- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-19
- Bylos Nr.
- I-2402-428/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00260-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- G. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–6).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014-10-28 iki 2017-01-01 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Šių patalpų plotą dar labiau mažino jose įrengtų baldų užimamas plotas. Nurodė, jog gyvenamo ploto norma turi būti skaičiuojama išskaičiuojant inventoriaus bei sanitarinio mazgo užimamą plotą. Patalpos buvo neremontuojamos, sienos pažeistos (byra tinkas), lubos pageltusios nuo tabako dūmų, pažeistos pelėsio, grindys nelygios. Dalis inventoriaus netinkamas naudoti, sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti. Minkštas inventorius suplėšytas, netvarkingas, išteptas, pižama netinkamo dydžio. Vasarą palatose nėra oro, blogas vėdinimas, žiemą šalta. Tualetas avarinės būklės, anga grindyse, nepakankamai atitvertas, prausyklos netvarkingos, nešvarios. Dušas taip pat avarinės būklės, galima maudytis tik kartą per savaitę. Dušu galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, nors ligoniui tai reikėtų daryti dažniau. Trūko inventoriaus (spintelių, kėdžių), o esamos buvo netinkamos naudoti. Nei vienoje palatoje nebuvo skambučio skubiam personalui iškviesti. Palatoje buvo netinkamas apšvietimas, priešgaisrinė sistema. Buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Patalpose drėgna, neveikė vėdinimo sistema, o pro langus vėdinimo nepakako. Laikosi nuolatinis pelėsis, byra tinkas, apšvietimas netinkamas. Nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimo, orumo pažeminimo, dvasinio sukrėtimo pasekmės, kankina nemiga, dažnai skaudėdavo galvą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime (b. l. 36–42, 167–171) su pareiškėjo skundu nesutiko. Prašo teismo taikyti senaties terminą. Nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-10-28 iki 2016-06-22 buvo gydomas Ligoninės Vilniaus padalinyje (Lukiškių skg. 6 Vilnius) ir Ligoninės Pravieniškių padalinyje (Pravieniškių g. 57, Pravieniškių Kaišiadorių raj.,). Vilniaus padalinyje ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas: nuo 2014-10-28 iki 2014-11-05 Tuberkuliozės skyriuje, 14 kamerų tipo patalpoje (7,33 kv. m, dvi dviejų aukštų lovos); nuo 2015-07-15 iki 2015-07-22 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus 18 kamerų tipo patalpoje (7,33 kv. m, dvi dviejų aukštų lovos). Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninės Pravieniškių padalinyje dažnai nesilaikė nustatytos vidaus tvarkos, todėl buvo patalpintas į bausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpas. Ligoninės Pravieniškių padalinyje baudos izoliatoriuje ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo patalpintas: nuo 2015-01-02 iki 2015-01-17 3 kameroje (15,40 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-03-24 iki 2015-03-29 5 kameroje (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-06-22 iki 2015-07-07 3 kameroje (15,40 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-08-28 iki 2015-09-12 1 kameroje (15,18 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-09-15 iki 2015-09-30 1 kameroje (15,18 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-11-12 iki 2015-11-26 2 kameroje (15,18 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2016-01-20 iki 2016-02-03, nuo 2016-02-04 iki 2016-02-16, nuo 2016-04-20 iki 2016-05-05, nuo 2016-05-06 iki 2016-05-21 106 kameroje (19,71 kv. m, dvi vieno aukšto lovos). Ligoninės Pravieniškių padalinyje kamerų tipo patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo patalpintas: nuo 2015-03-13 iki 2015-08-13 8 kamerų tipo patalpoje (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-07-07 iki 2015-09-02 kamerų tipo patalpoje Nr. 8 (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 - mėn. perkėlimas į kamerų tipo patalpas) perkeltas iš baudos izoliatoriaus kameros Nr. 3 (15,40 kv. m , du vieno aukšto gultai) į kamerų tipo patalpą Nr. 8 (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai)); nuo 2015-07-22 iki 2015-09-02 (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4-mėn.perkėlimas kamerų tipo patalpas) parvykus planiniu konvojumi, patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-08-11 iki 2015-09-02 (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 mėn. perkėlimas kamerų tipo patalpas) perkeliamas iš kamerų tipo patalpos Nr. 8 perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 11 (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai)); nuo 2015-09-12 iki 2015-09-17 (tolimesniam nuobaudos atlikimui(4 mėn. perkėlimas kamerų tipo patalpas) perkeliamas iš kamerų tipo patalpos Nr. 1 į kamerų tipo patalpą Nr. 11 (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-09-30 iki 2015-10-02 (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 mėn. perkėlimas kamerų tipo patalpas) perkeliamas iš kamerų tipo patalpos Nr. 1 į kamerų tipo patalpą Nr. 11 (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-11-26 iki 2016-01-15 kamerų tipo patalpoje Nr. 11 (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2016-01-15 iki 2016-01-20 kamerų tipo patalpoje (6D3p), Nr. 111 (16,44 kv. m, dvi vieno aukšto lovos); nuo 2016-02-16 iki 2016-04-20 kamerų tipo patalpoje (6D3p), Nr. 106 (19,71 kv. m, dvi vieno aukšto lovos). Uždarojoje zonoje įrengtuose baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose nuteistieji atlikinėjo jiems paskirtas drausmines nuobaudas, todėl šiose patalpose jie paprastai buvo laikomi po vieną arba du. Pagal Ligoninėje surinktus duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu baudos izoliatoriuje pareiškėjas tik vieną kartą buvo laikomas kartu su kitu nuteistuoju S. G. (nuo 2015-01-02 iki 2015-01-17).
Ligoninėje Vilniaus ir Pravieniškių padaliniuose rakinamose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto nuostatomis. Ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninė buvo aprūpinama standartinėmis dviaukštėmis ar pavienėmis lovomis (gultais). Pažymėtina tai, kad Eksploatavimo taisyklėse nenustatyta, kokios lovos turi būti įrengtos pataisos įstaigose. Ligoninės baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose buvo įrengti gultai, kurie atitiko lovų paskirtį, todėl įstaiga teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Gyvenamosios patalpos (baudos izoliatoriai, kamerų tipo patalpos) buvo įrengtos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos higienos normos HN 47:2011 21 punkto nuostatas, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Taip pat atsižvelgiant į įstaigai skiriamas pinigines lėšas, gyvenamosios patalpos buvo aprūpinamos papildomu kietuoju inventoriumi - stalais, taburetėmis, suolais. Ligoninėje gyvenamose patalpose oro temperatūra ir drėgmė atitiko Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 numatytas normas: gyvenamosiose patalpose šiltuoju metų periodu oro temperatūra buvo nuo 18 °C iki 28 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35%-65%; Šaltuoju - nuo 18 °C iki 22 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35% iki 60%. Taip pat pažymime, kad nuteistųjų (suimtųjų) prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Ligoninės ginčijamose patalpose vėdinimas įrengtas laikantis Lietuvos higienos normų HN 76:2010 24 punkto ir HN 134:2015 17 punkto nuostatų, t. y. buvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per jose įrengtus langus, taip pat šiose patalpose buvo įrengta natūrali vėdinimo sistema. Baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose buvo išvedžiotas šildymo sistemos vamzdžiai. Kartu pažymime, kad nuteistųjų ar suimtųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Eksploatavimo taisyklių 16.9 punkto nuostata reglamentuoja, kad kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Šių taisyklių 16.7 punktas numato, kad turi būti įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lietuvos higienos HN 76:2010 22 ir 23 punktuose nurodyta, kad turi būti įrengti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx“. Taip pat Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktas apibrėžia gyvenamųjų patalpų bendrosios dirbtinės apšvietos rodiklius, kurie turi būti ne mažesni kaip 200 lx. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant higienos normų reikalavimų. Visi atsiradę pažeidimai ir (ar) neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir (ar) nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Ligoninės turtą, Šalinami minimaliausiais terminais. Ligoninė turėjo Kauno visuomenės sveikatos centro 2011 m. kovo 1 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. 