Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė) ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-746-540/2012 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui R. A. P. dėl žalos atlyginimo priteisimo iš juridinio asmens dalyvio.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai byloje nenustatinėjo atsakovo atsakomybės pagal LR CK 2.50 str. pagrindus teigdamas, kad priežastinis ryšys tarp atsakovo, kaip buvusio įmonės administracijos vadovo, nesąžiningų veiksmų ir žalos kreditoriams kaip negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais yra konstatuotas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartimi. Nurodytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais, kadangi teismui sprendžiant Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą teismas nenustatė (ir neturėjo nustatyti) fakto, kad būtent dėl keturių ieškinyje minimų atsakovo sudarytų sandorių įmonė tapo nemokia, nes tai nebuvo įrodinėjimo dalykas minėtoje byloje. Kauno apygardos teismo 2009m. spalio 28 d. nutartyje tik konstatuotas faktas, kad 2004 metais įmonė tapo faktiškai nemokia, tačiau teismas minėtoje byloje nenustatinėjo ir neturėjo nustatyti fakto, kokią konkrečią žalą bendrovei, kaip kreditorių interesų objektui, padarė kiekvienas atskiras sandoris, ar nesudarius konkretaus sandorio (arba jį sudarius kitomis sąlygomis) būtų įvykdyti kreditoriaus reikalavimai, kaip atsakovo veiksmai (konkretūs minimi sandoriai) įtakojo įmonės galimybę atsiskaityti su kreditoriumi (ieškovu). Atsakovo veiksmų sąžiningumas bankroto byloje buvo vertinamas bendrųjų įmonės tyčinio bankroto požymių, o ne galimybės (pajėgumo) vykdyti prievolę konkrečiam kreditoriui kontekste. Kadangi byloje negalima taikyti prejudicijos taisyklės, o kitų įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp atsakovo, kaip įmonės administracijos vadovo veiksmų, ir atsiradusios žalos, nėra, nesant visų būtinų subsidiarios civilinės juridinio asmens dalyvio atsakomybės sąlygų pagal LR CK 2.50 str. 3 d., atsakovui civilinė atsakomybė nekyla.Byloje teismas privalėjo aiškintis ir analizuoti sandorių įtaką įmonės mokumui ir galimybei atsiskaityti su ieškovu, kas nėra tapatu sandorių teisėtumo nagrinėjimui, tačiau teismas, remdamasis tuo, kad nustačius juridinio asmens dalyvio nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikoma, jog jis yra kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo ir nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiarią atsakomybę, neanalizuojant sandorių teisėtumo klausimo, nepagrįstai laikė esant nereikalinga iš naujo analizuoti ir vertinti sandorius, kurie pripažinti atitinkančiais tyčinio bankroto požymius. Teismas nepagrįstai laikė jau nustatytu sandorių įtakos įmonės pajėgumui atsiskaityti su ieškovu faktą, todėl privalėjo tirti ir analizuoti faktinius duomenis, susijusius su minimais sandoriais, o taip pat atsižvelgti į tai, kad, sudarant reikalavimo teisių dėl šiais sandoriais padarytos žalos atlyginimo perleidimo sutartis, Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ kreditoriai įvertino faktinę ginčo sandorių įtaką įmonės mokumui ir turtinei padėčiai, ir ginčo sandoriais (o tuo pačiu ir kreditoriams) tariamai padarytos žalos reikalavimą perleido už 10 000,00 Lt sumą.Negalima sutikti su teismo padaryta išvada, kad atsakovas, būdamas Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“, vadovu bei pagrindiniu akcininku, nepriėmė tinkamų sprendimų dėl tolimesnės įmonės veiklos ir laiku nesikreipė dėl bankroto procedūros inicijavimo, kadangi teismas nenustatė, kokiu momentu atsakovas privalėjo inicijuoti įmonės bankrotą ir ar tuo metu įmonė iš tikrųjų negalėjo atsiskaityti su ieškovu (arba atsakovui konkrečiu momentu inicijavus bankrotą kreditoriaus reikalavimai būtų patenkinti). Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas žalą patyrė būtent dėl to, kad atsakovas nesiėmė įmonės bankroto inicijavimo procedūros. Priešingai, ieškovas ėmėsi veiksmų, kuriais buvo siekiama didinti įmonės turtą, mažinti potencialius įsiskolinimus ir vykdyti veiklą, todėl 2004 metais ieškovas turėjo pagrindo manyti, kad įmonė bus pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais.Siekdamas įgyvendinti kreditorių interesus bankroto administratorius kreipėsi dėl minimais sandoriais padarytos žalos atlyginimo ir savo reikalavimo teises perleido už 10 000,00 Lt. Kreditoriams neginčijant šių reikalavimo teisių perleidimo, o bankrutuojančiai įmonei gavus atlygį už perleistus reikalavimus, gavo ir naudą iš tokio perleidimo bei neteko teisės reikšti reikalavimų atsakovui kaip įmonės vadovui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. pagrindu.Ieškovo ieškinys turėjo būti atmestas ir dėl praleisto 3 metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl deliktinės atsakomybės reikšti. Teismas atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį netenkino, nurodydamas, kad ieškovas ieškinio senaties termino nėra praleidęs, nors sprendime nėra nurodytas nei ieškinio senaties termino pradžios, nei pabaigos terminas, dėl ko nėra aišku, kokiu pagrindu teismas padarė tokią išvadą. Kadangi ieškovo kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas dar 2005 m. gruodžio 20 d. teismo nutartimi, ieškovas negalėjo nesužinoti apie Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ įsiskolinimą ieškovui. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dar 2006 metais įvertino Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ mokestines prievoles, todėl tvirtinant ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinį reikalavimą kreditoriai sužinojo apie ieškinyje minimus sandorius, jų sudarymo ir vykdymo aplinkybes, įmonės finansinės padėties pokyčius 2004-2005 metais, žinojo turto apimtį, kuria gali būti patenkinti kreditorių reikalavimai, todėl laikytina, kad vėliausiai 2006 metais ieškovas sužinojo apie įrodinėjamą savo teisės pažeidimą. Aplinkybė, kad patikslintas ieškovo finansinis reikalavimas bankroto byloje buvo patvirtintas tik 2011 m. spalio 7 d., nekeičia to fakto, kad ieškovas žinojo ar turėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą daug anksčiau, t.y. 2006 metais.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 28 d. nutartimi pripažinęs Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ bankrotą tyčiniu nenustatė fakto, kad būtent dėl keturių ieškinyje minimų sandorių įmonė tapo nemoki, kadangi tai nebuvo tos bylos įrodinėjimo dalykas. Priešingai, apelianto, kaip įmonės administracijos vadovo veiksmai, byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvę pagrindu konstatuoti, kad Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ bankrotas buvo tyčinis, įrodo, kad atsakovas atliko nesąžiningus veiksmus siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir pagrindinio skolininko negalėjimo įvykdyti prievolių kreditoriams.Teismas pagrįstai nevertino kiekvieno iš minimų sandorių teisėtumo ir įtakos skolininko mokumui, kadangi byloje turėjo būti vertinama tik tai, ar yra priežastinis ryšys tarp juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų ir fakto, kad pagrindinis skolininkas negali įvykdyti prievolės kreditoriui. Vertinant priežastinio ryšio buvimą tarp nurodytų sąlygų iš esmės yra svarbu nustatyti esant dalyvio nesąžiningų veiksmų padarinį – pagrindinio skolininko nemokumą, o ne konkrečios kreditoriui neįvykdytos prievolės dydį. Teismas pagrįstai sprendė, kad, įsiteisėjusia nutartimi esant nustatytai aplinkybei, kad būtent atsakovo veiksmai nulėmė pagrindinio skolininko nemokumą, egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir pagrindinio skolininko nemokumo, o kartu tai reiškia ir egzistuojant priežastinį ryšį kaip LR CK 2.50 str. 3 d. taikymo sąlygą.Teismas pagrįstai byloje rėmėsi prejudiciniais faktais, nustatytais 2009 m. spalio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ir tenkino ieškovo ieškinį, kadangi minėtoje nutartyje yra konstatuotas atsakovo veiksmų nesąžiningumo faktas ir priežastinis ryšys, tarp atsakovo nesąžiningų veiksmų ir pagrindinio skolininko negalėjimo įvykdyti prievolę.Teismas, tenkindamas ieškinį, pagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovui iškeltose civilinėse