Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-06-19 · Civilinė byla Nr. 2-1003/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-19
Bylos Nr.
2-1003/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00157-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Ieškovas
P. V. B.
Trečiasis asmuo
valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“
Civilinė byla Nr. 2-1003/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00157-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 113 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutarties, kuria sustabdytas bylos nagrinėjimas iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013, civilinėje byloje Nr. 2-3388-553/2014 pagal ieškovo P. V. B. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir įmokėtų lėšų pripažinimo indėliu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Sprendžiamas klausimas dėl bylos sustabdymo pagrįstumo.

Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia jo ir atsakovo 2011 m. liepos 18 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110718L990006, taikyti restituciją ir pripažinti pagal šią sutartį sumokėtus 9 998,83 Lt ieškovo indėliu, draustu indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Atsakovas ir trečiasis asmuo pareiškė prašymą bylą sustabdyti iki procesinio sprendimo įsiteisėjimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos Nr.2-3388-553/2014 nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013. Nurodė, kad ieškovas savo reikalavimus, be kita ko, grindžia suklydimu, atsakovui pateikus jam klaidingą informaciją dėl atsakovo įsipareigojimų ieškovui draustumo, atsakovui neatskleidus obligacijų esmės, jo rizikos, nepaaiškinus, kad obligacijoms netaikomas įstatymuose numatytas indėlių draudimas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo reikalavimų, turės vertinti ir tinkamai kvalifikuoti ieškovo įsigytas obligacijas kaip finansinę priemonę, o taip pat taikyti Lietuvos Respublikos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo bei šiuo įstatymu įgyvendinamų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19 dėl indėlių garantijų sistemų (kartu su vėlesniais pakeitimais Direktyva 2009/14) bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatas. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka išplėstinės teisėjų kolegijos yra nagrinėjama iš esmės analogiška byla Nr.3K-7-559/2013, kurios nagrinėjimą teismas sustabdė ir kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, be kita ko, prašydamas išaiškinti, ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalis, taikoma kartu su šios Direktyvos I priedo 12 punktu, ir Direktyvos 97/9 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Direktyvos 97/9 3 straipsnį, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė viena apsaugos (garantijų) sistemų pirmiau nurodytų direktyvų prasme. Todėl sprendė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr.3K-7-559/2013 gali turėti esminės reikšmės, formuojant vienodą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas P. V. B. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį. Apeliantas nesutinka, kad šioje byloje yra labai svarbu tinkamai kvalifikuoti įgytas obligacijas kaip finansinę priemonę, nes ginčo dėl obligacijų statuso šioje byloje nekyla. Teigia, kad reikalavimas yra grindžiamas suklydimu, atsakovui pateikus jam klaidingą informaciją dėl obligacijų įsigijimo rizikos ir rizikos banko nemokumo atveju. Nurodo, kad šioje byloje įrodinėjimo dalykas yra atsakovo nesąžiningas elgesys, dėl kurio ieškovas buvo suklaidintas.

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad šiuo atveju tarp nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamos bylos yra prejudicinis ryšys, kadangi šių bylų ratio decidendi sutampa. Todėl būsimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimas turės įtakos rezultatui šioje byloje. Nesustabdžius šios bylos nagrinėjimo, kyla priešingų teismų sprendimų panašiose bylose rizika.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas CPK 164 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Civilinės bylos sustabdymas visais atvejais neišvengiamai pailgina bylos nagrinėjimo trukmę, todėl nepagrįstas bylos sustabdymas gali pažeisti civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principus, prieštarauti siekiui išspręsti kilusius ginčus per kiek įmanoma trumpesnį laiko tarpą (CPK 7 str. 1 d.). Dėl to CPK griežtai reglamentuoja civilinės bylos sustabdymo pagrindus, išskirdamas dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą (CPK 163 str.) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 str.). Fakultatyvių bylos sustabdymo pagrindų taikymas priklauso teismo diskrecijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos sustabdymo pagrindus, taikymą, yra konstatavęs, kad nepaisant to, dėl kurios rūšies civilinės bylos sustabdymo pagrindo egzistavimo yra sprendžiama, abiem atvejais turi būti nustatytos objektyvios aplinkybės, kliudančios išspręsti civilinę bylą. Byla sustabdoma iki tol, kol išnyksta sustabdymo pagrindą sudariusios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2011 ir kt.). Taigi, civilinės bylos sustabdymas (privalomasis ar fakultatyvusis) gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jei teismas nustato, jog civilinės bylos neįmanoma teisingai išnagrinėti tol, kol neišnyks/neatsiras tam tikros aplinkybės, kurių išnykimas/atsiradimas nepriklauso nuo teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų valios.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimą sustabdė remdamasis CPK 164 straipsnio 4 punktu iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-559/2013 (Nr. 3K-7-172/2014). Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje priimtas procesinis sprendimas turės esminę reikšmę sprendžiant apelianto reikalavimų pagrįstumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šios bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal nustatytas aplinkybes yra ne tik pateisinamas siekiu užtikrinti, kad tarp šalių kilęs ginčas būtų teisiškai tinkamai kvalifikuotas, išvengiant galimo skirtingo teisės normų aiškinimo, tačiau, įvertinus tikrąjį apelianto tikslą, t.y. atgauti bent dalį investuotų lėšų, net ir yra būtinas.