9-0177(6) ir Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymą išduotą 2012 m. balandžio 5 d. Nr. 39-0140(6). Šie dokumentai įrodo, kad Ligoninės patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Norime pabrėžti, kad visose Ligoninės kamerų tipo patalpose bei palatose oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko ginčo laikotarpiais taikytinų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Taip pat reguliariai pagal poreikį buvo atliekami paprastieji remontai Ligoninės gyvenamosiose patalpose. Pažymėtina, jog pareiškėjas sirgo atvira tuberkuliozės forma, todėl buvo izoliuotas ir kamerų tipo patalpoje buvo laikomas vienas arba su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais) kuriems nustatyta tokia pati diagnozė. Pasibaigus minkštojo inventoriaus naudojimo laikui, įstaigos atsakingi darbuotojai įvertindavo minėtų daiktų tolimesnio naudojimo tinkamumą. Ligoninės minkštas inventorius buvo atnaujinamas reguliariai pagal poreikį. Ligoninėje minkštas inventorius buvo dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose, visi dezinfekcijos darbai buvo registruojami žurnale. Taip pat ne rečiau kaip kartą per savaitę pacientams buvo išduodama išskalbta patalynė. Ligoninės pacientų apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo bei džiovinimo tvarka buvo nustatyta Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 kurioje nurodyta, kad skalbyklose turėjo būti skalbiami apatiniai ir viršutiniai drabužiai. Atsižvelgiant į tai, Ligoninė buvo sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone UAB „Rasa“. Kartu norime pažymėti, kad Ligoninės drabužiai - pižamos buvo kokybiškos. Pižamos buvo standartinių dydžių (56-tas dydis didžiausias). Taip pat laikantis Lietuvos higienos normos HN 47- 1:2012 reikalavimų, pacientams pižamos buvo keičiamos į švarias ne rečiau kaip kartą per savaitę (109 p.). Pižamos, kurios yra užterštos krauju ir (ar) kūno skysčiais, ekskretais keičiamos nedelsiant (108 p.). Atkreipiame dėmesį, kad Ligoninėje pižamų buvo pakankamai, todėl tais atvejais, kuomet pacientai kreipėsi dėl galimybės pakeisti pižamą į kitą dydį, ji buvo pakeičiama. Suplyšusios pižamos pacientams buvo neišduodamos. Ligoninės dušinių patalpos buvo kasdien valomos, o paviršiai dezinfekuojami vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtinta Patalpų valymo procedūra. Tvarkoje numatyta, kad gyvenamųjų patalpų nuolatinį valymą (kasdien) atliko patys nuteistieji (suimtieji), o pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka palatiniai sanitarai. Valymo kokybės kontrolę atliko pagalbinis darbuotojas ar budintis pareigūnas. Tvarkiniai atliko sanitarinių įrenginių: klozetų, dušų kabinų, kriauklių valymą, kalkių šalinimą ir dezinfekciją kasdien du kartus per dieną (nuolatinis valymas) ir vieną kartą per mėnesį atliekant pagrindinį valymą (4.1. p., 4.2. p., 5.1.5.8 p.).
Ligoninėje pacientų maudymasis buvo organizuojamas vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 47:2010 68 punkto nuostatomis. Ligoninė atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisės aktus, buvo patvirtinusi naudojimosi dušu tvarką, pagal kurią nuteistieji (suimtieji) galėjo nusiprausti duše po šiltu vandeniu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Ligoninė yra visų pirma gydymo, sveikatos priežiūros įstaiga, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas, taigi šiuo atveju Ligoninėje yra svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, ir atsižvelgus į šios įstaigos specifiką, teisinį reguliavimą, negalima rūkyti Ligoninės teritorijoje. Kartu pabrėžiame, kad Tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti pacientus į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų gyvenamąsias patalpas, kadangi Tabako kontrolės įstatymas draudimas galioja visoje Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose (nuotraukos pridedamos).
Žemesnės instancijos teismas
Gyvenamose patalpose pavojaus mygtukai buvo įrengti, tačiau labai dažnai juos gadindavo ir laužydavo suimtieji bei nuteistieji. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės tapačias aplinkybes dėl kamerų tipo patalpoje pavojaus mygtuko įrengimo, yra pasisakęs, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo šiuo aspektu turi būti pagrįstas realiais įrodymais (jau padaryta žala), o ne prielaidomis dėl tikimybės žalai kilti ateityje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1011 -624/2017). Nors Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas, kad gyvenamose patalpose nebuvo įrengtas arba neveikė pavojaus mygtukas, todėl tai kėlė pavojų jo saugumui, tačiau nenurodo šiuo pažeidimu jam padarytos žalos fakto. Atsižvelgus į tai pareiškėjas jam padarytos žalos nepagrindė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014-10-28 iki 2017-01-01.
Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2014-10-28, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2018-02-05 (b. l. 103). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Ligoninėje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2018-02-05. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2015-02-04 yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdyje nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2015-02-04 taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2015-02-04 atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2015-02-04 iki 2017-01-01.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu, buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas:
Ligoninės Vilniaus padalinyje buvo gydomas: nuo 2015-07-15 iki 2015-07-22 Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus 18 kamerų tipo patalpoje (7,33 kv. m, 2 dviejų aukštų lovos).
Ligoninės Pravieniškių padalinyje buvo paskirtas: nuo 2015-03-24 iki 2015-03-29 5 baudos izoliatoriaus kameroje (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-06-22 iki 2015-07-07 3 baudos izoliatoriaus kameroje (15,40 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-08-28 iki 2015-09-12 , nuo 2015-09-15 iki 2015-09-30 1 baudos izoliatoriaus kameroje (15,18 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-11-12 iki 2015-11-26 2 baudos izoliatoriaus kameroje (15,18 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2016-01-20 iki 2016-02-03, nuo 2016-02-04 iki 2016-02-16, nuo 2016-04-20 iki 2016-05-05, nuo 2016-05-06 iki 2016-05-21 106 kameroje (19,71 kv. m, dvi vieno aukšto lovos).
Ligoninės Pravieniškių padalinyje kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo patalpintas: nuo 2015-03-13 iki 2015-08-13 8 kamerų tipo patalpoje (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-07-07 iki 2015-09-02 kamerų tipo patalpoje Nr. 8 (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 - mėn. perkėlimas į kamerų tipo patalpas) perkeltas iš 3 baudos izoliatoriaus kameros (15,40 kv. m, du vieno aukšto gultai) į 8 kamerų tipo patalpą (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai)); nuo 2015-07-22 iki 2015-09-02 (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4-mėn. perkėlimas kamerų tipo patalpas) parvykus planiniu konvojumi, patalpintas į 8 kamerų tipo patalpą (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-08-11 iki 2015-09-02 (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 mėn. perkėlimas kamerų tipo patalpas) perkeliamas iš 8 kamerų tipo patalpos perkeltas į 11 kamerų tipo patalpą (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai)); nuo 2015-09-12 iki 2015-09-17 (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 mėn. perkėlimas kamerų tipo patalpas) perkeliamas iš 1 kamerų tipo patalpos į 11 kamerų tipo patalpą (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-09-30 iki 2015-10-02 (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 mėn. perkėlimas kamerų tipo patalpas) perkeliamas iš 1 kamerų tipo patalpos į 11 kamerų tipo patalpą (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015-11-26 iki 2016-01-15 11 kamerų tipo patalpoje (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2016-01-15 iki 2016-01-20 kamerų tipo patalpoje (6D3p), Nr. 111 (16,44 kv. m, dvi vieno aukšto lovos); nuo 2016-02-16 iki 2016-04-20 kamerų tipo patalpoje (6D3p), Nr. 106 (19,71 kv. m, dvi vieno aukšto lovos).
Atsakovas nurodė, jog uždarojoje zonoje įrengtuose baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose nuteistieji laikomi po vieną arba du. Todėl įrengti antri gultų aukštai paprastai buvo naudojami nuteistųjų asmeniniams daiktams laikyti.
Darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Ligoninės kamerose nebuvo visuomet užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi Tuberkuliozės skyriaus 14 kamerų tipo patalpoje 8 paras pareiškėjui trūko 1,5 kv. m gyvenamojo ploto (5,1- (7,33/2). Pareiškėjas nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų apie palatų plotus bei gyvenamųjų vietų įrengimą.
Pareiškėjas nurodo, kad didelę kamerų gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Teismas pažymi, kad į Taisyklių 11¹.4 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad palatos baldai ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pripažinus, kad patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės dėl baldų užimamo ploto vertintinos Taisyklių 11¹.4. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas nurodo, kad patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamo apšvietimo ir vėdinimo, kaupėsi pelėsis.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtina ir HN 134:2015 17 punkte.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo normos nereglamentuoja, o 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Higienos normų HN 76:2010 56 punkte numatyta, jog ant sienų ir lubų neturi būti pelėsis. Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovo atstovė nurodė, jog gyvenamosios patalpos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo vėdinamos per jose įrengtus langus. Oro temperatūra ir drėgmė gyvenamosiose patalpose atitiko Higienos normos numatytus reikalavimus. Nuteistųjų ar suimtųjų prašymu išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad Ligoninė nesudarė sąlygų jiems vėdinti kamerų per langus, todėl skundo argumentai dėl didelės drėgmės kamerose, ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo atmestini.
