- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-18
- Bylos Nr.
- e2A-124-889/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02736-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų santechnika“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Santehkomplektas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Vakarų santechnika“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų santechnika“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų santechnika“ prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-5177-328/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Santehkomplektas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vakarų santechnika“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5177-328/2019 buvo patenkintas ieškovės UAB ,,Santehkomplektas“ ieškinys ir iš atsakovės UAB „Vakarų santechnika“ ieškovei buvo priteista 454,88 Eur skola, 84,41 Eur palūkanos, 6 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos, ir 535,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja UAB „Vakarų santechnika“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-5177-328/2019, prašė: 1) atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-5177-328/2019; 2) pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir iš atsakovės UAB „Vakarų santechnika“ ieškovei UAB „Santehkomplektas“ priteisti 153,90 Eur skolą, 28,30 Eur palūkanas ir proporcingai patenkintai reikalavimų daliai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas; 3) patenkinus pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Pareiškėja nurodė, kad civilinė byla buvo išnagrinėta pareiškėjai nedalyvaujant, jai apie teismo posėdį pranešus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 123 straipsnio 4 dalies tvarka. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2020 m. sausio 21 d. Civilinė byla nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir priteisdamas iš pareiškėjos skolą, vadovavosi aiškiai neteisingais duomenimis, tai yra PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose buvo padaryta matematinių skaičiavimo klaidų, turėjusių esminės reikšmės nustatant pareiškėjos prievolės dydį. Tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Pareiškėja pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimo dalykas yra akivaizdžios matematinės klaidos teismui pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, kuriomis teismas vadovavosi kaip vieninteliu įrodymu nustatydamas pareiškėjos prievolės dydį.
Žemesnės instancijos teismas
3. Klaipėdos apylinkės teismui 2020 m. gegužės 18 d. nutartimi atmetus pareiškėjos prašymą ir pareiškėjai padavus atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. liepos 30 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gegužės 18 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – tenkino pareiškėjos UAB „Vakarų santechnika“ prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-5177-328/2019 ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi pareiškėjos (atsakovės) prašymą pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-5177-328/2019, atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovės 530,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
4.1. Teismas nurodė, jog pareiškėja (atsakovė) nesutinka su PVM sąskaitą faktūrų, kurių pagrindu iš pareiškėjos ieškovei buvo priteista skola, sumomis. Šalys pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2015-09/03 2.2 punkte buvo susitarusios, kad sutartos prekių kainos, kiekis ir asortimentas nurodomi pardavėjos (ieškovės) PVM sąskaitose faktūrose arba komerciniuose pardavėjo pasiūlymuose dėl kiekio ir asortimento, numatyto pirkėjo pateiktame prekių pirkimo užsakyme. Ieškovė nurodo, jog reikia vadovautis galutine PVM sąskaitų faktūrų suma, nes sąskaitų grafose „Kaina be PVM“ yra nurodyta klaidinga kaina. Taip atsitiko dėl ieškovės darbuotojo klaidos, buhalterinės apskaitos programinėje įrangoje klaidingai pasirinkus tabelį „PVM su nuolaida“.
4.2. Teismas pažymėjo, kad byloje vertinamose PVM sąskaitose faktūrose, pagal kurias turi būti nustatyta šalių sutarta prekių kaina, yra kelios grafos, tarp jų „Kaina“, „Suma“, „Suma su PVM“. Atsakovei perkant prekes iš ieškovės, kaip numatyta šalių sutartyje ir kaip patvirtino liudytojas, buvo taikomos nuolaidos. Būtent todėl ginčo PVM sąskaitose faktūrose yra ne tik grafa „Kaina“, bet ir grafa „Suma“, pagal sumą būtent ir apskaičiuojama galutinė pirkėjo mokėtina suma (grafoje „Suma su PVM“). Grafoje „Suma“ turėtų būti nurodyta prekių, kurias įsigijo ieškovė, kaina su nuolaida (be PVM), taigi tikroji šalių sutarta kaina.
