovo išrašytų sąskaitų numeriai. Ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo žinoma apie atsakovo fiktyviai išrašytą sąskaitą Nr. 008, nes ji nebuvo priimta ir perduota buhalterijai, todėl ji objektyviai negalėjo būti apmokėta. Permoka susidarė ne dėl sąskaitos 1 500 Eur sumai nepagrįstumo, o dėl dvigubo atitinkamos sąskaitos apmokėjimo dėl to, kad ji buvo sudubliuota, ką pavirtino ir atsakovas.

12.6. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu dėl atsakovo pateiktos 2019 m. vasario 22 d. sąskaitos Nr. 008 įrodomosios vertės. Teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių šios sąskaitos faktūros neįtraukimą į buhalterinę apskaitą bei to priežastis. Apeliantė nurodo, kad byloje pateikti įrodymai, t. y. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktas, patvirtina, jog ši sąskaita nėra įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą. Teisės aktai nenumato pareigos raštu pateikti gautos sąskaitos faktūros (ne PVM sąskaitos faktūros) atsisakymą ir iš to nekildina jokių teisinių pasekmių. Kaip liudytojas paaiškino teismo posėdžio metu, tuo metu santykiai su atsakovu buvo įtempti, nes ieškovė dėl kokybės problemų bei medžiagų trūkumo dar 2018 m. gruodžio mėnesį nusprendė nutraukti bendradarbiavimą su atsakovu, paskutiniai gaminiai buvo surinkti ir užsakovams išsiųsti sausio mėnesį, už ką atsakovas 2019 m. sausio 30 d. išrašė paskutinę sąskaitą Nr. 007. Taigi tai, jog ieškovė atsakovui nepateikė rašytinio sąskaitos priėmimo atsisakymo, įvertinant šalių santykius tuo metu, taip pat neformalų bendravimą tarp šalių, nepagrįstai teismo buvo įvertinta kaip ieškovės pripažinimas, jog atsakovas šalių sulygtus darbus atliko ir 2019 m. vasario mėnesį, kas pateisina ir 2019 m. vasario 22 d. sąskaitos faktūros Nr. 008 išrašymo pagrindą. Kaip jau minėta, byloje nėra jokiu įrodymų, kurie patvirtintu, kad atsakovas surinko konkretų ieškovės gaminių kiekį 2019 m. vasario mėnesį, už kurį būtų turėjęs pagrindą išrašyti sąskaitą. To neteigė ir neįrodinėjo ir atsakovas.

12.7. Apeliantė nurodo, kad ji įrodė, jog yra išpildytos visos CK 6.242 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos: atsakovas praturtėjo ieškovės sąskaita - dėl ieškovės padaryto dubliuoto mokėjimo pavedimo 1 500 Eur sumai, atitinkamai ieškovė neteko nurodytos pinigų sumos, tarp atsakovo praturtėjimo ir ieškovės lėšų sumažėjimo yra tiesioginis ryšys, kaip jau minėta, atsakovo praturtėjimui nėra jokio teisinio pagrindo, nes atsakovas pateikė sudubliuotą sąskaitą faktūrą, t. y. 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. 003 (004), Ieškovė išsėmė kitas priemones permokai atgauti (nes atsakovas neatsakė į pranešimą su Tarpusavio įsiskolinimu suderinimo aktu ir jo nepasirašė), o jokio kito teisėto praturtėjimo pagrindo atsakovas neįrodė.

12.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nors atsakovas laiku pateikė prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, su kuriuo buvo pateikti suteiktų paslaugų apimtį bei kainą patvirtinantys įrodymai, tačiau su prašymu nebuvo pateiktas mokėjimą patvirtinantis dokumentas, nes pateiktas mokėjimo pavedimas yra be numerio - vadinasi, jis nebuvo įvykdytas, taigi atsakovas bylinėjimosi išlaidų realiai nepatyrė. Kartu su prašymu nebuvo pateikti įrodymai dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti išdėstymo ar atidėjimo, todėl mokėjimo pavedimas be numerio yra vertintinas kaip fiktyvus ir nepagrindžiantis atsakovo patirtų bylinėjimo išlaidų fakto.