Atsakovas teismui nurodė, jog ginčui aktualiais laikotarpiais gyvenamosiose patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas tikrinamos nebuvo. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. liepos 16 ir 17 d. atlikus 18 kameros patikrinimą, nustatyta, kad šioje patalpoje langai neišdaužyti, nesulaužyti rėmai, vėdinimui pritaikyti langai, kamera vėdinama per langą, yra įrengti sanitariniai mazgai , kurie buvo susidėvėję, tačiau vizualia švarūs, techniškai tvarkingi. Baldai buvo techniškai tvarkingi, nesulūžę, buvo įrengtos sieninės pakabos (b. l. 119-120). Kiti teismui pateikti atsakovės patikrinimo aktai nėra aktualūs šiai bylai.
Atsakovė tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose dirbtinis apšvietimas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per patalpoje esančius langus.
Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis, apšvietimas ir pan.) būtų kreipęsis į ligoninės administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Pabrėžtina, kad Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 62 punkto reikalavimų. Tai patvirtina darbų priėmimo aktai (b. l. 115–118). Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų kamerose (byrančio tinko, pageltusių lubų, nelygių grindų ir pan.), avarinės sanitarinių įrenginių būklės, neremontuojamų kamerų ir netinkamai atliekamo remonto atmetami kaip nepagrįsti. Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, ir tai, kad Ligoninė gali verstis asmens sveikatos priežiūros veikla, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas –higienos pasas (b. l. 117), Kauno visuomenės sveikatos centro 2011-03-01 leidimas- higienos pasas, Kauno visuomenės sveikatos centro 2012-04-05 Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma Nr. 39-0140(6) (180-184).
Pareiškėjas skunde teigė, jog nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniuose mazguose.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog kameros (palatos) įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis ir nedetalizavo kaip įrengti sanitariniai mazgai kiekvienoje kameroje (palatoje). Iš pateiktų nuotraukų (b. l. 155, 156) matyti, jog 14 kamerų tipo patalpoje sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai. Kitų kamerų nuotraukų atsakovas į bylą nepateikęs bei atsiliepime nedetalizavęs ar jos buvo įrengtos tinkamai, todėl pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti, jog kitose kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodęs, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).
Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas (be pertvarų, be durų) neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su Ligoninės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jų suėmimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Higienos normos HN 76:2010 68 ir HN 134:2015 44 punktuose nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog galimybė nusiprausti po dušu galėjo naudotis kartą per savaitę. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-756-556/2016 pabrėžė, jog iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nurodė, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, jog teisė pasinaudoti dušu buvo skiriama per mažai kartų, kadangi jis buvo ligonis turėjo būti skiriama per savaitę ne viena kartą išsimaudyti po karštu dušu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai užtikrinti higieną, nurodytų aplinkybių iš esmės neindividualizavo, ir į tai, kad Ligoninė užtikrino pareiškėjų teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teismo vertinimu, negalima pripažinti, jog Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.
Pareiškėjas tai pat nurodė, kad dalis inventoriaus netinkamas naudotis, sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti, minkštas inventorius suplėšytas, netvarkingas, išteptas, pižama netinkamo dydžio ir pan. Tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Ligoninės patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas pagrindė tik tą aplinkybę, jog 8 kameroje čiužinys buvo drėgnas ir apipelijęs, netinkamas naudoti. Tai patvirtina Kauno visuomenės sveikatos centro 2015-06-25 raštas Nr. 2-2493-7(4.11).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 GarciaRuiz v Spainir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė iš viso 8 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo bei buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 7 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė pablogėjusia sveikata, sukrėtimu, nepatogumais, depresija ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (8 paras kameroje pareiškėjui trūko 1,5 kv. m ploto), įvertinus tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, taip pat konstatavus pažeidimus sanitariniame mazge (neužtikrintas privatumas), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. Ž. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.