Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Remigijaus Armino, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Ž. skundą atsakovėms Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl 2015-08-20 sprendimo Nr. (1.31)TPB-169-15 panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus (toliau – Tarnyba) 2015-08-20 sprendimo Nr. (1.31)TPB-169-15 teisėtumo ir pagrįstumo (b.l. 4-5), reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas, redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu 2015-07-01 iki 2016-01-01).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo instituto tikslas yra asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų tinkamos gynybos, taip pat ir teisminės, užtikrinimas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, o ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva, savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti, bei tik tiems asmenims, kuriems tokia pagalba būtiniausia, įstatymų leidėjas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galimai pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014, 2014-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2192/2014, 2014-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-791/2014, 2015-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1115-575/2015, 2015-02-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-536-502/2015, kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nenustato valstybei (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms) absoliučios pareigos visais atvejais, kiekvienam asmeniui ir bet kada prašant suteikti jiems valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Priešingai, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (2014-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2135/2014).

Ginčijamu Tarnybos 2015-08-20 sprendimu Nr. (1.31)TPB-169-15 pareiškėjai pritaikytas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtintas ribojimas, t.y. Tarnyba atsisakė tenkinti pareiškėjos 2015-08-06 prašymą suteikti jai antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą motyvuodama tuo, jog pareiškėjai jau yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba dviejose bylose ir pareiškėja nurodė nesutinkanti apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kaip tai numatyta pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalį. Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriuje 2015-08-06 gautas pareiškėjos prašymas suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl civilinės bylos Nr. P2-617-618/2015 atnaujinimo (b.l. 60-64). Prašyme pareiškėja pažymėjo, jog nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, jeigu vadovaujantis Įstatymo 14 straipsniu išlaidų dalis sudarys 50 ar 75 procentus (b.l. 64). Pareiškėja pripažįsta, kad nesutinka apmokėti teisinės pagalbos išlaidų dalies. Pareiškėja neginčija ir aplinkybės, jog valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ginčijamo sprendimo priėmimo metu jai buvo paskirta ir teikiama dviejose bylose pagal Tarnybos 2015-06-03 sprendimą Nr. (1.31)-TPA-898-15 dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir pagal 2015-08-07 sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1213-15 dėl antstolio prašymo vykdomojoje byloje, o valstybės garantuojama ir apmokama išlaidų dalis pagal šiuos sprendimus yra 100 procentų (b.l. 78-81). Ginčijamame Tarnybos 2015-08-20 sprendime Nr. (1.31)TPB-169-15 nurodyta, jog pareiškėja priskirtina I turto ir pajamų lygiui. Tarnybos 2016-01-06 raštu Nr. NO-2-97 pateikti duomenys patvirtina šią aplinkybę. Iš rašto matyti, jog pagal pareiškėjos 2015-04-15 pateiktą metinę pajamų ir turto deklaraciją jos pajamos per metus, įvertinus antstolių išieškomas sumas, sudaro 1592,96 Eur, jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertė lygi 0 Eur, atsižvelgiant į tai, jog jis yra areštuotas ir apribota disponavimo teisė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-27 nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ (redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01) 1.1 punktu pirmasis turto ir pajamų lygis antrinei teisinei pagalbai gauti nustatomas, kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 9 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų (toliau – MMA), pridedant po 3 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio. Nagrinėjamu atveju 9 MMA dydis sudarė 2925 Eur. Konstatuotina, jog pareiškėja pagrįstai priskirta I turto ir pajamų lygiui, todėl vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, nustačius, jog pareiškėjai antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t.y. 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų turėtų sumokėti pareiškėja. Atsakovės išvada, jog pareiškėja siekia gauti antrinę teisinę pagalbą jau trečioje byloje, tačiau jos teisę į visiškai nemokamą antrinę teisinę pagalbą Įstatymas riboja dviem bylomis, yra teisinga. I. Ž. prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti šias išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Pažymėtina, jog tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2015-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015, 2015-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-536-502/2015), nurodydamas, jog toks apribojimas padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, nes garantuoja, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina. Teikiant teisinę pagalbą vienam asmeniui daugiau nei dviejose bylose, mažėtų valstybės galimybės suteikti šią teisinę pagalbą kitiems asmenims. Ribojimas gauti visiškai apmokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą daugiau nei dviejose bylose taip pat atlieka prevencinę funkciją, kad būtų išvengiama asmenų, siekiančių ginti tariamai savo pažeistas teises ir reiškiančių nepagrįstus reikalavimus, piktnaudžiavimo naudojantis nemokama teisine pagalba. Valstybė neprivalo suteikti pareiškėjai 100 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos tiek kartų ir tokiame skaičiuje bylų, kiek pageidauja pareiškėja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014). Pripažintini nepagrįstais pareiškėjos argumentai, kad atsakovė, atsisakydama suteikti jai teisinę pagalbą, siekia tyčia palikti ją be atstovavimo teisme, pakenkti arba reikalauti pinigų, nes skundžiamas sprendimas priimtas įstatyme numatytu pagrindu.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu 2015-08-20 sprendimu Nr. (1.31)TPB-169-15 nesuteikė pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, todėl jį panaikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu. Tais pačiais argumentais atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti jos 2015-08-06 prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Pareiškėja skundu taip pat prašo priteisti 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Nurodyto straipsnio taikymo prasme „neteisėto akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta Tarnybos neteisėtų veiksmų, todėl nesant vienos iš privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos šioje byloje nenagrinėtinos. Pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Pareiškėja prašo priteisti jai turėtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, tačiau neprideda prašymą pagrindžiančių įrodymų. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjos skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, ji neturi teisės į išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjos I. Ž. skundą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015-08-20 sprendimo Nr. (1.31)TPB-169-15 panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų priteisimo.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.