bylose, kuriose Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ bankroto administratorius ginčijo atsakovo sudarytus sandorius, lėmusius bankroto pripažinimą tyčiniu, asmuo, perėmęs reikalavimo teisę, vėliau šių ieškinių atsisakė, kadangi tokie reikalavimo teisių perėmėjo veiksmai, kai jis, perėmęs reikalavimo teises, iš karto atsisako ieškinių kaip neva nepagrįstų, leidžia abejoti tikraisiais teisių perėmėjo ketinimais ir leidžia manyti, kad reikalavimo teisės buvo perimtos bei ieškinių atsisakyta tik tuo tikslu, kad jie nebūtų išnagrinėti iš esmės. Tačiau tokių ieškinių atsisakymo faktas nepaneigia įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytų atsakovo nesąžiningų veiksmų, dėl kurių įmonė bankrutavo, o įmonės kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti, o kartu ir nepaneigia atsakovo subsidiarios atsakomybės pagal pirminio skolininko prievoles LR CK 2,50 str. 3 d. pagrindu.Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. liepos 4 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo OMV Refining & Marketing GMBH ir atsakovo R. A. P. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo OMV Refining & Marketing GMBH ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, kurioje esant analogiškiems pagrindams bei aplinkybėms kaip ir nagrinėjamoje byloje ieškovo ieškinys buvo patenkintas, remiantis 2006 m. kovo 26 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu išaiškinimu, sprendžiant šį ginčą nėra jokio teisinio pagrindo keisti tokio pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką.Teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo ir netaikė ieškinio senaties, kadangi ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Jei ieškinio senaties terminas nėra praleistas pagrindiniam skolininkui, jis nėra praleistas ir subsidiariam skolininkui. Kreditoriaus prašymas patvirtinti jo finansinį reikalavimą bankroto byloje bei dalyvavimas bankroto procedūroje yra prilyginamas ieškinio pareiškimui, o ieškinio pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą, nepriklausomai nuo pareikšto reikalavimo dydžio. Pirmą kartą ieškovo kreditorinis reikalavimas teismo nutartimi buvo patenkintas dar 2005 m. gruodžio 20 d., vėliau buvo tikslinamas, todėl ieškovui aktyviai dalyvavus Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ bankroto procedūroje ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas tik nuo 2011 m. lapkričio 28 d., t.y. Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos. Be to, ieškovui nebuvo žinomi nei 2006 metais Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo apimtys ar rezultatai, todėl nėra jokio pagrindo ieškinio senaties terminą pradėti skaičiuoti nuo 2006 metų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės pagal LR CK 2.50 straipsnio 3 dalį taikymo sąlygų ir galimybės remtis prejudiciniais faktais

LR CPK 182 str. 2 p. nurodyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Juridinio asmens dalyvio atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles yra numatyta LR CK 2.50 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nagrinėdamas civilinę bylą nenustatinėjo atsakovo atsakomybės pagal LR CK 2.50 str. 3 d. pagrindų, o spręsdamas apie priežastinio ryšio tarp atsakovo, kaip buvusio įmonės administracijos vadovo, nesąžiningų veiksmų ir žalos kreditoriams buvimą konstatavo, kad jis yra nustatytas įsiteisėjusia 2009 m. spalio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, kuria Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Apelianto teigimu, bankroto byloje sprendžiant tyčinio bankroto klausimą buvo nustatinėjamos kitos, nei kad šioje nagrinėjamoje byloje reikšmingos ir įrodinėtinos aplinkybės, todėl negalima teigti, jog jau yra nustatytas priežastinis ryšys, reikšmingas sprendžiant atsakovo atsakomybės ieškovui klausimą. Apelianto teigimu, teismas, spręsdamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nenustatė fakto, kad būtent dėl keturių ieškinyje minimų atsakovo sudarytų sandorių įmonė tapo nemokia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad dėl šių apelianto argumentų pagrįstumo yra pasisakęs kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas iš esmės tapačią bylą dėl atsakovo atsakomybės kitam kreditoriui, kurios aplinkybės yra analogiškos (Lietuvos A. T. 