Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. kovo 6 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. BVK 73 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Vilniaus PN nurodė, kad paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien pasivaikščioti skirta 4 valandos. Pareiškėjas gyveno I korpuso 2 aukšte 2-ame nuteistųjų būryje (b. l. 13–16). Byloje nėra ginčo dėl pasivaikščiojimui skirto laiko. Pagal Vilniaus PN 2020 m. liepos 25 d. Nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiką matyti, kad I-o gyvenamojo korpuso 2 aukštas mėnesio porinėmis dienomis eidavo pasivaikščioti nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o mėnesio neporinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val. (b. l. 28). Pagal Vilniaus PN 2019 m. lapkričio 4 d. I-ojo korpuso nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką Nr. 81-979(1) matyti, kad porinėmis dienomis 2 aukšto 2 būrys eidavo pasivaikščioti nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o neporinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val. (b. l. 27). Pagal Vilniaus PN 2020 m. vasario 14 d. I-ojo korpuso nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką Nr. 81-262 (1) matyti, kad 2 aukšto 2 būrys eina pasivaikščioti mėnesio porinėmis ir neporinėmis dienomis nuo 18.00 val. iki 22.00 val. (b. l. 26). Minėti duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafikai yra keičiami. Be to, asmenims pasivaikščiojimui skirtas laikas taip pat yra keičiamas atsižvelgiant į mėnesio porines bei neporines dienas. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad šiuo metu pareiškėjui pasivaikščiojimas suteikiamas vakare, t. y. nuo 18.00 val. iki 22.00 val., tačiau pareiškėjo ginčijamas laikotarpis yra nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. kovo 6 d. Taigi, pareiškėjas didžiąją dalį ginčo laikotarpio buvo vedamas pasivaikščioti tiek ryte, tiek vakare. Įvertinus tai, jog pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nuolat keičiamas, taip pat tai, kad kaip teisingai nurodė atsakovės atstovė šiuo laikotarpiu lauke darosi vis šviesiau, todėl nėra pagrindo išvadai, jog Vilniaus PN administracija atliko neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Atsakovės atstovė nurodė, kad 2-asis nuteistųjų būrys, kuriame gyvena pareiškėjas, stalo tenisu ir biblioteka naudojasi grafiku nuo 8.00 val. iki 10.00 val. Pareiškėjas Vilniaus PN dirba tvarkiniu, t. y. jo darbo funkcijos yra sutvarkyti aukšto bendrąsias patalpas. Kaip sudėlioti savo darbo grafiką sprendžia pats nuteistasis. Jei pareiškėjas nori pasinaudoti stalo tenisu ar biblioteka, tai jis turi daryti pagal nustatytą grafiką, o savo darbą gali atlikti ir po minėtų valandų. Pažymi, jog pareiškėjo darbo grafike nėra griežtai nustatytų darbo valandų (b. l. 13–16). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodomais duomenimis, jog pareiškėjo darbo grafikas nėra nustatytas, todėl pats pareiškėjas turi teisę susidėlioti darbo grafiką. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti stalo tenisu ir biblioteka. Be to, pareiškėjas į įstaigos administraciją su prašymais ar skundais nesikreipė. Pareiškėjas skunde nenurodė dėl kokių priežasčių jis negalėjo susidėlioti darbo grafiko taip, jog galėtų pasinaudoti stalo tenisu bei biblioteka. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų negalimas ir neturtinės žalos atlyginimas.

BVK 6 straipsnyje įtvirtinta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.

Pasisakant dėl argumento, kad Vilniaus PN vyrauja savitos nuteistųjų tarpusavio elgesio taisyklės, yra susikūrusios kastos, pažymėtina, kad, taikant bausmių vykdymo įstatymus, turi būti vadovaujamasi nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principu, įtvirtintu BVK 6 straipsnyje. Vilniaus PN atsiliepime pažymėjo, kad nuteistieji šioje įstaigoje yra skirstomi ne pagal kastas, o griežtai laikantis bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus (b. l. 13–16).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-910-858/2016 yra pažymėjęs, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. BVK ir jo įgyvendinamieji teisės aktai nenustato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skundą dėl pataisos įstaigoje esančios subkultūros egzistavimo ir to, kad šį reiškinį toleruoja Vilniaus PN administracija, grindžia pernelyg abstrakčiais teiginiais, todėl teismas juo atmeta kaip nepagrįstus.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Rūkymo patalpų (vietų) įrengimo ir eksploatavimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose pagrindinius sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistiesiems griežtai draudžiama rūkyti bendrabučio tipo gyvenamose patalpose, drausmės grupės gyvenamose patalpose, kamerų tipo patalpose, bendro naudojimo patalpose. Visose bendro naudojimo patalpose iškabintos iškabos, ženklai su draudimu rūkyti, nuolat vykdoma nuteistųjų priežiūra, kad nuteistieji laikytųsi nustatytos teisės aktais tvarkos. Draudimą pažeidusiems nuteistiesiems skiriamos drausminės nuobaudos. Vilniaus PN lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje, yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami. Nuteistųjų rūkymas lauke pasivaikščiojimų metu neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, o pasivaikščiojimo kiemų įrengimas (pasivaikščiojimo kiemai yra lauke, atviro tipo, užtikrinant didelę oro cirkuliaciją) užtikrina, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (b. l. 13–16). Nors pareiškėjas nurodo, kad 2 būrio 2 aukštas neturėjo galimybės išeiti parūkyti, nors kiti būriai galėjo bet kuriuo metu išeiti parūkyti, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu jam kilo neturtinė žala, kadangi kaip pats pareiškėjas skunde nurodė jis yra nerūkantis. Nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių ir individualių argumentų, kad jis, dėl, pastarojo teigimu, neužtikrintų tinkamų laikymo sąlygų, kreipėsi į administraciją su prašymais ar skundais. Vien tik pareiškėjo abstraktus aiškinimas, kad jis turėjo kvėpuoti dūmais užterštu oru, nors Vilniaus PN įrengtos rūkymui skirtos vietos, negali būti vertintini kaip netinkamas Vilniaus PN pareigų atlikimas.

Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės) nuostatos. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Taigi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog taksofonai Vilniaus PN yra įrengti (b. l. 18–23). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti (b. l. 13–16).

Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN įrengtas vienas taksofonas kiekviename I-o korpuso aukšte. Teismas sutinka su atsakovės atstovu, jog teisės aktuose nenustatytas skaičius, kiek taksofonų turi būti įrengta. Teismo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamai įrengtų taksofonų vertintini kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog taksofonų jam nepakako. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, jog kiekvienas nuteistasis turi galimybę pasinaudoti taksofonu. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad taksofonų vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, todėl kiti asmenys gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų asmenų. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo fiziniais skausmais, psichologiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, dvasiniais sukrėtimais, bendravimo galimybių sumažėjimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. P. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.