4.3. Atsižvelgdamas į tai, kad grafoje „Kaina“ yra nurodytos mažesnės sumos nei grafoje „Suma“, teismas padarė išvadą, kad ginčo sąskaitos yra suformuotos klaidingai. Teismas pažymėjo, kad ieškovės klaida išrašant sąskaitas negali atleisti atsakovės nuo pareigos atsiskaityti už prekes, sumokant už jas teisingas šalių susitarimą atitinkančias kainas. Teismo nuomone, atsakovė nepagrįstai suabsoliutina vien grafoje „Kaina“ nurodytas sumas. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad visose aptariamose grafose yra nurodoma kaina (skirtingais jos skaičiavimo etapais), ir nustačius, kad formuojant šias sąskaitas yra padaryta klaida, turi būti įvertinta, kurioje iš grafų yra nurodyta tikroji šalių sutarta prekių kaina, kurią turi sumokėti atsakovė.
4.4. Šalis komerciniai santykiai siejo dar nuo 2015 metų, atsakovė priekaištų dėl ieškovės nustatytų kainų iki ginčo PVM sąskaitų faktūrų nereiškė. Teismas konstatavo, kad, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais ir tikruoju šalių susitarimu, pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras nustatant šalių sutartas kainas CK 6.313 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti remiamasi šių sąskaitų grafose „Suma“ ir „Suma su PVM“ nurodytomis sumomis, o ne dėl klaidos grafoje „Kaina“ nurodytomis sumomis. Būtent pagal grafose „Suma“ ir „Suma su PVM“ nurodytas sumas buvo apskaičiuota galutinė suma sąskaitose faktūrose ir ieškovei iš atsakovės priteista skola, priimant Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5177-328/2019, todėl pagrindo naikinti ar keisti nurodytą sprendimą nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Pareiškėja (atsakovė) pateikė apeliacinį skundą, jame prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir iš UAB „Vakarų santechnika“ ieškovei UAB „Santehkomplektas“ priteisti 153,90 Eur skolos, 28,30 Eur palūkanų ir proporcingai patenkintų reikalavimų daliai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas; taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
5.1. Teismo išvados, jog prekių kaina turi būti nustatoma pagal PVM sąskaitose faktūrose nurodytą prekių sumą ir sumą su PVM, o ne pagal PVM sąskaitose faktūrose nurodomą prekių kainą, yra nepagrįstos. Ginčo PVM sąskaitose faktūrose grafoje „Suma“ ir „Suma su PVM“ yra nurodoma ne prekių kaina, o galutinė PVM sąskaitos faktūros suma ir galutinė PVM sąskaitos faktūros suma kartu su PVM mokesčiu. Šioje grafoje nurodytos sumos yra gaunamos įsigytų prekių kiekį padauginus iš įsigytų prekių kainos (tai yra padauginus bei sudėjus grafose „Kiekis“ ir „Kaina“ esančias sumas). Tiek įsigytų priekių kiekis, tiek kaina yra nurodomi toje pačioje PVM sąskaitoje faktūroje, todėl ginčo PVM sąskaitose faktūrose grafoje „Suma su PVM“ yra nurodoma ne prekių kaina, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o galutinė atsiskaitymo suma, kuri turi būti apskaičiuojama pagal kitus PVM sąskaitos faktūros duomenis. Kadangi galutinė prekių kaina nustatoma prekės kainą padauginus iš įsigytų prekių kiekio, akivaizdu, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodyta galutinė atsiskaitymo suma yra neteisinga ir ja nebuvo galima vadovautis nustatant apeliantės prievolės dydį.
5.2. Šiuo atveju esminės reikšmės neturi ta aplinkybė, jog ieškovė, išrašydama ginčo PVM sąskaitas faktūras, galėjo padaryti klaidą nurodydama klaidingą prekių kainą. Tokia aplinkybė negali pakeisti šaliu susitarimu nustatytos prekių kainos skaičiavimo tvarkos.
5.3. Ieškovė yra verslo subjektas, PVM sąskaitų faktūrų išrašymas už parduotas prekes yra jos kasdieninės ūkinės veiklos rezultatas, todėl jai taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Nepaisant to, ieškovė ne tik išrašė PVM sąskaitas faktūras, nurodydama klaidingą prekių kainą, bet ir jas išsiuntė apeliantei, taip pat tokias PVM sąskaitas faktūras pateikė teismui ir jomis grindė ieškinio reikalavimus. Konstatuotina, kad tokiu atveju rizika dėl klaidingai nurodytos prekių kainos tenka tik ieškovei.