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012). Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. spręsdama apelianto apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą remiasi minėtoje byloje kasacinės instancijos teismo suformuota praktika nagrinėjamu klausimu.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal LR CK 2.50 str. 3 d. taikyti yra reikalinga nustatyti šias teisiškai reikšmingas sąlygas: nesąžiningus, neteisėtus ir kaltus juridinio asmens dalyvio veiksmus; juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirtą žalą; priežastinį ryšį tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009, 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 ir kt.).

Apeliantui ginčijant civilinės atsakomybės taikymą juridinio asmens dalyviui LR CK 2.50 str. 3 d. pagrindu vien tik vadovaujantis teismų nustatytais tyčinio bankroto požymiais, nurodžius, jog nagrinėjamoje byloje turėjo būti analizuojama kiekvieno iš ieškinyje nurodytų sandorių pasekmės pagrindinio kreditoriaus nemokumui, jo galėjimui vykdyti prievoles kreditoriams, o taip pat ir konkrečiai ieškovui, pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto, kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu LR CK 2.50 str. 3 d. prasme.

Kauno apygardos teismui 2009 m. spalio 28 d. nutartimi konstatavus, kad Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ bankrotas buvo tyčinis, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai manė nesant pagrindo iš naujo nustatinėti atsakovo atsakomybės pagal LR CK 2.50 str. 3 d. pagrindą ir laikė įmonės bankroto byloje nustatytas aplinkybes dėl atsakovo neteisėtų tyčinių nesąžiningų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei žalos kreditoriams prejudiciniais faktais, kurių nereikia įrodinėti nagrinėjant bylą. Įmonės bankroto byloje nustatyti atsakovo veiksmai, dėl kurių įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, įrodo, kad atsakovas atliko nesąžiningus veiksmus, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o taip pat ir priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir pagrindinio skolininko negalėjimo įvykdyti prievolių kreditoriams. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo LR CK 2.50 str. 3 d. pagrindu net nėra būtina nustatyti konkrečios kreditoriui neįvykdytos prievolės dydį, kadangi svarbu nustatyti esant priežastinį ryšį tarp juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų ir fakto, kad pagrindinis skolininkas negali įvykdyti prievolės kreditoriui (ieškovui). Žala, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, šiuo atveju yra suprantama kaip juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės. Apelianto argumentai dėl to, jog nagrinėjant bylą teismas turėjo įvertinti visų keturių ieškinyje minimų sandorių įtaką pagrindinio skolininko mokumui ir gebėjimui įvykdyti sandorius, o taip pat galimybei atsiskaityti su kreditoriumi (ieškovu) yra nepagrįsti, nes įsiteisėjusia teismo nutartimi esant konstatuotiems atsakovo tyčiniams nesąžiningiems veiksmas ir pagrindinio skolininko nemokumui dėl jų, teismas, konkretaus sandorio įtakos pagrindinio skolininko nemokumui neturėjo analizuoti, nes pats faktas, koks atsakovo sudarytas ieškinyje minimas sandoris, kuris pripažintas atitinkančiu tyčinio bankroto požymius, kokia apimtimi nulėmė pagrindinio skolininko nemokumą nepaneigia paties fakto dėl jo nemokumo, kas ir turi lemiamą reikšmę sprendžiant dėl bendrovės administracijos vadovo subsidiarios atsakomybės taikymo. Taigi, nagrinėdamas civilinę bylą pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavo nurodytų sandorių ne tik jų teisėtumo, bet ir jų įtakos pagrindinio skolininko nemokumo aspektais, todėl, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir argumentų dėl kiekvieno iš šių sandorių, kaip neturinčių reikšmės teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, nepasisako.