Atsiliepimas

13. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Apeliantė apeliaciniame skunde neteisėtai ir nepagrįstai akcentuoja ir vis kartojasi, kad tariama 1 500 Eur permoka įvyko dėl sąskaitos 1 500 Eur sumai dvigubo apmokėjimo. Apeliantė akivaizdžiai ignoruoja faktą, kad nurodytos 1 500 Eur permokos visiškai nebuvo, nes atsakovo apeliantei pateiktų apmokėti sąskaitų ir šių sumų, kurias apmokėjo apeliantė, skirtumas nesudaro 1 500 Eur. Apeliantė visiškai nepagrįstai ir neteisėtai bando suklaidinti teismą ir sudaryti įspūdį, kad tariama 1 500 Eur permoka kilo dėl du kartus apmokėtos tos pačios sąskaitos. Tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių kada, kokiu būdu ir aplinkybėmis nustatė permoką atsakovui. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad mokėjimo pavedimuose nėra jokios nuorodos į tariamai sudubliuotą sąskaitos numerį „1003“, nes 2018 m. gruodžio 14 d. bankinio mokėjimo paskirtyje nurodyta „Apmokėjimas pagal sąskaitą faktūrą“, o 2019 m. sausio 31 d. bankinio mokėjimo paskirtyje - „Dalinis apmokėjimas pagal sąskaitas faktūras.“ Priešingai negu nurodo apeliantė, atsakovas pateikė savo prieštaravimus dėl apeliantės teikto Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akto, todėl šis apeliantės teiginys taip pat neatitinka faktinės situacijos ir yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė nepaneigė atsakovui sumokėtos 1 500 Eur sumos įgijimo pagrindo, neįrodė, jog už atsakovo atliktus darbus ieškovė permokėjo 1 500 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visus pateiktus įrodymus, į juos tinkamai įsigilino ir pateikė pagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir patvirtino atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai - 2021 m. balandžio 1 d. PVM sąskaita faktūra serija NIP Nr. 44251 ir AB „Swedbank“ 2021 m. balandžio 12 d. mokėjimo nurodymas patvirtina tiek atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrindą, tiek jų dydį. Atsakovas, siekdamas visiškai eliminuoti ir paneigti apeliacinio skundo teiginius dėl tariamo sąskaitų už suteiktas teisines paslaugas neapmokėjimo, teikia rašytinį įrodymą - patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į banko sąskaitą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.

15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės galimo nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita.

16. Byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai: atsakovas iš ieškovės medžiagų (detalių) sukonstruodavo gaminius ir juos perduodavo ieškovei, o pastaroji sumokėdavo už atsakovo atliktus darbus pagal atsakovo išrašytas ir ieškovei pateiktas sąskaitas faktūras. Atsakovas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. yra išrašęs ir pateikęs apmokėti ieškovei sąskaitas faktūras bendrai 11 609 Eur sumai: 2018 m. lapkričio 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1003, 1 466 Eur sumai, 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1004, 1 500 Eur sumai, 2018 m. gruodžio 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1005, 3 188 Eur sumai, 2018 m. gruodžio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1006, 2 941 Eur sumai, 2019 m. sausio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1007, 1 114 Eur sumai, 2019 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1008, 1 400 Eur sumai. Ieškovė iš viso yra sumokėjusi atsakovui 11 709 Eur sumą.

17. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodo, kad suvedus 2018-2019 metų balansą, paaiškėjo, kad ieškovė nepagrįstai atsakovui sumokėjo 1 500 Eur. Permoka susidarė atsakovui sudubliavus 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą faktūrą 1 500 Eur sumai, ją pateikiant numeriais Nr. 003 ir 004, nors sąskaita Nr. 003 jau buvo išrašyta 2018 m. lapkričio 5 d. Teisingai išrašyta 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaita Nr. 004, 1 500 Eur sumai į buhalterinę apskaitą buvo įtraukta tik 2019 m. sausio 31 d., tačiau ji buvo apmokėta du kartus: dar 2018 m. gruodžio 14 d., tai matyti iš Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akto ir vėliau, atliekant dalinį apmokėjimą 2019 m. sausio 31 d., kartu iš dalies apmokant ir kitas per tą laikotarpį atsakovo išrašytas sąskaitas. Kadangi atsakovas ragino ieškovę kuo greičiau sumokėti, todėl skubant atsiskaityti su atsakovu ir suklydus dėl atsakovo perrašinėjamų sąskaitų, mokėjimas 1 500 Eur sumai buvo padarytas du kartus, nesant tam jokio faktinio pagrindo.

18. Byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovas 2018 m. gruodžio 3 d. išrašė ir pateikė ieškovei sąskaitą faktūrą 1 500 Eur sumai, kurios numeris buvo nurodytas toks pat, kaip ir 2018 m. lapkričio 5 d. sąskaitos faktūros numeris, t. y. Nr. 003. Atsakovas minėtą sąskaitą faktūrą ištaisė, pakeisdamas jos numerį iš 003 į 004. Pagal ieškovės pateiktus mokėjimo pavedimus nustatyta, kad ieškovė pagal atsakovo išrašytas sąskaitas faktūras atsakovui pervedė: 2018 m. lapkričio 14 d. – 1 466 Eur, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 003; 2018 m. gruodžio 14 d. – 1 500 Eur, pagal sąskaitą faktūrą (numeris nenurodytas); 2019 m. sausio 31 d. – 2 871 Eur, dalinis apmokėjimas pagal sąskaitas faktūras (numeris nenurodytas); 2019 m. balandžio 4 d. – 1 925 Eur, pagal sąskaitas faktūras Nr. 005, 006; 2019 m. gegužės 8 d. – 1 925 Eur, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 006; 2019 m. liepos 25 d. – 1 000 Eur, pagal sąskaitas faktūras Nr. 006, 007; 2019 m. rugsėjo 30 d. – 1 022 Eur, pagal sąskaitą faktūrą Nr. 007.

19. Nors apeliantė teigia, kad 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaita faktūra Nr. 004 buvo apmokėta du kartus, tačiau, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs rašytinius įrodymus, sprendžia, jog pagrindo tokiai išvadai nėra. Nei mokėjimo pavedimai, nei Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktas šių aplinkybių nepatvirtina. Iš ieškovės pateiktų mokėjimo pavedimų matyti, jog atliekant mokėjimus 2018 m. gruodžio 14 d. ir 2019 m. sausio 31 d. nebuvo nurodyta, kad mokėjimas atliekamas pagal 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą faktūrą Nr. 004. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad ieškovė 2018 m. gruodžio 14 d. apmokėjo sąskaitą faktūrą Nr. 004, nes iki tol gauta tik 2018 m. lapkričio 5 d. sąskaita faktūra Nr. 1003, 1 466 Eur sumai, kuri apmokėta 2018 m. lapkričio 14 d. Tačiau nėra pagrindo išvadai, jog 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaita faktūra apmokėta dar kartą 2019 m. sausio 31 d. Iki šios dienos gautos dar 3 sąskaitos faktūros ir ieškovė 2019 m. sausio 31 d. atliko dalinį apmokėjimą nenurodant kokios sąskaitos faktūros yra apmokamos. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė atsakovo pateiktas sąskaitas faktūras apmokėdavo pavėluotai ir dalimis, taip pat ne visada nurodydama kokias sąskaitas faktūras apmoka.

20. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl tarpusavio atsiskaitymų (užskaitos) aktų reikšmės, kasacinis teismas laikosi praktikos, kad tokie aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1321/2000). Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Nustatyta, kad atsakovas nesutiko su akte nurodytu atsakovo skolos ieškovei likučiu, nurodydamas, jog į aktą nepagrįstai neįtraukta 2019 m. vasario 22 d. sąskaita faktūra Nr. 008. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės vienašališkai surašytą Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą, sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog jis nelaikytinas objektyviu įrodymu, patvirtinančiu ieškovės permokos atsakovui faktą.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, daro išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad už atsakovo atliktus darbus ji permokėjo 1 500 Eur sumą, t. y. 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą faktūrą apmokėjo du kartus.

22. Apeliantė nurodo, kad atsakovo pateikta 2019 m. vasario 22 d. sąskaita Nr. 008, išrašyta 1 400 Eur sumai, nepagrįstai pirmosios instancijos teismo yra įvertinta kaip permokos dalies nebuvimo įrodymas, nes ši sąskaita nebuvo įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą. Pasa apeliantės, ši sąskaita buvo pateikta be atliktų darbų detalizacijos, atsakovas nepateikė jokio paaiškinimo, už ką ir kokiu pagrindu buvo išrašyta sąskaita Nr. 008, tuo labiau, kad atsakovas vasario mėnesį ieškovės gaminių nebesurinkinėjo, sąskaita Nr. 008 nebuvo apmokėta, nes buvo išrašyta nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta.

