- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-26
- Bylos Nr.
- A-3165-556/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01751-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- I. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Ž. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja I. Ž. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2–3; 20–22) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (1.31)TPB-169-15 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kuriuo jai nesuteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba dėl civilinės bylos Nr. P2-617-618/2015 atnaujinimo pagal jos 2015 m. rugpjūčio 6 d. prašymą, ir įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą; priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo jos naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjos teigimu, Tarnyba neįrodė, jog negali jai suteikti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, nes kitais Tarnybos sprendimais, atsižvelgiant į jos turto ir pajamų lygį, jai buvo suteikta 100 procentų apmokama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Tokiais Tarnybos veiksmais jai daroma didelė turtinė ir neturtinė žala, priversta žemintis, vartoti vaistus, nuolat aiškintis ir prašyti advokato, patiria fizinius skausmus, įtampą, nemigą.
Atsiliepimas
Atsakovai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 58–59) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovai nurodė, jog 2015 m. rugpjūčio 6 d. gautas pareiškėjos prašymas, reg. Nr. ATP-1382, suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl civilinės bylos Nr. P2-617-618/2015 atnaujinimo. Tarnybos Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, nustatė, kad sprendimo priėmimo metu pareiškėjai antrinė teisinė pagalba buvo teikiama 2 bylose pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-898-15 civilinėje byloje Nr. 2-7059-642/2015 ir Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-1213-15 civilinėje byloje. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalį, pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–14 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 6 d. prašyme nurodė, kad nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, o Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai galėjo būti suteikta tik iš dalies valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba, o ji savo prašyme išreiškė nesutikimą apmokėti išlaidų dalį, antrinė teisinė pagalba nebuvo suteikta. Ginčijamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, jog nėra valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl prašė skundo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo taip pat atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 103–106) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (1.31)TPB-169-15 teisėtumo ir pagrįstumo, reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo pagrįstumo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas, redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo instituto tikslas yra asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų tinkamos gynybos, taip pat ir teisminės, užtikrinimas. Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, o ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva, savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti, bei tik tiems asmenims, kuriems tokia pagalba būtiniausia, įstatymų leidėjas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galbūt pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014, 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2192/2014, 2014 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-791/2014, 2015 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-536-502/2015, kt.). Įstatymas nenustato valstybei (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms) absoliučios pareigos visais atvejais, kiekvienam asmeniui ir bet kada prašant suteikti jiems valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Priešingai, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (2014 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2135/2014). Ginčijamu Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. (1.31)TPB-169-15 pareiškėjai pritaikytas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtintas ribojimas, t. y. Tarnyba atsisakė tenkinti pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 6 d. prašymą suteikti jai antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą motyvuodama tuo, jog pareiškėjai jau yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba dviejose bylose ir pareiškėja nurodė nesutinkanti apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kaip tai numatyta pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį. Pareiškėja pripažįsta, kad nesutinka apmokėti teisinės pagalbos išlaidų dalies. Pareiškėja neginčija ir aplinkybės, jog valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ginčijamo sprendimo priėmimo metu jai buvo paskirta ir teikiama dviejose bylose pagal Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-898-15 dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir pagal 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1213-15 dėl antstolio prašymo vykdomojoje byloje, o valstybės garantuojama ir apmokama išlaidų dalis pagal šiuos sprendimus yra 100 procentų. Ginčijamame Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. (1.31)TPB-169-15 nurodyta, jog pareiškėja priskirtina I turto ir pajamų lygiui. Tarnybos 2016 m. sausio 6 d. raštu Nr. NO-2-97 pateikti duomenys patvirtina šią aplinkybę. Iš rašto matyti, jog pagal pareiškėjos 2015 m. balandžio 15 d. pateiktą metinę pajamų ir turto deklaraciją jos pajamos per metus, įvertinus antstolių išieškomas sumas, sudaro 1 592,96 Eur, jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertė lygi 0 Eur, atsižvelgiant į tai, jog jis yra areštuotas ir apribota disponavimo teisė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) 1.1 punktu, pirmasis turto ir pajamų lygis antrinei teisinei pagalbai gauti nustatomas, kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 9 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų (toliau – ir MMA), pridedant po 3 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio. Nagrinėjamu atveju 9 MMA dydis sudarė 2 925 Eur. Pareiškėja pagrįstai priskirta I turto ir pajamų lygiui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, nustačius, jog pareiškėjai antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų turėtų sumokėti pareiškėja. Atsakovo išvada, jog pareiškėja siekia gauti antrinę teisinę pagalbą jau trečioje byloje, tačiau jos teisę į visiškai nemokamą antrinę teisinę pagalbą Įstatymas riboja dviem bylomis, yra teisinga. Pareiškėjai prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti šias išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr. 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015, 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-536-502/2015), nurodydamas, jog toks apribojimas padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, nes garantuoja, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina. Teikiant teisinę pagalbą vienam asmeniui daugiau nei dviejose bylose, mažėtų valstybės galimybės suteikti šią teisinę pagalbą kitiems asmenims. Ribojimas gauti visiškai apmokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą daugiau nei dviejose bylose taip pat atlieka prevencinę funkciją, kad būtų išvengiama asmenų, siekiančių ginti tariamai savo pažeistas teises ir reiškiančių nepagrįstus reikalavimus, piktnaudžiavimo naudojantis nemokama teisine pagalba. Valstybė neprivalo suteikti pareiškėjai 100 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos tiek kartų ir tokiame skaičiuje bylų, kiek pageidauja pareiškėja (LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014). Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjos argumentus, kad atsakovas, atsisakydamas suteikti jai teisinę pagalbą, siekia tyčia palikti ją be atstovavimo teisme, pakenkti arba reikalauti pinigų, nes skundžiamas sprendimas priimtas įstatyme numatytu pagrindu. Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu sprendimu Nr. (1.31)TPB-169-15 nesuteikė pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, todėl jį panaikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Tais pačiais argumentais atmestas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti jos 2015 m. rugpjūčio 6 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad pareiškėja skundu taip pat prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, nagrinėjamu atveju nenustatė Tarnybos neteisėtų veiksmų, todėl nesant vienos iš privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos šioje byloje nenagrinėtos. Pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų priteisimo atmestas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.
Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjos skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, ji neturi teisės į išlaidų atlyginimą (44 str. 1 ir 6 d.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 110–113) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir grąžinti jos skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas, atsiradusias iš teismo neteisėtų ir šališkų veiksmų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2565-243/2015 nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos motyvuotą skundą nagrinėjimui teisme ir net pareikalavo sumokėti žyminį mokestį, neatsižvelgiant į tai, kad ji motyvuotai ir pagrįstai paduodant skundą iš karto prašė teismo būtinai atleisti ją nuo šio mokesčio sumokėjimo dėl jos labai sunkios materialinės padėties, senyvo amžiaus, sunkios sveikatos ir kitų priežasčių, o taip dėl to, kad yra ir buvo ankščiau jau atleista nuo teismo žyminio mokesčio sumokėjimo dėl savo sunkios materialinės padėties absoliučiai visose kitose analogiškose administracinėse bylose. Be to, pareiškėja prašė teismo tinkamu atsakovu šiame teisiniame ginče laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos. Bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlydinti valstybe, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pareiškus reikalavimą dėl neturtinės bei turtinės žalos atlyginimo atsakovu į bylos nagrinėjimą pagrįstai įtraukiama valstybė, tačiau valstybės atstovu nurodoma Valstybės garantuojamas teisinės pagalbos tarnyba, iš kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų veiksmų ir neveikimo ji kildina nurodytos žalos atsiradimą. Remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalies norma, teismo pirmininkas ar teisėjas skundo priėmimo stadijoje galėjo savo nutartimi pats pašalinti šiuos trūkumus.
2. Atsakovas savo neteisėtais, nepagrįstais ir tyčiniais veiksmais akivaizdžiai padarė pareiškėjai nebepataisomą moralinę ir turtinę žalą, o taip pat žalą jos sveikatai. Teismui tinkamai ir laiku buvo pateikti įrodymai apie jos gaunamą pensiją, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPA-919-5 kopija suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-7683-889/2015 dėl baudos skyrimo, Valstybės garantuojamos teisines pagalbos tarnybos 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPA-1693-15 kopija suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-15958-991/2015 dėl skolos perkėlimo kitam asmeniui ir neteisėta veika padarytos žalos atlyginimo. Pareiškimo dėl trūkumų šalinimo paruošimo išlaidos kainavo 150 Eur. 2015 m. lapkričio 24 d. buvo gauta Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis neišnagrinėtoje iki šiol administracinėje byloje Nr. I-2565-243/2015 dėl atsisakymo priimti skundą, kas prieštarauja įstatymui, protingumo, sąžiningumo ir nešališkumo principams ir yra akivaizdus šios bylos vilkinimas. Po to buvo gautas teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimas netenkinti pareiškėjos skundo, kuris apskritai nebuvo išnagrinėtas taip, kaip reikalauja įstatymas. Atsakovas neįrodė, kad neturi lėšų paskirti pareiškėjai skubos tvarka advokatą, nors žino, jog ji dėl sveikatos negali vykti į teismą ir apginti savo pažeistas teises.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 120) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertinto faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino bei pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, ir, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti, kaip to apeliaciniame skunde prašo pareiškėja, nėra jokio teisinio pagrindo. Tarnyba palaiko savo poziciją, argumentus ir motyvus išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurie galėtų lemti kitokio sprendimo priėmimą. Pastarajame dokumente pasisakoma ne esminiais klausimais, t. y. paliečiami momentai iš principo nesusiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, lėmusiais skundo reikalavimų netenkinimą. Pareiškėja (apeliantė) neneigdama Klaipėdos apygardos administracinio teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei nepaaiškindama, kodėl atliktas teisės normų interpretavimas yra netinkamas, prašo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pasisakydama apie žyminį mokestį, teismo pirmininko ar teisėjo pareigą šalinti skundo trūkumus, atsakovo pareigą įrodinėti aplinkybes, kurių pagal įstatymų leidėjo valią atsakovas įrodinėti neturi, kas aiškiai prasilenkia su ginčo dalyku – atsisakymu suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Įtvirtinant atsisakymą suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstu, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Pagal VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą antrinės teisinės pagalbos teikimas yra paneigtinas, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti dalies išlaidų, dėl ko administracinėje byloje ginčo nėra, todėl tiek Tarnybos, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimai aptariama apimtimi yra teisėti bei pagrįsti – antrinės teisinės pagalbos suteikimas I. Ž. paneigtas laikantis teisinio reguliavimo.
Administracinėje byloje keltas ir neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas, bet ir jis negalėjo būti patenkintas. Nebuvo nustatyta jokių Tarnybos neteisėtų veiksmų.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytas atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios trys valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra organiškai tarp savęs susijusios, ir vienos iš jų nebuvimo visiškai pakanka prašymui dėl žalos, taip pat ir neturtinės, atlyginimo atmesti.
Dėl išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo administracinis jurisprudencijos tokios kategorijos bylose, teisingai aiškino bei taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti jokių pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o I. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.