Teisėjų kolegijos nuomone nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas bei neteisėtas, kadangi sprendime nėra nustatyta ir nurodyta, kokiu momentu atsakovas privalėjo inicijuoti įmonės bankrotą ir ar tuo metu įmonė iš tikrųjų negalėjo atsiskaityti su ieškovu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui, kaip įmonės vadovui ir akcininkui, buvo gerai žinoma įmonės finansinė padėtis ir tai, kad įmonė 2004 metais buvo praktiškai nemoki, o taip pat konstatavo, kad atsakovas nepriėmė tinkamų sprendimų dėl įmonės tolimesnės veiklos, nesikreipė laiku dėl bankroto bylos inicijavimo, o priešingai – ir toliau sudarinėjo sandorius sumažindamas įmonės turtą. Nors teismas nenurodė konkretaus termino, kada atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto inicijavimo, ar kada turėjo priimti tinkamus ir kokius sprendimus dėl tolimesnės įmonės veiklos, tačiau nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti nesant atsakovo neteisėtų veiksmų ir spręsti nesant sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Be to, pažymėtina, kad šiuo atveju nėra svarbu nustatyti konkrečią datą, kada atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o būtina vertinti visą įmonės veiklą reikšmingu bylos nagrinėjimui momentu. Pažymėtina, kad Uždarajai akcinei bendrovei „MULTIIMPEX“ bankroto byla buvo iškelta tik 2005 m. spalio 24 d., nors jau 2004 metais atsakovui buvo žinoma apie įmonės nemokumą. Be to, byloje nustatyta, kad iš esmės visa skola kreditoriui susidarė 2005 metais, kadangi 2004 m. pabaigoje įsiskolinimas buvo tik 244,00 Lt. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms teismas pagrįstai laikė, kad atsakovas, žinodamas apie įmonės nemokumą, dar 2004 metais laiku nesikreipė dėl bankroto inicijavimo, ką galėjo padaryti nuo to momento, kai sužinojo apie įmonės nemokumą iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, o toliau vykdė veiklą, lėmusią žalos ieškovui atsiradimą.

Nereikšmingais laikytini ir apelianto argumentai dėl to, jog kreditoriams pritarus ir neginčijant reikalavimo perleidimo sutarties, kurios pagrindu buvo perleistos reikalavimo teisės bankroto administratoriui ginčijant sandorius, nurodytus ieškinyje ir pripažintus kaip atitinkančius tyčinio bankroto požymius, dėl šių sandorių padarytą žalą jie įvertino 10 000,00 Lt suma (reikalavimo teisių perleidimo sutartyje susitarta suma, už kurią perleidžiamos reikalavimo teisės), todėl tokiu būdu atsisakė galimybės ginčyti nurodytus sandorius už nurodytą sumą, kurią kaip atlygį gavo bankrutuojanti įmonė, jie prarado galimybę ginti savo, kaip kreditorių, o kartu ir visos įmonės interesus reiškiant reikalavimus dėl patirtų nuostolių atlyginimo remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. Pats ieškinio atsisakymo faktas nepaneigia atsakovo neteisėtų veiksmų fakto bei to, jog jis yra subsidiariai atsakingas pagal pagrindinio skolininko prievoles kreditoriui LR CK 2.50 str. 3 d. prasme, todėl teismas pagrįstai tenkino ieškinį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2009 m. spalio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais esant nustatytiems atsakovo tyčiniams, nesąžiningiems veiksmams bei priežastiniam ryšiui tarp atsakovo veiksmų ir pagrindinio skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės kreditoriui kaip LR CK 2.50 str. 3 d. numatytos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Nesant ginčo dėl žalos kreditoriui, t.y. dėl pagrindinio skolininko negalėjimo atsiskaityti su kreditoriumi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nustatęs visas atsakovo, kaip juridinio asmens dalyvio, civilinės atsakomybės sąlygas, ieškovo ieškinį tenkino.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai, t.y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, palengvinti įrodinėjimo procesą bei užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, įstatymo leidėjas nustatė tam tikrus terminus, per kuriuos asmuo, valstybės padedamas, gali realiai apginti savo pažeistą teisę.