Apeliantas iš esmės neginčija aplinkybės, kad šioje byloje ir kasaciniame teisme nagrinėjamoje byloje sprendžiami panašūs teisės klausimai. Kaip matyti iš šios bylos ir minėtos kasaciniame teisme nagrinėjamos bylos, šių bylų ratio decidendi sutampa - abejose bylose keliami klausimai dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnyje įtvirtintą sandorių negaliojimo pagrindą, restitucijos taikymo galimybės bei valstybės pareigos privalomai apdrausti (apsaugoti) obligacijų turėtojus. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad nagrinėjamu atveju kilo galimo tiesioginio atitinkamų direktyvų (kurios galimai numato privalomą investuotojų (obligacijų turėtojų) apsaugą) taikymo klausimas, nes Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė galimai pažeidė atitinkamų direktyvų nuostatas ir šio klausimo nesureguliavo nacionaliniu lygmeniu. Dėl šios priežasties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sustabdė civilinę bylą Nr. 3K-7-172/2014 ir kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, atsakant į eilę klausimų, įskaitant ir klausimą, ar pagal atitinkamų direktyvų nuostatas indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams turi būti taikoma apsauga (garantija). Pastebėtina, kad vienas iš apelianto pareikštų reikalavimų yra pripažinti už obligacijas sumokėtas pinigų sumas draustu indėliu. Įvertinus atsakovo teisinį statusą (t.y. bankrutuojantis bankas), obligacijų sutarties apdraudimo/neapdraudimo klausimas yra labai svarbus. Dėl to civilinės bylos Nr. 3K-7-172/2014 išnagrinėjimo rezultatas ir joje suformuoti išaiškinimai dėl Direktyvų 94/19/EB ir 97/9/EB nuostatų perkėlimo į Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą tinkamumo, dėl to, kokia teisinė apsauga taikytina atsakovo AB banko SNORAS platintų obligacijų turėtojams, bus reikšmingi sprendžiant šioje byloje apelianto pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Kasaciniam teismui konstatavus, jog vadovaujantis atitinkamomis direktyvomis obligacijų turėtojui taip pat turi būti privalomai taikomas valstybinis draudimas (apsauga), apeliantui būtų priteista draudiminė išmoka, nepaisant to, ar jis suklydo dėl obligacijų sutarties esmės ir laikė ją sandoriu, kuris privalomai draudžiamas valstybės, ar suklydimo nebuvo. Tokiu atveju suklydimo fakto dėl obligacijoms taikytinos valstybės draudimo apsaugos nustatymas netektų teisinės prasmės, nes niekaip papildomai neįtakotų ieškovo turtinės padėties ar turtinių interesų (apelianto pareikštas bankrutavusiam bankui finansinio reikalavimo dydis neviršija mokėtinos valstybės apdraustos sumos dydžio). Dėl to nepagrįsti yra apelianto atskirojo skundo argumentai, kad obligacijų kaip finansinių priemonių kvalifikavimas nagrinėjamos bylos atveju nėra reikšmingas, nes reikalavimas yra grindžiamas suklydimu.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė nagrinėjamą civilinę bylą iki kasaciniame teisme bus išnagrinėta paminėta civilinė byla Nr. 3K-7-172/2014, nes šalių ginčas gali būti teisiškai tinkamai kvalifikuotas tik esant aiškioms aplinkybėms dėl obligacijų įsigijimo sutarties pagrindu apelianto įgytai finansinei priemonei taikomos draudimo apsaugos pagal ES teisę apimties. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad tokiu būdu yra sudaromos sąlygos bylos vilkinimui. Priešingai, skundžiamo teismo sprendimo tikslas yra sutrumpinti šios bylos proceso trukmę, sumažinti nagrinėjamos bylos šalių bylinėjimosi išlaidas bei galimai eliminuoti apeliacijos ir kasacijos galimybę, byloje priimant teisiškai pagrįstą ir bylos šalių atžvilgiu visapusiškai teisingą sprendimą.

Kartu pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje jau yra ne vienoje iš esmės panašioje byloje pripažinęs bylos sustabdymą pagrįstu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-675/2014, 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-811/2014)

Dėl to keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Alvydas Poškus