23. Iš byloje esančio šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, jog atsakovas 2019 m. vasario 22 d. sąskaitą Nr. 008 ieškovei išsiuntė 2019 m. vasario 22 d. Ieškovė neginčija aplinkybės, jog minėtą sąskaitą faktūrą gavo, jos atsakovui negrąžino, kaip išrašytos be pagrindo. Ieškovė teismui pateiktame 2021 m. balandžio 26 d. pranešime nurodo, jog dėl sąskaitos Nr. 008, ieškovės tuometinis vadovas bei kiti darbuotojai kalbėjosi su atsakovu ir buvo pripažinta, kad ši sąskaita yra išrašyta nepagrįstai, todėl ir nebuvo apskaityta ieškovės buhalterinėje apskaitoje. Tačiau atsakovas šių aplinkybių nepatvirtina, priešingai Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akte nurodo, jog į aktą nepagrįstai neįtraukta 2019 m. vasario 22 d. sąskaita faktūra Nr. 008. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių šios sąskaitos neįtraukimą į buhalterinę apskaitą ar pagrįstas to priežastis ir mano, kad ieškovės pateikti įrodymai nėra pakankami priešingai išvadai daryti.

24. Atsižvelgus į tai, kad ieškovė apmokėjo atsakovo pateiktą 2018 m. gruodžio 3 d. sąskaitą faktūrą 2018 m. gruodžio 14 d., nors, pasak jos, ši sąskaita į buhalterinę apskaitą dar nebuvo įtraukta, ji įtraukta tik 2019 m. sausio 31 d., darytina išvada, jog ieškovė apmokėdavo ir sąskaitas neįtrauktas į buhalterinę apskaitą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovo ieškovei pateiktų apmokėti sąskaitų ir šių sumų, kurias apmokėjo ieškovė, skirtumas nesudaro 1 500 Eur, t. y. atsakovas ieškovei išrašė sąskaitas faktūras Nr. 003-008 už bendrą 11 609 Eur sumą, ieškovė atsakovui iš viso sumokėjo 11 709 Eur sumą, atsakovas 100 Eur dydžio permoką grąžino ieškovei. Ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. mokėjimo pavedimų ir Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akto, nepakanka išvadai, jog ieškovė neapmokėjo 2019 m. vasario 22 d. sąskaitos faktūros Nr. 008, nes atliekant dalinį apmokėjimą už kelias sąskaitas nenurodyta kokia konkrečiai už kokią sąskaitą yra pervedama suma. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas praturtėjo ieškovės sąskaita (1 500 Eur), nes jam buvo sumokėta didesnė suma, nei pagal atsakovo pagrįstai už jo atliktus darbus išrašytų sąskaitų sumą.

25. Tai, jog pateikiant sąskaitą faktūrą nebuvo pateikta atliktų darbų detalizacija, nepaneigia aplinkybės, jog sąskaita faktūra ieškovui buvo pateikta ir apmokėta. Iš byloje esančio šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, jog ieškovė nepareiškė pretenzijų dėl atsakovo atliktų darbų ar minėtos sąskaitos pagrįstumo. Apeliantė nurodydama, jog atsakovas vasario mėnesį ieškovės gaminių nebesurinkinėjo, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Tuo tarpu, pareikšdama ieškinį kitoje byloje, nurodė, jog atsakovas šalių sulygtus darbus atliko ir 2019 m. vasario mėnesį (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-3703-1014/2021). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas šalių sulygtus darbus atliko, pagrįstai išrašė 2019 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 008.

26. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

27. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kuriais šalys grindė savo poziciją, ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovė neįrodė, jog už atsakovo atliktus darbus permokėjo 1 500 Eur sumą. Tai, kad teismas nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą (nagrinėjamu atveju ieškovei), nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai. Skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, todėl apeliantės skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovės ieškinį dėl atsakovo galimo nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita yra teisėtas ir pagrįstas, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.

28. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodo, kad su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nebuvo pateiktas mokėjimą patvirtinantis dokumentas, nes pateiktas mokėjimo pavedimas yra be numerio - vadinasi, jis nebuvo įvykdytas, taigi atsakovas bylinėjimosi išlaidų realiai nepatyrė. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir jas priteisė iš ieškovės. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų realumą. Atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtino ir atsakovo pateiktas patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į banko sąskaitą.

29. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, nepriteisiamos. Atsakovas už atsiliepimo į skundą surašymą prašo iš ieškovo priteisti 1 815 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Šis prašymas tenkintinas iš dalies. Nors patirtos išlaidos ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjimo klausimo sudėtingumą, teismo vertinimu, adekvati suteiktoms paslaugoms suma sudarytų 1 000 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Gravitacija mes tikim“ atsakovui J. Š. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjas Virginijus Kairevičius