Atsakovas civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu prašė taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas ieškinį tenkino, ieškinio senaties netaikė, dėl ko apeliantas apeliaciniame skunde nurodo teismą nepagrįstai jo prašymo netenkinus. Byloje kilo ginčas dėl to, ar teismas pagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje, ar tinkamai nustatė momentą, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (LR CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra svarbus sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl, esant prašymui taikyti ieškinio senatį, būtina nustatyti, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises. Apelianto teigimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes apie pažeistą teisę vėliausiai turėjo sužinoti 2006 metais, o ieškinys teisme pareikštas tik 2012 m. sausio 6 d., t.y. jau praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad remiantis LR CK 1.125 str. 8 d. sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto nurodytomis aplinkybėmis, jog ieškovas Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2006 metais atlikus Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ patikrinimą turėjo sužinoti apie ieškinyje minimus sandorius, jų sudarymo ir vykdymo aplinkybes, įmonės finansinės būklės pokyčius 2004 – 2005 metais, todėl vėliausiai 2006 metais turėjo sužinoti apie galimą savo teisių pažeidimą. Byloje įrodymų apie tai, kad ieškovui buvo žinoma apie atliktą patikrinimą nėra pateikta, o ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtino, jog šios aplinkybės jam nebuvo žinomos. Nurodytos aplinkybės neturi reikšmės nustatant ieškinio senaties termino pradžią, kadangi pats atsakovas paneigia šių aplinkybių svarbą sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimą nurodydamas, jog ieškovo kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje buvo patvirtinti dar 2005 m. gruodžio 20 d. nutartimi, o vėliau ir patikslinti 2011 m. spalio 7 d. nutartimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kad skola kreditoriui (ieškovui) susidarė iš esmės 2005 metais, o ieškovas reikalavimą pagrindiniam skolininkui pareiškė bankroto byloje ir jis buvo patvirtintas 2005 m. gruodžio 20 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, laikytina, kad ieškovas dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino. Remiantis LR CK 6.245 str. 5 d. kreditorius, iki pareikšdamas reikalavimus subsidiariam skolininkui, turi pareikšti reikalavimus pagrindiniam skolininkui. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (LR CK 1.130 str. 1 d.). Taigi, ieškovui bankroto byloje pareiškus reikalavimą bankrutuojančia įmonei ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas, o teismui 2011 m. spalio 19 d. priėmus sprendimą dėl Uždarosios akcinės bendrovės „MULTIIMPEX“ veiklos pasibaigimo ir likvidavus įmonę dėl bankroto, ieškinio senaties terminas prasidėjo iš naujo (LR CK 1.130 str. 3 d.). Kadangi ieškovo ieškinys Kauno rajono apylinkės teisme gautas 2012 m. vasario 6 d., t.y. nepasibaigus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir jo eigą, ieškinio senaties netaikė ir ieškinį tenkino.

Teisėjų kolegijai nenustačius pagrindų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo teisėto ir pagrįsto sprendimo, apelianto apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.