Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. E. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2021 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. (21.222) 500-168 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ dalies, kurioje pareiškėjas neatleistas nuo 373,90 Eur GPM baudos, 2 409,95 Eur GPM delspinigių ir 115,36 Eur PSD įmokų delspinigių mokėjimo, ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. S-(7-110/2021), kuriuo patvirtintas paminėtas VMI sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Šios administracinės bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas apibrėžiantis VMI 2021 m. liepos 15 d. sprendimas priimtas išnagrinėjus atsakovui pateiktą pareiškėjo 2021 m. birželio 17 d. prašymą. VMI 2021 m. liepos 15 d. sprendime mokesčių administratorius sprendė dėl pareiškėjo atleidimo nuo mokestinio ginčo nagrinėjimo dieną (t. y. 2021 m. liepos 13 d.) likusių nesumokėtų mokestinių (GPM ir PSD įmokų) delspinigių ir GPM baudos, atitinkamai MAĮ 100 ir 141 straipsnių pagrindu. Mokesčių administratorius VMI 2021 m. liepos 15 d. sprendime, be kita ko, konstatavo, kad:

16.2. Pareiškėjo 2021 m. birželio 17 d. prašymo motyvai ir nustatytos aplinkybės neatitinka MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų. Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs nustatytas ginčo baudos paskyrimui bei jos dydžio parinkimui reikšmingas faktines aplinkybes, mokesčių administratorius priėjo prie išvados, kad pareiškėjui skirta minimalaus dydžio bauda paskirta pagrįstai, todėl nėra pagrindo sumažinti ją arba iš viso atleisti pareiškėją nuo jos mokėjimo, taip pat ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais.

18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Atsakant į pareiškėjo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-275-815/2021).

20. Teisėjų kolegija, įrodymų vertinimo aspektu patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė šių įrodymų vertinimo taisyklių ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su tikrinamo teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

21. Sprendžiant dėl atleidimo nuo mokestinių delspinigių ir baudos, primintina, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, t. y. jeigu: tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme (2 p.); yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (3 p.); kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims) (4 p.). MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti atleidimo nuo baudų mokėjimo už mokestinių prievolių nevykdymą pagrindai, t. y. jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (1 p.); jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas) (2 p.); kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui (3 p.); kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (4 p.).

22. Vadovaudamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir nekartodama argumentų, kuriuos tikrinamame sprendime išdėstė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta MAĮ 100 ir 141 straipsniuose numatytų pagrindų atleisti pareiškėją nuo visų ar dalies apskaičiuotų delspinigių ir baudos. Tokių pagrindų nenustatė nei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, nei pirmosios instancijos teismas. Tokie pagrindai nenustatyti ir apeliacinės instancijos teisme.

23. Atsakant į apeliacinio skundo teiginį, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja force majeure aplinkybės MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (žr. Nutarties 13.5 p.), papildomai pažymėtina, kad LVAT, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, jog šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasekoje atsiradę padariniai negalėjo būti priklausomi nuo mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., 2005 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-941/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėju, kad tokio pobūdžio poveikiui gali būti prilyginami kokie nors (įskaitant pareiškėjo nurodytuosius) veiksmai, įgyvendinant LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartį. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

24. Pareiškėjas teigia, kad yra pagrindas jį atleisti nuo ginčo delspinigių ir baudos mokėjimo, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Akcentuotina, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis šiais principais, VMI 2021 m. liepos 15 d. sprendimu jau atleido pareiškėją nuo dalies jam apskaičiuotų GPM ir PSD įmokų delspinigių. Pastarosios VMI 2021 m. liepos 15 d. sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas nėra skundžiamas, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl to nepasisako.

25. Teisėjų kolegija, VMI 2021 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjui apskaičiuotų ginčo delspinigių ir baudos dydį įvertinusi visų nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių kontekste, sprendžia, kad pareiškėjo ginčijamos delspinigių ir baudos sumos nėra neproporcingos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagrindinė mokesčių paskirtis – fiskalinė, jie naudojami sudaryti valstybės iždui, skirtam visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Be to, mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys socialiniai, ekonominiai procesai, remiamos naudingos ūkinės pastangos, pritraukiamas kapitalas, investicijos arba priešingai – stabdomos nepageidautinos socialinės–ekonominės raidos tendencijos (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimą). Kartu primintina, kad asmens pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga, todėl turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku. Tam, paisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (inter alia (be kita ko) konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų) reikalavimų, gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt. (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimą). Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas bei LVAT, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-963/2013).

26. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose prašymą atleisti nuo ginčo baudos ir delspinigių, be kita ko, grindžia kitokiu nei pateiktasis įsiteisėjusiuose ginčui aktualiuose teismų sprendimuose faktinių aplinkybių, kuriomis pagrįsta pareiškėjo pareiga sumokėti ginčo GPM ir PSD įmokas, dėl kurių nesumokėjimo ginčo bauda ir delspinigiai ir buvo apskaičiuoti, vertinimu (pvz., pareiškėjas kvestionuoja įsiteisėjusius teismų sprendimus dėl esą melagingų A. B. teiginių įtakos jų teisingumui). Atmetant šiuos argumentus, pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-642/2010). ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tikrinamą pirmosios instancijos teismo sprendimą jame išdėstytų motyvų pakankamumo aspektu, konstatuoja, jog, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad šis teismo sprendimas yra be motyvų arba kad nurodytieji motyvai yra nepakankami. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad tikrinamas teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, atmetami.

28. Dėl kitų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

29. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.