- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-29
- Bylos Nr.
- 1A-31-531/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16528-2021-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas, Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- E. B.
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus,
gynėjui advokatui Remigijui Rinkevičiui ir nuteistajam E. B. dalyvaujant naudojantis nuotolinio vaizdo ir garso perdavimo priemonėmis,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal E. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 259 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam laisvės atėmimą 6 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. B. nuteistas už tai, kad neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio), kurio masė yra 0,009 g, supakuotą į popierinę savadarbę suktinę ir psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio), kurio masė yra 0,015 g, supakuotą į aprūkusią popierinę savadarbę suktinę, ir neteisėtai laikė šią psichotropinę medžiagą, kol įvykio vietos apžiūros metu, 2021 m. gegužės 23 d., 20.40 val., (duomenys neskelbtini), šią psichotropinę medžiagą surado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. E. B. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2021 m. lapkričio 4 d. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų nuosprendį ir jo atžvilgiu bylą nutraukti. Nepanaikinus nuosprendžio, jį pakeisti ir skirti įstatymo sankcijoje numatytą alternatyvią bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad negalima jo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, kadangi neobjektyviai įvertino visas bylos aplinkybes bei netinkamai nustatė psichotropinių medžiagų kiekį, dėl ko byla jo atžvilgiu turėtų būti nutraukta, nesant BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Nors teismas vertino, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė 0,024 g psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio, tačiau nepagrindė, kodėl, kaip ir kokiu būdu nusprendė, kad jis turėjo būtent tokį kiekį psichotropinės medžiagos ir tai turi būti vertinama kaip vientisas ir bendrą svorį turintis objektas. Teismas nuosprendyje nemotyvavo, kokiu pagrindu jis sudėjo į vieną dvi turėtas psichotropines medžiagas, t. y. 0,009 g, supakuotą į popierinę savadarbę suktinę ir 0,015 g, supakuotą į aprūkusią popierinę savadarbę suktinę ir priėjo išvados, kad jis turėjo 0,024 g psichotropinės medžiagos. Kaltinamajame akte nenurodyta bei nepagrįsta, kodėl pirmosios instancijos teismas sudėjo iš esmės turimų dviejų psichotropinių medžiagų kiekį į vieną, o ne vertino, kaip dviejų atskirų nusikalstamų veikų. Be to, net jeigu būtų galima daryti prielaidą, kad jis iš viso turėjo 0,024 g psichotropinės medžiagos, tai šiuo atveju jo veika dėl dviejų mažareikšmių nuorūkų turėjimo galėjo ir turėjo būti vertinama kaip mažareikšmė ir jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nevertino svarbių aplinkybių, kad jo padaryta veika nėra pavojinga, surastos psichotropinės medžiagos kiekis yra itin mažas, žala niekam nebuvo padaryta, nekilo jokių pavojingų pasekmių. Todėl yra visos sąlygos jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Svarbu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nevisai tiksliai apibūdino jo asmenybę, kadangi jis nėra bedarbis, jis dirba (duomenys neskelbtini), j. a. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taip pat neatsižvelgta į tai, kad jis nedaug iki bei po tiriamojo įvykio dienos mokėsi vairavimo, taip pat dalyvavo labdaros ir paramos fondo „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, pagal galimybes teikė finansinę paramą, savanoriavo globos namuose, nors yra teistas, tačiau visos bausmės atliktos. Pabrėžia, kad galima pagrįstai spręsti, kad jo atliktų veiksmų pavojingumas yra itin mažas, kadangi jis turėjo itin mažą bei nereikšmingą psichotropinės medžiagos kiekį, neturėjo tikslo platinti bei nesukėlė jokių neigiamų padarinių, todėl jo veiksmų pavojingumas pripažintinas kaip nedidelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga jį už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės leidžia neabejotinai teigti, kad jo padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.