5.4. Atsakovė pažymi, kad 2015 m. rugsėjo 29 d. pirkimo pardavimo sutartį parengė ieškovė, tai yra tik ieškovė nustatė prekių apskaičiavimo tvarką. Apie tai, kad PVM sąskaitose faktūrose yra nurodyta klaidinga prekių kaina, ieškovė apeliantės neinformavo, klaidų neištaisė. Apeliantės kaltės dėl klaidingų sąskaitų faktūrų nėra. Atsižvelgiant į tai, kad šalių susitarimu priekių kainos turėjo būti nurodomos PVM sąskaitose faktūrose, ir nenustačius apeliantės kaltės, apeliantė turėtų atsiskaityti tik pagal PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekių kainas.
5.5. Pripažinus, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros buvo klaidingos, ieškovė turėjo įrodyti ir teismas turėjo nustatyti, kokios prekės apeliantei buvo parduotos ir kokia buvo apeliantei parduotų prekių kaina.
5.6. Apeliantė pažymi, kad pagal 2015 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punktą pirkėjo išsirinktos ir užsakytos prekės perduodamos pirkėjo įgaliotam atstovui, kuris patvirtina tinkamą prekių gavimo faktą savo parašu pirkimo dokumentuose. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis, prekės apeliantei buvo perduodamos pasirašant dokumentą – krovinio važtaraštį. Krovinio važtaraščiuose nėra nurodyti prekių kodai, todėl negalima teigti, kad tos pačios prekės, kurios nurodytos krovinio važtaraščiuose, buvo įrašytos į ginčo PVM sąskaitas faktūras. Atsižvelgiant į skundo argumentus dėl klaidingos PVM sąskaitos faktūros galiojimo ir į tai, kad jokių kitų pirkimo dokumentų tarp ieškovės ir apeliantės pasirašoma nebuvo, laikytina, jog teismas nepagrįstai sulygino anksčiau apeliantei parduotų prekių kainas.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
6.1. Ieškovės nuomone, teismas pagrįstai vertino visus įrodymus: liudytojo parodymus, ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kurias atsakovė gavo ir pripažino. Ginčo PVM sąskaitose faktūrose yra nurodyta dalis prekių, turinčių tokius pat pavadinimus, prekių kodus, tik ginčo sąskaitose faktūrose nurodyta daug mažesnė vienos prekės kaina.
Žemesnės instancijos teismas
6.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad komerciniai santykiai šalis siejo dar nuo 2015 metų, atsakovė priekaištų dėl ieškovės nustatytų kainų iki ginčo PVM sąskaitų faktūrų pateikimo nereiškė, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais ir tikruoju šalių susitarimu, pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras nustatant šalių sutartas kainas, turi būti remiamasi šių sąskaitų grafose „Suma“ ir „Suma su PVM“ nurodytomis sumomis.
6.3. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės klaida išrašant sąskaitas negali atleisti atsakovės nuo pareigos atsiskaityti už aptariamas prekes ir atsiskaityti už jas teisingomis, šalių susitarimą atitinkančiomis kainomis.
Šalies argumentai
6.4. Ieškovė nesutinka su atsakovės skundo argumentais dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnio nuostatų, susijusių su klaidų apskaitos dokumentuose taisymu, taikymu. Mano, kad šio įstatymo nuostatos neturi teisinės reikšmės šalių civiliniams teisiniams santykiams, nes ieškovės, kaip prekių pardavėjos, ir atsakovės, kaip prekių pirkėjos, santykius reglamentuoja Civilinio kodekso šeštosios knygos normos, reglamentuojančios daiktų pirkimą–pardavimą.
6.5. Apeliantė kvestionuoja nustatytas prekių perdavimo aplinkybes, nurodo, kad ieškovė turėjo įrodyti, kokios prekės buvo perduotos atsakovei. Ginčas dėl ieškovės atsakovei parduotų prekių kiekio ir rūšies, atnaujinus procesą, negali būti nagrinėjamas, nes taip būtų peržengtos proceso atnaujinimo ribos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
9. Nagrinėjamu atveju civilinė byla Nr. e2-5177-328/2019 buvo atnaujinta CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu – padarius Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.313 straipsnio 1 dalies normos taikymo klaidą. Civilinio kodekso 6.313 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos, kurioje atnaujintas procesas, nagrinėjimo ribas: šalių ginčas kilo dėl 2016 m. sausio 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija SAN, Nr. 1600115, 2016 m. sausio 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija SAN, Nr. 1600116, 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija SAN, Nr. 1600211, 2016 m. vasario 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija SAN, Nr. 1600212, numatytų sumų dydžio ir šalių sutartos prekių kainos.
10. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 2015 m. rugsėjo 29 d. ginčo šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2015-09/03, pagal ją ieškovė (pardavėja) įsipareigojo perduoti atsakovei (pirkėjai) sutartyje nurodytas prekes pirkėjos nuosavybėn, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti už jas sutartyje nustatytą kainą (sutarties 1.1 punktas, 2.1 punktas). Ieškovė pardavė atsakovei prekes, už jas 2016 m. sausio 29 d. išrašė ir pateikė apmokėti sąskaitą faktūrą, serija SAN, Nr. 1600115 (55,90 Eur suma), 2016 m. sausio 29 d. sąskaitą faktūrą, serija SAN, Nr. 1600116 (32,94 Eur suma), 2016 m. vasario 25 d. sąskaitą faktūrą, serija SAN, Nr. 1600211 (47,36 Eur suma), 2016 m. vasario 25 d. sąskaitą faktūrą, serija SAN, Nr. 1600212 (318,68 Eur suma). Pareiškėja (atsakovė) nesutinka su šių PVM sąskaitų faktūrų sumomis, nes šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 2.2 punkte numatyta, kad sutartos prekių kainos, kiekis ir asortimentas nurodomi pardavėjos PVM sąskaitose faktūrose arba komerciniuose pardavėjo pasiūlymuose dėl kiekio ir asortimento, numatyto pirkėjo pateiktame prekių pirkimo užsakyme. Pareiškėjos nuomone, ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose galutinė suma visiškai neatitiko pareiškėjos įsigytų prekių vertės. Ieškovė nurodo, jog reikia vadovautis galutine PVM sąskaitų faktūrų suma, kadangi sąskaitų grafose „Kaina be PVM“ yra nurodyta klaidinga kaina; taip atsitiko dėl ieškovės darbuotojo klaidos, buhalterinės apskaitos programinėje įrangoje klaidingai pasirinkus tabelį „PVM su nuolaida“.
11. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė PVM sąskaitų faktūrų turinį ir nustatė, kad PVM sąskaitose faktūrose, pagal kurias turi būti nustatyta šalių sutarta prekių kaina, yra kelios grafos, tarp jų „Kaina“, „Suma“, „Suma su PVM“. Atsakovei perkant prekes iš ieškovės, kaip numatyta šalių sutartyje (tai patvirtino liudytojas), buvo taikomos nuolaidos. Todėl ginčo PVM sąskaitose faktūrose yra ne tik grafa „Kaina“, bet ir grafa „Suma“, pagal sumą būtent ir yra apskaičiuojama galutinė pirkėjo mokėtina suma (grafoje „Suma su PVM“). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog grafoje „Suma“ turėtų būti nurodyta prekių, kurias įsigijo ieškovė, kaina su nuolaida (be PVM), taigi tikroji šalių sutarta kaina. Kaip matyti iš sąskaitų faktūrų, grafoje „Kaina“ yra nurodytos mažesnės sumos nei grafoje „Suma“, taigi ginčo sąskaitos yra suformuotos su klaidomis. Pažymėtina, jog ieškovė sutiko su šia aplinkybe. Posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apklaustas ieškovės darbuotojas patvirtino, kad ši klaida atsirado ieškovės darbuotojui apskaitos programoje pasirinkus netinkamą sąskaitos spausdinimo funkciją (PVM su nuolaida).
12. Atsakovė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog tiek įsigytų priekių kiekis, tiek kaina yra nurodyti toje pačioje PVM sąskaitoje faktūroje, todėl ginčo PVM sąskaitose faktūrose grafoje „Suma su PVM“ yra nurodoma ne prekių kaina, kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas, o galutinė atsiskaitymo suma, kuri turi būti apskaičiuojama pagal kitus PVM sąskaitos faktūros duomenis. Atsakovės teigimu, galutinė prekių kaina nustatoma prekės kainą padauginus iš įsigytų prekių kiekio, todėl PVM sąskaitose faktūrose nurodytos galutinės atsiskaitymo sumos yra neteisingos ir jomis nebuvo galima vadovautis nustatant apeliantės prievolės dydį. Kolegija atmeta šiuos apeliantės argumentus kaip nepagrįstus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog atsakovė pernelyg suabsoliutina grafoje „Kaina“ nurodytas sumas. Šalims laikantis priešingų pozicijų – atsakovei teigiant, jog tikroji prekių kaina nurodyta grafoje „Kaina“, ieškovei – jog grafose „Suma“ ir „Suma su PVM“ – pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kokia tikroji šalių sutarta prekių kaina, kompleksiškai vertino visus byloje esančius įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis.
13. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs kitų ieškovės pateiktų atsakovei išrašytų sąskaitų faktūrų turinį, padarė išvadą, jog, palyginus jose nurodytas prekių kainas, matyti, jog jos atitinka ginčo PVM sąskaitų faktūrų galutines sumas, su kuriomis atsakovė nesutinka. Papildomai pažymėtina, jog palyginti pateiktose sąskaitose faktūrose galutinė mokėtina suma (suma su PVM) apskaičiuojama pagal grafoje „Suma“ nurodytas kainas, grafoje „Suma“ nurodoma už tam tikrą prekių kiekį apskaičiuota prekių kaina pritaikius nuolaidą, o grafoje „Kaina“ nurodoma kaina be nuolaidos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šalis komerciniai santykiai siejo nuo 2015 metų, atsakovė priekaištų dėl ieškovės nustatytų kainų iki ginčo PVM sąskaitų faktūrų pateikimo nereiškė. Tarp šalių susiklosčius tokiai prekių kainų nustatymo ir mokėtinos už prekes sumos apskaičiavimo praktikai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nustatant, dėl kokių prekių kainų CK 6.313 straipsnio 1 dalies prasme susitarė šalys, turi būti remiamasi sąskaitų faktūrų grafose „Suma“ ir „Suma su PVM“ nurodytomis sumomis, o ne klaidingai grafoje „Kaina“ nurodytomis sumomis.
14. Kolegija pažymi, jog atsakovė pernelyg suabsoliutina tą faktą, kad sąskaitos faktūros buvo išrašytos su klaidomis. Jos nuomone, ieškovė pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus turėjo anuliuoti klaidingai išrašytas sąskaitas faktūras ir negalėjo jomis remtis reikšdama reikalavimą dėl skolos priteisimo. Be to, atsakovės nuomone, ieškovė, kaip verslo subjektas, turėtų prisiimti riziką dėl klaidų sąskaitose faktūrose. Kolegija atmeta šiuos atsakovės argumentus kaip nepagrįstus. Šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo nustatyti CK 6.313 straipsnio 1 dalies prasme kainą, dėl kurios šalys susitarė parduodamos ir pirkdamos prekes. Pirmosios instancijos teismas sąskaitų faktūrų turinį įvertino ir šalių sutartą kainą nustatė visų bylos įrodymų kontekste, taip pat atsižvelgdamas į tarp šalių susiklosčiusią kainos nustatymo ir apskaičiavimo praktiką. Klaidos įmonės apskaitos dokumentuose aktualios įmonės apskaitos valdymo aspektu, tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusių santykių ir sprendžiamo ginčo specifiką, nepaneigia šių sąskaitų faktūrų įrodomosios vertės sutartiniuose pirkimo–pardavimo santykiuose, ypač turint omenyje tą faktą, jog atsakovė iš dalies pripažįsta savo prievolę atsiskaityti už parduotas prekes.
15. Ankstesnėse nutarties dalyse nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, padarė teisingas išvadas dėl to, kuria sąskaitų faktūrų grafa turi būti vadovaujamasi, nustatant atsakovės neįvykdytos prievolės dydį, ir pagrįstai netenkino atsakovės prašymo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą.
16. Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, dėl kitų atsakovės apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo nutartį, nepasisakytina. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
17. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta ankstesnėse nutarties dalyse, konstatuotina, kad, netenkindamas pareiškėjos prašymo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, keisti ar naikinti nutartį pagrindo nėra, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
18. Pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
19. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 200 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų advokato teisinės pagalbos, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, išlaidų atlyginimo. Prašymą grindžia sąskaita už teisinės paslaugas ir mokėjimo nurodymo kopija.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir atsižvelgusi į Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius dydžius, nusprendžia, kad ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl, atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos – 200 Eur (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Santehkomplektas“ iš pareiškėjos (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų santechnika“ priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.