2.2. Teigia, kad teismas neobjektyviai įvertino visas faktines aplinkybes bei skyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę ir nors atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kai kurias teigiamai jį charakterizuojančias faktines aplinkybes, tačiau nepagrįstai skyrė tokią griežtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas turėjo objektyviai atsižvelgti į tai, kad jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti yra tai, kad jis faktiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas jam bausmę teismas neatsižvelgė į tai, kad jis yra dirbantis, mokėsi vairavimo, dalyvavo labdaros ir paramos fondo „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir pagal galimybes teikė finansinę paramą, savanoriavo globos namuose, artimųjų ir pažįstamų charakterizuojamas teigiamai, psichiatrinio ir priklausomybių kabineto įskaitoje neregistruotas. Jis dėl nusikalstamos veikos prisipažino ir gailėjosi, inkriminuotas nusikaltimas nėra smurtinis, turtinės ir fizinės žalos niekam nepadarė, todėl yra visos sąlygos skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Jis gailisi tokio savo poelgio, turi tam tikrą žalingą įprotį, tačiau yra pasirengęs gydytis ir daugiau niekada nevartoti jokių narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Kol vyko teismo procesas, jis suprato, kad pasielgė neatsakingai, savo elgesį vertina kritiškai ir yra pasiruošęs pasitaisyti ir nori gyventi dorą gyvenimą. Šiai dienai nori atsikratyti žalingų įpročių, permastė savo gyvenimą ir daugiau nenori nusikalsti bei nori mokytis, ir toliau dirbti, sukurti šeimą bei pasižada ateityje nenusikalsti. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis pasitaisė, todėl yra visos sąlygos skirti jam alternatyvią bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, kadangi paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nebus pasiekti bausmės tikslai ir bus padaryta daugiau žalos nei naudos. Jis paklius į aplinką, kuri jo emocinei ir psichinei būklei padarys labai daug neigiamos įtakos. Skirdamas itin griežtą laisvės atėmimo bausmę teismas neatsižvelgė į tai, ar tai nepakenks jo socialinei aplinkai, kuri yra teigiama, ir socialiniams ryšiams, nevertino, ar padaryta žala socialiniams ryšiams nebus didesnė nei tokia bausme pasiekta nauda. Akivaizdu, kad dėl paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės jis praras darbą, negalės sukurti šeimos (turi draugę), kas neįsivaizduojamai neigiamai pakenktų jo socialinei aplinkai. Be to, buvimas laisvės atėmimo vietoje kartu su kitais nuteistaisiais, praradus darbą ir negalėjimas būti su mylima drauge, neturėtų jokios teigiamos įtakos jo asmenybei. Iš esmės paskirta bausme būtų įgyvendintas tik nubaudimo tikslas, dėl bausmės atlikimo jam kilsiantys padariniai būtų nepalyginamai sunkesni už dėl nusikaltimo kilusius padarinius. Mano, jog bausmės tikslai jam gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
6. Nagrinėjamu atveju E. B. buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią baudžiamąją atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti.
7. Pateiktame apeliaciniame skunde E. B. neneigia turėjęs psichotropinių medžiagų, tačiau nesutinka su nustatytu jų kiekiu, t.y. teigia nesuprantantis, kodėl pirmosios instancijos teismas sudėjo jo turėtose dvejose suktinėse nustatytus psichotropinių medžiagų kiekius ir priėjo prie išvados, kad jis turėjo 0,024 g psichotropinės medžiagos. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jo negalima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Be kita ko, ginčija ir jam paskirtą bausmę, teigdamas jog ji akivaizdžiai per griežta. Nurodo, jog nebuvo tinkamai įvertinta jo asmenybė.
8. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas tokį procesinį sprendimą, tinkamai įvertino visus byloje surinktus duomenis, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir E. B. pagrįstai nuteisė pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, paskirdamas jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pagrindo E. B. padarytą veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nėra.
9. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atmeta E. B. teiginius, jog šiuo atveju jo turėtų psichotropinių medžiagų kiekiai – 0,009 g tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio), supakuoto į popierinę savadarbe suktinę, ir 0,015 g tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio), supakuoto į aprūkusią popierinę savadarbę suktinę, negalėjo būti sudedami, o turėjo būti vertinami kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad E. B. įvykio metu turėjo vieną suktinę, kurią buvo pradėjęs rūkyti, tačiau pamatęs policijos pareigūnus, ją perlaužė ir numetė ant žemės. Šią aplinkybę patvirtina paties E. B. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat kartu su juo buvusio liudytojo A. Č. bei į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų M. Š. teisme ir M. G. ikiteisminiame tyrime duoti parodymai. Esant šioms aplinkybėms, įvykio vietoje buvusiose suktinėse rastų psichotropinių medžiagų kiekių vertinti atskirai nėra jokio pagrindo, kadangi, kaip matyti, apeliantas tiesiog sąmoningai padalino turėtą suktinę, akivaizdžiai siekdamas sušvelninti savo padėtį, žinodamas, jog vertinant šios suktinės dalis atskirai, jose esančių psichotropinių medžiagų kiekiai būtų laikytini nedideliais, kas galėtų lemti administracinę atsakomybę. Šiuo atveju, buvo teisingai nustatyta, kad E. B. turėjo 0,024 g psichotropinės medžiagos tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio), kas viršija nedidelio kiekio ribą, ir dėl to jo padaryta veika yra tinkamai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.
10. BK 37 straipsnyje įtvirtinta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Taikant šias nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškintina, kad tais atvejais, kai veika, turinti konkretaus nusikaltimo sudėties požymius, iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus tokios žalos atsiradimo pavojaus, ji vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme. Pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-648/2019).
11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs cituojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir E. B. padarytą nusikalstamą veiką, t. y. tai, jog jis įgijo ir laikė 0,024 g psichotropinės medžiagos – tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio), kas laikytina kiekiu, viršijančiu nedidelį - 0,02 g, bet mažiau nei 0,14 g (Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 redakcija su vėlesniais pakeitimais) I-o sąrašo 94 punktas), taip pat veikos padarymo aplinkybes, jo bandymą išvengti ar sušvelninti gresiančią atsakomybę perlaužiant pradėtą rūkyti suktinę į dvi dalis, tam, kad jos dalyse rasti draudžiamos medžiagos kiekiai būtų vertinami atskirai, taip pat tai, kad galiojantys įstatymai ir teisminė praktika disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis vertina kaip itin neigiamą socialinį reiškinį, kovai su kuriuo turi būti taikomos griežtos, atgrasančios teisinės priemonės, konstatuoja, kad jis negali būti vertinamas kaip mažareikšmis, o E. B. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta.
12. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas už šio nusikaltimo padarymą E. B. skyrė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismas E. B. teisingai parinko ir paskyrė bausmę, už šios nusikalstamos veikos padarymą, ir nustatė tinkamą jos dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendžio ir švelninti apeliantui paskirtą bausmę.
13. E. B. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, be tikslo jas platinti. Jo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nustatyta nebuvo. E. B. yra ne kartą teistas, visos jo padarytos nusikalstamos veikos buvo susijusios su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Nei švelnesnių bausmių taikymas, nei laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas jam teigiamos įtakos neturėjo, jis ir toliau darė tokius nusikaltimus. Taip pat E. B. ne kartą yra baustas ir administracine tvarka, tame tarpe ir už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą. Jis (duomenys neskelbtini) psichiatrinio ir priklausomybių kabineto įskaitoje neregistruotas, bet nuo 2021 m. rugsėjo 21 d. iki 2021 m. spalio 13 d. buvo gydomas (duomenys neskelbtini) centre, 2021 m. spalio 5 d. pradėjo saviugdos mokymus dėl narkotinių medžiagų vartojimo ir socialinių įgūdžių gerinimo, (duomenys neskelbtini) seniūnija nusiskundimų dėl jo elgesio nėra gavusi. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad E. B. veikos padarymo metu dirbo (duomenys neskelbtini).
14. Įvertinus nurodytas aplinkybes, manytina, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų E. B. atžvilgiu būtų neįmanoma, todėl jam už inkriminuoto nusikaltimo padarymą pagrįstai buvo nuspręsta skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis artimas minimaliam. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Vien tik tai, kad E. B. gydėsi turimą priklausomybę ir dirbo, nėra pakankamas pagrindas švelninti jam skirtą bausmę. Minėtos teismo išvados nekeičia ir tai, jog E. B. padarytas nusikaltimas nėra smurtinis, juo turtinės ir fizinės žalos niekam nebuvo padaryta bei jo pažadai ateityje nebenusikalsti, nes kaip jau minėta, nei bausmės vykdymo atidėjimas, nei švelnesnės bausmės už ankstesnes nusikalstamas veikas teigiamų rezultatų jo elgesiui nedavė bei neatgrasė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, todėl nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju skyrus švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę, situacija pasikeistų. Akivaizdu, kad skirta bausmė sukels E. B. nepatogumų, tačiau tai tėra jo neteisėto elgesio pasekmė, kurią jis turi prisiimti.
15. Atkreiptinas dėmesys, kad E. B. pateiktame apeliaciniame skunde nurodė, jog dirba (duomenys neskelbtini), nedaug iki bei po tiriamojo įvykio dienos mokėsi vairavimo, dalyvavo labdaros ir paramos fondo „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, pagal galimybes teikė finansinę paramą, savanoriavo globos namuose, tačiau nepateikė jokių šiuos faktus patvirtinančių duomenų, todėl teismas, spręsdamas dėl jam paskirtos bausmės šių aplinkybių nevertina. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog šiuo metu apeliantas atlieka laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose pagal kitoje byloje priimtą nuosprendį.
16. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas naikinti jį ar keisti apeliacinio teismo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
E. B. apeliacinį skundą atmesti.